Vanduk, Rūpintojėle mano! Vakar atėjo 2 Tavo laiškai: IV-02 ir IV-14. Aš vėl esu laimingas! Jie visada suteikia man naujos vilties ir naujų jėgų. Dabar tikiu, kad veiksmai, kurių imtasi, turės teigiamų pasekmiųPlačiau žr. 1944-04-18 laiško IV komentarą.. Be to, Tu taip pat turi žinoti, kad tokie raštai eina labai lėtaiMinimas Vilniaus komisaro Hanso Christiano Hingsto raštas, apie jį plačiau žr. 1943-03-21 laiško VI komentarą, 1943-05-19 laiško I komentarą, 1943-06-27 laiško II komentarą, 1943-11-28 laiško II komentarą.: po dėdės Povilo„Povilas Plechavičius – tuo laiku jis formavo lietuvių dalinį“ (Vandos Sruogienės pastaba). „Apie šį karinį Lietuvos vienetą tiksliau sužinojome tik vėliau. Rytų frontui lūžtant lietuviai buvo išgavę iš vokiečių leidimą organizuoti savo karinius dalinius Lietuvai ginti. Vokiečiai net davė žodį, kad sudaryta Lietuvos Rinktinė nebus panaudota už jos sienų, atseit, rytų fronte. Lietuvos jaunimas dėl to stojo į ją su dideliu entuziazmu ir Rinktinė nepaprastai greit augo. Vokiečius apėmė apmaudas prisiminus, kaip visos jų pastangos įtraukti lietuvius į savo dalinius ligi šiol nuėjo niekais. Vokiečiai pakeitė savo žodį ir pareikalavo, kad Lietuvos Rinktinė paklustų SS vadovybei ir galėtų būti panaudota kovai prieš bolševikus rytuose. Rinktinės štabas su gen. Plechavičium ir pulk. Urbonu šiam vokiečių planui pasipriešino. Jie davė įsakymą visiems daliniams išsiskirstyti“ (Stasys Yla, Putnam: Immaculata, 1951, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, p. 346). ir prof. Jurgio„Jurgis Gerulis tikėjosi būti Lietuvos Gestapo viršininku ir padėt Baliui išeiti iš lagerio“ (Vandos Sruogienės pastaba). Vanda Sruogienė prisiminė pažintį su Jurgiu Geruliu: „Kai prieš karą prof. Jurgis Gerulis atvažiuodavo į Kauną, B. Sruoga ir V. Krėvė su juo susitikdavo. Atsimenu, man pasakojo, kaip prie kavos puoduko su juo išsišnekėdavo ir primindavo jam, kad jis, gryno kraujo lietuvis, kokiu būdu tapęs tokiu kietai apsisprendusiu vokiečiu. Kartą Gerulis atsidusęs pasakęs: „Taip, kraujas ne vanduo. Mane vis Lietuva traukia“. Pora kartų jis buvo ir pas mus atsilankęs. Pasinaudodama pažintimi, 1944 m. pavasarį, sužinojusi, kad Gerulis yra Vilniuje, nuėjau pas jį (kur mes buvom susitikę – neatsimenu, lyg per miglas matau kažkokį gan tamsų kambarį, paprastą stalą), kalbėjom neilgai, stovėdami. Ėjau, žinoma, prašyti, kad gelbėtų vyrą iš Stutthofo. Jis man labai šiltai priėmė ir ramino, kad jis tikisi netrukus užimti Jaegerio (Lietuvos gestapo viršininkas!) vietą ir tada suimtieji įkaitai bus išleisti. Ir pridėjo: „Bet atsimink, kai kalbi su vokiečiais, eini prašyti už vyrą, laikykis labai išdidžiai, neužmiršk, kad esi „Frau Professor“! Žinoma, kalbėjom lietuviškai. Lankiausi aš gi ir pas tą Jaegerį, ir pas mažesnius gestapo viršininkus, pas Nabersbergą, Hingstą, Wolfą… Visur mane mandagiai priimdavo, bet meluodavo žadėdami bylą peržiūrėti. Niekas mano ašarų nematė. Vien Rentelnas nepriėmė manęs ir kitos suimtųjų žmonos, su kuria kartu eidavau… Gerulis mums būnant Vokietijoje dar padarė kokią tai paslaugą, daugiau jo niekad nemačiau. Tik išgirdau, kad po karo likviduotas. Prieš keletą metų iš spaudos sužinojau, kad ilgai Vokietijoje slapstęsis Jaegeris surastas ir pakartas. „Sic transit gloria mundi…“ [„Taigi pasaulio šlovė…“]“ (Vanda Sruogienė, „Iš susitikimų su prof. J. Geruliu“, in: Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-02-20, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r); „Buvo taip: 1944 m. pavasarį sužinojau, kad jis atvažiavęs į Vilnių. Su juo buvau pažįstama, nors labai nedaug. Pasistengiau su juo pasimatyti, nes nepraleisdavau progų rūpintis Balio likimu. Kur buvom susitikę – miglos: kažkoks apytamsis kambarys, lyg kažkokie raštinės baldai. Kalbėjom stovėdami ir neilgai. Bet ką jis sakė, tas įsirėžė mano atmintin ir neišblėso. Atsimenu pažodžiui: „Atrodo, kad aš greit užimsiu Jaegerio vietą. Tada Lietuvoje bus viskas kitaip“ (Jaeger – Lietuvos gestapo viršininkas, pas kurį aš buvau Didįjį penktadienį 1943 m., apie tai rašiau atsiminimuose). Toliau jis man taip pat aiškiai pasakė, kad kai aš einu kalbėt su vokiečiais, turiu nepamiršti, kad esu „Frau Professor“ ir privalau laikytis išdidžiai, nesižeminti“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-07-18, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r). „Lituanistas prof. Jurgis Gerulis! Pavasarį jis su karininko uniforma Vilniuje mane buvo aplankęs ir net raminęs, kad netrukus Balys bus išleistas, nes jis tikisi tapti kažkokiu įtakingu viršininku. Žadėjo mums padėti“ (Vandos Sruogienės atsiminimai, in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 139–140). veiksmų rezultatai gali pasirodyti praėjus 2–3 mėnesiams, – tai normalu. Tik kokie nors netikėti įvykiai gali šiek tiek paspartinti reikalus. Vis tiek pabaiga jau matoma, – vėliausiai tai įvyks VI-22, bet, labai tikėtina, ir anksčiau. Man labai liūdna dėl Dalios ligos, – kaip tik tuo laiku aš irgi sirgau, – sirgau lengvu, bet labai nuobodžiu gripu, – dabar aš vėl sveikas. Apie Dalią aš nieko nežinojau, bet jaučiau, kad pas Jus turėtų būti kažkas negerai. Vargšas Daliukas! Atrodo, kad Ji vis dėlto nėra fiziškai stipri. Galbūt ji per daug dirba? Kaip norėčiau būti su Ja ir Jai padėti! Aš būsiu su Jumis – dar būsiu naudingas! Maisto Tu man siunti daugiau, negu reikia. Net stovyklos maistas šiais metais daug geresnis. Tavo pagalbos dėka esu labai gerai pavalgęs. Tavo siuntinėliai nr. 26 ir 27 jau čia, kol kas iš eilės trūksta nr. 25Siuntinių nr. 25, 26 ir 27 turinį žr. 1944-04-18 laiško I komentarą., – turbūt dar ateis. Gavau tvarkingą siuntinį nuo prof. Vladimiro„Prof. Vladimiras Šilkarskis“ (Vandos Sruogienės pastaba). Balys Sruoga jo nelaikė artimu draugu, „tai buvo tik kaimynas, geras pažįstamas, didelis eruditas, gyv[ai] daug kalbąs žmogus, kuris jau nuo 1940 metų profesoriavo Bonn universitete, jau seniai ten turėjęs ryšių“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1985-05-13, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).. Labai džiaugiuosi, kad Vaclovas„Prof. Vaclovas Biržiška – dėl jo žmonos intrigų kurį laiką jis buvo nuo mūsų nutolęs“ (Vandos Sruogienės pastaba). „Vaclovas buvo vienas iš artimesnių Balio draugų“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-03-11, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r). vėl sugrįžo pas mus. Aš taip pat džiaugiuosi, kad incidentas su EmilijaEmilija Viežbicka, Sruogų pagalbininkė Vilniuje. taip pasibaigė: išmokau daug ką atleisti. Ypatingas džiaugsmas man – Tavo ryšiai su prof. Jurgiu, – manau, kad aš sugebėsiu ir jam kada nors padaryti ką gero. Nuoširdžiausi linkėjimai jam! Ir prof. Jonui„Jonas Puzinas“ (Vandos Sruogienės pastaba).! O Jono tėvuiŪkininkas Motiejus Puzinas, gyvenęs Svaronių kaime Ukmergės raj. už tabaką labai ačiū, – aš žinau, kuri rūšis buvo jo. Manau, kad rūkau geriausią tabaką stovykloje! Ypatingi linkėjimai kaimynams iš antrojo namo„Antrojo namo kaimynai – Putinas-Mykolaitis ir Vytautas Mykolaitis“ (Vandos Sruogienės pastaba)., – dažnai galvoju apie Juos, – aš girdžiu jų širdžių plakimą. Pasakyk Tėvui, kad jis dėl manęs nenusivils, – pastebės manyje naujų savybių, – jos nebus jam nemalonios. Gaila, kad Tu nebegali daugiau parūpinti savo kavos mišinio. Atsiųsk man dėl visa ko 30–40 popieriaus lapelių (tokių, kokius nupiešiau kitoje lapo pusėje)„Kitoje laiško pusėje yra nupieštas bloknoto lapelis, kokį Balys norėjo gauti atgavęs kiek jėgų ir pradėjęs lagery rašyti“ (Vandos Sruogienės pastaba)., – jie yra rašomosios mašinėlės stale, viršuje, 2 lentynoje. Perduok linkėjimus mano broliams, – jie savo siuntiniais man daug padėjo. Gerai suprantu situaciją, žinau, kad jie dėl manęs daugiau padaryti negali. Apie savo gyvenimą neturiu ką pasakoti. Tik Tavo laiškai suteikė man naujų jėgų, – naujo tikėjimo, tvirtesnio ryžto. Mano svajonės tapo šviesesnės, Tėvynės ilgesys jau labiau džiugina. Dažnai žiūriu į Jūsų su Dalia nuotraukas, jaučiu, kad esu kartu su Jumis. Nors aš sėdžiu lageryje, mano dvasia išliko gyva ir laisva. Į šį laišką įdėta rūta yra iš mūsų Tėvynės: šia gėlyte norėčiau pasveikinti Tave ir Dalią su pavasariu. Tikriausiai Daliukas jau sveikas, – reikia tikėtis, Jūs abi jau Vilniuje. Pabučiuok, apkabink mūsų Daliuką, – pasveikink Ją su pavasariu, – manau, dabar jau prasidės tikresnis aistringesnis linksmesnis pavasaris! Šiandien man gera sieloj, – aš esu pilnas tikėjimo, – jaučiu jau laisvės dvelkimą! Vanduk, žinau, kaip geriausiai atsidėkoti už Tavo vargą ir kančias. Būk palaiminta, Vanduk, – žvelk į ateitį linksmai! Mano miela Vanduk!