1v

Taigi, matai. Kaip Tamista Valerija Čiurlionytė (1886–1982), artima Balio Sruogos draugė Petrogrado ir Maskvos laikotarpiu (1915–1917), dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir muzikologės Jadvygos Čiurlionytės sesuo. Tuo metu ji dar buvo moksleivė: „1915–1917 m. vidurinio mokslo medžiagą Valerija Maskvoje mokėsi privačiai“ („Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Gyvenimo ir darbų eskizai“, in: Sesers rūpestis: Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų eskizai, sudarė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 34). Valerija Čiurlionytė aktyviai dalyvavo Maskvoje veikusioje Lietuvių studentų draugijoje. „Tai buvo ir lietuviškos dvasios kultūros centras, skatinęs siekti mokslo. Valerija buvo įstojusi į šią draugiją, atrodo, dirbo jos valdyboje ir gavo stipendiją. Dvasinis organizacijos vadovas buvo Jurgis Baltrušaitis“ (Ibid., p. 34–35). „Tuo metu Balys draugavo su mano seserim Valerija. Mano sesuo Valerija buvo labai gyva, darbšti energinga mergiotė. Turtinga vaizduotė, kupina įvairių sumanymų, ji mokėjo kasdienybę paversti sekmadieniu. Ją pravardžiavo „iškilmingąja“. Nors ji turėjo daug draugų, tačiau Balys buvo artimiausias“ (Jadvyga Čiurlionytė, Kasdieniniai darbai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 164). suzžinojai, kad ašBalys Sruoga tuo metu buvo neseniai atsiėmęs dokumentus iš Petrogrado Miškų instituto, rengėsi laikyti lotynų kalbos egzaminą, reikalingą, kad galėtų toliau studijuoti Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakultete literatūrą. buvau in Tamistaą nuviykeęs? Dabar gi galėsiu nuviykti ne ank c s cčiau penktadienio, bet ir tai nezžinau[,] ar paviyks. Jei Tamista turi reikalaą ir aš galėtau kuo nors padėti, tai buūt gerai, kad Tamista parašiytai laiškutiį man.

Spaudzžiu rankaą[.]

Balis Sruoga

Jei reikalas Atvirlaiškio mašinraštyje (nuoraše) paprastu pieštuku Valerija Čiurlionytė įrašė: „[R]eikalas buvo nuo [Stasio] Šilingo laiškas“. Vėliau Valerija Čiurlionytė apie pirmąjį susitikimą su Baliu Sruoga rašė: „Su Sruoga susipažinau dar nesibaigus Didžiajam karui. Atsimenu, lankiau šeštą klasę. S. Šilingas buvo prašęs manęs perduoti Sruogai laišką ir pagloboti jį. Aš pati tada turėjau globėją, kuris padėjo man nueiti į studentų valgyklą susitikti su Sruoga. Įeina būrelis studentų, globėjas man sako: „Tas, tas…“ Pasirodo aukšta, liesa, truputį sulinkusi žmogysta ilgais plaukais, po kaklu parištas didelis kaspinas (mėlynas su baltais taškais). Aš klausiu: „Kas čia per čiučela?“ – „Taigi tavo ieškomas Sruoga“, – atsako man. Negali būti! Tiek man buvo prišnekėta gražaus, o aš tokį baidyklę matau. Na, priėjau prie jo, padaviau laišką, jis padėkojo ir nuėjo sau. Džiaugiausi, kad nereikėjo kalbėtis (plačiau žr. „[Valerijos Čiurlionytės-Karužienės atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir parengė Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 97–98). ne skubus neskubus, tai gal šeštadieniį lietuviuų vakare pasimatiysiva. (Маховая 33,Маховая 33 rus =Machovaja 33. prad. 9 8 v. v.)[.]„Jei reikalas neskubus, tai gal šeštadienį lietuvių vakare pasimatysiva (Маховая 33, prad[žia] 8 v[alandą] v[akaro].“ Sakinys, kurį Balys Sruoga vertikaliai prirašė atvirlaiškio antros pusės kairiojoje paraštėje.