Vanduk, mylima, miela! Šiandien nuo Tavęs vėl neatėjo nė vienas laiškas. Nieko nepadarysi, reikia pasiguosti: aš skaitau senus Tavo laiškus. Jau 10 mėnesių praėjo, kai esu iš Tėvynės ištremtas. Už kokius nusikaltimus? Dėl kokios priežasties? Kam dėl to geriau? Kam reikalinga, kad šiais laikais mano žinios ir gabumai neišnaudojami? Tačiau tikiu ir viliuosi sugrįžti pas Tave kovo mėnesį. Netikiu nei išmintimi, nei teisingumu, – tikiu tik likimu. I–17 atėjo siuntinys Nr. 3, o I–20 nenumeruotas siuntinys: turinys buvo panašus į siuntinio Nr. 3, dėžutė – baltaSausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).. Labai ačiū! Nepamiršk numeruoti siuntinių arba pažymėti išsiuntimo datos, kad aš galėčiau geriau Tave informuoti. Gal Tu gali man atsiųsti kokį nors kelioninį lagaminą? Anksčiau ar vėliau juk mane paleis iš lagerio, – per šiuos 10 mėnesių Tu man daug prisiuntei: baltinių, dėžučių ir t. t. – aš neturiu tinkamo lagamino šiems daiktams saugoti. Jei atsitiktų tokia nelaimė – jei kovo mėnesį nebūsiu išleistas, tada turėsiu čia ilgiau pasilikti – iki istorijos pasūkio. Rudenį, pavasarį ir vasarą galima ir kieme sėdėti, bandysiu literatūros darbą dirbti. Tam man reikės: 1) popieriaus – ne per geriausio, – „juodraščiams“, 2) 2–3 ilgesnių siaurų bloknotų, 3) rašalo plunksnakočiui. Mano operos „Radvila Perkūnas“ arijas1935 m. sukurtos rašytojo muzikinės pjesės arijas žr. Balys Sruoga, „Radvila Perkūnas“, in: LLTI BR, f. 1, b. 3897, l. 15r, 19r, 23−24r, 26r. Be Slucko kunigaikštytės, didikų Katkų (Chodkevičių) globojamos našlaitės Sofijos Olelkaitės ir Radvilos Perkūno sūnaus Jonušo romantinių meilės arijų, šioje pjesėje yra ir patriotinių dainų: „Staugia vilkas geležinis / Amžių gilumoj, / Šaukdamas sūnus tėvynės / Susitelkt krūvoj. // Kai pakilsim susitarę, / Kaip širdis viena, – / Suskambės kaip varpas vario / Pergalės daina! // Užsidegs nauji žvaigždynai / Vyrų ir darbų, / Kad prikelsim Gedimino / Dvasią iš kapų. // Mūsų žygį ji palaimins / Tėviškės laukuos! / Mūsų vardą ainių ainiai / Lietuvoj dainuos!“ („Giedraičio, Radvilos ir Katkevičiaus terceto finalinė arija“, in: Balys Sruoga, „Radvila Perkūnas“, in: LLTI BR, f. 1, b. 3897, l. 58r). Spėtina, kad Balys Sruoga žurnalui Varpai svarstė pasiūlyti išspausdinti šią ariją, kuri dėl apdainuotos Lietuvos ateities vizijos galėjo būti pasitelkta ir kaip žodinis protestas prieš nacių okupaciją Lietuvoje. Svarbus ir egzistencinis arijų lygmuo, kuris skatino viltį, kad priespauda, įvardyta „rudens naktelės“, „šiaurių vėjų“ simboliais, laikina: „Laimė – žiežirba mažutė / Rudenio naktelę… / Liausis šiaurūs vėjai pūtę – / Mes nušviesim savo būtį / Žiežirbų takeliais! // Tesutrūksta laiko gijos, / Žvaigždės teužgęsta! / Su širdim širdis dalijas / Žiedelius baltos lelijos, / Rasele radastos!“ („Jonušo ir Sofijos duetas“, in: Balys Sruoga, „Radvila Perkūnas“, in: LLTI BR, f. 1, b. 3897, l. 26r). atsiųsk man atskiru siuntiniu – jos yra mano teatro knygų apačioje. Man dar reikia rūkomojo popieriaus (geriausiai sąsiuvinukų). Bet jei Tau sunku, nesiųsk, aš kaip nors išsiversiu. Man atrodo, kad aš tik prieš kelias dienas buvau kartu su Jumis, aš žinau apie Tavo rūpesčius ir sunkumus daugiau, negu Tu manai, aš visai tiksliai įsivaizduoju kiekvieną Tavo veiksmą ir žingsnį. Aš esu tik be galo liūdnas, kad negaliu Tau padėti. Manimi per daug nesirūpink: [1r] // aš nepražūsiu, – Tu negali padėti – mano likimas priklauso ne nuo proto, – kiekvienas turi pats nešti savo žemiškąją naštą. Visi mano norai nukreipti į tai, kad Tau su Dalia būtų lengviau. Būk palaiminta, Vanduk! Pabučiuok mūsų Dalią, – aš nerandu žodžių, kad galėčiau išreikšti savo meilę Jums. Labai dažnai kartoju poeto Wyspianskio žodžius, kuriuos Tu neretai cituodavai, – ir ši mintis suteikia man daug drąsosŽodžiai iš lenkų poeto Stanisławo Wyspiańskio (1869–1907) dramos kūrinio „Wesele“ („Vestuvės“): „Miałeś, chamie, złoty róg, / […] / ostał ci się ino sznur“ („Turėjai, chame, aukso ragą, / […] / liko tau tik virvė […]“) („Iš Balio Sruogos laiškų“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1974, p. 393).. Na, taip, – būkit palaimintos, mano mylimos!

Bučiuoju Tave.