Vanduk, Rūpintojėle miela mano! Tavo paskutinis laiškas buvo toks liūdnas, o šiandien išvis neatėjo. Kas Jums atsitiko? Kaip sekasi Daliai – ar ji dar serga? Ar įvyko kokia nelaimė? Šiandien sunku rašyti Tau laišką. Mano laiško turinys ribotas, – kaip aš Tau kartosiu jau trafaretiškomis tapusias frazes apie savo ilgesį, nostalgiją, beveik konclagerio psichozę ir beprasmišką kalinio būtį?! Vanduk, aš tiksliai žinau, aš suprantu tavo dvasios būseną, – aš jaučiu, kokią didvyrišką kovą su gyvenimu Tu turi iškęsti! Deja, – varge mano! – aš negaliu Tau niekuo padėti! Po 10 dienų bus jau metai, kai ši beprotybė užgriuvo ant mūsų galvų, – galbūt tai buvo neišvengiama. Tavo kančios, Vanduk, Tavo pasiaukojimas nenueis veltui. Dažnai galvoju apie artimuosius, kuriuos bolševikai taip nesąžiningai ištrėmė iš mūsų Tėvynės į rusiškus lagerius. Gyvenimas mums liko jau daug ką skolingas. Nepavydžiu pasenusiai tetai Mykolui„Mykolui – Biržiškai“ (Vandos Sruogienės pastaba). Mykolas Biržiška, 1940–1944 m. VU rektorius. , kaip ir vėlyvojo rudens paukščiams„Jonas Paukštys, darbo tarėjas prie vokiečių, atrodo, kad dėl jo kaltės Stutthofo kaliniai nebuvo išleisti 1944 m. Kalėdoms“ (Vandos Sruogienės pastaba). Jonas Paukštys, 1941–1944 m. darbo ir socialinės apsaugos generalinis tarėjas. . Nežinau, Vanduk, ar galėsiu sugrįžti mūsų sukakčiai – kovo 20 d.„Mūsų vedybų“ (Vandos Sruogienės pastaba). Minima dvidešimties metų santuokos sukaktis (Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės vestuvės įvyko Viekšniuose 1924-03-22). Jei aš dar būsiu čia, iškilmingai apdainuosiu šią dieną, – įamžinsiu tavo drąsą, tavo vardą, tavo sielos didybę. Būsiu kartu su Tavim – Tavyje gyvensiu ir dainuosiu. Vis tiek mūsų susitikimo diena jau nebetoli. Aš grįšiu pas Jus su didesne gyvenimo patirtimi, – supratau naujos tvarkos prasmę. Praeitą savaitę atėjo tavo siuntinys nr. 101944 m. vasario 10 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 2 kl[g.] siuntinį Nr. 10 („Sviesto 250 gr., duonos 1,500 [gr.], 4 cigarai iš Maciūno, 2 sąsiuvinėliai papir[osinio] popieriaus“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, l. 3v). ir vakar laiškas nuo brolio JuozoBalio Sruogos brolių Juozapo ir Kazimiero laiškai, siųsti į Štuthofą, neišliko. Jų siuntiniai Baliui Sruogai į Vandos Sruogienės sudarytą siuntinių į Štuthofą sąrašą nepateko (žr. „Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).. Juozas man labai geras, bet jo laiškas – ne Tavo. Padėkok jam ir broliui Kaziui už jų rūpesčius. Vakar – kovo 4 d. – buvo mūsų Vilniaus šventė – garsusis Kaziukas, – o šiandien dar labiau kvepia pavasariu. Saulė šviečia, saulė sušildo net visas dvokiančias mirusiųjų viešpatijos olas, dvelkia gaivus vėjas ir dainuoja man apie laisvo pasaulio palaimą. Juk pavasaris – po šimts velnių! Šiandien aš visai aiškiai girdžiu, kaip čirena vieversėliai mano Tėvynėje. Jeigu galėčiau parašyti laišką mūsų neprilygstama lietuvių kalba, – tai būtų ne laiškas, tai būtų drąsus eilėraštis – apie pavasarį, apie laisvąjį pasaulį, apie Tavo dvasios didybę. Kartais man atrodo, kad aš stoviu anapus pasaulio, tartum aukštoje aukštoje viršūnėje, nuo kurios labai toli matyti – [1r] // į amžinybės – dabarties ir ateities tolį ir gylį. Aš peržengiau mirties ir gyvybės slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis. Vanduk, kaip norėčiau Tave paguosti, Tau padėti! Tikiuosi, kad greitai pasimatysime. Tik labai gaila, kad tokia jau žmonių prigimtis: visa, kas protinga ir gera, jie daro per vėlai. Tu tiek daug pergyvenai ir iškentėjai… Būk, Vanduk, stipri ir drąsi, saugok mūsų vargšą Daliuką, – na, toliau aš nebegaliu rašyti. Pabučiuok Daliuką. Dieve mano, kaip aš laukiu tavo laiško! Pabučiuok, apkabink, priglausk prie krūtinės jauną Daliuko galvelę!

Būk palaiminta, Vanduk, mano miela, mano mylima, Rūpintojėle mano!