Mano mielosios Vanduk ir Daliuk! Šiandien Sekminių antroji diena – nuoširdžiausiai Jus sveikinu. Nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išsakyti, ką Jums jaučiu. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai slogiai. Tėvynės ilgesys beveik nepakeliamas. Gal būtų geriau, jeigu būčiau kuo nors kaltas – tada galėčiau sutikti su savo likimu. O dabar aš, senas poetas, dvidešimt metų skleidęs vokiečių kultūrą Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas poetas, visiškai nekaltas, esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, – tapęs nereikalingu daiktu. Taip, tokioje padėtyje galima net išprotėti. Ar ilgai ištversiu tėvynės ilgesį, nežinau, bet būti daiktu labai sunku. Ar atsimeni, kaip Stefan GeorgeStefan George (1868–1933), vokiečių poetas. sako: Ką dariau, Ką kenčiau, Ką mąsčiau, Kas esu? Kaip dūmas, Kuris išsisklaido, Kaip garsas, Kuris išnyksta!Balys Sruoga iš atminties cituoja Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (I) fragmentą iš poezijos rinkinio Gyvenimo kilimas, plg. leksikos ir punktuacijos aspektais: „Was ich tat / Was ich litt / Was ich sann / Was ich bin: // Wie ein Brand / Der verraucht / Wie ein Sang / Der verklingt.“; visą eilėraštį žr. Stefan George, „Nacht-Gesang“ (I), in: Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel: 1900, [Berlin]: Blaetter fuer die Kunst, 1899, (https://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/george1899/0045). Yra gandų, kad mane greitai paleis. Esu linkęs manyti, kad visa tai tik plepalai ir nesąmonės. Laiškus mes gaunam kiekvieną šeštadienį, siuntinius – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Laiškai ir siuntiniai suteikia man daug džiaugsmo (duona – taip pat!)„Kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo. Prisimenu, birželio 10 dieną keletas mūsiškių gavo siuntinėlius. Vieni tuoj pasidalino su pasitaikiusiais čia pat draugais, kiti, gal labiau išalkę, pasidėjo į spinteles. Tačiau alkis visus labai kankino. Jėgos visų buvo labai išsekusios. Tomis dienomis buvo mažiau vilčių laukti paleidimo, nes po pirmųjų garbės kalinių įspūdžių gyvenimas ėjo ir toliau, kaip ėjęs“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 218).. Nesiųsk man registruotų siuntinių – su jais per daug vargo. Į siuntinius gali dėti viską, ką turi, – aš gausiu. Ko man reikia – Tu pati žinai. Lagerio vadovybė humaniška mūsų atžvilgiu, ji daro viską, kad palengvintų mūsų gyvenimą, bet apie tolesnę mano lemtį nežino daugiau [1r] // [1v] // negu aš, – o aš visai nieko nežinau! Dabar aš dirbu stovyklos raštinėje – dirbu savo noru ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsekęs – kad nustelbčiau tėvynės ilgesį. Perduok nuo manęs linkėjimus Tėvui, visiems kaimynams ir pažįstamiems, – nepamiršk ir EmilijosEmilija Viežbickaitė (Viežbicka) (g. 1900–?), Sruogų šeimos pagalbininkė, 1940–1945 m. gyvenusi Tauro g. 10 namo 3 bute. „Mūsų tarnaitė Vilniuje“ (Vandos Sruogienės pastaba).. O Dalią – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių. Atsiųsk man vieną tūbelę skutimosi pastos „Skutal“ (ji mano spintoje, kairėj, viršuj). Taip pat atsiųsk BaltrušaičioJurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas. Nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Toliau minimą knygą žr. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7525-jurgis-baltrusaitis-asaru-vainikas-pirma-dalis). Balys Sruoga apie šį eilėraščių rinkinį Jurgiui Baltrušaičiui rašė: „Ar gavai iš Kauno žinią, kad Tavo knyga „Ašarų vainikas“ Kaune išėjo ir jau beveik išparduota? Gražus leidinys ir skaitytojų pripažinimas – visuotinas. Tokios lyrikos mes dar neturėjome“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus – į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l. 1v). Balys Sruoga išsamiau pristatė eilėraščių rinkinio ypatybes, ypač pabrėždamas vilties, paguodos pavojaus metu ir žmogaus dvasios stiprybės motyvus: „– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės jį bepročiu laikė. Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers? Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų. Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai apsivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje… Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo: – Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje! Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje? Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti… – Mokykitės gyventi pavojuje! Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką. Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai pjūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas – tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje: Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį, Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna, Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį, Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną… Tavo vargo daržas – tavo karalystė, Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis, Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti, Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins! („A. V.“, 90 p.) Jei išmoksi gyventi pavojuje – „gal ir pats pakilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ – audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“ Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto! Kas per liūtis! Bet, širduže, Savo baimės neklausyk – Audros tūžta ir išūžia Nenaikindamos išsyk… (89 p.) „Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso: …nors ir vargti žmogui duota, Žmogum ši žemė vainikuota, Ir amžių žiedas – jo diena… (91 p.) Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas – ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, – net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė: Gali poetas ir nebūti, Bet būt pilietis privalai! – tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą patį – piliečio ir poeto sandoros – klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau: Dainiau, metęs džiaugsmą pigų, Semk iš skausmo, ne iš knygų, Žodį, Dievo žaibui lygų… Tą, kuris mums galią duoda, Verčia aušti naktį juodą, Skelbia viltį ir paguodą… (48–49 pp.) – Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje! […] Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu. Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mirtis, pagieža ir neapykanta. Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai – tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes […] [n]ėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip atitrūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis“ (Balys Sruoga, „Baltrušaičio vainikas“, Vilnius, 1941-05-15, in: Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, p. 93–96; 105–106). knygutę – jo eilėraščiai mane paguos. Būkit abi sveikos ir stiprios – mano gerosios, mano mylimos! Ar prisimeni Sekmines, kai mudu kartu buvom Bavarijoje, Tiroly?1922 m. Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė sutiko Bavarijos Alpėse, tris dienas praleido Tiuringijoje, Harco kalnuose, kur pasižadėjo vienas kitam: „Negalėdami sutart dėl vietos, nutarėm važiuot į Bavarų Alpes. Susitikom Miuncheno stoty ir nuvažiavom į kalnus. Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, [Vandos Sruogienės mašinraštis], in: BLKMČ BS, l. 32, KC PENN, l. 29). Balys Sruoga aprašė, ką jie išgyveno per Sekmines: „Ir man ilgu, ir aš taip noriu, kad būtų skaudu – – Aš taip skausmo noriu, o tu šito nesupranti“ – – O tu, o tu ar žinai, kiek aš laukiau, kol tu šituos žodžius pasakysi?! O tu ar žinai, kad tai yra mano žodžiai, kurie visuomet buvo many, kurių aš tau niekuomet nesakiau, nes aš tikėjau, kad ateis ta valanda, kada tu juos pasakysi, ir jie bus teisingi! Tu juos netyčia pasakei, bet kaip gerai, kad tu juos pasakei! Ar tu žinai, kokia mėlyna paukštė nuskrido nuo mūsų akių ten, toli į nebūtybę, nuo mūsų akių, kurias ji uždengusi sparnu laikė, nuskrido, kad daugiau nebesugrįžti – ar tu žinai, kokią tu paslaptį tais savo žodžiais pasakei? Iki šiol ta paslaptis buvo kiekvieno mūsų skyrium, bet dabar ji pasidarė mūsų viena, mūsų bendra, mūsų neišsemiama paslaptis! Ir jeigu net Tu būtum pasakius kitur, kitąsyk ne tokiame gerame, ne tokiame begaliniai gražiame laiške, tai nebūtų buvę taip gražu ir taip teisinga! Tu ar manei, kad aš tave už tų žodžių pagausiu? Tu ar žinojai, kad aš toks žulikas esu, kad aš maniau ir laukiau, kad tu pasakytum tai, ką aš manau?.. Atsimeni Tiuringiją, tą mažą gražią, kaip ji vadinas – aš jau nežinau, jei ne Juozapato pakalnę? Paskutinį rytą tau buvo liūdna – atmeni? Tu norėjai kažką sakyti, o tik pasakei – pasižadėkim. Aš tau nieko nesakiau, tylėjau ir sekiau tavo mintis. Man nebuvo liūdna, man buvo sieloj giedra ir man dainuoti norėjos… Paskui tu pasakei tiktai bijanti, kad nepražūtų tai, kas mūsų santykiuose buvo gražu, tuomet aš tave pabučiavau, ir tu buvai lengva kaip daina ir prinykai prie manęs, nors iš ryto tu nenorėjai manęs bučiuoti… Aš tuomet irgi nieko tau nepasakiau… O tu sakai: „O tu šito nesupranti…“ Po to, ką aš tau priminiau, tu turbūt jau nemanai, kad aš nesuprantu – aš per daug giliai tave visą jaučiu, kad to nesuprasti – bet taip gerai, kad tu tai pasakei… Bet tasai skausmas, apie kurį tu kalbi, tai nėra skausmas, skausmas, kurį kentėti reikia, tai nėra skausmas, kurį iškentėjus pereina… Tai yra skausmas, kuris ateina su dainomis, su pasakomis, su burtais, su magnetiniu žemės virpėjimu ir kurį gyventi reikia pačiam būti pasakingam!.. Ir jei aš ateitau in tave, išblyškusią ir nuvargusią, nemiegotą ir nusilaksčiusią, – juk skausmas būtų toks šiokiadienis, juk džiaugsmas būtų toks liūdnas, kurio ir laukti nei nereikėjo – – – […] Bet tu, Vanduk, – aš net pasakyt nemoku, – tu kaskart daugiau ir daugiau esi tokia, kokios aš tavęs senai senai laukiu. Ir tu seniau man tokių kaitrių, tokių kaitrių laiškų nerašydavai, kokius dabar paskutinius tris laiškus parašei. Skaitau ir pasigeriu, ir apsvaigstu, ir net aš pats bijau, neišlaikysiu – ir net bijau tave tą momentą pamatyti, kad koks debesėlis neužtemdytų to skaistaus apsvaigimo, kuriuo aš tavo laiškuos pasigeriu! […] Aš tau dar rytoj parašysiu keletą žodžių – ar tu dar begausi Berlyne? O man po Tavo laiško perėjo visas nusiminimas, aš vėlei jaučiuos stiprus ir tvirtas, aš vėlei noriu gyventi ir skrajot. Vandukai, bet tu nemanyk, kad aš tavęs nepasiilgstu! Aš tik gal kai kada tau tyčia nesakau to, ko laukiu, kad tu pirma pasakytum, bet kas nedalinamai mūsų abiejų sielose gyvena – Bučiuoju tave visą visą tūkstančius kartų iki skausmui, iki gėlai, iki apsvaigimui – Tavo Boliukas“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-24 ar 25, in: LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1r–v, 2r–v). Balys Sruoga sunkesniais laikotarpiais ragindavo Vandą Daugirdaitę prisiminti Sekmines: „Ar tau neilgu, Vandukai? Ar tos trys tiktai dienos, kartu pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai! Ar tylų vakarą Tavo siela nieko negirdi? Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį – Bal.“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar 10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, nr. 9, l. 1v). Taip, dabar irgi Sekminės! Širdingai Tave bučiuoju! Tavo Balys 1943 m., birželio 14 d. Mano adresas: Prof. dr. Balys Sruoga Stutthofo stovykla prie Danzigo Blokas VIII E. [2r] // [2v] //