Mano brangi Vanduk,

Gali įsivaizduoti, kaip džiaugiausi, kai gavau Tavo atvirutę. Tu man suteikei daug jėgų. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad Dalia tokia šauni, – pabučiuok ją nuo manęs labai nuoširdžiai. Gavęs Tavo laišką apsiraminau. Dabar jaučiuosi gerai. Mes visi kartu gyvename tarsi viešbutyje, prižiūrimi gydytojo, kuris rūpinasi mūsų sveikata ir gydo kiekvieną niekniekį. Esu visiškai sveikas. Kiekvienas iš mūsų savo nuožūra gali dirbti arba nedirbti – niekur neiti. Valgomajame yra radijas, šachmatai, kortos ir t. t. Aš pasirinkau darbą: savanoriškai dirbu stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri ir protingi žmonės, o bendradarbiai nepaprastai malonūsLaiškas rašytas, pasikeitus lietuvių inteligentų situacijai lageryje: „1943 m. gegužės 31 d. grupė buvo išrikiuota dar sykį, ir pats lagerio viršininkas T. Majeris oficialiai pranešė, kad aukštesnės vyresnybės įsakymu nuo šiol jie vadinsis „garbės kaliniais“ (Ehrenhaftlinge), arba įkaitais, ir oficialiai turės geresnes negu kiti kaliniai gyvenimo sąlygas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 330). „Prievarta nevarė į darbus; tačiau dirbo visi – pirmaisiais mėnesiais bijodami, kad atsisakius dirbti sušaudys, vėliau norėdami išlaikyti savo rankose geresnes tarnybas biuruose ir vidaus komandose. Visi jautė, kad išskirtinė padėtis, akimirksniu prasidėjusi, akimirksniu gali ir baigtis, o tada geresnės pareigos būtų vienintelė galimybė išlikti gyvam. Grupė, be to, gavo leidimą gauti iš namų siuntinius (netrukus tai buvo leista ir visam lageriui). Nors siuntinių kiekis ir svoris buvo ribojami, o didžioji atsiunčiamų gėrybių dalis atitekdavo visokio plauko stovyklos viršininkams ir prižiūrėtojams, papildomas maisto šaltinis sustiprino grupės kalinius fiziškai ir davė progos palenkti savo pusėn vieną ar kitą pareigūną. Leista siųsti laiškus – iš pradžių kas dvi savaitės, vėliau – kas savaitę, t. y. dvigubai dažniau negu numatė bendrosios lagerio taisyklės. Tiesa, kaip ir anksčiau, laiškus reikėjo rašyti tik vokiškai, nustatytos apimties ir turinio, be to, kiekvieną jų peržiūrėdavo lagerio cenzūra, tikrindama, kad nebūtų jokių žinių apie lagerio pobūdį ir tikrąją kalinių padėtį; kai kurie laiškai buvo naikinami. Lietuvius „garbės kalinius“, be to, kartais pasiekdavo ir vienas kitas vokiškas laikraštis. Labai svarbus dalykas buvo grupės nario, vieno geriausių ir rūpestingiausių lagerio gydytojų A. Starkaus grąžinimas gyventi prie visos grupės (anksčiau jis gyveno prie ligoninės): tai garantavo visiems „garbės kaliniams“ tokią reikalingą po pirmų mėnesių medicininę pagalbą. Be abejo, tai buvo išimtinė padėtis lageryje. […] Todėl suprantama, kad visų kalinių (ir lietuvių, kurių lageryje buvo apie tris–keturis šimtus) akyse „garbės kaliniai“ tiek savo geresne bei švaresne apranga, tiek neįprastais geltonais raisčiais ant rankovių, tiek atokesne laikysena iš karto sukėlė nuostabą ir nepasitikėjimą. Ėjo visokie gandai: kad į lagerį atvežta Lietuvos vyriausybė, tik neaišku kokia – gal senų laikų, o gal nauja, bet neįtikusi hitlerininkams; kad ją vokiečiai greitai paleis arba greitai sušaudys ir pan. Nepasitikėjimas atslūgo palaipsniui – mat grupė ir toliau dirbo lygia greta su kitais kaliniais, nors ir lengvesnius darbus, o vėliau daug lėmė bendravimo bei savitarpio pagalbos santykiai“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 331–332).. Dirbant laikas labai greit prabėga ir tėvynės ilgesys ne taip skausmingai jaučiamas. Aprūpinimas maistu geras. Nuo dabar įgijau teisę kiekvieną savaitę rašyti ir gauti po laišką. Taigi per mėnesį aš galiu gauti nuo Tavęs keturis laiškus. Be to, man leista kiekvieną savaitę gauti po siuntinį su maisto produktais (neto – iki dviejų kilogramų). Vieną Tavo siuntinį, tvarkingą ir sveiką, aš jau gavau. Siuntinys per Tilžę dar iki šiol neatėjo. Siuntinius iki vieno kilogramo galima siųsti registruotus, – tokie siuntiniai ateina labai greit„Paskutinis sakinys užbrauktas raudonu [ir mėlynu] cenzoriaus pieštuku: „senden als eingeschriebene Sendung, – solche Päckchen kommen sehr schnell“ [„siųsti registruotus, – tokie siuntiniai ateina labai greit“] (Vandos Sruogienės pastaba).. Labai džiaugiuosi, kad Tau viskas gerai. O kaip Dalios egzaminai? Atsiųsk man savo ir Dalios nedideles fotografijas, – aš turiu teisę jas gauti„Paskutinis sakinys perbrauktas mėlynu pieštuku: „Schicke mir deine und Dalia's kleine Fotografien, – ich habe das Recht sie zu bekommen“ [„Atsiųsk man savo ir Dalios nedideles fotogfrafijas, – aš turiu teisę jas gauti“] (Vandos Sruogienės pastaba).. Būk rami dėl mano sveikatos. Netgi mano nervai nėra tokios blogos būklės, kaip Tu galėtum tikėtis. Parašyk [1r] // [1v] // man daugiau apie savo gyvenimą, apie Dalią, apie tėvą. Gali man siųsti daugiau rūkalų. Tave ir Dalią aš labai dažnai sapnuoju. Pabučiuok ir pasveikink Dalią nuo manęs, – aš negaliu išsakyti žodžiais savo jausmų jums abiems.

Kuo geriausi linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir pažįstamiems. Tik rašyk man laiško pradžioje nurodytu adresu.

Dar kartą sveikinu Tave ir bučiuoju.

Tavo Balys