Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1923-12-22, iš Miuncheno – į Būgius Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Parengė Neringa Markevičienė Skenavo Aurimas Markevičius Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt) Vilnius, Lietuva 2021

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Vandai Daugirdaitei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga F53–670

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 670. Laiškas. Be pilnos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal turinį („Šiandie 22. Poryt – Kūčios“), Vandos Sruogienės pastabą („1923. XII. 22 / Iš Miuncheno – į Būgius“). Rašyta 14,3 × 22,6 cm atplėšto, gelstelėjusio, laiškinio, dvigubo popieriaus pailgais langeliais lape (1r, 1v–2r, 2v) cheminiu pieštuku. Lenkta perpus, lankstymo į dvi dalis žymės. Lenktas apatinis kraštas. Dėmėta (rudos dėmės). Yra įplyšimų, pirštų atspaudų žymių. Be voko. Mašinraščiai (nuorašai): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 336–337 (Algio Samulionio), BLKMČ BS, l. 47–48, KC PENN, l. 53–54 (Vandos Sruogienės). Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Be voko.

 Lietuvių 1r, 1v–2r, 2v rašyta Balio Sruogos ranka pieštuku.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt)

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“).

Genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis variantas.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r

Vandukeėli, šiandie išlydėjau JuliųJulius Abraitis (1890–1987), nuo 1922 m. pab. vyr. pulko gydytojas. ir JuzukąJuozas Urbšys (1896–1991), diplomatas. 1922 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, kur iš pradžių ėjo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėjo pareigas. 1922 m. buvo priimtas į Berlyno Fridricho Vilhelmo universiteto Filosofijos fakultetą. į kalnus. Pats nevažiavau – nors ir labai norėjos. Bet baisiai ne- turiu laiko, o ir vieno ček į io negaliu sulaukti, kuris mažiausiai prieš pusantro mėnesio jau turėjo ateiti. Gerai būtų, kad galėčiau išvažiuoti į Ski kursus, į kuriuos jau įsira- sšiau. Bet kažin[,] ar pavyks. Baisiai maža laiko beliko, o dar Ttaip daug padaryti reikia. Jei nepavyks į kursus isšvažiuot, tai jau iki kvotimų iš vietos neteks bepasijudinti – Ttaip kalnų ir nematysiu sšią žiemą. O š Julius [,] – Juzukas – be jokios „amunicijos“ – daviau jiems mano drabužius, batus, sustorojau „vadą“ – bet vargu bo jiems pavyks bent Kreuz- eck (palei Garmisch, kur VicėViktorija Gravrogkaitė (1896–1974), mokytoja. 1921–1923 m. studijavo gamtos mokslus Berlyno universitete. Su Baliu Sruoga buvo pažįstama jau Maskvoje, kur kartu studijavo, „buvo truputį jį įsimylėjus“ (Vandos Daugirdaitės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-06-11, in: LLTI TS, l. 1r). Su Baliu Sruoga Viktoriją Gravrogkaitę siejo kalnų kelionės. buvo) pasiekti – nes baisiai daug pridribo sniego ir dar j s ninga – š j ie gaus iki g k aklo maudytis sniege.Balio Sruogos bičiuliai Juozas Abraitis ir Juozas Urbšys buvo pasiekę Kreuzeck kalną Bavarijoje, šį faktą jie paliudijo Vandai Daugirdaitei: „Vanduž… Ar tu žinai, kur aš dabar esmu? Vargais negalais užlipėm su Juliuku į Kreuzecko kalną ir pasilikom nakvoti. Suvargau gan smarkiai, bet sieloj gera ir šviesu. O sniego kalnuose taip daug, prisiėjo iki kelių braidyti, bet užtat ir ypatingas gražumas, ir smagumas. Bet tu, Vanduž, jau tuos gerumus pati pažinai ir mus supranti. Tai iš snieguotų kalnų siunčiu tau šventėms savo šviesų džiaugsmą ir nepyk, dovanok man mano negerumą, koks aš buvau su tavim Kaune. Man taip negera buvo širdužei ir gal todėl toksai buvau. Daugiau aš niekuomet toks nebūsiu. Džiaugiuos. Bučiuoju. Juozas Vanduk – toli, toli Tu dabar, o mes brendame po sniegus ir vyną geriam. Ir už tavo sveikatą. Ar atminsi mus per šventes? Viso, viso gero. Jul“ (Juozo Urbšio ir Juliaus Abraičio atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Bavarijos – į Būgius, 1923-12-23, in: LLTI BR, f. 53, b. 898, nr. 3, l. 1v).

Per tas dvi dieni, kol jie buvo Miunchene – gerokai pasilsėjau. Pirma visai rimtai bijojau, kad su širdim pas mane negerai. Nes vakare visuo- met labai plakdavos, ir naktims miegot negalėdavau. Bet kai jie buvo – visą dieną su jais valkiojaus po miestą, ir širdis nustojo plaktų, ir taip miegojau, kaip retai kada.

1v

Pasirodo[,] širdies plakimas – nuo perdidelio per didelio sėdėjimo ir nervų įtem- pimo – visai Ttai niekis.

Šiandie 22. Poryt – Kuūčios. Aš[,] – žinoma[,] – vienas buūsiu – perrašinėsiu Heineės vertimą „Nordsee“Balys Sruoga anksčiau rašė apie vokiečių poeto Heinricho Heine'ės kūrinio Šiaurės jūra vertimą, kuris leido trumpam atitrūkti nuo pasirengimo baigiamiesiems egzaminams, atsikvėpti nuo mokslo, prasmingai išnaudoti poilsio laiką: „…o dabar visą vakarą verčiau Heinės „Nordsee“ – visa eilių knyga, ir dūšioj taip gerai pasidarė. Kažkoksai džiaugsmas nusileidžia į dūšią, kai atsitrauki nuo formulų, datų ir sausų „mokslo žinių“, kai gauni nors truputėlį įsižvelgt į tolius ir platybę. Ar dabar aš kažkaip radau naują poilsio būdą – kai apkvaištu nuo formulų ir scholastikos ir nieko nebesuprantu, imu Heinę versti ir taip atsilsiu, ir dūšioj taip gera, ir tokius gražius sapnus sapnuoju“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Būgius, 1923-12-17, in: LLTI BR, f. 53, b. 494, l. 1r). Vėliausią Heine'ės kūrinio Šiaurės jūra vertimo redakciją žr. in: Heinrich Heine, Šiaurės jūra, vertė Balys Sruoga, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947, p. 7–66; Balys Sruoga, Raštai, t. 5I: Vertimai, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 156–202. Vertimo tekstų variantus, vertimo istoriją žr. in: Ibid., p. 613–660, 792. ar gal versiu Novaliso „GHimnai nakčiai“,.Novalis, tikr. Friedrich Leopold von Hardenberg (1772–1801), vokiečių rašytojas, ankstyvojo romantizmo atstovas. Lyrinį ciklą Himnai nakčiai (Hymnen an die Nacht) Novalis sukūrė 1797 m., gedėdamas savo sužadėtinės. Poemos vertimą Balys Sruoga baigė 1923-12-31. Vertė ne vien dėl vidinio poreikio, bet kartu ir siekdamas užsidirbti lėšų ateičiai, todėl rezultatu nebuvo patenkintas, vertimą vertino savikritiškai: „Šiandie sekmadienis, gr. 30 d., o pas mane – sunki darbo diena. Iki pusdienio mokinaus, o paskui baigiau versti Novaliso „Himnus nakčiai“ – ir visus perrašiau. Pavargau šiandie baisiai, net nugarkaulis skauda. Bet kartą pabaigiau. Bet kažkaip mašinališkai jį padariau. Tie himnai – garbė nakčiai ir mirčiai – bet aš jų nejaučiau, kaip reikėtų jausti – vien tik amatninkiškai, kad vaizdas atitiktų vaizdui, kad metrikos posmas išsemtų posmą. Gal dėl to, kad tasai ūpas dėl manęs dabar begaliniai tolimas ir kad jo pagrindinė mintis ir tendencija man svetima iki kaulų. Tai giliai religinis dalykas, esmėj pilnas ir gražus, bet mano visa prigimtis jam priešinas visomis išgalėmis. Kai verčiau – apie tai negalvojau. Bet perrašydamas pamačiau, kad aš padariau negyvą darbą. Ir versdamas neturėjau tokio džiaugsmo, kokį gavau verčiant Heinės Nordsee. Tiek to, padaryta – padaryta. […] Žiūrėk, Vanduk, nors dabar pas mane mažiuks finansų krizis, bet gal iki važiavimui į Lietuvą man pavyks mano kapitalus surankioti, ypač jei pavyks tuojau Novaliso vertimą parduoti, tai aš turėsiu pinigų (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Būgius, 1923-12-30, in: LLTI BR, f. 53, b. 495, l. 1r–v, 2r). Novalio poemos vertimo ankstyvą variantą – mašinraštį, taisytą rašalu Balio Sruogos ranka žr. Novalis, Himnai nakčiai [I. [Kas gyvasai], II. [Nejaugi rytas turi grįžti visuomet?], III. [Kartą, kai aš karčias ašaras liejau…], IV. [Nūn aš žinau, kada bus paskutinis rytas…], V. [Plačiai paplitusią], VI. [Į glėbį požemio giliau]], in: LLTI BR, f. 1, b. 3989, l. 1–27r; dar kartą taisytą vertimo redakciją žr. Novalis, Himnai nakčiai, in: LLTI BR, f. 1, b. 1317, l. 1–27r. Vėliausią redakciją žr. Novalis, Himnai nakčiai, iš rankr. form. vertė Balys Sruoga, Miunchenas, 1923 m. gruod. 31 d., in: Gairės, Kaunas, 1924, Nr. 2, p. 75–89; poemos vertimą, vertimo istoriją dar žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 5I: Vertimai, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 203–220, 792–795. Ir visos šventės bus taip, gal ir nNauji metai. Na, apie tai aš begalvoju, tik dabar visa diena man pinas galvoj Saalfeldo laukai – ir aguonos – žiydinčios, raudonos, didelės.„Saalfeld – vietovė Tiuringijoje, kur paskutinį kartą buvom susitikę vasaros semestro metu“ (Vandos Sruogienės pastaba). Man rodos, kad aš vėlei gyvenu laukų laisve, ir plačiai plačiai alsuoju, ir aguonų lau- kai aplinkui – ir Tave labai labai myliu. Visas mano dabar- tinis „darbas“ – kažkoks košmaras, – ne[,] ne košmaras, bet toks ruūkas[,] sapnas, kuris kažkaip užklojo pasaulį nuo mano akių, bet kuris turi nukristi, kuris su manim niekuo nesurištas, kuris tik priepuolamai užkrito mano duūšią. Ir man kažkaip rodos, kai aš pereisiu šią „mokyklą“[,] aš buūsiu duūšioj dar laisvesnis, negu mano dabartinės svajonės pasiekti gali, ir gal mokėsiu skirti ''„gera''“ ir ''„bloga''“ – tik ne taip, kaip mane mokina tai daryti. – –

2r

O man tavęs[,] Vandukai[,] – baisiai ilgu, baisiai! Kad tu Ttik žinotum! Aš nepasakyčiau, kad dabar man būtų liūdna, gal perdaug per daug aš turiu vilties, gal greito muūs džiaugsmo nujautimas ir darbas atstumia liūdėjimo šešėlius. Bet man labai labai ilgu. Ir man rodos, aš Tave dabar taip gražiai myliu. Kaip po aguonų laukus, kaip po mėlynas kalnų viršuūnes, kaip palei tylias Nemuno bangas – – Jei nebuūtų ilgė- jimos – ar būtų galima taip gra- žiai mylėti! N A r nenuostabu, Vandukai[,] – jau daugiau keturių metų. Kaip mes esame duūšioj kar- tu, o visa tai – ne Ttai, kad kaip viena diena – kaip vienas mirksnyis, saulėtas, dzžiaugsmingas, kaip aguonų lauko šlamėjimas! Ir mes jau daugiau 5 mėnesių nesi- matėm – bet aš tave taip gyvai jaučiu – tarytum aš dabar pareisiu namo – ir rasiu tave laukian- čią, mylinčią, tokią mano, mano! Ir kaip man šiandie aišku: jei aš neturėčiau Tavęs, jei aš neturėčiau vilties, kad mano dabartinis „darbas“ galėtų kiek mūsų džiaugsmą padidinti – aš nė manyt nemanyčiau apie kvotimų laikymą. Ir jeigu aš išlaikysiu – tai tik deėl

2r

tavęs, Vandukėli!

Ar tu mane myli taip labai, ma- žuolėli tu mano!

O iš tavęs aš jau taip senai betu- rėjau laišką. Maniau[,] kad šiandie ateis – nebuvo. Gal pirmadienį – Kuūčių dieną? Būtų gerai, kad gau- čiau – būtų gerai, kad nors taip tave galėčiau turėti Kuūčių dieną. Aš Ttaip norėjau ką padaryt, kad šven- čiuų metu nieko negalvot – tik dirbt – dirbt aklai, beprotiškai – bet[,] matyt[,] neišlaikysiu. Man taip ilgu! Ir pro visas formulas ir abstrakcijas spindi raudoni aguonų laukai ir aš jaučiu tavo alsavimą.

Vandukėli, kaip aš norėčiau tave turėti!

O tu pabučiuok mane, paduūmok man. O aš tave bučiuoju visaą-visaą – taip, kad tu buūtum visa manyje – ir kad aš visas užsimirščiau tavy ir sudegčiau.

Bučiuoju Tave – bučiuoju.

Tavo Bol.

22 / Šeštadienis.

Tekstologiniai komentarai

4 čekio ] cor pro čekį, cor fl -io pro -į 15 Julius ] cor pro vid O š 20 pridribo ] vid ex err om sec i 21 sninga ] cor s pro j; jie ] cor pro šie, cor j pro š 22 kaklo ] cor pro ga, cor pri k pro g 34 visa ] vid ex err visai, vid ex err ai pro a 67 greito ] def fl -o; mūs def s 76 Ar ] cor pro N, cor A pro N 120 Tavo Bol. ] sign 121 Šeštadienis. ] ill eni