Kodeėl laiškai taip ilgai eina! Tavo atvirutė – „penktadienis“, o šiandie jau – kitas penktadienis – aš tik ją šiandie gavau!

Visą dieną dirbau – tai yra 2 n uo 1 val. dieną iki dabar 11 vakaro – nes prieš pietus valkiojaus po miestą norėdamas iškeisti 1 dol. – kam sugaišau kelias valandas – baisiai kvailas čia gyvenimas!Balys Sruoga paaiškino Vokietijos markių ir kitų valiutų santykį: „Dabar įsteigta taip vadinama svetimų valiutų diktatūra. Vadinas, norima visą esamą Vokietijoj svetimą valiutą sugaudyti, kad surinkti fondą, kuriuo remiantis būtų galima išleisti naujos valiutos notas, turinčias aukso vertės. Ir valiutos prekyba suvaržyta iki paskutinių galimybių ir valiutų savininkai, nenorintieji geruoju atiduoti savo valiutos valstybei, persekiojami ir baudžiami“ (Mucius Scevola, „Laiškai iš Bavarijos: III. Finansų reformos pastangos“, in: Naujienos, Čikaga, 1923-10-11, Nr. 240, p. 4). „Bet pastaraisiais laikais valdžia padarė dar „mandresnį“ darbą: nustatė savo markės kursą ir įsakė bankams tiktai tuo kursu mainyti svetimtaučių pinigus. Pavyzdžiui, Naujorke ar Amsterdame doleris kainuoja dvyliką bilijonų markių, o Vokietijos bankai moka tiktai keturius. Tuo tarpu prekės įkainuojama ne sulyg vokiečių, bet sulyg užsienio kurso. Vadinas, nori ką pirkti – gauni kokį nors erzacą, o mokėti turi dvigubai tiek, kiek Amerikoj ar Anglijoj už gerą daiktą. […] Tai ne pasaka! Pavyzdžiui, studentai auslenderiai turi mokėti už mokslą tiek, kiek ir vokiečiai, ir dar 30–40 dolerių priedo, o už kvotimus 50–60 dolerių tokio pat priedo! Ir tik užsimokėję į kokias specialines dirbtuves ar klinikas auslenderiai prileidžiami tik tuomet, jei atlieka liuosų vietų nuo vokiečių ar randas atliekamų instrumentų… Ir svetimtaučiai studentai masėmis bėga iš Vokietijos į Austriją, Šveicariją, Prancūziją – kur gyvenimo sąlygos nei kiek ne brangesnės, bet kur nejauti, kad esi auslenderis, kur nereikia bijotis savo kalba garsiau žodį tariant“ (Mucius Scevola, „Apie auslenderius ir juodąją biržą“, in: Naujienos, Čikaga, 1923-12-28, Nr. 305, p. 4). „Nes tai [auslaenderiai – „vargšai emigrantai“, atvykę į Vokietiją iš kitų šalių – Amerikos, Švedijos, Anglijos, Danijos, Lietuvos, laikomi „vokiečių tautos skriaudėjai“] jų [vokiečių] svarbiausias pajamų šaltinis, ir jei ne tos pajamos iš auslaenderių – bankrutuotų ir jų policija, ir ūkis. Auslaenderiai atvažiuoja su glėbiais savo valiutos, ją iškeičia į vokiečių, kuri pasilieka vokiečių banke, už ją gauna vos apleidusias spaustuves vokiečių markes, kurias palieka karčiamninkų ir pirklių bei viešbutininkų kišenėse. Eina auslaenderis į muzėjų – moka 500% brangiau, negu vokiečiai, eina į teatrą – 300 nuoš., eina į mokyklą – moka 100 markių auksu ir dar visokius priedus, eina į viešbutį – vėlei procentai, eina į krautuvę – vėlei šimtai procentų. O taip vadinamoji Senoji Pinakoteka, galerija, kur sukrautas Rubensas, Rambrandtas, Düreris, Tizianas ir t. t., turtingiausia Vokietijoj galerija, – auslaenderiams pakėlė 3333,333… nuoš.! Vokiečiai už įėjimą moka 30 markių, o auslaenderiai – 1000! Ir taip toliau, ir taip toliau. Kiek tai vokiečiams duoda pelno, kiek jų biudžetą papildo – nereikia jau nei klausti. Niekam, pavyzdžiui, ne paslaptis, kad toks Berlyno universitetas vien tik auslaenderiais laikos. Tokiam Miuncheno universitete kitiems auslaenderiams teko mokėti po 35000 markių už mokslą, neskaitant ką iš jų nulupė policija už teisę gyvent Miunchene! Bet vokiečių spaudos technikai pratobulėjus, pinigai iš spaustuvės kasdien milijonais lekia. Aišku, kad nors ir auslaenderiai kasdien tiek daug vokiečių markių reikalaudami ir jų vieton sumokėdami į banką auksu paremtą valiutą, negali spausdinimo pasekmių suturėti – markė smunka, kaip pasamdyta“ (Padegėlis Kasmatė, „Vaizdai iš Miuncheno: I. Auslaenderiai ir markė“, in: Lietuvos žinios, 1923-01-28, Nr. 23, p. 4).

Bet negerai, kad Tu sergi! Jei pas tave stovi klausimas – ar sveikata, ar diplomas – tai juk tu tik viena gali pasirinkti!

Aš manau, kad Tu vis tik negerai darai. Tau ir man diplomas – Ttai toks jau nereikalingas daiktas, kad deėl jo vargti ir sveikata žudyti – tai tik beprasmis s n esąmoningos ambicijos tenkinimas. Jei man iki kvotimų būtų dar k aš ok iae 6 mėn. – mesčiau visą taą komediją.

Dabar, kai jau kokie 2 meėn. ar 21/2 beliko – gal „deėl visko“ reikia laikyti, nors man pačiam kiek gėda, kad tokio tuščio daikto, kaip diplomas[,] vaikausiu! Bet dabar jau tiek to! Mano su- pratimu, tu daug geriau padarytum, jei vietoj diplomo – pra- moktum anglų ir italų kalbos – gal kad galėtum origainalus skaityti, tai turėtų šimtą kartų daugiau prasmės! Juk t o u omet kiek kalbų būtų mūsų rankose! Ir aš esu asinus asinorumAsinus asinorum lot =kvailys. – kad vietoj pramokti prancuūzų ar anglų kalbaą[,] užsigeidžiau to idiotiško diplomo! Kas iš to, Vanduk, kad tu turėsi diplo- mą, o sveikatą pražudysi! Šis semestras šiaip ar taip bus užskaitytas, o paskui žiuūrėsim, kas daryti. Aš manau, kiek pabandyk save įtikinti, kad visa tai yra prietarai – predrazs- sudkiPredrassudki rus =prietarai. – kad diplomas reikalingas tiktai juristams, kurioų kitaip į teismą neleidžia, ar matininkams – – Bet mes esame laisvi žmonės! O jei ir gautum diplomą – jei be jo