Viskas, ką rašo Zigmantas„Zigimantas – Jonny – tai Vytautas [Aleksandras] Jonynas, profesoriaus Igno Jonyno sūnus, irgi buvęs Balio Sruogos mokinys, teatro seminaro dalyvis“ (Vandos Sruogienės pastaba, žr. 1944-05-13 Balio Sruogos laišką Vandai Daugirdaitei-Sruogienei). ir Blekaitis„[Jurgis] Blekaitis, [Balio Sruogos] mokinys, vienintelis jo studentas, baigęs universitetą su pagrindine teatrologijos specialybe“ (Vandos Sruogienės pastaba, žr. 1944-05-13 Balio Sruogos laišką Vandai Daugirdaitei-Sruogienei). apie „Vaidilos“ teatro meninę kryptį, yra teisinga[Vytautas Aleksandras Jonynas], J. Zigmantas, „Formos dramos teatre beieškant (šiandieninės premjeros „Vaidiloje“ proga)“, in: Naujoji Lietuva, Vilnius, 1944-05-04, Nr. 105, p. 4 (plačiau žr. Balio Sruogos laiško, rašyto 1944-05-13 ir adresuoto Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, XI komentarą). Straipsnyje rašoma apie Lietuvos dramos teatre įsitvirtinusį realizmą. Einant realizmo keliu, remiantis Konstantino Stanislavskio pavyzdžiu, pastatyta daug gerų spektaklių. Vis dėlto pagal tą patį modelį sukurtiems darbams būdingas panašus pobūdis, koloritas. Pastebėta, kad ypač Lietuvos dramos teatrui „gresia minėtasis „monotonas“, toji „visus pastatymus jungianti spalva, kuomet naujoj premjeroj berandamas tik naujas autorius, nauja fabula, naujos idėjos, bet išreiškimo priemonės tos pačios, jau daug kartų matytos“ (Idem, in: Ibid.). Mažai kreipta dėmesio į formą (žodį, mostą, emocijas – tris pagrindinius dramos teatro išraiškos veiksnius). Recenzijoje išskirti keli naujų kūrybinių formų ieškantys Lietuvos teatrai – Panevėžio Juozo Miltinio teatras ir Vilniaus „Vaidilos“ teatras: „Štai J. Miltinis Panevėžyje ugdo naują teatrą, kitokį, negu esami, ieško naujų kūrybos formų. Jeigu šiandien Miltinio teatras dar nėra sukūręs originalaus savo veido, tai jis jį sukurs po metų, po penkerių, po dešimties… Bet sukurs, nes jau neberimstama, jau veržiamasi. Taip pat ir „Vaidilos“ teatro meno vadovas B. Lukošius yra pareiškęs net spaudoje apie naujų kelių ieškojimą, apie kamerinį teatrą, apie romantizmą teatre. Jis yra net pabrėžęs, kad dar šį sezoną du šio teatro pastatymai („Marianos kaprizai“ ir „Balta obelėlė“) bus kaip tik tų naujų ieškojimų pradžios akcentas)“ (Idem, in: op. cit.). Recenzijoje įtrauktas ir pokalbio su „Vaidilos“ teatro režisieriumi debiutantu Jurgiu Blekaičiu fragmentas: „Kitokios formos teatro kūrimo minties šaknų, – sako Jurgis Blekaitis, – reikia ieškoti ne „Vaidiloje“. Toji mintis jau turi savo istoriją. Ji gimė prof. B. Sruogos vadovautame V. D. Universiteto Teatro seminare, brendo amžinos atminties Algirdo Jakševičiaus Akademinio teatro studijoje, o šiandien garsiau suskambėjo „Vaidiloje“ todėl, kad kaip tik šiame teatre susispietė daugumas ir Teatro seminaro, ir Akademinės studijos mokinių. Mes ieškome naujos tautinės lietuviškos teatro formos, nes mūsų dramos teatras, kad ir pats kūrybingiausias, tos formos dar nėra suradęs. Kaip ne keista? Dažnai sakoma, kad dramaturgas kuria teatro veidą, dar dažniau sakoma, kad teatras ugdo dramaturgus… Tuo tarpu mes turime keistą reiškinį: tautinė lietuviška dramaturgija yra gimusi ir stipriai užaugusi, bet mūsų teatras negali jos suvaidinti. V. Krėvės ir B. Sruogos draminiai kūriniai, kaip „Skirgaila“, „Apyaušrio dalia“, „Sapiega“, yra visais atžvilgiais puikūs dramos (teatralumo prasme) veikalai, literatūriniai šedevrai ir specifiniai lietuviški, ir nei vienas teatras jų nestato. Matyti, kad mūsų dramos teatras dar nepajėgia jų pastatyti. O tai todėl, kad tie veikalai yra grynai lietuviški, o mūsų teatras nerado lietuviškos formos. Kur tos lietuviškos formos ieškoti? Kas jai būdinga? Mes manome, kad lietuviškos teatrinės formos reikia ieškoti mūsų tautosakoje ir lietuvio psichikoje. Ten ją jau surado mūsų tapytojai, grafikai, skulptoriai, prozaikai ir poetai, ten ją susiras ir teatras. Mūsų tautosakos būdingieji bruožai – lyrika, romantika, platuma. Kaip tik tie patys elementai labai būdingi Krėvės ir Sruogos draminiams kūriniams. (Todėl jie ir tokie lietuviški). Dėl to tad mes, sielodamiesi atrasti lietuvišką teatrinę formą, ir krypstame į romantizmą ir į groteską, nes šis labai artimas romantizmui, o taip pat ir mūsų tautosakoje dažnai užtinkamas (Svodbinė rėda, Užgavėnių papročiai ir kt.). Mes norėtume, pasinaudodami, pažindami „comedia del arte“ teatrą, ispanų, japonų dramą, lengvą prancūzų teatrą, psichologinę rusų dramą ir kt., surasti tas teatrines priemones ir atrinkti, kurios būtų mūsiškos, kurios tiktų lietuviškos teatro formos pradmenims. Pirmam bandymui pasirinkome Musset „Marianos kaprizus“. Kas šiame veikale mus žavėjo? Pirmoje eilėje jo teatrališkumas, jo romantiškumas, perdėm trykštanti poezija ir frazės muzikalumas. Be to, apstus groteskinis elementas. Kaip matome, – visi tie pažymiai, kuriais, mūsų nuomone, turėtų reikštis lietuviško teatro forma. Aišku savaime, – priduria režisierius J. Blekaitis, – tai yra tik pats pirmasis bandymas, pirmasis žingsnis ieškoti pačių elementų, o lietuviškos formos teatras pasireikš dar po labai ilgų ieškojimų ir tik su lietuvio autoriaus lietuviška drama“ (Idem, in: op. cit.). Straipsnis apie „Vaidilos“ teatre vykstančius originalius meninius ieškojimus apibendrintas optimistiškai: „Įdomios „Vaidilos“ teatro žmonių mintys ir brangios jų pastangos. Aišku savaime, kad su šia jų premjera mes nelaukiame pasiekiant to idealo, kurio siekti jie yra užsimoję, bet brangu jau tai, kad nesitenkinama sustojus vietoje, o ieškoma naujo, šiuo atveju mums visiems brangaus“ (Idem, in: op. cit.). Plačiau žr. 1944-05-13 Balio Sruogos laišką Vandai Daugirdaitei-Sruogienei. „Atrodo, kad, gaudamas laiškus ir kai kurią okupuotos Lietuvos spaudą, 1944 m. pavasarį ir vasarą Sruoga artimųjų buvo informuojamas ir apie Lietuvos teatrinio gyvenimo naujienas, pirmiausia apie „Vaidilos“ teatro veiklą. Todėl to meto laiškuose šeimai yra nemaža užuominų apie šį teatrą. Sruoga pritarė „Vaidilos“ bandymams pasukti „poetinio teatro“ linkme, apie kurią jis sužinojo iš atsiųstų A. de Miusė „Marianos kaprizų“ recenzijų. Prašydamas šia proga pasveikinti visą trupę, Sruoga 1944 m. gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje atsiuntė iš stovyklos du vokiškai rašytus straipsnelius („Tikroviškumas teatre“ ir „Teatro romantika“), kuriuose išdėstė savo pažiūras į lietuvių teatro ateities kelius. Tuo pat metu jis pasiūlė „Vaidilos“ teatrui keletą statytinų veikalų: Tirso de Molinos „Hilį Žaliakelnį“ [Don Chilis žaliakelnis], kurį buvo pasišovęs išversti iš vokiečių arba rusų kalbos, bei anksčiau savo išverstą Aristofano „Lyzistratą“ [Lisistrata]. Šita veikla ir kūryba Sruogai padėjo atsilaikyti prieš tą nužmoginimo sistemą, kurią stovykloje buvo įvedę esesininkai. Kurdamas Sruoga tarsi prisiliesdavo prie kito, „gyvojo“, už stovyklos sienų likusio gyvenimo. Tai ir buvo giedriausios jo valandėlės šiame mirties fabrike. Šios valandėlės palaikė rašytojo jėgas ir viltį, sudarė kito gyvenimo iliuziją. Matyt, todėl Sruoga taip brangino visa, ką stovykloje buvo sukūręs. Savo raštų jis neišmetė netgi sunkiame stovyklos evakuacijos žygyje, išnešė juos, pats visiškai nebetekęs jėgų, apsvaigęs iš nuovargio, draugų už pažastų tempiamas“ (Algis Samulionis, „Ryšiai su teatru“, in: Algis Samulionis, Balys Sruoga – dramaturgijos ir teatro kritikas, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mintis, 1968, p. 39).. Tik romantikos sąvoka šiuose rašiniuose nėra išplėtota, ir tai, natūralu, sukelia nesusipratimus. Publika paprastai supranta romantiką kaip ramios, mėnesėtos nakties nuotaiką, nykius senų pilių griuvėsius, paslaptingą tamsų mišką, lakštingalos giesmę, viduramžių idealizavimą ir t. t. Bet visa tai netikslu, nes čia tik visumos dalis, kuri klaidina (tai priklauso vėlyvajai romantikai, vadinamajai saksų mokyklai). Antra, mūsų laikais romantikos sąvoka įgavo kitokio turinio, negu XIX a. pradžioje. Šią sąvoką sunku išaiškinti trumpame žodyje. Todėl aš pradėsiu iš kito galo.

Pagrindinė natūralistinio (net realistinio!) teatro paklaida, kad šitas teatras laiko aukščiausiu meninės kūrybos tikslu gamtos sekimą. „Scenoje viskas turi būti taip, kaip yra gyvenime“, – tai klaida! Menas, teatro menas yra estetinė, nereali tiktovė, ir gyvenimas yra reali, bet anestetinė tikrovė. Estetinė tikrovė negali būti matuojama tais pačiais dėsniais, kaip anestetinė tikrovė! Tai dvi skirtingų kategorijų realybės. Goethe kartą pasakė: „Gyvas mopsas yra geresnis už nutapytą“. Net šis genijus suklydo: šie du mopsai yra nepalyginami. Menas gyvena pagal savo paties dėsnius, – dar daugiau: kiekvienas meno kūrinys turi savo paties dėsnius, – tai vienas iš romantikos teiginių. Aš neskatinu romantikos vardu grįžti į senąją romantiką, – ne, niekados! Mes jau pergyvenome natūralizmo ir realizmo epochas, ir mes negalime, – mes neprivalome! – būti tokie, kaip senieji romantikai. Viską, ko išmokome iš realizmo, – privalome panaudoti. Bet realizmas, gamtos sekimas yra žemoji meno pakopa – paruošiamoji pakopa. Tai yra tik priemonė, tik kelias, ieškant publikos supratimo. Tai yra tik palikimas. Tai tik būdas, kaip romantinį meną padaryti įtikinantį. Taigi realizmas, gamtos sekimas mums yra ne tikslas, o tik priemonė! Mes turime aukštesnius meninius tikslus.

Mes vaikštome į teatrą ne tam, kad praleistumėm laiką ar pamatytumėme realų gyvenimą, – jokiu būdu! Mes ieškome teatre, kaip koncertuose ar meno galerijose, estetinių išgyvenimų, – visos meno rūšys turi tą patį tikslą, kurio siekia skirtingomis priemonėmis. Mums vis tiek, kuriomis priemonėmis bus sužadinti mūsų sieloje tie pergyvenimai – mums reikia tik šitų pergyvenimų, reikia tik sielos katarsio, kurio mes jaučiamės sutaurinti. Sceniškoji realybė yra visiškai kitokia, negu tikroji realybė. Pavyzdžiui, auksinė karūna (iš tikro aukso) scenoje nedaro žiūrovui jokio įspūdžio, o karūna iš geltono blizgančio popierio yra labai įspūdinga. Širdis iš raudonos medžiagos (pvz., flanelės) yra įspūdingesnė, negu mėsos širdis. Šiuo atžvilgiu natūralizmas ir realizmas visiškai nustojo galios. Mūsų menas turi nepalyginamai daugiau išraiškos priemonių negu realizmas, – jis kuria savo nuosavą estetinę tikrovę, kuri veikia daug giliau, kaip „gamtos sekimas“. Mūsų menas aprėpia idėjas, garsus, spalvas, judesius ir t. t. Mes nepamėgdžiojame gyvenimo, o iš gyvenimiškos medžiagos komponuojame visiškai naują pasaulį. (Santykis tarp sceniškos ir gyvenimiškos tiesos yra atskiras klausimas – aš jį kitą kartą paaiškinsiu). [1r] //

Šie laikai yra materijos ir materializmo laikai. Bet materijos garbinimas baigiasi. Fiziologinis materijos garbinimas atvedė žmoniją į karą. Žmonija brangiai moka už šią nuodėmę. Materializmas atnešė žmonijai tiek daug sielvarto, siaubo ir nelaimių. Žmonijai jau įgriso visa tai. Pasibaigus karui, prasidės didžiulis šuolis atgal. Žmonija nieko nebenorės žinoti apie tai. Po materializmo ateina didžioji idealizmo epocha. Po karo scenoje niekas nebenorės matyti žiauraus, purvino gyvenimo. Ieškos poetizuoto gyvenimo. Mūsų teatras jau bando sukurti šitokį poetizuotą gyvenimą. Gyvenimo poetizavimas mus sieja su senuoju romantizmu. Senoji, taurioji romantika gyveno dvasia ir kūrė dvasiai. Ir dabar, griuvus materializmui, prasidės galinga dvasios viešpatystė. Toks yra mūsų kelias. Materiališkai mes esame vargšai, bet savo dvasia dideli. Senais ir ne taip senais laikais mes daug ką iš savo dvasios atidavėme kaimynams, bet liko ir mums patiems pakankamai, net su kaupu. Mūsų kūrybą dar išvys pasaulis ir nusistebės. Mūsų teatras laiku gimė. Jis yra, taip sakant, pranašas artėjančio didžiojo dvasingumo. „Romantikos“ vardas iš tikrųjų ne visai atitinka mūsų teatrą. Su romantika mus sieja tik keli momentai (gyvenimo poetizavimas, dvasios visagalybė, estetinė tikrovė ir pan.). Bet mes trokštame žymiai daugiau, negu senoji romantika. Pirmiausia, mes nenorime pakartoti tų klaidų, kurias padarė senoji romantika. Šiuo metu aš nerandu kitokio pavadinimo. Pagaliau sugalvoti pavadinimą – ne mūsų reikalas. Mes kursime, o pavadinimą suras istorikai, – tai mums mažai rūpi. Mūsų kūryba privalo paguosti žmogų. Paguosti aukštesne prasme. Mūsų menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei. Po karo žmogus turi pabusti žmogumi. Žmogus turi įsisąmoninti, kad jis turi tapti taurus. Šis žmogaus taurumas turi būti sužadintas pakilių gydančio katarsio emocijų„Šiame, dvasios viešpatystės persunktame pasaulyje keičiasi ir teatro misijos samprata. Programinėse nuostatose galima įžvelgti kelis žingsnius – ateities teatro paskirtis yra atgaivinti, o gal ir prikelti humanizmo krizės ištiktą asmenį. „Po karo žmogus turi pabusti žmogumi. Žmogus turi įsisąmoninti, kad jis privalo tapti taurus. Žmogaus taurumas turi būti pažadintas gydančio katarsio emocijų.“ Kitas žingsnis formuluojamas taip pat kategoriškai: „Mūsų kūryba privalo paguosti žmogų. Paguosti aukštesne prasme. Mūsų menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei.“ Ateities teatro menininkui siunčiama žinia – trauminės patirtys nėra kartos problema. Jos lydi žmoniją visais istoriniais periodais. Todėl ateities teatre Balys Sruoga regi kitą, terapinę teatro misiją. Pasitelkta katarsio sąvoka galėtų būti siejama su praeities teatro katarsio teorijomis, pradedant aristoteliškąja, papildant ją gausiomis Apšvietos amžiaus, modernizmo laikų interpretacijomis bei šios sąvokos prasmių, jų galios permąstymu postmoderniais laikais. Jo idealistinio dvasios viešpatystės teatro vizijoje apgyvendinamas siekis gydyti civilizacijos krizių ištinkamą žmogų, atgaivinant dvasinę regą ir ją kreipiant amžinybėn. Pastaroji, gydančio per dvasines praktikas katarsio sąvokos interpretacija, išskiria Balį Sruogą iš tuometinių Lietuvos teatrologų, nes veda už teatro ribų, į dvasines terapijos praktikas, iš teatro į ritualus ir susieja jo regėjimus su XX amžiaus moderniojo teatro režisieriais, tyrinėjusiais teatro ir dvasinių praktikų galių lauką. Ar tikrai šie dvasios viešpatystės tikslai gali būti pasiekti teatre? Ar teatro galios laukas siekia amžinybę? […] Balys Sruoga amžinybės požymių, savybių, raiškos nedetalizuoja, nepriskiria jai kokios nors religinės konfesijos spėjamų savybių. Jam amžinybė – kita, ideali, bet realybėje neegzistuojanti tikrovė. Todėl dvasios viešpatystės aspektas suartina jo ateities pasaulio viziją (kuri, anot autoriaus, gali būti kuriama teatre) su idealios tikrovės, ant kurios krenta amžinybės šviesa, utopija“ (Vitalija Truskauskaitė, „Ateities teatro naratyvas Balio Sruogos laiškuose“, in: Dialogas su Baliu Sruoga apie ateities teatrą: Mokslo straipsnių rinkinys, sudarė Vitalija Truskauskaitė, Vilnius: Baltijos kopa, 2021, p. 27–28).. Tokias emocijas privalo teikti mūsų teatras. Aš visada buvau nusistatęs prieš pamokslaujantį teatrą. Ir dabar smerkiu tokį pigų dalyką. Ne emocijos turi plaukti iš idėjų, bet atvirkščiai: idėjos iš emocijų. Pirmasis kelias – pamokslininko kelias (su juo mes neturime nieko bendro), antrasis yra menininko. Žodžiu, mūsų romantika neturi būti suplakama su griuvėsių ir lakštingalų romantika – mes neatmetame ir šios romantikos, – bet ji mums tik mažmožis. Mes panaudosime visus kūrybos elementus, visas vaizdavimo priemones (kaip senieji, gerieji romantikai), mes kuriame dvasios viešpatystę, ir mums nereikalingi klasicizmo ar realizmo meniniai dėsniai – mes kuriame savo menui nuosavus dėsnius. Tai irgi yra romantiška, bet tai daugiau, negu romantiška. – Čia aš tik paviršutiniškai aptariau svarbiausias sąvokas. Apie tai galėčiau parašyti platų straipsnį. Nežinau, ar tai Daliai„Dalia, mylima Sruogos duktė (g. 1925), neseniai baigusi gimnaziją, iš tiesų labai domėjosi teatru. 1942–1943 m. lankė J. Blekaičio dramos studiją Vilniuje, Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje. 1943 m. ji gavo B. Sruogos Teatro seminaro bendradarbės liudijimą“ (Donata Linčiuvienė, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 11: Teatro kritika, 1930–1947, sudarė Algis Samulionis, parengė Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 679). įdomu. Šiuo metu taipogi nežinau, ar bus galima tokius dalykus pasiųsti. Norėčiau dabar tik pridurti, kad naujos kūrybinės epochos artėjimą jaučiu visa savo būtybe. Aš jau regiu dvasios viešpatavimo aušrą„Iš šių teiginių ilgainiui išsikristalizavo ir savita poetinio teatro programa, kurią rašytojas bandė realizuoti ir praktiškai – kurdamas šio tipo dramas, ta dvasia auklėdamas akademinį jaunimą – akcentuodamas poetinį teatro pakilumą, kreipdamas dėmesį į buities negožiamas žmonių aistras ir mintis, dvasinį pradą. Šie B. Sruogos principai (jie ryškiausiai suformuluoti karo metais parašytame straipsnyje „Teatro romantika“) savitai atliepia XX a. pasaulio menininkų siekimą įvesti į teatrą filosofinį pradą, labiau apibendrintą sąlygiškesnį mąstymą, sudėtingas psichologines žmogaus prigimties, socialines žmonijos gyvenimo problemas“ (Algis Samulionis, „Balys Sruoga“, in: Teatrinės minties pėdsakais, kn. 2, sudarė ir parengė Antanas Vengris, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, Lietuvos TSR Teatro draugija, Mintis, 1982, p. 111). „Eidamas šiuo keliu, jis tampa ne tik sąžiningu teatrologu, bet ir įžvalgiu lietuvių teatro ateities gairių kūrėju. Daugelis Sruogos teatro idėjų buvo per ankstyvos, todėl konfliktiškai susikirsdavo su lietuvių teatro realybe. Sruogai sugrįžus iš Stutthofo koncentracijos stovyklos, šis konfliktas pasiekė apogėjų, – poetinio teatro idėją užgniaužė jam ypatingai atgrasus sovietinės Lietuvos tendencinis teatras. Sruogos įžvalgumą liudija tolesnė lietuvių teatro raida, geriausiuose spektakliuose įdiegusi poetinio teatro estetiką, atradusi genetinius ryšius su liaudies kūryba, teatro vizualumui suteikusi metaforišką gelmę“ (Aušra Martišiūtė, „Polemikos dvasia Balio Sruogos teatro kritikoje“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 11: Teatro kritika, 1930–1947, sudarė Algis Samulionis, parengė Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 704)..