Kodeėl, kodeėl nuo tavęs iki šiol nieko nėra?.. Išvažiavau – ir viskas – tarytum insėdus trau- kinin jau užmiršai mane… Kodeėl, kodeėl nuo tavęs nieko nėra?.. Aš tau jau rašiau keturius laiške- lius in Maskvą ir vieną in Voronežą. Juk žadėjai rašyti – kodeėl gi tokia negera?.. PeValerija Čiurlionytė buvo įsimylėjusi kitą vaikiną – Joną, studijavusį Maskvoje (Sofijos Čiurlionienės laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1915-09 ar 10) (žr. 73 laišką, in: Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Raštai, t. 5: Laiškai, 1906–1944, sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 80–81). Valerija Čiurlionytė rašė, kad Jonas jai artimesnis už Balį Sruogą (Sofijos Čiurlionienės laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1916-02-02) (žr. 81 laišką, in: Ibid., p. 90). Galbūt dėl vidinių Valerijos Čiurlionytės išgyvenimų, neramių svarstymų, kurį vaikiną pasirinkti, Balys Sruoga kurį laiką jautėsi atstumtas, vienišas. Sofija Čiurlionienė bandė įkalbėti, kad Valerija Čiurlionytė nepaliktų Balio Sruogos dėl Jono: „– Atėjo man į galvą – kad su juo [Baliu Sruoga] Tu būtum taip laiminga, kaip aš buvau su Kastyčiu. Tu taip nepaprastai augi – taip plėtojies – kažką taip amžinai gyvą turi savyje – kad ir negalėjo kitaip būti – tik tokia liepsnota, tokia jautri siela turėjo pajusti, – kad jai tai laimė prisiglausti prie tokio žmogaus, kaip Tu. / Jis yra toks jaunas – ir taip dar – matyt – pats savęs nesupranta – nė to, ką jis gali padaryti – kuo gali būti – tik tarytum koks instinktas nurodo – kad čia, o ne kitur reikia ieškoti išganymo. – Jeigu jo talentas augs taip – kaip užsibrėžė pradžioj – tai, žinoma, jis visa pakels – audroj nepalūš – ir „nelaiminga meilė“ duos jam labai daug – bet – kiek-gi kartų daugiau duotų laiminga meilė! / – Žinau, kad nieko tos kalbos nepagelbės – bet kodėl – Vilkuti, – nejaugi jo akyse nematai, kad jis tai Tau žmogus – kaip tik Tau – Tas Tavo sielos nesudrumstų niekad niekuo. – Man rodos, kad Tu skaitai ir juokies pro ašaras. – Manai, kad aš pati turbūt įsimylėjau – (gal manytum taip, kad nežinotum – kas manyje daros). / – O Sruogučiu negali nesidžiaugti nei vienas gyvas žmogus – džiaugiuos ir aš – kaip tuo pavasario beržu – už kurį baisiai baugu, kad nepalūžtų – kad koks kirminas neįsiskverbtų. […] Kaip Tau elgtis su S. – neturiu supratimo. Vis man rodos, kad su laiku Tu prie jo palinksi – tai – ir būkie tuo tarpu geruoju – bet jeigu ne – visai nežinau, kas daryti. – Tu labai klysti manydamas, kad gali jį „pripratint prie Jono“ – dažnai apie tai kalbėdama. Įsiveizdinu sau, kaip tam vaikyščiui turi būti baisiai skaudu. – “ (Sofijos Čiurlionienės laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1916-02-02) (žr. 81 laišką, in: Ibid., p. 90–91).

Esu vienas per dienas ir naktis, per aki- mirksnius ir amžius, per sšventes, iškilmes ir purvyinas dienas, esu vienas – cha-cha-cha – o tu mano mirtinojo ilgėjimos negir g d i, nejunti?.. Aš klaidžioju, kaip pamišęs, per purvyną, per gatvęes, aš slankioju, kaip šešė- lis, kaip debesis mažutėl ė i s, kaip lapas rudeninis pageltęs, nuvytęs, blaškausiu, sukuosiu sielvartos verpetuose, vėjas pakiyla, viesulas sukelia, mir- tinu sielos užšalimu dvelkia, – aš kaip lapas pagel- tęs, nuvytęs, kur vėjas rudeninis nublokš – ten ir krisiu… Per dienas, naktis, akimirksnius ir amžius vienas klajoju – nejuntu neė gyve- nimo, nė buūtybės, nei saulės, nei džiaugsmo nepažįstu, esu vienas – tai kodeėl aš bepročiu