Adresas:
Prof. dr. B. Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Vanduk ir Daliuk!
Birželio 7 ir 14 d. parašiau Jums laiškus, – ar juos gavot?
Nuo birželio 1 d. mūsų padėtis pasikeitė, mes gyvenam kaip viešbuty, turim radiją,
šachmatus ir t. t.1„Tikriausiai visi lietuviai būtų žuvę,
jeigu nebūtų buvę paskelbti garbės kaliniais. 1943 m. gegužės 31 d. jiems,
išrikiuotiems prie savo VIIIa bloko, SS hauptšturmfiureris kapitonas Teodoras
Meyeris pranešė:“ (Arūnas Bubnys, „Lietuvių kelias į Štuthofą“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė,
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p.
25)
„– Nuo šiandien jūsų grupė vadinsis garbės
kaliniais (ehrenhaeftlinge). Būsite apgyvendinti naujoje patalpoje,
kuri bus vadinama 8E bloku. Nuo šiandien esate atleidžiami nuo privalomo darbo,
nebent patys to panorėtumėt. Nereikės nešioti kalinio numerio, tik geltoną
raištį ant rankos. Galėsite auginti plaukus, rašyti kas savaitę laiškus, gauti
iš SS bibliotekos knygų. Į jūsų bloką bus įvestas garsintuvas, galėsite
klausyti radiją. Viena jums griežčiausiai draudžiama: susitikti ir bendrauti su
kitais kaliniais.
Kaip Mayeriui buvo įprasta, jis paburbėjo visus šiuos
nuostatus po nosim, sunkiai suprantamu bavarišku akcentu, ir viskas. Vadinas,
nei sušaudė, nei paleido, o kažką trečią išmislijo – visai nauja, nežinoma ir
neįtikėtina.
Mayeris išsitraukė sąrašą ir kiekvieno dar atsiklausė:
–
Nori dirbti ar ne?
Atsakyti buvo sunku, nes kiekvienas galvojo
ligšiolinėmis kategorijomis. Atsisakysi biuro darbo, tave išvarys į laukų
darbus, nes atrodė neįmanoma būti kacete ir nedirbti. Ligi šiol Stutthofas
neturėjo garbės kalinių kategorijos, dėl to niekas nežinojo jų teisių ir
privilegijų. Tik visiškai silpni bei senyvi mūsiškiai pasisakė nedirbsią.
Pabaigoje pašaukti jau turėjo laiko apsispręsti, ir kai kurie, net pajėgesni,
rizikavo atsisakyti darboviečių“ (Stasys Yla, „Garbės kalinių poaukštis“, in:
Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai,
in: Putnam: Immaculata, 1951, p. 181)“.
[…]
„Civilinius raudonais
kryžiais išdažytus rūbus pakeitė mums dryžuotais švariais kacetininkų rūbais;
tokius šiuo metu dėvėjo tik ligoninės personalas. Tarp visų kitų kalinių apdaro
– civilinių skarmalų – šie rūbai atrodė gana gerai. Mums buvo skirtas naujas
blokas, buvęs anksčiau rūbų kameros dalimi, o paskutinėmis dienomis – siuvykla.
Siuvyklą tuoj iškraustė, sienas perdažė, sunešė dviejų aukštų geležines lovas,
kaip ligoninėj, ir pirmą kartą jas paklojo skalbiniais. Metalinių dubenėlių
vietoj gavome baltus molinius, o kavai net puodukus – tokius pat, kokius
vartojo ir SS vyrai.
[…]
Pirmasis įspūdis: mus nori greičiau
paleisti, geriau atšerti! Kam gi būtų reikėję visus mūsų ligonius tuoj perkelti
į naująjį bloką, ir paskirti Dr. Starkų čia juos specialiai prižiūrėti? Starkus
net buvo įspėtas atsakysiąs savo galva, jei kas iš mūsų ligonių dabar mirtų.
Vadinas, mūsų nusibaigimas jiems pasidarė nebenaudingas. Galbūt Lietuvoj
prasidėjo protestai, neramumai dėl tų staigių ir gausių mirčių? O gal
lietuviška administracija ten veda kokias derybas, rūpinasi gelbėti?
Kurie
metė darbus, turėjo daugiau laiko svarstyti naują padėtį. Mes kiti per dienas
dirbome ir net darbovietėse mažai galėjome susitikti ir pasikalbėti“ (Ibid., p. 182–183).
Balys Sruoga apibūdino
lietuvių inteligentų virsmą garbės kaliniais, aprašė paleidimo iš lagerio
viltį:
„Kažkas darėsi už lagerio sienų, ko mes nieku būdu negalėjome
suprasti. Ar Berlyne, ar Lietuvoje, ar dar kur kitur, nežinia kas ir kur, bet
tų įvykių atgarsiai pasiekdavo ir lagerį ir atsiliepdavo mūsų likimui.
Staiga vėl patvory išrikiuoja. Ateina lagerio viršininkas.
– Už ką
jūs patekote į lagerį, aš nežinau, – sako jis mum, – bet jūs, matyti, būsite ne
tokie kaip kiti. Yra gautas raštas, kad aš nuo šios dienos turiu jus laikyti
kaip garbės katorgininkus – Ehrenhäftlinge.
Apsigyvensite jūs dabar visai atskirai. Nuo šiol tiesioginis jūsų viršininkas
būsiu aš, lagerio viršininkas. Lagerio seniūno – Lagerälteste – įsakymai jum neprivalomi, – jis tegali jum perduoti
mano nutarimus. Galite plaukų nebekirpti, – galite nešioti ilgus plaukus.
Galėsite kas savaitę rašyti ir gauti laiškus (iki šiol, kaip ir visi kiti,
rašydavome ir gaudavome trumpus laiškus kas antrą savaitę). Bet laiškai turi
būti neutralūs, apie lagerį ir politiką neturi būti nė žodžio rašoma.
Svarbiausia, neturite teisės rašyti, kokiame lageryje esate. Rašykite stačiai
Lager Stutthoff, kad nebūtų galima suprasti, kas čia
per lageris, kur jūs sėdite. Su kitais kaliniais bendrauti ir kalbėtis nuo šiol
jum griežtai draudžiama. Už pastebėtą bendravimą būsite grąžinti atgal į
bendrus blokus. Darbas jum nuo šiol nebeprivalomas. Nebent kas norės savo noru
kokį darbą dirbti. Nešioti numerį su trikampiu jau nebereikia. Galite, kad
norite, dėvėti savo švarką, ant rankovės prisisiuvę geltoną raikštį. Bet
dryžuotos lagerinės kelnės jum vis tiek ir toliau privalomos. Lagerio drausmė
jum taip pat privaloma. Jūs esate garbės kaliniai, bet vis dėlto kaliniai – Ehrenhäftlinge doch Häftlinge.
Apkvaišome visiškai
išgirdę tokią negirdėtą neregėtą naujieną. Kas gi pasaulyje turėjo atsitikti,
kad lagerio viršininkas taip pasikeitė, toks mandagus pasidarė? Ar tikrai jau
mes būsime išgelbėti, tikrai mirti nebereikės?
Visi buvome įsitikinę, kad
dabar mus jau tikrai iš to pragaro paleis. Mes baisiai pykdavome, kai senieji
kaliniai dėl mūsų džiaugsmo skeptiškai linguodavo galva ir sakydavo:
–
Netikėkite esesninkam. Niekur jus nepaleis! Pamatysite!
Deja, šitie
skeptikai teisybę sakė.
Dabar davė mum po visiškai naujintėlį dryžuotą
lagerinį apsivilkimą, davė padoresnius skalbinius. Kas norėjo, galėjo ir savus
dėvėti. Apgyvendino naujai suremontuotame barakėlyje, pastatė geležines kaip
ligoninėje dviejų, nebe trijų, aukštų lovas, plačias tokias. Davė net po
pagalvę su užvalkalu, davė net po švarią paklodę, po tris antklodes! Valgomasai
kambarys – atskirai. Valgomajame kambary pakabino radijo garsiakalbį! Štai kas
pasidarė!
Nebebuvo jokio svetimo bloko viršininko, – mes patys iš savo
tarpo tokį viršininką rinkdavomės. Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega
gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių
tarpe, – ir jam buvo pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar
privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!
Tuomet tai mum jau
šis tas paaiškėjo. Mūsų draugai, pasiskubinę numirti, savo kančiomis atpirko
mūsų gyvybę. Jų mirtis, matyti, vokiečių valdžiai bus pridariusi apsčiai
nemalonumų, kad ji nutarė mus daugiau nebemarinti.
Mūsų naujas barakas
buvo ypatingoje padėtyje“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Dievų miškas: Memuarai, redagavo Donata Linčiuvienė,
(ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3),
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 159–161).
Antanas Kučinskas paliudijo pasikeitusį valdžios požiūrį į kalinius
iš Lietuvos:
„Pirmadienis, gegužės m. 31 diena. Po pietų dirbam kaip
paprastai. Tik staiga įsakymas surankioti iš darbų visus „litauerius“ (taip mus
vadino) ir pargabenti į bloką. Susirikiavę laukiame ir svarstome, kas čia bus:
paleis, sušaudys, pakars, pagirs ar įkrės į užpakalį. Paskutinė galimybė buvo
realiausia, nes mūsų blokavas vokietis (dabar bvome 8-tam bloke) jau seniai
griežė ant mūsų dantį, kad neišmokstam jo bloke kasdien dainuojamų vokiškų
dainų.
Ateina hauptsturmfuereris Meyer, stovyklos administracinės dalies
vedėjas, faktiškasis vyriausias stovyklos tvarkytojas, gan aukšto laipsnio
smogikų kariuomenės karininkas. Su kaliniais tiesioginiai jis beveik
nesusidurdavo, tik retkarčiais po apelio priimdavo raportą. Rankoje laiko
kažkokį popierį…
Momentas labai rimtas. Gyvybė ar mirtis – visa jo
rankose.
Jis prakalba į mus labai neaiškia bavariška tarme:
– Nuo
šiandien jūs būsite garbės kaliniais (Ehrenhaeftlinge).
Galėsite auginti plaukus, nereikės nešioti numerio, galėsite rašyti kas savaitė
laiškus ir esate atleidžiami nuo privalomo darbo. Jei kuris norės, galės
pasilikti tame pačiame darbe ir toliau. Gyvensite atskirame bloke, kuris
vadinsis 8 E. Galėsite gauti iš smogikų bibliotekos knygų. Su kitais kaliniais
bendrauti jums griežtai draudžiama.
Baigęs aiškinti mūsų būsimojo gyvenimo
nuostatus, patikrino pagal sąrašą visus, kas atsisako nuo darbo, ir kas toliau
pasilieka dirbti. Tie, kurie turėjo geresnį darbą, pasiliko savo vietose, o
kiti pasitraukė.
Ar tai sapnas, ar tikrovė? – nesusigaudome. Bet
džiaugsmas buvo didelis, nes atrodė, kad šiuo įsakymu mums visiems automatiškai
buvo nubrauktas mirties sprendimas. Kodėl? Ar kas pasikeitė tėvynėje? Ar tai
yra paruošimas mus paleisti? Spėliojimų buvo daug, bet kuris buvo teisingas,
niekas nealėjo užtikrinti. Tačiau vieno dalyko niekas neįspėjo: tai, kad
stovykloj mums reikės išbūti dar dvejus metelius…
Tuoj visus nuvarė
maudytis, išdavė naujus baltinius ir visiškai naujus dryžuotus rūbus. Vėl
grįžome į dryžius, nes po dezinfekcijos buvo tekę gana įvairūs rūbai su
raudonais kryžiais. Vadinasi, iš kryžiuočių vėl į zebrus…
Atėjome į naują
mums skirtą patalpą, kuri dar nebuvo pilnai baigta: viename kambaryje dar
tepliojo sienas, o kitame taisė mūsų lovas. Čia nuolat sukinėjosi pats
hauptsturmfuehrer'is ir griebėsi tvarkyti tai vieną, tai kitą daiktą, o mes,
kaip ponai, stovime ir žiūrime, ir stebimės, iš kur tas stropumas. Šitam
dalykui suprasti reikia pažinti vokietį, vokietį, kuriam įsakymas yra viskas.
Dar didesniam mūsų nustebimui, lovoms buvo duotos baltos paklodės, o
šiaudinės pagalvėlės buvo apvilktos baltais užvalkalais. Antras kambarys buvo
mūsų valgomasis ir darbo kambarys. Sunešė baltus molinius bliūdelius ir
puodukus, tokius, iš kurių valgo ir geria patys smogikai. Žodžiu, visa kaip
toje pasakoje apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių… Tik mūsų buvo ne
dvylika, o 37. Tačiau tą dieną daugiau negu tuzinas mūsiškių dar gulėjo
ligoninėje. Juos tik palaipsniui grąžino į mūsų bloką, kur jie galėjo pamažu
sveikti.
Buvo kalbama, kad ir maistą mums duos iš smogikų virtuvės.
Rytojaus dieną gavome dar iš kalinių virtuvės sriubos, kurioje buvo ne mažiau
smulkių mėsos gabaliukų ir aiškiai buvo galima konstatuoti riebalų buvimas.
Pavalgėme, kaip po ilgos gavėnios per Velykas, tačiau naudos iš to buvo tiek,
kad dažnai reikėjo bėgioti į būdelę… Vėliau valgis pasiliko toks pat, koks buvo
prieš tai, koks buvo duodamas visiems kaliniams.
– Na, Joni, dabar galime
auginti plaukus, būsime frantai, o kai ataugs plaukai, tai pagal tavo sapną
važiuosime namo, – ėmė draugai šaipytis iš mūsų sapnų aiškintojo.
– Vieton
plaukų geriau duotų daugiau duonos, nes pilve vis tiek vilkai staugia…
Kad
iš tolo galėtų pastebėti tos akys, kurioms pavesta mus sekti, ar nesimaišome su
kitais kaliniais, ant kairiosios rankos turėjome nešioti geltoną raikštį. Be
to, laiškus mums liepė rašyti ant paprasto popierio ir paprastų vokų, kur
nebūtų žymės, kad jie eina iš koncentracijos stovyklos. Ir adrese buvo
draudžiama minėti koncentracijos stovyklos vardas.
Tas staigus ir
nelauktas mūsų padėties pakeitimas daug kam buvo mįslė. Mūsų stovykloj tokios
kalinių rūšies, kaip garbės kaliniai, iki šiol dar nebuvo. Kai kas mus ėmė
įtarinėti, ar nepasidarėme vokiečių bičiuliais. Patys gi manėme, kad tėvynėje
įvyko koks nors pakitimas lietuvių vokiečių santykiuose. Tačiau netrukus atvežė
naujų 16 žmonių grupę. Tai buvo spaudos ir spaustuvių darbininkai, kaltinami už
nelegalios spaudos platinimą. Tas parodė, kad tėvynėje jokių pakitimų nėra.
Tikrumoje mūsų būklę pakeitė ne kas kitas, kaip mūsų mirusieji bendro
likimo broliai. Jų mirtis sukrėtė visą kraštą, tautiečiai visur viešai ir
slaptai šaukė, kad Stutthofe žudomi lietuviai inteligentai. To šauksmo pabūgęs,
geštapas ir pakeitė mūsų gyvenimo sąlygas. Nuo tada buvome traktuojami kaip
įkaitai, bet buvome vadinami „garbės kaliniais“.
Jei dar nors mėnesį būtų
tekę gyventi senose aplinkybėse, vargu ar bent trečdalis būtų mūs išlikęs“
([Antanas Kučinskas] A. Gervydas, „Garbės kaliniai“, in: Už
spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spados draugija, 1951, p.
79–81).
Svarstomos priežastys, kodėl lietuvių inteligentai tapo
garbės kaliniais, o jų gyvenimo sąlygos Štuthofo lageryje pakito:
„Iki šiol tebėra mįslė toks vokiečių politikos posūkis ir garbės
kalinių statuso suteikimo lietuviams priežastys. Lietuvoje tuomet jau buvo
pasklidusios žinios apie lietuvių inteligentų naikinimą Štuthofo koncentracijos
stovykloje. Gal naciai, nepageidaudami neramumų Lietuvoje, garbės kalinius
tikėjosi panaudoti savo politiniams žaidimams su lietuvių tauta: duosite žmonių
į kariuomenę ir darbams reiche, paleisime lietuvius – koncentracijos stovyklų
kalinius. Galbūt turėjo įtakos ir suimtųjų giminaičių ar draugų pažintys su kai
kuriais okupacinės valdžios pareigūnais. Vis dėlto faktas, kad grupei lietuvių
inteligentų buvo palengvintos gyvenimo koncentracijos stovykloje sąlygos,
rodytų tai buvus politinį sprendimą, kuris negalėjo būti nesuderintas su
aukščiausiomis Berlyno instancijomis. „Suminkštinti“ Lietuvos gestapo
pareigūnai nebūtų įstengę savarankiškai išgauti garbės kalinių statuso, juo
labiau kad 1943 m. vasarą įvyko didelės permainos ne tik inteligentų grupės,
bet ir visos koncentracijos stovyklos kalinių gyvenime“ (Arūnas Bubnys,
„Lietuvių kelias į Štuthofą“, in: Pragaro vartai –
Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 26). Mūsų gydytojas stebi mūsų
sveikatą ir rūpinasi kiekvienu mažmožiu. Aš jaučiuosi gerai – fiziškai. Turiu
teisę kiekvieną savaitę parašyti ir gauti po laišką. Siuntinius – taip pat.
Laiškai ateina pas mus kiekvieną šeštadienį, siuntiniai – kiekvieną pirmadienį ir
ketvirtadienį. Nuo Tavęs gavau tik laišką ir atviruką. Gavau ir 4 (keturis)
siuntinius, – paskutiniame siuntinyje buvo Tavo kavos mišinys – labai labai ačiū!
Gali įsivaizduoti, kiek džiaugsmo man tai suteikė! Siuntiniai tvarkingi, tik būtų
neblogai juos geriau (tvirčiau) supakuoti. Duona iš Būgių sugenda: pusė jau būna
pažaliavus. Paskutinis siuntinys buvo geriausias. Kai dar kartą siųsi siuntinį,
įdėk tokios pat kavos – aš gausiu. Įdėk dar savo ir Dalios fotografijas. Man
reikia skutimosi pastos „Skutal“, ją norėčiau gauti kuo greičiau. Kalbama, kad
netrukus mus išleis, bet tiksliai visai nieko nežinau. Vienąkart patikiu tomis
kalbomis, o kitą dieną galvoju, kad visa tai tik niekai2Antanas Kučinskas aprašė kalinių laisvės viltį:
„Kalinio gyvenimas
nesudėtingas. Jo pasaulis darosi mažas. Jo mintis nebepajėgia nei kurti, nei
leistis į platesnius pasaulio horizontus. Jo valia darosi abejinga visokiems
troškimams ir geismams. Didžiausias jo rūpestis – išsaugoti gyvybę ir išsisukti
nuo mušimų.
Tačiau kiekvieno širdies gelmėse glūdi laisvės ilgesys, o
mintys nuolat sukasi apie šeimą, apie artimuosius ir apie tėvynę. Jis norėtų
dar grįžti, grįžęs gyventi daug protingiau. Jo širdį suspaudžia kiekvienas
prisiminimas, kada jis buvo šiurkštus savo žmonai, vaikučiams ar artimiems. O
koks jis dabar būtų visiems geras!
– Na, klausykit, na, už ką čia mus toj
prakeiktoj stovykloj laiko? Juk mes nieko nepadarėm, mums nė vienam neiškėlė
bylos. Ne, ne, mus čia ilgai nelaikys. Atvežė tik pagąsdinti. Pamatysit, tuoj
bus Hitlerio geburgstagas (gimimo diena, balandžio 20), bus amnestija ir mus
visus paleis… Aš jum sakau, kad paleis, tai paleis, – nuolatos kalba Jonukas,
kuris vis nenustoja vilties greitai išeiti iš stovyklos ir kuriam būdavo
baisiai sunku iškęsti nekalbėjus.
– Gal kartais…
– Ne, tai tuščios
svajonės, – savo žodžiais pila šalto vandens gana abejingai nusiteikęs mano
kaimynas. – Jūs nepažįstate gestapo: jis niekad nepaleidžia savo aukos, kuri
pateko į jo nagus.
– Ot, vis tiek paleis. Šiąnakt sapnavau, kad man ataugo
plaukai, o plaukus visada sapnuodavau prieš kelionę…
– Kvaili tavo
čiauškalai, – žiauriai pasmerkia mūsų optimistą kitą nelaimės brolis, kuris
tarėsi taip pat turįs pranašystės dovaną.
– Klausyk, – neiškentęs įsikišu,
– ko tu užsipuoli žmogų ir neduodi jam pasidžiaugti laisvės mintimi? Tegu sau
tiki ir kalba, jam bus ant širdies lengviau.
– Mane erzina jo plepumas,
negaliu pakęsti…
– Čia skonio reikalas.
– Sakai, Mackonio reikalas? –
juokais kažkuris nukreipia kalbą į šalį, nes mūsų tarpe buvo vienas tokia
pavarde.
Ir vėl verčiam žvyrių, krapštomės po žemę, o širdy kiekvienas
slapčiomis pamanom: gal ir paleis. Tada per visą kūną perbėga maloni šiluma, o
prieš akis stoja savas šiltas butas, brangūs artimieji ir ant stalo daug daug
duonos“ ([Antanas Kučinskas] A. Gervydas, „Mus tikrai paleis“, in: Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spados
draugija, 1951, p. 64–65).. Savo noru dirbu lagerio raštinėje (galiu ir
nedirbti), – dirbant greičiau bėga laikas ir tėvynės ilgesys ne toks kankinantis.
Galbūt Dalia jau laikė egzaminus – priglausk prie širdies jos galvelę tyliai ir
švelniai – ji supras mane be žodžių – taip, o žodžių man stinga. Poryt Tavo
vardadienis3Vandos Sruogienės vardadienis minėtas birželio
23 d. Prieš pat vardadienį Vanda Sruogienė, siekdama užtarimo vokiečių suimtam
vyrui bandė susitikti su lietuve, Kuršėnų dvarininkaite, kuri buvo gerai
pažįstama su Vilniaus gestapo viršininku. Ji, dėdamasi, kad yra politiškai
neutrali, padėti atsisakė. Vanda Sruogienė jautėsi pažeminta: „Mamą ramino
draugai, o Juzukas [Nemeikša], atvažiavęs iš Kauno, jos Vardo dieną, birželio
23-iąją, išsivežė ją į Trakus bent kiek prasiblaškyti. Tačiau ir šioji išvyka,
žadėjusi būti maloni, nuotaikos nepataisė“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių
literatūros institutas, 2012, p. 56).. O Dieve! Ko galiu Tau palinkėti,
kaip galiu Tave paguosti?! Tėvynės ilgesys begalinis, o per Tavo vardadienį bus…
hm, taip! Perduok linkėjimus visiems kaimynams, giminėms ir pažįstamiems
(nepamiršk ir Emilijos). Labai ačiū Tau už viską. Pabučiuok nuo manęs Daliuką
širdingai ir švelniai, – savo jausmų Jums abiems negaliu išsakyti žodžiais. Ačiū,
ačiū!
Tavo Balys
Stutthofas, 1943 m. birželio 21 d. [1r]
// [1v] //