Adresse[:]
Prof. Dr. B. Sruoga
Lager Stutthof / bei Danzig
Block VIII E
Stutthof, d. 12 Juli, 1943
Vanduk! Gestern, d. 11 Juli, habe ich zwei Deine Briefe
bekommen (von 28 u. 29 Juni), – das war ein glücklicher Tag! Das Geld von Dir
kam noch nicht, aber brauche ich kein Geld. Aus Deinen Briefen geht aus, dass drei
Paketten unterwegs sind, – vielleicht morgen, am 13 Juli, alle zusammen
bekommen werde. Sowieso, drei Wochen lebte ich ohne Briefen und Paketten von Dir,
– es war ein bischen traurig. Bis 7 Juli war Quarantäne auf den unseren Lager
verhängt, – niemand konnte herausgehen. Die Quarantäne ist jetzt abgeschafft,
aber sitze ich weiter. Nach allen Merkmalen scheint es, dass man uns hier nicht lange
halten wird, aber genau weiss ich nichts. Es kann auch längere Zeit vergehen. Die
Sehnsucht, das Heimatweh macht seine Sache gründlich. Physisch bin ich gesund, unser
Arzt sorgt für mich, auch Unglückskameraden helfen mir. Ich hoffe auf den baldiges
wiedersehen. Aber werde ich nach Berlin fahren müssen, es wird für mich noch
schwieriger Schlag, als die Verhaftung. Doch will ich nicht glauben, dass den alten
ganz und gar unschuldigen Dichter konnte man so aus der Heimat verjagen und das Leben
zerstören. Deine Briefe sind für mich Feiertags mächtig! Es ist mir viel leichter,
dass Sie mit Dalia auskommen können. Es ist mir grosse Freude, dass Dalia so brav und
mit meinen Schülern befreundet ist. Drücke ihr zarten Köpfchen zum Herz, – sie
wird mein Herz hören. Meine alle Tage vergehen einfach, ohne Ereignisse, – ich
warte, warte und warte… Die Hoffnung verliere ich nicht, aber alles ist so
schmerzlich!
Grüsse unseren guten Nachbarn, den Vater, Emilia vergesse
nicht.
Ich denke ständing an allen, allen Ihr, und Dich und Dalia
sehe sehr oft in Träumen. Ich kann nicht meine innere Erlebnisse in einem
Briefe darlegen, aber Du mich ohne Worten verstehen wirst. Ich danke Dir für alle
Deine Sorgen, und bitte um entschuldigung, dass meinetwegen Du so viel Schmerz
ertragen muss! Küsse Dich und Dalia herzlich, – lebet wohl.
Adresas:
Prof. dr. B. Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 m., liepos 12 d.
Vanduk! Vakar, liepos 11 d., gavau du Tavo laiškus (birželio
28 ir 29 d.), – buvo laiminga diena! Pinigai nuo Tavęs dar neatėjo, bet man
jų ir nereikia. Iš Tavo laiškų matyti, kad trys siuntiniai yra pakeliui1 Vanda Sruogienė buvo išsiuntusi tris siuntinius, kuriuos Balys
Sruoga „gavo tikrai“: „7. Dešra, marmeladas,
Pasveikink mūsų gerus kaimynus, tėvą, nepamiršk Emilijos6 Emilija Viežbickaitė (Emilė Viežbicka) (g. 1900) – Sruogų šeimos
pagalbininkė, 1940–1945 m. gyveno Vilniuje, Tauro g. 10 namo 3
bute..
Aš nuolat galvoju apie visus, apie Jus visus, o Tave ir Dalią
labai dažnai sapnuoju. Viename laiške aš negaliu paaiškinti savo vidinių
išgyvenimų, bet Tu suprasi mane be žodžių7Pragaro vartai –
Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 443); „Kalinio laiškas yra nuobodžiausias
pasauly, nors artimųjų jis labiausiai laukiamas. Jeigu kalinys nuspėja, ką jam
parašys artimieji, tai kalinio laiško turinį galima žinoti neskaičius. Jis
parašys, kad yra sveikas, kad gavo laišką ar siuntinį, paprašys jam vėl parašyti –
ir viskas. Daugiau nieko. Nieko, nes jis negali rašyti, ką dirba, negali pasakyti,
ką jis jaučia, nė ką jis mąsto. Net negali prašyti atsiųsti jam rūbų ar baltinių,
nes stovykloj to „netrūksta“. Leidžiama prašyti tik maisto.
Kai rašo apie
meilę ir pasiilgimą, cenzorius raukosi ir sau po nosia nuolat niurna: „Bloede
Sache, bloede Sache…“ (niekai). Ir jis teisus, nes penkiolikoje leistų rašyti
eilučių negi galima išsakyti visą meilę, kuri susikaupė per mėnesį, per tas ilgas
keturias savaites, kurios praslinko nuo vieno laiško iki kito.
Esu sveikas…
kalinys prašo parašyti saviems ir tada, kai jis jau alsuoja paskutinius atodūsius.
Esu sveikas, nes stovykloj žmonės „neserga“, miršta nesirgę ir sveiki…
Kalinys negali perduoti linkėjimų nuo savo draugų, nes laisvėje neprivalo
žinoti, kas yra patekę už vielų. Tačiau gali įrašyti linkėjimus savo artimiems ir
draugams, bet tai nepatartina, nes geštapas pradės šnipinėti tuos sveikinamus
draugus. Apie pašalinius dalykus gali teirautis tik tokiais žodžiais, kurie
cenzoriui nesukelia įtarimo.
Kiek kitoks galėjo būti garbės kalinio laiškas.
Nors garbės kalinys taip pat neturėjo teisės sirgti, tačiau jam buvo leidžiama
rašyti šiek tiek ir „bloede Sache“. Mat, jis galėjo rašyti kas savaitė iki 30
eilučių. Tokiame laiške jis jau galėjo parašyti apie savo jausmus ir apie sapnus,
kurie dažniausiai būdavo išgalvoti. Tai buvo priemonė ką nors pasakyti, ko
normaliai nepraleistų cenzūra“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų
vielų, Chicago: Lietuvių spaudos draugija, 1950, p. 93–94).
Balys
Sruoga dėl asmeniškesnio laiškų turinio nuolat ginčydavosi su vyriausiuoju lagerio
cenzoriumi, SS feldfebeliu Arthur Platz, kurį kaliniai vadino Pingvinu:
„Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai:
siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti
daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.
–
Tai, – sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink
tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.
– Lauk!
– šaukia jis man, ir aš einu lauk.
Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai,
kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti…“
– Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita nematai
lageryje? Ar nematai, berželiai auga?
Vėl jis man sako: „Lauk!“ – ir aš einu
lauk.
Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi
žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys
berželiai, du kelmai ir vienas grybas.
– Tu, niekše, čia vėl pribjaurojai? Aš
tave Mayeriui apskųsiu!
Pingvinas Mayeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs,
tik Mayeris jam nieko nepagelbėjo.
– Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi
sveikas…
– O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar
nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..
– Lauk! – šaukia jis man.
Aš
einu lauk ir rašau naują laišką: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu
sveikas…“
Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.
Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą – kad per trumpas, –
buvo parašytas tiktai vienas sakinys, – esą tai ne laiškas, o valdžios autoritetu
pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą –
kad per linksmas…
Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai
sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo – jam
aiškiai vemti norėjos.
Mūsų blokas galėjo rašyti ir gauti laiškus kas
savaitę, visi kiti – kas dvi savaiti. Tiktai 1944 metais savaitiniai laiškai buvo
įvesti ir kai kuriom kitom katorgininkų rūšim. Bet jiem iš to naudos nedaug
tebūdavo. Pusė tų laiškų eidavo į krepšį.
Laiškas – buvo vienintelė
susisiekimo priemonė su gyvuoju pasauliu, – jokie lankymai, jokie pasimatymai
nebuvo leidžiami, – kad niekas nematytų pašalinis, kaip lageryje gyvenas. Laiškai
buvo katorgininkui be galo brangus daiktas. Ir tokią daugybę jų Pingvinas
žudydavo! Kas jam kitų rūpesčiai ir skausmai?
Jis gi – mėšlui iš tramvajaus
bėgių krapštyti buvo specialistas!“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in:
Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė,
(ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3),
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280–281).
Nuoširdžiai bučiuoju Tave ir Dalią, – likit
sveikos.
Jūsų Baliukas
[1r] // [1v] //