Balys Sruoga
[Nr.] 21319 [Block] VIII B
Meine lieben guten Wanduk und Daliuk!
Es geht mir wohl. Ich bin gesund. Überall gibt es gute
Leute. Ich habe besonderen Glück gehabt. Ich habe sehr gute Stellung im dem
Lagersbüro, – meine Vorgesetzte, von denen hänge ich ab, sind sehr gute,
feine, vernünftige Leute. Wegen meiner Gesundheit kannst Du vollständig ruhig sein.
Meine Hauptsorge ist Dein Leben: [1r] // wie kommst Du aus?
Wo wohnst und wo arbeitest Du? Hast Du wohnung gewechselt oder wohnst in alter
Wohnung? Wie geht es dem Vater? Was ist mit unseren lieben Dalia: hat sie die Schule
beendet, wo wohnt und was macht sie? Von Dir habe ich keinen Nachricht. Du kannst mir
deutsch mit der Tinte schreiben (deutlich). Geld habe ich genug. Es ist gestattet mir
Paketten mit Lebensmitteln zu senden. Einzelne Person kann mir jede Woche ein Paket
schicken – bis 2 klgr. neto (Verpackung nicht eingerechnet). Kannst Du
vielleicht mir etwas schicken? Paketten schicken kännen auch andere Leute –
Verwandte und Bekannte. [1v] // Es wäre gut etwas Zwiebel
zu bekommen. Wenn wirdst Du mir Pakete schicken, – vielleicht kannst Du auch
Rauchwaren einzulegen? Bischen Tabak oder Papirosen – 1–2 Schachtel im
Paket? Wenn [Du] kannst nicht, ich werde auskommen. Mir am wichtigsten ist einen
Brief von Dir zu bekommen. Jemand aus Berlin (ich weiss nicht wer) hat mir 50 RM.
zugeschickt.
Küsse zart von mir unsere Dalia, – ich sehe Sie
beiden sehr oft in Träumen.
Schöne Grüsse allen Nachbarn von unserem Hause und
Bekannten.
Ich küsse Dich, meine Gute.
Balys Sruoga
[Nr.] 21319 [Blokas] VIII B
Mano mielos geros Vanduk ir Daliuk!
Man sekasi gerai. Esu sveikas. Visur yra gerų žmonių.
Man ypač pasisekė. Aš turiu labai gerą vietą stovyklos raštinėje1Häftlingsschreibstube – kalinių raštinė. Tai buvo
lagerio viršininko raštinės dalis, faktinai pati svarbiausioji. Jos žinioje buvo
personalinė kalinių sudėtis ir daugelis kitų svarbių dalykų. Čia pasidarė
prieinamos visokios bylos ir kai kurie slapti dalykai. Iš čia jau galėjau tarytum
iš aukšto kalno žvalgytis po lagerį, viską sekti ir įsidėmėti, sudarinėti pažinčių
su įtakingais lagerio žmonėmis iš kalinių tarpo. Čia buvo galima susipažinti su
daugeliu vadovaujančių SS organizacijos žmonių, kurie iš dalies ėmė jau nuo manęs
priklausyti. Viena iš mano pareigų buvo skirstyti jiem darbą, dežuravimą ir
atostogas. Tiesa, paskirstymą tvirtindavo lagerio viršininkas, – mano planą jis
patvirtindavo visuomet: kur kokį esesninką paskirdavau, ten jis ir dežuruodavo.
Čia susirinkdavo lagerio žinios, viešos ir slaptos. Čia susipindavo gijos ir
lagerinės politikos, kiek tai liesdavo kalinių „savivaldą“. Ši raštinė buvo juo
svarbesnė, kad tilpo po vienu stogu ir buvo susijusi su darbo biuru – Arbeitseinsatz, tiek daug svėrusiu kalinių gyvenime“ (Balys
Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, redagavo Donata
Linčiuvienė, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius,
Nr. 3), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 156–157).[1r] // kaip Tu išsiverti? Kur Tu gyveni ir kur
dirbi? Ar pakeitei butą, ar gyveni sename?2
„Mudviem reikėjo iš paskutiniųjų laikytis. Mamos
pečius slėgė gimnazijos direktorės krūvis, o man – nebe už kalnų baigiamųjų
egzaminų košmaras.
Nuo to ryto mudviejų gyvenimai išsiskyrė. Didžiausias
mamos rūpestis dabar buvo Balys, jo likimas. Bėgiojo ji į Gestapo rūmus, dažnai
važinėjo į Kauną, kur labiausiai ją guodė ištikimi draugai Nemeikšai – Marytė ir
jos brolis daktaras Juozas, visų Juzuku vadinamas. Grįždavo namo išvargusi,
emociškai nusikamavusi, smulkiai apie savo žygius man papasakoti dažnai
nebepajėgdama“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija,
redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2012, p. 42).
Vanda Sruogienė tuo metu rūpinosi, kad Balys Sruoga
ir kiti Vilniuje suimtieji būtų paleisti iš Štuthofo lagerio. Ji, padedama
pažįstamų, prieš Velykas, Didįjį penktadienį, buvo susitikusi su Kauno gestapo
viršininku Karlu Jägeriu. Kauno gestapo raštinėje sužinojo, kad Balys Sruoga
lageryje gyvas. Sklido kalbos, kad „Vilniaus miesto komisaras Hansas Christianas
Hingstas, jo žinioje buvo įkaitai, – pažadėjo juos visus išleisti. Pamažu pradėjo
eiti laiškai. Rašyti jie buvo vokiškai, o mums reikėjo juos šifruoti, ieškoti
paslėptų minčių. […] Suimtieji buvo uždaryti, o apie jų kančias mes galėjom
spėlioti tik iš kelių ezopine kalba rašytų laiškų. O kaip yra iš tiesų, nežinojom
ir neįsivaizdavom“ (Dalia Sruogaitė, Atminties
archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 2012, p. 49–50).
Dar
mokydamasi gimnazijoje Dalia Sruogaitė dirbo: „Tuo metu vokiečiai labai stropiai
gaudė jaunimą darbams, į kariuomenę, todėl būtinai reikėjo kur nors įleisti šaknis
net ir gimnazijos suolą dar tebetrinant. Mudvi su Irena [Ladigaite] buvom jau
įstojusios į vaikų darželio auklėtojų kursus ir kas antrą dieną įvairiuose
Vilniaus vaikų darželiuose atlikinėjom praktiką. Turint darbo pažymėjimą nebegrėsė
patekti į gaudomųjų gretas, o gimnazija pro pirštus žiūrėjo į mūsų praleistas
pamokas“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo
Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012,
p. 42).
„Deja, keturiasdešimt trečiaisiais gimnaziją baigusiųjų kartai, tą
rudenį svajojusiai įstoti į aukštąją mokyklą, buvo liūdna. […] Universitetą
uždarius, man liko tik muzikos mokykla, Jurgio [Blekaičio] vadovaujama dramos
studija ir darbas daržely“ (Idem, in: Ibid., p. 56).
„Laisvė baigus gimnaziją, vakaronės ir net naminiai pasišokimai su vyresniais
draugais ką tik iš vaikystės lukštų išsiritusias merginas sparčiai brandino, nors
į rimtus flirtus nesipainiojom. Gera būti jaunoms, linksmoms, padykusioms, rimtų
rūpesčių neužspaustoms. Didieji mūsų šeimos rūpesčiai vis sunkiau slėgė mano mamą.
Vis dažniau ji važinėjo į Kauną dar vildamasi išgelbėti Balį“ (Idem, in: Ibid., p. 57).
„1943 metų vasarą, baigusi gimnaziją ir
vaikų darželio auklėtojų kursus, atpylusi lyg ir diplominį referatą apie J. J.
Rousseau, nuvykau į Būgius. […] Kamanose sugrįžo man dvasinė stiprybė, sugniuždyta
įtampos Vilniuje. Reikėjo ir gėrybėmis apsirūpinti žiemai. […] Tą vasarą
didžiausia mano pareiga buvo uogauti, o tų uogų ir Kamanose, ir sode – gyva
galybė. Rinkau tekšes, braškes, mėlynes, avietes, sode skabiau serbentus,
agrastus, vis dar išsprukdama ir į parugių griovius, kur sirpo laukinės žemuogės“
(Idem, in: Ibid., p. 54–55).[1v]
// Būtų gerai gauti šiek tiek svogūnų5Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p.
105).vok =reichsmarkė (Vokietijos
piniginis vienetas ligi 1948 m.).
Baliui Sruogai į lagerį pinigų ne kartą
siuntė teisininkas Rapolas Skipitis (1887–1976), kuris, pasitraukęs iš Lietuvos,
nuo 1940 m. gyveno Vokietijoje, žr. 1943-06-27 laišką, kuriame asmuo įvardytas:
„Von dir habe ich kein Geld bekommen (hier brauche ich es nicht), aber von Rapolas
habe ich wieder 50 RM gekriegt“ [„Iš tavęs nesu gavęs jokių pinigų (man čia ir
nereikia), bet iš Rapolo aš vėl gavau markių“] (Balio Sruogos laiškas Vandai
Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-06-27, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r). 1943 m. gegužės mėn. Vanda Sruogienė į
Stutthofo koncentracijos lagerį nusiuntė 2 klg. siuntinį („Mėlyni marškiniai,
trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“), kurį
Balys Sruoga gavo (Vanda Sruogienė, „Sąrašas siuntinių, siųstų į Stutthofą“, žr.
rinkinys „Koncentracijos stovykla Stutthof (1939–1945)“, in: BLKMČ BS).
Pabučiuok švelniai nuo manęs mūsų Dalią, – aš Jus
abi labai dažnai sapnuoju.
Geriausi linkėjimai visiems mūsų namo kaimynams ir
pažįstamiems.
Bučiuoju Tave, mano geroji.
Tavo Balys7[2r] // [2v] //