Urbšeli,
Tu vis tik labai geras berniokas. Gavau Tavo laišką su
„indėliu“ – neišmanau, ką čia Tau dabar pasakyti. Mano finansų krizis, smaugęs
mane per Kalėdas[,] jau praėjo. Geri žmonės pamačijo, o ir
čekis atropojo, be to[,] dar ir kito čekio laukiu. Tau
galėčiau grąžinti kad ir tuojau. Bet tiktai – kaip? Per paštą siųsti –
neturiu pečentės, kuo laką prispausti, o šiaip – šiuo tarpu nieks nevažiuoja
iš čia į Berlyną. Taigi tenka arba progos laukti, arba net vasario mėnesio palaukti,
kada aš pro Berlyną į Lietuvą trauksiu. Kitaip aš neišmanau, kaip čia pasiųsti. Kaip
tu manai?
O gal Tau ponas Dievas padėtų į Miuncheną, į kalnus[,] atsikraustyti – po sniegą rokundą somnenijos
padaryti ir už griekus padūsauti?
Būtų neblogas daiktas, ir dūšiai – gera, ir kūnui
– sveika. Bent aš labai džiaugtaus!
O vis tik Tau labai ačiū!
Sekmadienis.