Koks kvailas reikalas – į Erlangeną1Erlangeno Friedricho Alexanderio universitetas, antras pagal dydį universitetas Bavarijoje (po Miuncheno universiteto). tavęs nepriėmė dėl butų stokos! Toks jau durnas daiktas! Matyt, universitetas buvo pasiryžęs priimti, tiktai miesto taryba nesutiko tavęs įsileisti gyventi! Erlangene šiuo tarpu aš neturiu nieko pažįstamo ir nežinau, ar kas bebūtų galima padaryti. Tiesa, Erlangenas labai mažas miesčiukas – gal ten ir iš tikrųjų nėra[,] kur gyventi. Bet jeigu Erlangeno universitetas dėl dokumentų buvo pasiryžęs priimti, tai gal vietoj jo priims į Würzburgą.2Würzburgo Julijaus Maksimiliano universitetas. Ten miesčiukas irgi nedidelis, bet už Erlangeną vis tiktai didesnis. Würzburge net gal geriau būtų. Ten ir lietuvių yra (Ozelis ir dar kokie tai du). Ar tu dar iš niekur daugiau negavai atsako? Aš bijau pagalvoti, kas reikėtų daryti, jei niekur šį semestrą nepriimtų?! Dabar Vokietijoj gyvenimas toks sunkus ir iširęs, kad vokiečiai patys nežino, ko jie nori ir ką jie daro. Kas dieną vis iškerta kokį siurprizą, kuris ir erzina, ir laiką atima, ir dirbti trukdo. Bet visgi gal kur nors priims!

Mano dalykai pamažėli stumiasi priekin. Mokinuos. Šį mėnesį vis tik tikiuos gramatiką sugromuluot, o daugiau – aš nieko nebijau. Pasiunčiau profesoriui savo knygą,3Balys Sruoga slavistikos profesoriui Erichui Bernekeriui įteikė savo poezijos knygą Dievų takais, išleistą 1923 m. Klaipėdoje. Toliau minimas Ericho Bernekerio laiškas Baliui Sruogai neišliko. tai jis man atrašė laišką, kuriame prirašė visokių meilės žodžių, kad net man pačiam nemalonu skaityti. Bet tarp kitko[,] jis pataria mano disertaciją įteikti fakultetui spalio 16 dieną. Vadinas, nuo dienos disertacijos įteikimo kvotimai tektų laikyti už 4–6 savaičių. Gal iš tikro rizikuoti atlikti reikalą dar prieš Kalėdas. Pažiūrėsiu, kaip toliau dalykai eis. Gal ir pabandysiu prieš Kalėdas. Reikės dar asmeniškai su profesoriu pasikalbėti. O išlaikysiu kvotimus – tuomet, Vandukai, a?

Tik dabar tokios gražios rudens dienos. Rugsėjo 8 dieną – Jurbarkas, ketveri metai, Vanduk, ar tu žinai? Ir Vilijos, ir Nemuno pakrantės – sapnai, svajonės – tikrenybė – toli – toli – – – Saulė tokia giedri, gal paskutinės tokios gražios dienos, o aš sėdžiu – skaitliuoju formulas, kurios man reikalingos tiktai 11/2 valandos kvotimui, apie kurias paskui supratimo vėl neturėsiu. Kokiu mielu noru sudeginčiau visas gramatikas pasauly, by tik eiti į Saulę, pilna krūtine pakvėpuoti, atsikvėpti, pasikelti!..

Sėdžiu dabar seminare. Niekur nei gyvos dūšios, tik toli kažkur gatvė bilda, o saulė lenda pro langą. Ir mano galvoj vietoj formulų ir schemų – tolimas Jurbarkas, mėlyni laukai, Nemuno vilnys – ir tylios, tylios dienos!

Ne, šiandie aš nebegaliu mokinties.

Eisiu į Saulužę, į pievelę – – –

Bet, Vandukėli, man rašyk – aš jau taip senai nuo tavęs beturėjau.

O aš visa darysiu, kad tik greičiau baigti – ir būti su tavim.

Bučiuoju[.]