Vanduk, Varguolėle mano! Šįkart rašau Tau kiek pavėluotai. 04-15 laiškas nuo Tavęs neatėjo. Paskutinis Tavo laiškas buvo III-27. Beveik 4 savaites nėra nuo Tavęs jokios žinios. Dabar visi paketėliai atėjo sveiki, įskaitant nr. 24 ir 27 (šiuo metu kol kas trūksta nr. 25 ir 26)1944 m. kovo 27 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 klg. siuntinį nr. 23, nepažymėta, ar jis buvo gautas („500 gr. lašinių, dėžutė machorkos iš Ilčiuko, keli gab[aliukai] cukraus, dešros, 2 dėž[utės] papirosų“) (Vanda Sruogienė, „Sąrašas siuntinių, siųstų į Stutthofą“, žr. rinkinys „Koncentracijos stovykla Stutthof (1939–1945)“, in: BLKMČ BS); 1944 m. kovo 28 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 klg. ir 400 gr. siuntinį nr. 24, kuris buvo „gautas“ („450 gr. tirpytų lašinių, 500 gr. Būgių duonos, tabokos iš Ilčiuko, dėžutė su juodų serbentų konfitiūrais“) (Idem, in: Ibid.); 1944 m. balandžio 3 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 klg. ir 250 gr. siuntinį nr. 25, kuris buvo „gautas“ („Lašinių iš Ilčiuko 600 gr., tabokos iš jo sauja, 2 dėž[utės] papirosų, 2 sąs[iuviniai] papir[osinio] pop[ieriaus], dėžutė bruknių. / Dalios laiškas, laikraštis IV-2“. / [Pastaba raudonu pieštuku: „Kas išbraukta – išimta!“) (Idem, in: Ibid.); spėtina, kad balandžio mėn. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai dar kelis siuntinius (nr. 26 ir 27), kurie buvo „gauti“: „Tirpyti lašinukai 500 gr., 2 svogūnu, 2 dėž[utės] papirosų, taboka, palengvicos 500 [gr.]“; „Tirpyti lašinukai 500 gr., 2 dėž[utės] papirosų, taboka (gera), cukraus 200 gr.“ (Idem, in: Ibid.). Siuntiniai nr. 23, 24, 25 perduoti per Vokietijos karinio pašto tarnybą (su pažyma „Feldpost“). Siuntiniai nr. 26 ir 27 be perdavimo būdo, išsiuntimo datos, siuntėjo, siuntinio svorio pažymų.. Pasiekė ir „Kūryba“ nr. 2Kūryba, vyriausiasis redaktorius Juozas Keliuotis, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1944, Nr. 2, p. 65–128. Žurnale publikuota poezija (Vincas Mykolaitis-Putinas „Pro kryžių ūksmes“, Vytautas Sirijos Gira „Maironiui“, Alfonsas Keliuotis „Jos pirmutinis pasimatymas“, Kazys Bradūnas „Pėdos arimuos“, Richard Dehmel „Arfa“, vertė Henrikas Nagys), proza (Juozas Paukštelis „Motina ir sūnus“), dramos fragmentas (Bronius Krivickas „Pasaka apie karalaitę“), meno kritika (Jonas Puzinas „Iš pilių praeities“, Antanas Miškinis „Žalios Rūtos – kanauninko Adolfo Sabaliausko indėlis į mūsų kultūrą“), moksliniai tyrimai (Marija Alseikaitė „Baltai priešistoriniais laikais“), literatūros, dailės, muzikos, teatro, istorinių, kultūrinių įvykių apžvalgos ([be autoriaus] „Jurgis Baltrušaitis Maskvos literatūriniame vakare“, [be autoriaus] „Knyga ir iliustracija“, Motiejus Budriūnas „Vilniaus muzikinis gyvenimas“, [be autoriaus] „Atnaujintasis „Eugenijus Onieginas““, „Du Vincės Jonuškaitės dainų koncertai buvusioje Karininkų Ramovėj“, Bronius Krivickas „Vilniaus miesto dramos teatre“, A. Verdenis „Savito veido beieškant (apie Vilniaus Vaidilos teatrą)“, Antanas Gustaitis „Dramos premjeros Kaune. Juozo Grušo Tėvas, Kazio Jurašūno Eglė žalčių karalienė“, Juozas Keliuotis „Varpai – literatūros almanachas“, Zenonas Ivinskis „Basanavičius ir vasario 16-toji“, V. R. „Kultūrinė veikla Šiaulių apygardoje“. Žurnale Kūryba išspausdintos ir šios meno darbų reprodukcijos: Juozas Mikėnas „Dainius“, Adomas Galdikas „Prie koplyčios“, Jonas Mackevičius „Italija. Capri“, Adomas Varnas „Prano Mašioto portretas“, Vytautas Košuba „Mieganti taika“, „Marmuras“, Alfonsas Janulis „Linarautė“, Jonas Šileika „Nemuno pakrantė“, Rimtas Kalpokas „Į bažnyčią“, Leonardas Kazokas „Kaimas. Žiema“, Liudas Vilimas „Žemaitija. Piliakalnis“, Antanas Kučas „Lauke“. Šiame žurnalo Kūryba numeryje Balio Sruogos kūryba nespausdinta. Spėtina, kad Vanda Sruogienė išsiuntė į lagerį Baliui Sruogai žurnalo Kūryba antrąjį numerį todėl, kad jame publikuota keletas Jurgio Baltrušaičio, mirusio 1944 m. sausio 3 d., eilėraščių: Girios melodijaMano kelionei likimas skyrėTaką per didžią ir tamsią girią… Kasdienio kelio – mylios ir mylios… Jo gairės – eglės ir pušys tylios… Viena kaip žvakė, kita pakrypus – Jų kuopos sergi kelią abipus… Raizgos, lyg kimba šaka į šaką, Ir man nuo saulės užstoja taką… Didingos arkos, žemos pašiūrės – Žaliais patamsiais einu suniuręs… Kitur pro menką plyšį sušvyti Amžino žydrio jauna akytė… Daug, ko nelaukta, kiūtinant kyla Ir man sutrikdo rimtį ir tylą… Matau, kaip varna varniūkštį peni… Girdžiu atokai taukšnojant genį… Kartais sušniokščia vėjas palaidas, Ar mano rėksmas grįžta kaip aidas… Ir kai po audros giria negaudžia, Vienatvės graudis širdį suspaudžia… Žengia kaip rytas į naują vingį, Kur vėliai dunkso stuobriai mįslingi… Lydėjo takas jau amžių minią – Niekas tiesesnio neprasimynė… Tenka praeiti kalvą ar griovį – Už jų tolydžio eglynas stovi… Čia griozdūs šiekštai ir žabai trapūs – Spėliok, širduže, kas bus anapus, Ir kiek man skirta klaidžioti, kolei Pradės man brėkšti užgirio toliai… RaudaVisa, kas išaušo kaip svajonės gyvos Ar kaip džiaugsmo liepsnos, lakios ir vėlyvos, – Rūtos ir žibutės, ir margi jurginai – Visa tu, nelabas likime, pamynei… Kur, gimtoji pieva, tu žėlei, žydėjai, Šiandien tyrų smiltį pusto gūdūs vėjai, Ir klajoklio taką kaip našlaitės skraistę Ilgesio ir graudžio ašaros aplaistė… Daug trumpos gegužės buvo krauta, tverta, Giltinės aklosios kirvis šiandien kerta Amžių ąžuolyną, drebulę ir uosį – Motinos kalneli, tu nebežaliuosi! Gandrą lydintVasaros saulės netekę Girios paukšteliai nutilo, Kuopias į būrį ir lekia Iš paerdvėjusio šilo… Gandre, atklydėli, broli, Mudu čia vargova dviese, Nugis tu vėlei į tolį Vienas išskristi rengiesi… Toliuose sodai nelėpsta… Toliuose žydris ir saulė, Čia gi tik pjūtės pagrėbstai, Tuščio troškimo apgaulė… Margas ruduo pro rugienas Purvo takus prasimynė – Aš čia, gandreli, jau vienas, Tavo sapnuosiu tėvynę… Renkis, užskridėli, renkis, Aušrą nutolusią vykis. Saulė – sparnuotų perlenkis, Sapnas – besparnių laimikis… Saulėlydžio melodija Žemės tyrai tyliai minga, Ir jau rengias iškilmingai Žydrio tolių karalienė Į kelionę jos kasdienę… Auksu žėri jos apsiaustas, Ilgas valkstis auksu austas – Aukso sagos ant krūtinės Ir raudonų rožių pynės… Jos dvariškių juostos, raiščiai, Jai praeinant, švyti skaisčiai, Ir šalmais, ir skydais žiba Sosto raitelių sargyba… Karalienė žengia, buria, Jos vėduoklė laužus kuria, Ir tik driekias liepsnos, dūmai, Spindi laiptai, aukso rūmai… Ir kai toliuose ji skęsta, Lygiai nyksta, lygiai gęsta Jos mįslingos drignės gijos, Žemės aukuro žarijos… Žvaigždžių giesmė Pilna pilna naktis žvaigždžių. Jų tylią psalmę aš girdžiu – Ji neapsakoma žodžiu… Tai amžių aukuro žiedai, Kuriuos tu, akli, visadai Prie žemės slenksčio atradai… Šit atdara visa būtis! Ir tas, kas mįslę jos išvys, Bus jos dalyvis ir dalis… Dienos liepsna laki, srauja, Ir trūksta valandos gija – Širdies netuok per daug su ja… Nakties žvaigždžių ugnis skalsi. Gerbk ją šios žemės ilgesy – Tu amžių smilkalas esi… Giesmės Ko jūs šiąnakt staugėt, tamsūs vėjai? Kam tu šįryt, saule, užtekėjai? Vėl ir vėl žmogus nubudęs mena Amžių slaptį, gyvio mįslę seną… Ant – suspindo liepsnos rytmetinės. Ant – kaip šmėklos slankioja po plynes Žemės rūko vilkstinės mįslingos – Kas – tikrovė? Kas kaip sapnas dingos? Gal, išminčiau tu, nubudęs rytą, Tik sapnuoji tamsų sapną kitą Ir tik klysti, siekdamas atskirti Nuo gimimo žemės žiedo mirtį… Nes, kai žemės žiedas gimęs gęsta, Amžių sėjai naujas grūdas bręsta – Virpa, nyksta sprogulės ir vilnys, Bet nesenka amžių saiko pilnis… (Jurgis Baltrušaitis, „Girios melodija“, „Rauda“, „Gandrą lydint“, „Saulėlydžio melodija“, „Žvaigždžių giesmė“, „Giesmės“, in: Kūryba, Kaunas, 1944, Nr. 2, p. 67–68). Balys Sruoga anksčiau prašė, kad Vanda Sruogienė jam į lagerį atsiųstų 1942 m. išleistą Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinkinio Ašarų vainikas pirmąją dalį: „Taip pat atsiųsk Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos“ (žr. 1943-06-14 laišką). Jurgio Baltrušaičio eilėraščiai, kuriuos Balys Sruoga nuolat kartojo lageryje, jį stiprino ir teikė vilties. Žurnale išspausdinta ir kritinių įžvalgų apie Jurgio Baltrušaičio kūrybą. Straipsnį sudaro kelios dalys: „1. Kuo mums buvo Baltrušaitis“, „2. Baltrušaičio gyvenimas“, „3. Poeto Žemės laiptai“, „4. Baltrušaičio poezijos gilioji prasmė“, „5. Baltrušaičio poezijos forma ir jos lietuviškumas“ (žr. Juozas Keliuotis „Jurgis Baltrušaitis – minties ir pastangos poetas“, in: Kūryba, Kaunas, 1944, Nr. 2, p. 69–77). Juozas Keliuotis, straipsnyje aptardamas Jurgio Baltrušaičio rusiškai ir lietuviškai parašytus eilėraščius, paminėjo ir Balį Sruogą: „Balys Sruoga, džiūgaudamas dėl Baltrušaičio sugrįžimo į savos Tėvynės padangę, teigia, kad jo lietuviškieji eilėraščiai savo vertybe prašoka rusiškuosius. Dar kartą įsiskaitę į jo visus rusiškuosius ir lietuviškuosius eilėraščius, drįstame abejoti šiuo Sruogos teigimu. Rusiški eilėraščiai atrodo ne tik skulptūriškesni ir plastiškesni, bet jie dažnai ir muzikalesni, aiškesnės ir turtingesnės minties, meistriškesnės architektonikos. Sruoga savo tą teigimą bus padaręs patriotinio entuziazmo pagautas ar norėdamas poetą paskatinti drąsiau įsitraukti į lietuvišką kūrybą. Baltrušaitis vis dėlto per vėlai pradėjo lietuviškai rašyti. Nuo jaunystės dienų lietuviškai rašydamas, jis savo kūrybos viršūnėj būtų pasiekęs nepaprasto kalbinio meistriškumo, kurio ir pasigendama daugely jo lietuviškai parašytuose eilėraščiuose. Baltrušaičio lietuviška kalba, tiesa, labai taisyklinga ir labai graži, bet kai kur joje jaučiamas dirbtinumas, savotiškas sunkumas, net ir per didelis prozingumas. Tuo, žinoma, nenorima pasakyti, kad lietuvių kalboj nėra jo meistriškos formos ir didelio grožio eilėraščių. Jų yra apsčiai. Tai Ramunėlė, Nemunas, Motina žemė, Smilgų šlamesys, Lietuvos takeliai, Giesmė, Lūšnos daina, Girios melodija, Rauda ir k. Tai mūsų poezijos lobyno perlai. Jie jau įsiliejo į mūsų kūrybos gyvenimą, įsipynė į mūsų mintis ir jausmus. Sruoga teisingai pastebi, kad Baltrušaičio lietuviškieji eilėraščiai pasižymi lyriniu jaukumu, mielu atviru nuoširdumu, lietuviams būdingu lyriniu gerumu. Jie didelės meilės pagimdyti. Poetas jais tarsi nori išpirkti savo klaidžiojimus po svetimas padanges, tarsi sūnus palaidūnas prisiglaudžia prie savo motinos ir jai šnabžda negirdėtos meilės žodžius. Nuo lopšio glūdėję Tėvynės meilės jausmai čia dabar yra pabudę, sukilę ir suskambėję visu savo stebuklingu grožiu. […]“ Giliai pergyvendamas visą savo Tėvynės dabartinį tragizmą, ją guodžia, gaivina šviesią viltį ir pasitikėjimą savimi. (Juozas Keliuotis, op. cit., p. 77).. Siuntinėliai ateina, laiškai – ne. Aš dėl to labai susirūpinęs. IV-05 baigėsi mokslo metai, – kur Tu? Ką Tu veiki?„Apie paskutinį mūsų pavasarį Vilniuje 1944 m. mama rašė: „…vokiečių armija traukiasi į Vakarus. Tvarka LDK Birutės gimnazijoje pašlijo. Teko gelbėti mokytojus ir mokines nuo suėmimų ir priverstinio vežimo darbams į Vokietiją. Kaip gimnazijos direktorė, duodu fiktyvius pažymėjimus, leidimus išvykti iš Vilniaus tariamai mokyklos reikalais, rūpintis baigiamaisiais egzaminais. Vokiečiams reikalaujant pristatyti abiturientų sąrašus – jiems skubiai reikalingi darbininkai karo pramonei – su gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku teisėju Vytautu Mykolaičiu nutarėm sustabdyti atestatų spausdinimą ir teisintis negalį pristatyti jiems tų atestatų, nes jie laiku neatspausdinti. Reikėjo tenkintis mašinėle rašytomis „kopijomis“. Su jomis mūsų buvusios mokinės turėjo paskui vargo stodamos į Vokietijos, vėliau – į JAV universitetus. Tačiau nė viena nebuvo paimta darbams ir nė vienai dėl to durys į aukštąją mokyklą nebuvo uždarytos. Dieną naktį slėgė mintis apie Balio likimą, baimė dėl Dalios saugumo. Ji jau prieš metus buvo baigusi gimnaziją ir dirbo Vilniuje vaikų darželyje, kartu ir pogrindyje. Atostogoms prasidėjus, abi nuvažiavome į tėviškę nebūdamos tikros, ar gestapas mūsų neseka…““ (Vandos Sruogienės atsiminimai, in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 69–70). Iš paskutinių Tavo laiškų aiškėja, kiek dėl manęs stengeisi! Koks aš Tau dėkingas! Vanduk, aš nevertas tiek daug rūpesčių! Atrodo, ir šį kartą visos Tavo pastangos buvo nesėkmingos„Visos mano pastangos dėl Balio ir kartu dėl visų Stutthofo įkaitų buvo bevaisės. Mūsų draugas, Lietuvos karo komendanto Justo adjutantas Siegfried Stoessinger buvo man išrūpinęs audienciją pas Lietuvos Gestapo viršininką Jaegerį dar 1943 m. Didįjį penktadienį jis man pasakė: „Jeigu jūsų jaunimas eis į vokiečių kariuomenę, Jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“ – užbaigė iškalbingu rankos mostu… Tarėjas Kubiliūnas nepriėmė manęs ir p. Starkienės, dargi jo adjutantas pasijuokė: „Poniutės, keletą naktų likusios be vyrų, neberimsta…“ Generalinis komisaras Renteln mūsų nepriėmė, lygiai kaip ir arkivyskupas Skvireckis – nesikišąs į politiką… Tik Povilas Plechavičius nors parodė mums užuojautos, nors atvirai pasakė, kad nieko padėt negali. Kiekvienas vizitas pas gestapo pareigūnus baigėsi mandagiais pažadais, už kuriuos dar teko dėkoti. Sunkiausias, labiausiai pažeminantis vizitas buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę Milvidaitę (buvo jau ištekėjusi už Lietuvos lakūno, Chicagoj tapo Račkiene) – ji stačiai afišavosi savo santykiais su tuo budeliu ir išdidžiai man pasakė, kad pasistengsianti ką nors padaryti. Daugiausia vilčių davė mano pasimatymas su prof. Jurgiu Geruliu – jis pats man pasakė, kad žada būti paskirtas vietoje Jaegerio, kad supranta stutthofiečių kalinimo beprasmiškumą ir nuoširdžiai žadėjo ypatingai Baliu pasirūpinti. Deja, ir tai, kaip ir kitos mano pastangos – pasiekt Himmlerį, net ir patį Hitlerį, – nepavyko. Rašydavau Baliui pridengta forma apie mano žygius, palaikiau jo viltį, bet kartu ir nusivylimas sekė nusivylimą…“ (Vandos Sruogienės pastaba, palikta prie 1944-04-23 laiško). Po tokių išgyvenimų tikrai sunku patikėti kokiais nors žodžiais. Liūdna, bet mes esam bejėgiai. Galbūt būtų protingiau taip susidėlioti mūsų gyvenimo planą, kad Tu ir be manęs galėtum išsiversti. Po visų patyrimų turiu tikėti, kad liksiu kalinys iki karo pabaigos. Suprasti, kad šiais nuožmiais laikais negaliu Tau niekuo padėti, man labai sunku. Galiu tik dar labiau pasinerti į savo liūdesį, – daugiau nieko. Juk tai ne pagalba Tau. Ką aš galiu padaryti?! Tu man visada siunti tokius gerus daiktus, – žinau, kiek daug Tu vargsti, kol visa tai gauni! Kiekvieną daiktelį ilgai apžiūrinėju, – aš gerai suprantu bežodę daiktų kalbą! Ar judvi su Dalia dar turit kokių drabužių? Galbūt Tu gali atgauti mano šviesųjį vasarinį kostiumą ir paltą ir pasiūti iš jų ką nors sau ir Daliai? Iš mano kostiumo išeitų geras kostiumėlis jai! Arba pasiimk mano dryžuotą juodą kostiumą ir persisiūk ką nors sau. Pasiimkit visus mano drabužius – persisiūkit juos sau, – jūs neturit atrodyti apdriskusios! Per praėjusius 13 mėnesių Tu man atsiuntei daug daiktų. Daugiau daiktų nenorėčiau čia prisirinkti. Bet vasarą man labai praverstų mano sportinė striukė. Gal Tu gali man ją atsiųsti? Būtų labai gerai. Dar norėčiau turėti kaklaraištį (ne iš geriausių) ir 8–10 akmenėlių žiebtuvėliui. Labai mane paguostum, jei galėtum aprašyti, kaip atrodo pavasaris mūsų Tėvynėje. Aš be galo ilgiuosi namų, o ilgesys toks neapsakomas, kad kiekviena Jūsų gyvenimo smulkmena man šventa! Kaip atrodo saulė pas mus? Kaip gieda vieversiai? Ar laukai jau žaliuoja? Ar pievose jau žydi gėlės? Ką ošia, ką dainuoja miškai? Kaip auga rūtos mūsų darželyje? Papasakok man daugiau apie Jūsų gyvenimą. Apie mano gyvenimą nėra ką pasakoti. Aš taip norėčiau rasti geresnių žodžių Tau ir Daliai, – deja, mano siela kaip apipelijusi, – be ilgesio ir nostalgijos, nieko nebejaučiu. Labai nuogąstauju, ar Dalia mane supras? Galbūt aš jau gerokai atsilikau nuo gyvenimo? Visi kolegos Tėvynėje dirba, kuria, rašo, eina toliau, – o aš visiškai priklausau praeičiai. Labai norėčiau dirbti pas Tėvą žemės ūkio darbus, – netgi tokiu būdu aš būčiau naudingas. Tačiau mano darbas, mano žinios, mano gabumai, atrodo, niekam nereikalingi. Aš toks vienišas minioje! Kuo toliau – tuo vienišesnis. Bet tikėjimo geresne ateitimi niekada neprarandu. Šis tikėjimas mane stiprina ir suteikia drąsos. Nuoširdžiai bučiuoju Dalelę – laiminu jos jaunystę! Vanduk, aš žinau, kad girdi mane. Būk tvirta, būk drąsi, būk išdidi, – būk palaiminta!