Kaip gerai! Vakar parėjęs namo radau laišką – nuo broliukoGreičiausiai Balys Sruoga buvo gavęs brolio Kazimiero Sruogos, studijavusio ekonomiką Berlyne, laišką, kuris neišliko., nuo KiršosFaustas Kirša Baliui Sruogai neseniai buvo parašęs laišką, kuris toliau skelbiamas visas, nes jame atsispindi įvairios to meto bičiulių bendravimo temos (Lietuvos politika, meilės nuotykiai, studijų problemos, kūrybos kritika, ateities planai), juntamas artimas, nuoširdus santykis, bravūra: „Pagarbintas! / Rašau su pirštine. Jei neišskaitysi, tai ne aš kaltas, bet šaltis. Kambary rankas nušalau; paraudonavo kaip Galaunės žandai. Po kūną lydekiai šliaužo. Rimtai ir dirbti negali. Kambarį kūrenu, kūrenu – vis šalta, mat lange stiklo nėra. Tegul juos galas, tuos vokiečius! Tavo laiškas taip parašytas, kad aš vėl turiu visą eilę aiškinimų duoti. Bene nori, kad aš prisipažinčiau, į ką Berlyne įsimylėjęs esu. Vieną dalyką teįspėjai – tai fizionomiją, nes ji pas tvorą imta. Dėl universito daug kur ne taip manai. Visų pirma liudymas. Aš ne tik nenoriu gauti liudymo, bet neimu jokių žymių, kad lankau. Visos mano pastangos – sistematizuoti patį save, nes aš, kaip žinai, ligi šiol trankiaus ir trankiaus nežinybėje. Aš jau buvau tiek nusiminęs, kad maniau nebegalėsiąs savęs už sprando suimti, neįstengsiu sistematizuotis. Pasirodo, mat dar nedaug nuo galvos plaukų nukrito, kad viską galiu – ir dirbti, ir šen ten save pakreipti. Be to, nemanyk, kad aš jau taip durnai nesuprantu vokiečių kalbos. Skaitau, kaip sūrį laužiu. Svarbiausia įprasti kalbant vokiečius suprasti. Dabar visa suprantu. Retai kur gale sakinio durnas žodelytis ab, in ar auf suardo vadžias. Bet aš irgi ne kvailas. Tuoj vietoj peržegnoju tą sakinį ir seku toliau. Aš turiu pakankamai naudos, kad galėčiau mesti. Visai suprantu jūsų seminarus, bet ten jau reikia mokėti vokiečių kalba laisvai kalbėti, jei ten aktingiau dalyvauti. Tuo tarpu laisvai aš nė flirtuoti negaliu. Vokiečių kalba laisvai nusiperku cukraus, duonos, tabokos; pasitaisau batus; suklydusiems galiu kartais gatvę nurodyti etc. / Kas įdomiau – tai Tavo miuncheniška meilė. Na, brolau, nepavydžiu. Panelė Vanda pasakojo. Kad man taip, aš pražūčia. Aš manau, kad aš karštesnis negu Tu. Tu gali tepabėgti iš buto ir tiek. A-a, čia ne Kauno „polnogrudoja“. Broli, visais mano krikščioniškais jausmais aš turėčiau Tave gelbėti. Būdamas arčiau – gelbėčiau. Bet dabar – negaliu. Be to, juk Tu toks sumanus, padarysi naują manevrą ir laimėsi. Na, antra vertus, Tau jau nėra tokia didelė nelaimė – vokiškai išmokai! Ar ne vis tiek kokia kaina? Aš manau, kad tokiu būdu Tu ir doktoratą gausi! Iš Lietuvos neturiu jau taip daug žinių, kad galėčiau Tau daugiau paaiškinti. Gavau iš Kauno laiškų, kur seimo narys rašo: „Mes visur pralaimėjom. [?] triumfuoja, Vilnius nežinomom valandom atidėtas lenkų krepšelin. Lenkų ir durniausi faktai neveikia mūsų naudai. Apie šmugelį beveik iš pusiau ministerio teko patirti labai liūdnų žinių. Sugautas šmugelis – tiesa. Bet ne tas, kuris reikėjo. Privatiniai šmugeliai laimingai pasiseka. Čia buvo valstybinis šmugelis – bolševikams papirkti, kad mūsų valstybė gautų geresnių vagonų. Deja, apie šmugelio siuntimą nebuvo painformuoti tie, kuriems reikia žinoti. Per žioplumą įvyko košė. Kaip „soldaskaja žena, sami sebia vysekli“. Ką patys lietuviai neva konfiksavo – tai niekis, bet bolševikams pateko apie 2 vagonu. Po to bolševikai labai suvaržė mūsų atstovybę Maskvoj. Apsistatė šnipais. Črezvičaina. Be to, taip išpūstos aferos, kurios galai nuėjo teisman, nebegalima ištrinti. Nėra kaip prieš visuomenę pasiaiškinti, nei teismo užtrinti. Teisme paaiškės, bet kaip tą apeiti, kad valstybinę gėdą paslėpti ir kad kaltininkus nubausti. Tai, ką dabar Tau rašau, yra, žinoma, galima tik inter nos kalbėti. Kai aš tai sužinojau, žinai, man taip skaudu pasidarė, tarytum devyni šunes mane draskytų. Žioplių karalija! Juk tą patį ir latviai, ir kiti daro, bet ten galvų daugiau yra. / Tavo eilės „Miestas“ labai įdomios. Sujungi ir nauja, ir sena. Tik išmesk tokias vietas, pav., „arti be galo“. Sakau ne minties atžvilgiu, bet jokio stipraus ryšio neturi su visų kitų posmų stiprumu. Arba visos silpnu tonu rašyti, arba visos stipru, bet tokie naiviai neprilimpantys disonansai gadina visą ūpą. Dėl Tavo „Romuvos“ – prie ko čia laikas? Aš nesakiau, kad Tu jas vakar parašei. Mano jiems pasiųstos ištraukos irgi 1917 m. rašytos; dabar tik toliau rašiau ir kitur mintį pakreipiau. Bet būk ramus, ūpas jau kitur nukrypo, neberašau toliau. Matykit, šiemet sukanka – kažkaip prisiminiau – mano dešimt metų, kaip aš spaudoj pasirodžiau. Pirmas mano debiutas eilėmis buvo 1912 m. „Vilty“. Dėl to tai atminčiai noriu parengti vieną paemėlę – „Vėlę“. Parašyta 1917–1918 m. Nerodžiau niekam kaip ir kitų savo dalykų. Dabar noriu šiek tiek apivelkinti ir po 10 metų spaudoj pasirodymo noriu pradėti rodytis su didesniais dalykėliais. Jie nebus didesni nei mintim, nei forma, bet daugiau spaudos lapų užims – o su tuo tolimesnės išvados. / O be durnų eilių ir aš neapsieinu. Galiu pacituoti: „Vietom juodas, vietom baltas, / Tai granitas, tai asfaltas, / Tai betonas išlangytas, / Padangėn žmonėms iškeltas, / Tai suspaustos šiurkščios plytos / Dūmuos ir šauksmuos kankinas, – / Tai kultūrinis Berlynas.“ Arba tokios: / „Kaip tortas velykinis / Aš prie tavęs įdegintas einu. / Ne vienai tau – ir man skanus. / Laikytis, / Kai tavo akys geltontrynės / Blakstienom pradeda braukytis. / Bet trumpos šventės velykinės / Su tortais ir margais kiaušiniais…“ / Čia, manykit, Bukelskis rašo. Girdėjau, kad „Balse“ buvo apie Bukelskį rašyta, berods, po kažkokiu pseudonimu Putinas rašęs. Neskaičiau. Gal žinai? „Keturi vėjai“ jau net laikraščiuos skelbias. Bet kas, kur – nieko nežinau. „Balsas“ rašo: „Keturi vėjai“ – Binkis, Petrėnas, Šemerys, Galdikas, Jomantas. Gal Dievas padės jiems pasisakyti. / Aš vėl nusitempiau per 6 puslapius. Daugiau ilgų laiškų kaip sužadėtinei neberašysiu. Lik sveikas. / Faustas Kirša / P. S. Tik dabar patyriau, kad Tu sergi. Ką ten sumanei sirgti? Kalnuosna važiuokim!“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, 1922-01-30, iš Berlyno – į Miuncheną, rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v, 2r–v, 3r–v, 4r). ir ilgą nuo tavęsMinimas Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai neišliko. . Ir kaip gerai[,] kad tu nevažiuoji 19 namo! Dar kartą tau galėsiu parašyti, dar ir dar tave girdėti! O vakar aš buvau pas daktarą. Pasi- rodo[,] esanti gripė, jau keturios sąavaitės, ly- giai tokia pat istorija, kaip buvo 1920 m., kai aš 4 sąavaitęes prasivazojau1920 m. Balys Sruoga peršalo Baibokuose, sunkiai sirgo (apie jo savijautą plačiau žr.: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1920-08-10, iš Baibokų – į Būgius, in: LLTI BR, f. 53, b. 518, l. 1r; Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1920-08-12–14, iš Baibokų – į Būgius, in: LLTI BR, f. 53, b. 655, l. 1–6r).. Lovoj gu- lėti daktaras buūtinai neliepė, nes karščio kaip ir nėra, bet tiktai taip baisiai dur- nai jaučiuosiu – atrodau visai kaž kokskažkoks idijotas. Mano būutoBalys Sruoga iš Seglo pensiono 1922-02-02 persikraustė į Miuncheno priemiestį, už Izaro upės, bavarų aristokratų rajone, pas Simoną (München, Bogenhausen, Mühlbauerstr. 1 b/4 Simon) (plačiau apie persikraustymą į naują kambarį ir pirmuosius įspūdžius žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922-02-04, iš Miuncheno – į Berlyną, in: LLTI BR, f. 53, b. 466, l. 1r). nei šeimininko[,] nei šeimininkės dar nėsu matęs, ir čia niekas nežino, kad aš kiek sergu. Kaž kok i s aiKažkoksai baisiai keistas ūpas čionai. Namai labai dideli, bet tyluūs, butas ir gi irgi labai didelis, bet gyvenam[,] rodos[,] Ttik 4 žmonės [–] šeimininkai, tarnaitė ir aš, girdis[,] kaip kaž kurkažkur visšta kudakoja, kaip palangėj žvirbliai čirška. O ten kaž kurkažkur toliau šviesu, šiandie[,] matyti[,] yra kiek saulės. O aš, kaip kalinys, sėdžiu per dien perdien palangėj, ir pats nežinau, ar aš esu, ar Ttai tiktai s t aip sau kaž kokiakažkokia juoda dėmė tėra. Ir galva tokia sunki, ir tik rankos dreba. Durnesnės pa- dėties ir būti negali!

Atvažiuoti 24 in tave? Aš baisiai, baisiai no- rėtau pamatyti, TTik man rodos, kad kažin ar bus gerai. Man rodos, kad Berlyne bus negerai. Ten taip daug žmonių, su kuriais susitikti –? susitikti? Paskui – atvažiuoti į vakarą[,] – man rodos[,] ir gi irgi nebūtų visai gerai. Bet labiausiai, aš nenorė- tau su niekuo daugiau susitikti. O Berlyne to neisšvengsi. Paskui labai daug dar priklauso nuo mano sveikatos, ir pagaliau aš šiomis dienomis laukiu piningų. Svarbiausia – tai su sveikata. Jeigu viskas buū s tų gerai, tai gal aš ir atvažiuotau kokiaą 22 ar 23, bet šiandie aš nieko negaliu pasakyti, nes