Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1923-11-24, iš Miuncheno – į Būgius Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Parengė Neringa Markevičienė Skenavo Aurimas Markevičius Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt) Vilnius, Lietuva 2021

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Vandai Daugirdaitei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga F53–509

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 509. Laiškas. Be pilnos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal 1923-11-20 laišką (liga: „Nieko ypatingo, tiktai peršalau. Temperatūra buvo pakilusi aukščiau 39. Baisiausios slogos, kosulys, ir paprastai kaip yra – bronchitas su tų nelemtingų gerklės guzų uždegimu“), turinį („…buvau kiek sublogęs ir kovojau su liga“). Rašyta 14,2 × 22,5 cm gelstelėjusio, laiškinio, plėšto popieriaus pailgais langeliais dvigubame lape (1r, 1r–2r, 2v) parkeriu (mėlynu rašalu). Lenkta perpus, lankstymo į dvi dalis žymės. Dėmėta (rudos dėmelės). Be voko. Nuorašas (Algio Samulionio rankraštis): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 319–320. Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Be voko.

 Lietuvių 1r, 1r–2r, 2v rašyta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu).

Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt)

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“).

Genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis variantas.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r

Visa sąavaitė krupulingai laukiu iš tavęs nors mažėlės žinutės. Ne todeėl, kad ko blogo manytau, bet taip kažkaip tuščia tuščia aplinkui. Kažkaip netikėtai pajutau, kad aš baisiai, baisiai pavargęs. Tiesa, visa sąavaitė kovoju su savim – jau tau išvažiuojant buvau kiek sublogęs ir kovojau su liga. Dabar taip tęsias visa sąavaitė. Man rodos, kad aš kas dieną turiu karščio. Tai šilta, tai šalta, v t ai vėl nei iš šio, nei iš to visą prakaitas išpilia. Tiesa[,] nesigyčdžiau – šiandie pirmą kart pirmąkart nusipir- kau chinino – eisiu tuoj gult ir paimsiu gerą dozą. Niekas taip ypatingai neskauda, tik galvąa sukas, labai silpna, ir visi, kas susitinka, kodeėl aš toks pajuodavęs ir pavargęs atrodau.

1v

Ir taip liūdna, liūdna! Taip tuščia aplinkui. Vis tik aš labai silpnas žmogus esu. Tu esi kartu, rodos, kad aš jaučiu ir pasaulį, ir stiprybę, ir turiu kiek valios; tu toli, iš tavęs jokios žinios – ir manęs visai nėra. Kažkoks tusščias šešėlis, kaip riešuto kevalas. Nėra nei manęs, nėra nei pasaulio. Ir kodeėl, kodeėl iš tavęs nei žodelio nėra? Ir kodeėl tu negirdi, kaip man duūšia skauda, kaip mano veidas daros į žemę panašus?! Aš sergu, ir neturiu drąsos savęs įtikinti, neturiu drąsos palikti lovoj kelias dienas vienas, man rodos, kad aš neišlaikysiu. Kartais man rodos, kad jeigu aš gautau iš tavęs laiškutį,

2r

aš tuojau pagytau, kad mano veidas pajuodavo ne nuo nuolatinio karsščio, bet nuo niekuo neišsemiamo ilgeėjimos. Ir kodeėl nuo tavęs nei žodelio nėra, kodeėl tu manęs negirdi, kodeėl tu nenori ateiti, mane paguosti, p m ane priglausti, mano verkiančią duūšią pagydyt? Kur mano iejėgos paliko, kur mano pasaulis, šviesybė? Dar vakar vakarą buvau sutikęs Bakšytę,Veronika Bakšytė (1898–1952) – pedagogė, tuo metu Miuncheno universitete studijavo pedagogiką, psichologiją ir vokiečių literatūrą. – ji buvo kaž- kokia nusiminusi ir nusivylusi. Aš[,] ka rš ž kaip karščio pagautas[,] kokiu tai entuziazmu įrodi- nėjau, kad pasaulis gražus ir šviesus, kad tik reikia mokėti jo pilnybę pajausti. Bet jėgos nusialė, ir aš šiandie jau napaiejėgiu ne tik jo pajausti, bet ir akis į dangų pakelti.

2v

Eisiu namo, atsigulsiu – ar aš dar atsikelsiu rytoj?

Jei bus rytoj saulė – ar aš ją matysiu? Tu taip toli, ir aš negaliu prisišaukti, ir aš negaliu paguodos išprašyti – –

Gal tai negera taip pasiduoti, taip išglebti, bet ką aš padarysiu, kad jau nebeturiu iejėgų besilai- kyti, kad aš nežinau, ar rytoj jau beatsikelsiu.

Šia nakt Šiąnakt klejojau, tave šau- kiuoaus, ne kitaip bus ir dabar – bet ar tu išgirsi mane, ar ateisi, ar paguosi? – –

O kad ir atsikelsiu rytoj – kur aš pasidėsiu?

Taip liūdna, liūdna, ir širdis taip verkia…

Kodeėl Tu nenori išgirsti manęs, mano ašarų palaimint?…?..

– – –

Šęeštadienis, 8 val. vak.

Bal.
Tekstologiniai komentarai

14 tai ] cor t pro v 23 susitinka ] p vid ex err om ver klausia 57 mane ] cor m pro p 64 kažkaip ] cor pro karš, cor ž pro rš 67 šviesus ] vid ex err šviesu pro šviesus, om sec s 85 [šau]kiaus ] vid ex err šaukiuos, vid ex err -uos pro -aus 97 Bal. ] sign