Paskutinę žinią iš Jūsų gavau IX-9 per VladimirąVladimiras Šilkarskis (1884–1960), filosofas. 1924–1940 m. VDU graikų kalbos ir literatūros dėstytojas, profesorius. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pasitraukė į Vokietiją. „Greifsvalde pavyko mums užmegzti ryšius su prof. Vladimiru Šilkarskiu Bonoje. Jis su Baliu susirašinėjo, kiek šelpė maistu, stengėsi moraliai palaikyti. Ir mudvi vėliau gavom iš jo didelę paramą. Jis jau kurį laiką dėstė Bonos universitete ir turėjo ryšių su akademiniu pasauliu“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 140). Nutrūkus Balio Sruogos ir Vandos Sruogienės susirašinėjimui, rašytojo žmona apie savo vyrą gaudavo žinių iš Vladimiro Šilkarskio. Jis persiųsdavo Baliui Sruogai iš Vandos Sruogienės gautus laiškus: „Mano mielas Baly! Šiandien man nepaprastai laiminga diena. Gavau mielus laiškus iš Krėvės ir mūsų rektoriaus ir kone krykštavau iš džiaugsmo, kai atvirlaiškyje, kurį man įteikė laiškanešė, išvydau mielą, kone pažįstamą nuostabios ponios Vandos braižą. Tekstą Tau perrašau žodis žodin. „1944. IX. 9. Mielas drauge! Turiu galimybę dar kartą Jums pranešti, kad abi vis dar esame pas tėvą ir mums sekasi visai neblogai. Ponia Sofija [Čiurlionienė] su šeima taip pat tebėra pas V. Zubovą [Judreliuose]. Dėdė Juozas(!) šiuo metu gyvena prie Papilės – jis jau aplankė ponios Sofijos šeimą ir buvo gana draugiškas. Pas mus jis dar nebuvo. Parašykite, prašau, Baliui, kad viliamės rast galimybę jį pasiekti – tikiuosi, kad jis ten pat, kur buvo. Turėjau žinių, kad jis perkeltas kažkur kitur, todėl nerašiau jam tiesiai. Man be galo neramu dėl jo sveikatos ir kad negaliu jam padėti. Ir Jums taip pat… Tačiau tikėkimės, kad greitai pasimatysime! Visa ko geriausio, brangus pone profesoriau, nepraraskite vilties. Jau du mėnesiai jokio susisiekimo paštu. Mykolas su šeima yra Vienoje. Jūsų Vanda.“ Mano begalinis džiaugsmas dar sustiprėja, kai galvoju apie Tavo, brangus drauge, džiaugsmą. Ir kaip jautriai ponia Vanda susirūpinusi ne tik dėl Tavęs, bet ir dėl manęs, nors aš taip mažai nusipelnęs jos draugystės. Ji aprūpino mane lašiniais keliems mėnesiams į priekį ir dar apgailestauja, geroji, negalinti man padėti. Gali įsivaizduoti, kaip stipriai mane nudžiugino žinia apie ponią Sofiją. Laišką persiųsti skubu Tau nedelsdamas, nes mūsų susirašinėjimas lengvai gali ilgesniam ar trumpesniam laikui nutrūkti. Būk ir toliau gerai nusiteikęs, mielas drauge. Dar ateis geri, smagūs laikai ir mes susitiksime mūsų abiejų laisvoje tėvynėje. Jaučiuosi žvalus ir sveikas, galiu daug dirbti. Išskyrus senus širdies negalavimus, manęs nekankina jokia kita liga. Vokiška karo mityba puikiai išgydė sunkius skrandžio negalavimus – taigi pasiekė tai, ko negalėjo pasiekti Marienbad, Karlsbad, Neuenahr ir t. t. Ar gavai iš manęs tris laiškus su 4, 7 ir 12 cigarečių? O paketėlį su vaisiais?“ (Vladimiro Šilkarskio laiškas Baliui Sruogai, iš Bonnos – į Stutthofą, 1944-09-16, in: LLTI BR, f. 53, b. 1614, l. 1r). (ankstesnes – taip pat!). Aš džiaugiuosi, kad jūs visi kartu esat pas Tėvą. Nežinau, ar gausi šį laišką, – bet vis dėlto bandau… Aš vis uždarytas lagery, nėra jokių ženklų, kad mano likimas kaip nors pasikeistų. Esu sveikas. Šią vasarą dirbau. Parašiau (be 2 mokslo straipsnių)Balio Sruogos laiškas-straipsnis „Die Romantika des Theaters“ – „Teatro romantika“ (žr. 1944-05-28 laiško priedą); Balio Sruogos laiškas-straipsnis „Die Wahrhaftigkeit in der Schauspielkunst“ – „Tikroviškumas vaidybos mene“ (žr. 1944-06-04 laiško priedą). „Dar dėl straipsnių. Dalia jiems jokios iniciatyvos negalėjo rodyti, juk ji buvo dar jauna labai. Jis rašė norėdamas ją šviesti, žinojo, kad teatrologija domisi. […] O vyras svajojo, kad ji studijuotų teatrologiją, norėjo tais straipsniais ją paskatinti. Dalia Bonn mieste studijavo meno istoriją, muzikologiją, o į Kölno universitetą važinėjo pas žymų profesorių teatrologą [Carlą Niesseną]. 8 semestrus išklausė, profesorius davė jai temą parašyti [apie] Lietuvos teatro istoriją, kai mums jau teko važiuot į Ameriką – sakė, po 2-ų metų grįžk, gausi doktoratą. O mums pradžia šiame krašte buvo itin sunki, Dalia ilgai neturėjo sąlygų studijuoti, vaikai, vyras – toks aitvaras… Taip ir užmetė teoriją, nors pati visą laiką seka naujausią literatūrą ir galėtų labai gerai rašyti, tik savim nepasitiki, nesusikaupia didesniam dalykui. O skonį ir nuovokos turi tikrai“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 2r). 2 vieno veiksmoBalys Sruoga, Prančišiuko marškinėliai: Vienos nakties komedija, rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 571, l. 1–18r; Balys Sruoga, Lopiniuota pagunda: Vieno veiksmo dviejų paveikslų komedijėlė, rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 5, l. 1r, 2–52r–v, 53r; dar žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 367–389. Komedijos Prančišiuko marškinėliai rankraščio, rašyto Štuthofe, variante, kurio siužetas visiškai kitoks, nei publikuotas, veiksmas „vyksta 1920 m. lietuvių lenkų demarkacijos zonoje“ (Balys Sruoga, Prančišiuko marškinėliai, rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 571, l. 1r). Demarkacijos zonoje esančioje karčemoje-pirkioje pas smuklininkus Marceliną ir Juliką svečiuojasi jų pažįstamas Prančyšius. Jie kartu geria namie pagamintą Juliko degtinę. Naktį pasigirsta beldimas į smuklės duris, pakeleivis prašosi sušilti. Prančyšius atpažįsta svečią – bolševiką Jurgį Vatrušką iš Kauno, o pastarasis – šnipą Prančišiuką Vendziagalskį. Prančyšius anksčiau turėjo jam paskirtą užduotį – nugalabyti Vatrušką: „Bolševikų komisarėlis. Aš jį Kaune turėjau į Nemuną po ledu nuplukdyti, o jis čia ištrūko“ (Idem, in: Ibid., l. 10r). Abu priešai vienu metu, grasindami atsiskaityti, išsitraukia ginklus: Prančyšius – revolverį, o Vatruška – granatą. Juos išskiria smuklininkė Marcelė. Vatruška susipranta, kad jie demarkacijos zonoje, todėl vienas kitam nebepavojingi. Vatruška siūlo Prančyšiui taikos derybas prie Juliko degtinės. Prančyšius ir Vatruška atiduoda ginklus smuklininkei. Lietui lyjant į pirkią pasiprašo dar keli svečiai – kinietis ir paslaptinga dama skraiste apsiaustu veidu. Kinietis paaiškina Prančyšiui, kad jis iš Maskvos karo kursų: „duoną valgyt, – buožę šaudyt…“ (Idem, in: op. cit.). Prančyšius dar labiau nustemba damai nusiėmus skraistę. Dama netikėtai atpažįsta Prančyšių, o jis – Marusią, šnipę iš Vilniaus. Ji paaiškina, kad kinietis – pakeliui prie jos prisijungęs bolševikas, kuris pabėgo iš Vilniaus, slapstydamasis nuo lenkų, kitaip lenkai jį būtų pakorę. Marcelė ima pavyduliauti Prančyšiaus dėmesio Marusiai. Anksčiau Prančyšius prisiekinėjo Marcelei, kad ryšius su Marusia nutraukė. Prančyšius įtikinėja Marcelę, kad jai yra ištikimas, kad jį ir Marusią sieja tik tarnybiniai ryšiai. Vatruška juokiasi iš Prančyšiaus – nevykusio Don Žuano, jį pašiepia ir pati Marusia. Nakčiai visi smuklės svečiai paguldomi ant suolų toje pačioje patalpoje. Prigesinus šviesą, jie ima kalbėtis. Paaiškėja, kad Vatruška pažįsta apsimetėlį svečią kinietį. Kiniečiu dedasi Rokas, lenkų žvalgas. Jis seka Marusią ir turi išsiaiškinti, ar ji, apsimesdama lenkų šnipe, nesiverčia neteisėta prekyba. Nuo jo pranešimo valdžiai priklauso Marusios likimas. Lenkų įtarimas pasitvirtina: Marusia su Prančyšiumi užsiima ne politika, o nelegaliu verslu. Marusia Prančyšiui atvežė ir brangių, ir paklausių prekių (du šilko ritinius, kvepalų, prancūziško konjako). Prančyšius rytą alkoholį iškart turi pristatyti į Kauną. Rokas prisipažįsta Vatruškai, kad maiše veža bolševikinę propagandinę literatūrą. Rokui trumpam išėjus į prieangį, Vatruška sugalvoja klastą: į Marusios lagaminą vietoj jos šilko ir kvepalų, kuriuos pasiima sau, prideda propagandinės bolševikinės literatūros. Tuo metu prabunda smuklės savininkas Julikas, iki šiol miegojęs po suolu. Vatruška jį skubina pas žmoną Marcelę, kuri linksminasi su Prančyšiumi. Grįžęs Rokas praneša netikėtą žinią: kaimas apsuptas Lietuvos kariuomenės, kareiviai vaikšto po namus ir daro kratas. Vatruška ir Rokas pasislepia rūsyje. Julikas, užtikęs Marcelę su Prančyšiumi, bando jį, ketinantį pabėgti, nušauti. Išlikę net keturi komedijos Prančišiuko marškinėliai ranka rašyti trumpesni ar ilgesni variantai. Juose plėtotas veiksmo, vykstančio 1920 m. lietuvių ir lenkų demarkacijos zonoje, siužetas, ieškota tikslesnių personažų asmenvardžių (Julikas – Dominikas Galatiltis, Prančyšius Vendziagalskis – Prančyšius Nastoika, kinietis – Rokas Gembė, Marusia – Silencija Mucha). Dabar geriau žinomas kitas, spėtina, vėlesnis komedijos variantas. Jam būdingas ir kitoks siužetas (veiksmas „[v]yksta Varnalizdžio parapiniame miestely 1935 metais“), ir kiti veikėjai (Balys Sruoga, Prančišiuko marškinėliai, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5723, l. 2–39r, dar žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 345–365). Komedijoje Prančišiuko marškinėliai (ankstesnis pavadinimas – Ekscelencijos tortas) rašoma apie tai, kaip Varnalizdžio miestelyje susirinkusi minia laukia atvykstant vėluojančio aukšto pareigūno – ekscelencijos. Visi miestelėnai turi su juo susijusių lūkesčių ir jam skirtų prašymų. Pavyzdžiui, miestelio davatka Morta Milžtuvaitė siekia, kad atvykęs ekscelencija palaimintų ją, ketvirtą mėnesį besilaukiančią, su valsčiaus sekretoriumi Prančišiuku Burnele: „Prančišiuk, prašykim Ekscelencijos, kad mudu palaimintų…“ (Balys Sruoga, Prančišiuko marškinėliai, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5723, l. 14r), nes bijo kunigo Kukučio ir jo šeimininkės Antosės apkalbų: „savo prabaštėliui aš negaliu pasisakyti… Sužinos Antosė… Prancišiuk!“ (Idem, in: Ibid., l. 29r). Ūkininkas Šėrikas ekscelencijai nori įteikti surinktus skundus apie miestelio valdžią. Nepaisant miestelėnų, siekiančių pasirodyti geresniais, nei iš tikrųjų yra, pastangų (maršų, varpų, iškilmingų pietų, oracijų), ekscelencija pravažiuoja pro Varnalizdžius. Miestelio valdininkai ima vieni kitus kaltinti, kodėl ekscelencija aplenkė miestelį. Prancišiukas Burnelė apkaltina plentą kasusį žydą Iršą: „Jeigu plentas būtų buvęs pravestas per miestą, ekscelencija būtų atvažiavęs ir būtų čia sustojęs. Jūs plentą nukasėt velniai žino kur per balas ir kalnus… Kas kaltas, kad ekscelencija pravažiavo?“ (Idem, in: op. cit., l. 27r). Irša apkaltina komisiją, „kur plentą nukreipė“ (Idem, in: op. cit., l. 27r), ir plentų rangovą, partijų susivienijimo pirmininką Ragaišį, pasisavinusį komisijos pinigus. Ūkininkas Šėrikas primena, kad skunduose šis faktas liudininkų aprašytas ir kad skundai vis tiek pasieks ekscelenciją, kad ir kur jis būtų. Ragaišis pasipiktinęs, kad Šėrikas tokiais pasisakymais „griauna valdžios autoritetą“ (Idem, in: op. cit., l. 28r), kviečia prokurorą. Varnalizdžio nuovados viršininkas Ciongas, nutvėręs Šėriką už pakarpos, įsako jam su visais skundų popieriais prisistatyti į nuovadą. Svarstoma, ką daryti su viršaičio parengtomis ekscelencijos vaišėmis – miestelėnų nupirktu alaus bosu ir tortu. Milžtuvaitė nuperka alaus bosą ir tortą: „Mudviejų palaiminimui…“ (Idem, in: op. cit., l. 32r). Pasirodo šv. Antano sąjungos vadas Vijūnas su būriu uniformuotų jaunuolių, kurie visą dieną nevalgę negėrę prie plento laukė pravažiavusio ekscelencijos. Jie pareiškia, kad alus ir tortas pelnytai priklauso jiems. Prancišiukas pavagia tortą ir bėga į šventorių. Uniformuoti jaunuoliai jį vejasi, kyla muštynės. Prancišiuką suspardo, sumuša. Verkiančiai davatkai Milžtuvaitei, atėjusiai skųstis pas kunigą, lieka tik sudraskyti, Biržuose pasiūti pabėgusio Prancišiuko marškiniai. Komedijos Lopiniuota pagunda veiksmas „[v]yksta 1925 m. nedideliame Lietuvos miesčiuke“ (Balys Sruoga, Lopiniuota pagunda, rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 5, l. 1r). Miestelio smuklėje susirinkę ūkininkai švenčia kooperatyvo „Akėčios“ įkurtuves. Prie jų prisijungusiam Džonui Pūkui, prisistačiusiam Amerikos biznieriumi, ūkininkas Pridotkas paaiškina kooperatyvo tikslą: „Susimetėm kooperatyvan pigiau sėklų kur gauti. Steigsime dar tokį ūkio mašinų sandėlį, iš kur kiekvienas galės pasiskolinti, kas jam reikalinga. Kada reikia. Veislinių buliukų centrą taip pat norime laikyti…“ (Idem, in: Ibid., l. 9r). Pūko teigimu, „Amerikoj nėr kooperatyvų. Amerikoj vienas parduoda, visi perka“ (Idem, in: op. cit., l. 15r). Pūkas už savo dolerius vaišina pažangius ūkininkus lietuvius, be to, ima vilioti smuklininko Antano Vėdaro žmoną, apyjaunę gražuolę Magdaleną Vėdarienė, kuri, sužavėta kitokių Amerikos papročių, džiaugiasi Pūko merginama. Ji, apakinta svečio dėmesio ir dosnumo, ragina smuklės šeimininką džiaugtis, kad svečio sąskaita pavyks nemažai pasipelnyti. Ūkininkai, daug kartų pavaišinti, nepasitikėdami Pūko malone, nusprendžia laiku atsisveikinti. Smuklininkas Vėdaras išrašo Pūkui sąskaitą – du šimtus aštuoniasdešimt šešis litus. Pūkas sumoka tūkstantį dolerių ir paprašo grąžos. Smuklininkai grąžos neturi. Pūkas sumano pakviesti policiją, nes neva smuklininkai jį nori apiplėšti. Smuklininkai stengiasi jį perkalbėti. Pūkas iškelia sąlygą: jis paims visus smuklininkų turimus pinigus (tris šimtus litų), grąžos nebereikalaus, jei Magdalena Vėdarienė jam bus maloni: „Mes abu iki traukinio… teatrą padarysim“ (Idem, in: op. cit., l. 28r). Pūkas, pasiūlydamas smuklininkei Ievos vaidmenį spektaklyje, patikslina vaidinimo siužetą: „Ieva kaip Rojuj. Su obuoliu. O aš būsiu Adomas. Su smilgom… Su pagunda…“ (Idem, in: op. cit., l. 29r). Magdalenos vyras sutinka, kad už tris šimtus litų jo žmona suvaidintų Ievą. Smuklininkai planuoja, kaip panaudotų gautus pinigus. Girtas smuklininkas Antanas Vėdaras, meiliai įkalbinėjamas, sutinka, kad jo žmona pabūtų Pūko Ieva: „Arklys, vežimas, karvė! Eik, Magdel, eik!“ (Idem, in: op. cit., l. 33r). Smuklininkai Pūkui grąžos atiduoda paskutinius savo pinigus – tris šimtus devyniasdešimt litų. Rytą apgriautoje ir suniokotoje smuklėje pasitinka sumušta šeimininkė. Prisistačiusiam policijos nuovados viršininkui Simui Kvapui, dar vienam Magdalenos Vėdarienės meilužiui, ji bando meluoti, kad nukentėjo nuo vyro, „Akėčkuolio“ kooperatyvo. Tik verčiama pasako, kad ją nuskriaudė Džonas Pūkas. Policininkams išsivedus smuklininką Vėdarą, kuris banke bandė išsikeisti padirbtus dolerius, Simas Kvapas ima meilintis Magdalenai. Tik atsikvošėjusi Magdalena jį išvaro: „Lauk, žalty lopiniuotas!“ (Idem, in: op. cit., l. 53r). ir 1 trijų veiksmų komedijas („Uošvė“)Balys Sruoga, Uošvė: Trijų veiksmų komedija, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5725, l. 1–128r–v, dar žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 211–274; Balys Sruoga, Dobilėlis penkialapis: Trijų veiksmų senoviška komedija, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5777, l. 1–157r–v, dar žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 275–344. Komedijos Uošvė veiksmas „[v]yksta 1934 metais Lietuvoje“. Pjesė prasideda mirusio kapitono Petro Dvikarčio našlės Paulės Dvikartienės ir jos dukters, dvidešimtmetės Mikasės Dvikartytės, pokalbiu. Motina primena dukrai mirusio tėvo nuopelnus – sukurtą gerą ir ramų gyvenimą. Paaiškėja, kad Mikasė ruošiasi finansų egzaminui ir yra susižadėjusi su Finansų departamento valdininku Jurgiu Kermošiumi. Pas Paulę į svečius ateina poetas Jeronimas Buza. Mikasė Jeronimui prisipažįsta, kad susižadėjo su Jurgiu tam, kad galėtų ištrūkti iš namų. Mikasė, kaip ir Jurgis, rašo eilėraščius, todėl nori su juo pasitarti dėl ateities. Jurgis skatina Mikasę vietoj ekonomikos pasirinkti humanitarinius mokslus. Jaunuoliams flirtuojant, į kambarį netikėtai užėjusi Mikasės motina išvaro Jeronimą. Motinai priekaištaujant dėl lengvabūdiškumo, Mikasė jai pasako, kad už Jurgio netekės, nes jo nemyli. Joms besibarant, pasirodo kitas svečias – Mikasės sužadėtinis Jurgis. Jis nori pasitarti dėl vestuvių datos. Jurgis praneša, kad atsirado nenumatytų kliūčių: geriausias Jurgio draugas Jeronimas pavogė visus vestuvėms sutaupytus pinigus: „Prikibo, kad aš jam pažiruočiau vekselį. Penkiem šimtam. Jam ir šio, ir to esą reikia. Taip, draugiškai pažiruoti. Sakės, spausdinąs eilėraščių knygą. Ji, sakė, tuoj išeisianti, jis gausiąs honorarą ir vekselį bežiūrint išpirksiąs“ (Balys Sruoga, Uošvė, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5725, l. 28r); „Jis siūlė skolą man sumokėti knygomis. Sako, paimk knygas, parduok, – ir atgausi pinigus. Jis gyvais pinigais nė cento neduosiąs. Sako, aš turėčiau keikti ne jį, bet visuomenę, kuri jo eilėraščių neskaito ir neperka“ (Idem, in: Ibid., p. 30r). Buvusių draugų ginčas dėl vekselio baigiasi muštynėmis. Jeronimo buto šeimininkė Juozapata Kemšaitė išvaro Jurgį lauk. Jurgis patenka į tarnybinius spąstus: „Ir šiaip, ir taip blogai. Mum, Finansų departamento valdininkam, griežčiausiu būdu yra uždrausta davinėti ir žiruoti bet kokie vekseliai. Jei aš vekselio neišpirksiu, bankas praneš departamentui, – direktorius tą pačią dieną pavarys mane iš tarnybos. […] Likęs be tarnybos vesti tave nebegalėsiu“ (Idem, in: op. cit. l. 31r). Jurgis supranta, kad, išpirkdamas vekselį, išleistų vestuvėms sutaupytus pinigus. Išleidęs pinigus, nebegalėtų kelti vestuvių. Jurgis parodo Mikasei notaro pranešimą. Mikasė jį paslepia ir pasiūlo Jurgiui apie šią nelaimę nepasakoti jos motinai. Atėjus Paulei, Mikasė pameluoja, kad jie jau susitarė dėl vestuvių datos. Apsidžiaugusi Paulė nori palaiminti sužadėtinius. Laimindama Paulė netyčia pabučiuoja Jurgį ne į kaktą, o į lūpas. Mikasė dar kartą sąminingai išprovokuoja tokią absurdišką situaciją. Apgirtusi Paulė nebesivaržydama bučiuojasi su būsimu žentu. Tuomet Mikasė, rodydama motinai banko pranešimą, pasako, kad Jurgis atsisako ją vesti, nes nebeturi pinigų vestuvėms: „Dar nevedęs visą turtą prašvilpė! Kas būtų, jei už jo būčiau ištekėjusi?! Bežiūrint prabirbintų mūsų namelius, mūsų sodelį! Nenoriu aš tokio vyro! Tokio pelų maišo! Tokio pajaujo šikšnos!“ (Idem, in: op. cit., p. 40–41r). Įsiutusi Paulė išvaro Jurgį iš namų. Mikasė pabėga pas Jeronimą. Į Juozapatos nuomojamą butą ateina apgautas Jurgis, atskuba ir Mikasės ieškanti Paulė. Jeronimas, traukdamasis nuo neprašytų svečių, iššoka pro langą. Paulė ir Juozapata puola blaivinti Jurgį. Tuo metu pasirodo Juozapatos iškviestas policininkas Adomas Puspurvė. Jis padeda Mikasei slapta pasprukti iš Juozapatos buto. Paaiškėja, kad Adomas, senas Paulės pažįstamas, yra tikrasis Mikasės sužadėtinis. Adomas įduoda Mikasei raktą nuo kambario policijos nuovadoje, kur turi pasirodyti kunigas Vaitiekus Šiaudelis. Į Juozapatos butą gaudyti pamišėlio atvyksta ir Jeronimo iškviesta ugniagesių mašina. Išsiblaivęs Jurgis supranta, kad iš Jeronimo buto pateko į kalėjimą, kur bandė pasikarti. Adomas Jurgiui praneša, kad pas jį atvyko sužadėtinė. Vietoj Jurgio lauktosios Mikasės pasirodo jos motina Paulė. Ji pažada sugrąžinti Jurgį į gyvenimą. Paulė į savo ir Jurgio vestuves pakviečia Adomą, o pastarasis Paulę – į savo vestuves. Nuotakos vardą Adomas pažada pasakyti tik gavęs Paulės palaiminimą. Adomas praneša, kad į policijos nuovadą atvykęs kunigas Šiaudelis galėtų sutuokti ir Paulę su Jurgiu. Į kalėjimą pas Jurgį atėjusi Juozapata praneša, kad ji išpirko Jeronimui Jurgio išduotą vekselį, kurį dabar Jurgis gali priimti kaip vestuvių dovaną. Kunigas Šiaudelis patvirtina, kad Adomas vedė Mikasę. Adomas paprašo kunigo Šiaudelio palaiminti ir jo uošvę su uošviu – Paulę ir Jurgį. Tik poetas Jeronimas, pakviestas į policijos nuovadą kaip vestuvių liudininkas, atsispiria senmergės Juozapatos gundymui. Kunigas Šiaudelis užsimena, kad jis rūpestingajai Juozapatai galėtų pasiūlyti naujas pamestinukų prieglaudos vedėjos pareigas. Komedijos Dobilėlis penkialapis veiksmas „[v]yksta Lietuvoj, provincijos mieste 1934 metais“ (Balys Sruoga, Dobilėlis penkialapis, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5777, l. 6r). Veiksmas prasideda „inteligentų klubo skaitykloje“, kur turi įvykti Dobilėlio penkialapio nesenstančių bernelių brolijos posėdis. Brolijos pirmininkas, mokesčių inspektorius Marcelinas Šeškas laukia į posėdį turinčių susirinkti viengungių – advokato Antano Šiaučiūno, agronomo Kriziaus Šnipščiūno, kooperatyvų vedėjo Jono Gelažėlės, mergaičių gimnazijos literatūros mokytojo ir brolijos sekretoriaus Lyno Puskepalio. Atnaujinus priesaiką ir iškėlus brolijos vėliavą, Marcelinas Šeškas praneša naujieną – valdžia išleido departamento direktoriaus pasirašytą įsakymą, pagal kurį iš brolijos narių ketinama rinkti mokesčius „biudžetui subalansuoti“ (Idem, in: op. cit., l. 20r). Viengungiai turėtų „atiduoti praktiškai beveik pusę pajamų“ (Idem, in: op. cit., l. 20r). Brolijos nariai viengungiai iš situacijos nusprendžia išsisukti praktiškai – vesdami. Rožės Kumpytės viloje skirtingu laiku, norėdami pasipiršti, prisistato visi viengungių klubo nariai. Rožė Kumpytė visiems atsakyti pažada rengiamo žalvakario pabaigoje. Viengungiai ir moterys vienišės atšvęsti žalvakario susirenka ponios Magdusės Pipynienės viloje priemiestyje. Vakarėlio, skirto surasti porai, metu ponas Petras Pipynė Lynui Puskepaliui apibendrina situaciją dėl vedybų: „Kam jum viengungiam sava žmona, jei jūs pakankamai svetimų turite? Kiekvienas iš jūsų dobilo penkiašakio – vis kur nors esate prilipę… Ir dar kaip prilipę! Kaip putelė alaus puode…“ (Idem, in: op. cit., l. 105r). Prie Petro Pipynės ir Lyno Puskunigio pokalbio prisijungusiai Pipynių tarnaitei Alžbutei Petras Pipynė pataria apsimesti Rože Kumpyte ir pamokyti viengungius: „Sakyk, kad tu esi Kumpytė. Apsimesk Kumpytė esanti. Suk tiem žalmargiam galvas, kad jiem svetimos žmonos pro kaktą išlįstų!“ (Idem, in: op. cit., l. 118r). Vakarėlyje moterys su domino kaukėmis ir raudonais apsiaustais, jų neįmanoma atpažinti, atskirti. Petras Pipynė parūpina ir Alžbutei paslaptingus apdarus. Alžbutė pasikužda su Rože Kumpyte. Moterys, apsimesdamos Rože Kumpyte, flirtuoja su viengungiais. Lynas Puskepalis, vakarėlio metu susižadėjęs su Alžbute, pažada ją vesti. Juos besiglamonėjančius pamato kiti viengungiai. Jie, nusprendę išardyti Lyno Puskepalio ir Rožės Kumpytės (Alžbutės) sužadėtuves, susimuša. Muštynių metu Petras Gelažėlė pavagia ką tik pasipiršusio Lyno Puskepalio sužadėtinę. Jis brolius viengungius išvadina mergavagiais. Besiboksuojančiam Linui Puskepaliui į glėbį įkrinta domino prisidengusi ponia Pipynienė. Lynas Puskepalis atsispiria jos vedybų pagundai, sakydamas, kad, jei ir susižadėtų, susižadėtinę vis tiek kas nors pavogs. Petras Gelažėlė prie kito staliuko Rožei Kumpytei (Alžbutei) pasakoja apie Paryžių. Lyną Puskepalį apsimetusi Rože Kumpyte nesėkmingai vilioja Agnė Skruzdėlienė, poną Petrą Pipynę gundo žmona, pasivadinusi Rože Kumpyte. Marcelinas Šeškas patenka į ponios Agnės Skruzdėlienės, vaidinančios Rožę Kumpytę, pinkles. Antaną Šiaučiūną už nosies vedžioja netikra Rožė Kumpytė – našlė Teresė Bračgulienė. Marcelinas Šeškas aiškinasi su kita Rože Kumpyte – ponia Agne Skruzdėliene. O Krizius Šnipščiūnas, susitikęs su tikrąja Rože Kumpyte, ima su ja ginčytis, kiek kainuotų daugiavaikės šeimos išlaikymas. Besibaigiant vakarui, Rožė Kumpytė, pametusi Krizių Šnipščiūną, pasirenka Lyną Puskepalį. Pragydus žalvakario gaidžiui, žaidimas baigiasi – visi nusiima kaukes. Paaiškėja lemtingi pasirinkimai: ponas Petras Pipynė džiaugiasi, kad išliko kartu su žmona Magduse Pipyniene, tikroji Rožė Kumpytė pabučiuoja Lyną Puskepalį, Antanui Šiaučiūnui lemtis paskyrė našlę Teresę Bračgulienę. Marcelinas Šeškas pabėga nuo jam likimo skirtos ponios Agnės Skruzdėlienės. O Petrą Gelažėlę nustebina Alžbutės grožis. Krizius Šnipščiūnas pažada pasupti ponios Agnės Skruzdėlienės vaikus. Visi pradeda šokti. Lengvą ir rimtą polką lydi viengungių daina: „Tu, dobil penkialapi, dobilėl penkialapi, – / Tu, dobil penkialapi, dobilėl penkialapi…“ (Idem, in: op. cit., l. 157r). Prie šokančiųjų prisijungia ir po žalvakario vienas likęs Marcelinas Šeškas. Vanda Sruogienė liudijo, kad Štuthofe parašytų kūrinių ankstyvieji variantai (rankraščiai), dabar saugomi Lietuvoje, buvo išgelbėti Balio Sruogos bičiulio Jono Šerno: „Vis tvark[ant] ir vart[ant] savo archyvą atėjo man mintis – ar nenorėtumėte, kad atsiųsčiau B. S. rankraščius, kuriuos iš Stutthofo išgelbėjo Jonas Šernas, tas „Dievų miško“ Bambizas nuo Biržų? Maniau, kad tai vienintelis egzempliorius, bet kai tie patys veikalai buvo išspausdinti Lietuvoje, supratau, kad B. S. buvo turėjęs su savim antrą kopiją (ranka rašyta yra toji, kurią Šernas išgelbėjo)“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-05-20, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r). „Tų savo komedijėlių jis pats nevertino, rašė laikui užmušt, rašė savo nelaimės draugų parodijas… Jo žodžiais, kai paklausiau, kokie jo santykiai su nelaimės draugais: „tai nelaimė nelaimėje…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1–2r) „Keturios Štuthofo lageryje sukurtos B. Sruogos komedijos – „Uošvė“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“, kaip ir lyrinė drama „Pavasario giesmė, – ne vien literatūros faktas, bet ir psichologinė iškrova žmogaus, priversto gyventi nenatūralų, siaubo ir kasdieninio žūties pavojaus kupiną kalinio gyvenimą, gynimasis nuo gniuždančios aplinkos poveikio, noras bent kiek atsiplėšti nuo tikrovės, persikelti į fantazijos sritį. Juoko pasaulis, ko gero, labiausiai tiko šiam uždaviniui, o farsinis to juoko pobūdis lygia greta galėjo priklausyti tiek nuo rašytojo prigimties, tiek ir nuo koncentracijos stovyklos aplinkos, – čia nebeliko vietos subtilybėms, o žmonių santykiai nuolat atsisukdavo šiurkščiąja puse“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 717). Įdomu, kad Jurgis Blekaitis, sužinojęs apie Štuthofe parašytas Balio Sruogos komedijas, iškart panoro jas statyti Berlyne lietuvių pabėgėlių centre: „1944 m. spalio 24 dienos laiške Balys mums paminėjo, kad yra parašęs tris komedijas, žinoma, tuoj pranešėm Jurgiui, tik kai tų veikalų neturėjom, negalėjom jam ir išsiųsti. O mūsų mielas naivuolis Jurgis, vis dar nenutuokdamas apie žiaurią laiškų cenzūrą, pradėjo tikrai nekantrauti. Dar iš Berlyno gaunu tokį Jurgio laišką: „… Gerbiamoji p-le Dalia! Savo rašte iš 3. 11. 1944 aš jus maldavau atsiųsti man prof. B. Sruogos kūrinius, idant galėčiau juos studijuoti. Vienaveiksmes komedijas, jeigu autorius, žinoma, sutiktų, ir dabar būtų galima dirbantiesiems (Panem et circenses). Jus, gerb. P-le, net neužsiminėt apie tai – negražu! Nekantriai laukiu Jūsų teigiamo atsakymo. Su pagarba. Veikalų statybos firma JB.“ Amžinas svajūnėlis tas Jurgis, pagalvojau: bomboms pliekiant Berlyną, statyti komedijas? Vis dėlto greit paaiškėjo, kad Berlyne susirinko nemažai lietuvių pabėgėlių ir jis tapo, bent laikinai, didžiausiu lietuvių centru, tik mes tame pabjurusio oro badmiriaujančiame Greifsvalde apie tai mažai žinojom“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 138). Jurgis Blekaitis ne kartą prašė atsiųsti jam į Belyną naujų Štuthofe parašytų Balio Sruogos kūrinių: „… Prašau ir maldauju, ant kelių parpuolęs – parsiųskit man kurį naują prof. veikalą. Kur bebūsiu, su teatru nenutrauksiu sąjungos, todėl noriu studijuoti kai kuriuos veikalus, kad galėčiau juos prie progos pastatyti…“ (Idem, in: Ibid., p. 137). – lengvas, beveik pasiutusias pjeses, ir 1 trijų veiksmų lyrinę tragedijąBalys Sruoga, Pavasariška giesmė: Trijų veiksmų lyrinė drama, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r, dar žr. Balys Sruoga, Pavasario giesmė, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 391–473. „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją. Naujojo teatro idėja B. Sruogai galutinai išryškėjo greičiausiai dar karo pradžioje, nykiomis pirmosiomis okupacijos dienomis, kai užtemdytame iš ištuštėjusiame Vilniuje jis rašė paskutiniąsias „Kazimiero Sapiegos“ scenas. Apie šią idėją B. Sruoga užsimindavo savo studentams, pažįstamiems aktoriams. Dar sykį ši teatrinė vizija atgimė Štuthofe 1944 m. gegužės mėn. Gavęs iš Lietuvos keletą laikraščio iškarpų apie naujuosius „Vaidilos“ teatro pastatymus (čia reiškėsi keletas buvusių jo studentų), taip pat sužinojęs, jog dukra domisi dramaturgija ir teatru, B. Sruoga surašė jai skaitytinas knygas ir pažadėjo artimiausiuose laiškuose išdėstyti savo naująją teatro ir dramaturgijos sampratą. Tam ir buvo skirti du vokiečių kalba parašyti ir dukrai dedikuoti laiškai – straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas vaidybos mene“. Iš jų, ypač iš pirmojo, labiausiai išryškėja, koks, rašytojo požiūriu, turi būti naujųjų laikų teatras, B. Sruogos dažniausiai vadinamas romantiniu arba poetiniu. Romantinio, poetinio teatro vizija B. Sruogai kilo kaip kontrastas kraupios nežinios ir pavojų kupinai kasdienybei, kaip netiesioginis protestas prieš niūrią hitlerinės okupacijos tikrovę, humanizmo ir dvasinių vertybių išniekinimą. Šiuo atžvilgiu itin įdomi B. Sruogos minčių paralelė su prancūzų rašytoju A. de Sent-Egziuperi, lakūnu, Antrojo pasaulinio karo dienomis kovojusiu prieš fašizmą ir žuvusiu reiso į priešo užnugarį metu. Rašytojas laipsniškai formavo savitą lietuviškosios poetinės dramos modelį. Tačiau iš tiesų poetine laikė tik vieną savo dramą – „Pavasario giesmę“, viename iš laiškų rašytojo pavadintą „romantišku veikalu eilėmis“, galime žiūrėti kaip į savotišką tų principų realizaciją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718–719). (dabar rašau trečiąjį veiksmą)Balio Sruogos dramos Pavasario giesmė trečiasis veiksmas vyksta per Sekmines (Balys Sruoga, Pavasariška giesmė: Trijų veiksmų lyrinė drama, rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 50–70r). Aušrinė, bajoro Žaliūgo dukra, ateina prie šventosios pušies, kad padėtų gėlių puokštę ant mirusios motinos Mildos Žaliūgienės kapo. Aušrinę, „atsidūr[usią] ant bedugnės krašto“, slegia būties klausimai: „Nebežinau, kur eit. Ką veikt. Kaip būti…“ Ji tikisi motinos patarimo, pagalbos: „Jaučiu Tave. Jaučiu aš Tavo dvasią, / Bet žodžio negirdžiu aiškaus ir tvirto, / Kuris varge nurodytų man kelią…“ (Idem, in: Ibid., l. 52r). Sekminių vidurnaktį prie Aušrinės motinos kapo ateina ir Žaliūgo giminaitis-augintinis Vacius. Jis, nujausdamas nelaimę, paprašo Aušrinės palikti motinos kapą, nes dievaitė Milda kasmet prieš Sekmines pareikalauja duoklės – „vėlių aukų“ (Idem, in: op. cit., l. 54r). Aušrinei pasitraukus, Vaciui grojant vamzdeliu, vidunaktį, gaidžiui dar nepragydus, pasirodo Aušrinės pamotė Katrė, antroji Žaliūgo žmona. Ji, iš anksto susitarusi su jai padėti apsiėmusiu Vaciu, ateina prie stebuklus darančios šventos pušies prisiekti meilę. Katrė, atsiklaupusi prieš pušį, prisiekia Mildai, mintyse ištardama mylimojo vardą. Prisiekusi Katrė iškart sulaužo tylos priesaiką, nes Vaciui prisipažįsta jį mylinti. Antriems gaidžiams pragydus, prie motinos kapo vėl pasirodo Aušrinė. Katrė, myluodama Vacių, išsigąsta – ji pamano, kad prisikėlė numirusi Aušrinės motina. Pamačiusi besiartinantį juodą siluetą, savo dėdę vienuolį Damijoną, Katrė jį palaiko šėtonu, kuris atėjo nubausti jos už šventvagystę. Katrė, apimta siaubo, traukiasi ir nukrinta nuo stataus kalno į sraunią upę. Vacius, norėdamas išgelbėti Katrę, šoka nuo kranto į upę paskui ją. Katrė ir Vacius nuskęsta. Dukra ir tėvas susitaiko prie mirusios motinos kapo: „Gyvensim Tavo meilėje ir valioj, / Kol mūsų dienos žemėj pasibaigs“ (Idem, in: op. cit., l. 70r).. Šie kūriniai, ypač tragedija, bus kažkas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžintiBalio Sruogos lyrinė drama Pavasario giesmė skirta „Dalelės jaunystėlei“.. Ten rasi kai ką sau artimoVanda Sruogienė, perskaičiusi Pavasario giesmę, reagavo kitaip, nei tikėjosi Balys Sruoga: „„Pavasario giesmė“. Tai man visiška mįslė. Ji sumanyta Stutthofe. Man buvo visiška staigmena, kai gavau paskaityti. Nusivyliau… Nusivylė ir Jurgis Bl.[ekaitis], Rūkas. Nebėra Sruogos jėgos, nebėra jo logikos. Kodėl Vacys toks silpnas? Ar Sruoga norėjo tuom parodyt savo bejėgiškumą? Iš kur ta mitologija? Neapykanta vienuoliams – man suprantama, visad buvo, neapkentė veidmainiaujančio klero. Žaliūga – prototipas visai aiškus – mano tėvas. Aušrinė ir tėvas – tai mano ir mano tėvo tragedija, nesusipratimai, o esmėj gili meilė ir – mano svajotas susitaikymas (neįvykęs) su juo. Pats vyras man rašė iš Stutthofo, kad tame veikale rasiu sau artimus dalykus. Bet Katrė – visai nepanaši į pagyvenusią intrigantę mano pamotę. Ir iš kur tas Vacys? Nieko panašaus mūsų gyvenime nebuvo. Nebuvau prie to veikalo rašymo ir jo interpretacijos nesiimu daryti. Tokiose baisiose sąlygose rašyta! Juk ir galvoje turėjo maišytis, kaip maišėsi realybėje žemė ir dangus“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).. Išties laimė, kad vėl galiu kurti, – ne taip skaudžiai jaučiu ilgesį ir beprotišką nostalgiją. KrasauskaitėMarija Kristina Krasauskaitė (1902–1981), istorikė, Vandos Sruogienės bičiulė. 1939–1941 m. Vilniaus VI gimnazijos direktorė. 1941–1944 m. dirbo Švietimo valdyboje patarėja, vertėja. 1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1949 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Miunchene, nuo 1946 m. gimnazijos direktorė (plačiau žr. Vanda Sruogienė, „Dvasios aristokratė užmigo amžinu miegu. Dr. Mariją Krasauskaitę atsisveikinant“, in: Draugas, Čikaga, 1981-07-03, Nr. 154, p. 3–4). Balys Sruoga susirašinėjo su Marija Krasauskaite. Išliko trys jai adresuoti rašytojo laiškai: „Miela Marija! Nežinojau, kam turėčiau šiandien parašyti. Staiga atėjo Jūsų laiškas, – mano siela vėl atgijo! Paskutinis Vandos laiškas datuotas VII. 15, – iš Šiaulių, – ji grįžo į Būgius (brolio Juozo laiškas iš Kauno datuotas VII. 27!). Manau, Vanda su Dalia liko Būgiuose, – ji negalėjo palikti seno tėvo. Daugiau aš nieko nežinau. Kita vertus, nuo likimo nepabėgsi, kaip sakoma. Atrodo, visą šią audrą ligi šiol atlaikiau kuo puikiausiai. Lageryje pas mus ramu, mažai jaučiame įvykius. Anksčiau mane stipriai kankino nostalgija ir tėvynės ilgesys. Gegužės 1-ąją staiga susiėmiau ir pradėjau mokslinį ir poetinį darbą, – neramiais laikais man geriausia kurti. Priešpiet dirbu (lengvas darbas) lagerio raštinėje, – šis darbas nereikalauja pastangų ir ramina nervus. Po garsiojo J. Steponaičio straipsnio esu nusiteikęs labai optimistiškai ir drąsiai. Maitina mane čia pakankamai, net rūkymo bado lig šiolei nepajutau. Tiek daug žmonių, įdomių savo psichologija, pažinau! Apskritai labai daug išmokau, – ne iš knygų, – neskaitau jokių knygų, – nepakenčiu bet kokios lektūros! Su rytietiška ramybe apie visus gyvybiškai svarbius dalykus dabar galiu ne tik filosofuoti, bet ir veikti. Sekasi man čia gerai, pagrįstai galiu jaustis optimistiškai. Krėvė ir Biržiška su šeimomis, tikriausiai ir keli kiti profesoriai iš Vilniaus yra Vienoje (adresas: Herzogenberg b/Wien, Bauhütte Litauen). Prof. Šilkarskio adresas: Bonn a. Rh., Haydnstr. 6. Perduokite nuo manęs linkėjimus Liūdžiui ir kitiems pažįstamiems. Pasakykite visiems, kad jie privalo būti drąsūs. Apskritai: sursum corda [aukštyn širdis]! Daug mačiau ir patyriau, galite pasikliauti mano optimizmu ir drąsa! Passau turėtų būti gražu! Buvau ten kartą. Nuo Passau nebetoli Berchtesgadenas, Königssee, Steinernes Meer, Zell a[m] See, Grossglockner – stačiai stebuklas! Rašykite man dažniau, nešykštėkite žodžių! Kaip sakydavo mano Sobieskis jaunesnysis: kai nieko kita gyvenime nebelieka, geriausia – filosofuoti! Gyvenime svarbiausias dalykas yra geras ūpas, kaip sakydavo linksmasis drąsusis plėšikas! Taigi, mano geroji mieloji Marija, – aukštyn galvą! Išskleistomis burėmis į vėją ir audrą! Pajuskite Nietsche'ės išmintį, kai jis mokė: statykite namus ant Vezuvijaus, siųskite laivus į nežinomas marias! Šiais nuožmiais laikais turime išlikti linksmi, narsūs ir besišypsantys, – privalome išmokti nepaisyti visų pavojų! Matau Jūsų skeptiškus veidus, žinau, galvojate juk, kad jau lengvabūdžiu tapau… Bet turiu tam teisę: už savo optimizmą susimokėjau didelę kainą, – nė nenutuokiate, kokią kainą! Todėl man žodžiai ne šiaip tuščia paguoda, – jie turi gilią prasmę. Todėl išmokau nekęsti visų pesimistų ir bailių (tai tas pat!). Taigi, miela Marija! Jūsų Balys“ (Balio Sruogos laiškas Marijai Krasauskaitei, iš Štuthofo – į Passau, 1944-08-06, [rankraštis vokiečių kalba], in: LLTI BR, f. 53, b. 1302, l. 1r); „Miela Marija! Labai ačiū už Jūsų VIII-15 laišką. Tikriausiai turiu daugiau naujienų iš mūsų Tėvynės, nei Jūs. Vanda su Dalia liko pas tėvą. Paskutinė jų žinutė atėjo iš Bonnos – VIII-8. Tą dieną rusų ten nebuvo. Laiškas buvo labai drąsus, ramus, džiaugsmingas, – iš jo matyti ir šviesi nuotaika dėl ateities. Iš tikrųjų didžiuojuosi Vandos ir Dalios drąsa ir savitvarda. Žinios iš Tėvynės bendro pobūdžio: ne taip blogai, kaip galima tikėtis. Vanda negalėjo palikti seno tėvo. Beje, jau pusantrų metų mėgaujuosi šios šalies svetingumu, – manau, kad šeimai to užtenka. Vanda rašo, kad laukia manęs sugrįžtant. Sklinda kalbos, kad pagaliau būsime išlaisvinti iš puikiojo, nuostabiojo Stutthofo. Kai tai nutiks, nežinau, kur turėčiau išvykti. Žinoma, bet kokiomis aplinkybėmis norėčiau grįžti namo: kai Tėvynė išgyvena tragišką laikotarpį, mano šventa pareiga ten būti. Bet nemanau, kad šiuo metu tai bus įmanoma padaryti. Jei nebus galimybės būti netoli Tėvynės, tai gal nuklysiu į Tirolį, kur nors į Stubai ar į Ötztal Alpes. Tenai (Ötztal Alpėse) yra mažas miestelis, ir jo pavadinimas yra Kaun! Aš netinku emigranto gyvenimui: geriau sėdėti konc. lageryje, nei būti emigrantu. Abejoju, ar jiems pavyks ilgiau pasilikti Passau. Rektorius Biržiška ir Krėvė gauna pensiją – 500 markių per mėnesį. Rektorius su žmona išsiunčiami į Bad Reinerz 4 savaitėms. Vaclovas Biržiška dirba Vienos nacionalinėje bibliotekoje. Žakevičius gavo vietą Berlyno universitete. Barauskui pavyko įsitvirtinti Marburgo universitete. Ir kiti mūsų profesoriai dirba Marburgo universitete. Mano kūrybinis darbas klostosi ne taip, kaip norėjau. Ilgiuosi herojinės lyrinės poetinės kūrybos (tragedijų), bet neturiu ramaus kampelio darbui. Per daug žmonių, rimtai poezijai nėra jokių galimybių. Todėl rašau lengvesnius dalykus – komedijas ir šiukščius farsus: kuo liūdniau sieloje – tuo juokingiau rašau. Aš parašiau straipsnį apie „Estetinę ir anestetinę tikrovę“, dabar rašau „Įvadą į dramaturgiją“. Ir čia vėl man nepasisekė: mano straipsniai labai eretiški. Šiuo metu tapau tikru romantiku ir nepataisomu idealistu. Jaučiu, kad po karo ateis didžioji idealizmo epocha. Realizmas, realistas – man tapo keiksmažodžiais. Labai pykau dėl šių dalykų. Čia turiu keletą mokinių – poetų ir rašytojų. Išpažįstu ateities idealizmą – ir man sekasi. Apie tai dar daug kalbėsiu. Na, taip, – tai ateities dalykai. – Gavau net atvirlaiškį iš Studero – jie visi trys sveiki. – Vilnius nuo karo smarkiai nenukentėjo. Kaunas labiau sunaikintas, bet ne tiek, kaip apie tai buvo kalbama (sunaikinta: abu tiltai, pašto pastatas, elektrinė, nacionalinis muziejus!, laboratorijos Vydūno alėjoje, maisto fabrikas, prekybos centro pastatas), bet namai nelabai nukentėjo. Perduok Liūdžiui didžiausią užuojautą netekus sūnaus – ir mano geriausius linkėjimus. – Kaip pranešė O. K. W. [Vyriausioji vermachto vadovybė], frontas jau netoli Stutthofo, bet me šios kaimynystės nelabai jaučiame. Žinoma, mūsų bloke yra bailių, kurie savo bailumu moka užnuodyti atmosferą, – aš su savo mokiniais šaipausi iš šių didvyrių be gailesčio. Šiaip man viskas gerai, – esu drąsus ir didžiuojuosi, kad esu lietuvis! Taigi, mano geroji mieloji Marija, – geriausi linkėjimai! Jūsų Balys“ (Balio Sruogos laiškas Marijai Krasauskaitei, iš Štuthofo – į Passau, 1944-08-27, [rankraštis vokiečių kalba], in: LLTI BR, f. 53, b. 1302, l. 1r); „Mano miela drauge! Ypatinga padėka už Jūsų [19]44. VIII. 27 laišką. Man labai brangus kiekvienas žodis iš širdies. Nutrūkus ryšiams su mūsų Tėvyne, tokių dalykų išgirsti nebetenka. Man liko tik sapnai. Tikra nesėkmė gyventi lageryje tarp bailių. Tėvynainių čia esu laikomas fantazuotoju ir Don Kichotu. Todėl esu labai vienišas minioje. Dėl to ir Jūsų laiškas man buvo tarsi šiltas saulės spindulys. Paskutinė žinia iš Lietuvos mane pasiekė [19]44-VIII-19. Vandos krašte rusų dar nebuvo. Buvo jie tik šalimais, pas Zubovą – Čiurlionienę. Ten jie išbuvo tik 3 dienas ir pavogė 3 laikrodžius, – daugiau nieko. Tik iš Zubovų kaimynų daugiau daiktų pagrobė (Akmenės rajone). Vanda neketina palikti tėvo, – jis lieka namuose. Ji teisi. Lageryje karo įvykius mažai tejaučiame. Įvykių Vidurio rytų fronte žemėlapis ne visai patikimas. O šiaip – būties beprasmybė kaip tvirtovė. Gyvenimas anapus įstatymų turi savo gerąją pusę. Yra nemažai žmonių, kurie nenori grįžti į gyvenimą, saugomą įstatymo, kol karas nepasibaigs. Mane vėl kankina beprotiška nostalgija. Tėvynės ilgesio priepuoliai atima iš manęs daug jėgų. Galiu ištisas savaites tylėti, – gyventi tik jausmais. Na, taip, – tai nesvarbu. Svarbus tik faktas, kad po karo savo laisvoje Tėvynėje kursime naują gyvenimą. Mano optimizmui randasi vis daugiau ir daugiau naujų priežasčių. Na, taip, – šiuo metu esu kalinys, pusantrų metų sėdžiu uždarytas. Netapau materialios galios garbintoju, – tik įgavau dar daugiau dvasinės stiprybės. Nieko nepadarysi, reikia laukti geresnių laikų. Pirmieji saulėtekio spinduliai jau pastebimi. Gaivūs naujo pavasario spinduliai netrukus nudžiovins visas ašaras. Turiu atsakyti į keletą laiškų, todėl Jums rašysiu kas antrą savaitę. Sveikinimai Liūdžiaus šeimai! Jei galite, rašykite man dažniau. Žodis iš gyvojo pasaulio prilygsta maistui… Širdingai Jus apkabinu. Jūsų Balys“ (Balio Sruogos laiškas Marijai Krasauskaitei, iš Štuthofo – į Passau, 1944-09-10, [rankraštis vokiečių kalba], in: LLTI BR, f. 53, b. 1302, l. 1r). yra Passau, ligi šiol neturi tarnybos, – ji eis į fabriką darbininke, LiūdžiusJuozas Liūdžius (1891–1960), teisininkas. 1940–1943 m. VU Teisės fakulteto civilinės teisės dėstytojas, profesorius. 1944 m. liepos mėn. emigravo į Vokietiją. ten jau seniai dirba. KrėvėVincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954), rašytojas. 1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. Perkeltųjų asmenų Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Apie Vinco Krėvės pasitraukimą iš buto Tauro g., o vėliau iš Vilniaus plačiau žr. Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 60–62. Vladimiras Šilkarskis jam adresuotus Balio Sruogos laiškus perduodavo paskaityti ir rašytojo bičiuliui Vincui Krėvei: „Mano mielas Baly! Kaip tik pasiekė Tavo IX. 4 laiškas. Perskaičiau jį labai džiaugsmingai ir siunčiu jį, kaip ir kitus Tavo ankstesnius laiškus, Krėvei. Jis kategoriškai manęs to prašė ir apskritai reiškia Tau šilčiausią užuojautą dėl tokio likimui. Taigi, rašydamas man, turi žinoti, kad suteiksi didį džiaugsmą ir mūsų bendram draugui“ (Vladimiro Šilkarskio laiškas Baliui Sruogai, iš Bonnos – į Stutthofą, 1944-09-07, in: LLTI BR, f. 53, b. 1614, l. 1r). „Aš mažai turėjau draugų Lietuvoje, tik Balį, kurį aš mylėjau labiausiai, gyvenime, galima pasakyti, vienu gyvenimu“ (Vinco Krėvės laiškas Vandai Sruogienei, JAV, 1947-11-22, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 374). su šeima Vienoje (jo žentas gavo vietą, uždirba 800 markių kas mėnesį), PuzinasJonas Puzinas (1905–1978), istorikas, archeologas. 1940–1943 m. VU Archeologijos katedros vedėjas, Archeologijos muziejaus direktorius, nuo 1941 m. profesorius. 1941–1944 m. VU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 1944 m. liepos mėn. 3 d., sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, su šeima pasitraukė į Vakarus. Apie iš Lietuvos pasitraukusių Vandos Sruogienės ir Dalios Sruogaitės pirmą susitikimą su Jonu Puzinu Greifsvalde 1944 m. plačiau žr. in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 129–130. – Heidelberge, SkardžiusPranas Skardžius (1899–1975), kalbininkas. 1939–1943 m. VU profesorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. – Göttingene, BarauskasKazimieras Barauskas (1908–2006), rašytojas. 1930–1943 m. dirbo VDU administracijoje, 1943–1944 m. laikraščio Aidai redakcijoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. – Marburge. VaclovasVaclovas Biržiška (1884–1956), bibliografas, teisininkas, publicistas. 1923–1944 m. VDU bibliotekos, 1924–1943 m. ir Bibliografijos instituto direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. ir ViktorasViktoras Biržiška (1886–1964), matematikas. 1939–1941 m. VU Matematinės analizės katedros vadovas. 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau į Vokietiją. gyvena kartu Vienoje – privačiai. MykolasMykolas Biržiška (1882–1962), literatūros istorikas. 1939–1944 m. VU profesorius ir rektorius. 1944 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. spalio mėn. Mykolas Biržiška kartu su žmona glaudėsi Greifsvaldo karo pabėgėlių stovykloje (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 133). Vėliau dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). (su žmonaBronislava Biržiškienė (1879–1955), visuomenininkė, 1932–1940 m. Lietuvos moterų tarybos pirmininkės pavaduotoja.) gauna 500 markių pensiją, 4 savaites jis buvo Bad Reinerz (su žmona!), dabar jis turėtų dirbti Breslau, Rytų institute. KrupavičiusMykolas Krupavičius (1885–1970), visuomenininkas. 1942 m. pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, jame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (žydų, rusų, lenkų) masinį iškeldinimą. 1942 m. gruodžio mėn. gestapo suimtas, kalintas. 1943 m. gruodžio mėn. internuotas Regensburge; 1945 m. sąjungininkų išvaduotas. 1945–1955 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. – Regensburge, KubiliūnasPetras Kubiliūnas (1894–1946), karininkas. 1941–1944 m. nacių įkurtos Generalinių tarėjų institucijos vadovas, oficialiai pirmasis generalinis tarėjas, laviravo tarp griežtos nacių ir okupacinės politikos ir lietuvių antinacinio pasipriešinimo. 1944 m. pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. – netoli Dancigo, – ten yra daugiau. Džiaugiuosi, kad apsisprendimo dienomis Tu pasikliovei savo nuojauta. Nepalik Tėvo„Patarimas nevažiuoti į Vokietiją – aiškiai formuluotas nebūtų lagerio cenzūros praleistas“ (Vandos Sruogienės pastaba). „Mamos užrašai vėl byloja: „Jau bolševikai užėmė Vilnių, Kauną, mus pasiekė Šiaulių bombardavimo garsai, matėm gaisro pazarą, danguje „eglaites“ ties Liepoja… Slinko neramios, baugios naktys, pravaikščiotos lauke, kartais prigulant arklidėje. Širdį draskė dilema: likti čia ar bėgti į Vokietiją, pasiekti Balį, padėti jam išeinant iš lagerio – juk tai turėjo įvykti! Bet ne, likti emigrantais priešo šaly – ir Balys niekad su tuo nesutiktų… Likti su tėvu ir čia laukti Balio? Dar iš jo gaudavome laiškų, dar mūsų siuntiniai jį pasiekdavo, ir jis aiškiai prašė: „Tėvo nepalikite“, atseit nebėkit į Vokietiją… Bet čia pat prieš akis iškildavo Sibiro siaubas, gąsdino amžinas išsiskyrimas su savais…““ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 94).. Aš dar turiu maisto (lašinių!) atsargų maždaug 2 mėnesiams, galbūt – dar ilgesniam laikui. Ir paskui nepražūsiu. Tik turėsiu atsisakyt rūkyti (taigi – ir kurti). Man labiausiai rūpi Jūsų likimas, nors niekuo negaliu padėti. Dažnai sapnuoju Tave ir Daliuką, – tai irgi laimė, – aš vėl atgyju. Pasakyk Daliukui, kad rašydamas naują tragediją aš vis galvoju apie Ją, – jauną ir laimingą. Tai bus romantiška eiliuota pjesė (tik 5 veikėjai!). Ji bus skirta Daliukui, – daugiau nieko dėl Jos negaliu padaryti. Vanduk, gyvenimo našta toliau ant Tavo pečių. Dėl Dievo meilės, laikykis, Vanduk! Aš, uždarytas lageryje, galiu tik palaiminti Jus visomis savo vidinėmis galiomis. Esu dvasiškai stiprus, drąsus, kupinas geriausių vilčių, – aš netgi tikiu aukštesniuoju teisingumu. Pasveikink Tėvą, apkabink, pabučiuok Daliuką – Jai visa mano siela, – Vanduk, mano gerasis Vanduk! Laiminu Tave, širdingai apkabinu Tave, – būk palaiminta!