Mano mylima miela Vanduk! Praeitą savaitę atėjo Tavo laiškas (XII-11) ir 5 siuntinėliai (4 ir 1 mažas). Vanduk, nesiųsk man maisto! – Tu pati taip vargsti, kad kiekvienas kąsnelis turi likti Tau! Beje, morkas man sunku suvalgyti. Riebalų irgi turiu, – turiu atsargų iš to, ką Tu man atsiuntei dar iš Lietuvos. Riebalų naudoju labai mažai, – tikėjausi, kad paleistas iš lagerio Tau ir Daliai galėsiu jų truputį parvežti. Vis tiek šiam tikslui dar sutaupysiu. Duonos kol kas man taip pat nereikia (turiu kiek džiovintos)„Mūsų turėtos maisto atsargos, kurias siuntiniais gaudavome iš namiškių, mažėjo smarkiai ir beveik baigėsi, o prieš akis tysojo labai neaiškus rytojus. Tad visi rūpestingai džiovinome atliekamą duonos plutą, kurią uždirbdavo mūsų duonos perkrovimo komanda“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, (ser. Lietuvių spaudos draugija, Nr. 2), Chicago: Draugo spaustuvė, 1950, p. 164)., – pasilik jos sau! Ypatingai dėkoju už arbatą ir miesto planąSpėtina, kad Vanda Sruogienė buvo atsiuntusi Baliui Sruogai Greifsvaldo planą. Prieš stovyklos evakuaciją, esesininkams ir kaliniams iš sandėlių pradėjus grobstyti kalinių lagaminus ir civilinius drabužius, lageryje Vokietijos miestų žemėlapių komendanto Paulio Ehle įsakymu neliko: „Cymas kviečiamas į komendantūrą. Išeidamas liepia užsirakinti ir neįsileisti jokio esesmano, iki jis grįšiąs. – Kažkas dvokia – šypsosi kapas. – Ne tiek dvokia, kiek padai svyla, – pritariu. Žiūrime į žemėlapį ir netikėtai abu sulaikome kvapą. Girdėti tolima artilerijos komanda. Grįžta susinervinęs, pasikeitęs Cymas. – Was ist loss, Herr Scharführer? [Kas nutiko, pone šarfiureri?] – klausia kapas. Cymas beviltiškai mosteli ranka: – Alles ist Scheisse… [Viskas šūdas…] – Wie so? [Kaipgi?] – Priėjęs prie žemėlapio, netardamas nė žodžio, Cymas ilgai žiūri. Paskui nuplėšia nuo sienos, sudrasko į gabalus ir meta krosnin. – Kodėl? – vėl drįstu klausti rodydamas suplėšytą žemėlapį. – Mums juk reikia orientuotis, kur siųsti mirusiųjų drabužiai. – Toksai komendanto įsakymas. Visi žemėlapiai ten, kur dirba kaliniai, turi būti sunaikinti. – Kodėl? – kamantinėjame. – Todėl, kad… Cymas nebaigia. Jis tik priduria: – Nereikia žymėti pavardžių skolinant lagaminus. Viskas Scheisse… Svarbu, kad nepatektumėm į bolševikų rankas. O drabužiai, lagaminai… Scheisse…“ (Rapolas Mackonis, „Mes dar gyvi žmonės“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 478–479).. Dėl išlaisvinimo nebeturiu jokių iliuzijų, – tęsiasi tas pats nervų žaidimas, pradėtas Kaune. Dabar jie vis tiek Jums pasakys, kad manęs (ir kitų) negalima paleisti dėl karantinoEpidemijos lageryje šaltinis – trisdešimtasis žydžių blokas: „1944 metų pabaigoj–1945 pradžioj šis barakas ir buvo vyriausias numirėlių gamintojas, duodavęs per dieną 200–300 lavonų. Tame barake siautė įvairiausios epidemijos – visų trijų rūšių šiltinė, difteritas, dezinterija, skarlatina – ir dar galas žino kas tenai. Apkrečiamos sunkios ligos pasirodė ir kituose žydžių gyvenamuose barakuose. Iš ten jos persimetė į vyrų lagerį, – pas vyrus ligas atnešė įvairūs kaliniai donžuanai, nuslinkdavę pas alkanas moteris pavakariais ir dieną. Ėmė visom šiltinėm sirgti vyrai. Ėmė sirgti ir mirti esesninkai. Dėmėtąja šiltine susirgo net pats Chemnitzas, o jo vienas pavaduotojas – net mirė. Lageriui buvo paskelbtas karantinas neaprėžtam laikui, bent – kol visos žydės išmirs, o jų vis dar keliolika tūkstančių buvo. Padėtis pasidarė beviltiška“ (Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 356–357). „Iš moterų blokų, esančių mūsų stovyklos pašonėje, prasidėjo ir kita nelaimė. Nešvaroj ir grūstyje atsirado nuodingoji utėlė, nešanti dėmėtąją šiltinę. Tų utėlių priviso tokios masės, kokių mes neturėjome nei pradžioj. Kovoti su jomis moterų blokuose nebuvo priemonių, nes būtų reikėję pakeisti visas gyvenimo sąlygas, o to turbūt ir nenorėta, ir gal nebepajėgta. Vokiečių rūpestis turėjo laikinai kitų svarbių objektų. Slinko vis arčiau Stutthofo frontas, sumaišydamas galvas patiems šalčiausiems esesmanams. Rudeniop susirgimai šiltine prasidėjo ir vyrų stovykloje. Pirmiausia susirgo keletas prominentų, kurie palaikė naktinius ryšius su moterų stovykla. Jie parnešė užkrėstų utėlių į vyrų blokus. Susirgusieji buvo izoliuojami ir prieš Kalėdas tam reikalui turėjo atlaisvinti vieną bloką. Mes buvome kiek laimingesni. Gyvenome atskirai ir galėjome savarankiškai gintis nuo utėlių pavojaus. Tačiau ir pas mus nuolat lankėsi įvairūs mūsų tautiečiai iš kitų blokų, kuriuose jau buvo utėlių. Mūsų pačių skaičius iš 36 buvo pakilęs iki 51; ankštuma buvo tokia didelė, kad miegamajame pro lovų tarpą galėjai praeiti tik skersas. Lipdamas į antro ar trečio aukšto lovą, neišvengiamai turėjai į kaimynų lovas prižerti purvo ir dulkių. To gero nestigo ant grindų, nors jas kas rytas valėme, šluostėme šlapiu skuduru ar plovėme. Buvo pavartotos visos atsargumo priemonės. Mūsų darbininkams, kuriuos mes maitinome, buvo uždrausta eiti į darbo ar miego kambarius. Net tuomet, kai jie norėdavo priimti komuniją, reikėjo ieškoti kitos nuošalios vietos. Tos apsigynimo priemonės mums atrodė pakankamos. Tačiau sausio pabaigoje, vos išėjus žygin į nežinią (evakuacija), trys mūsų bloko draugai jau buvo susirgę“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam: Immaculata, 1951, p. 395–397)., – kaip ir praėjusiais metais. Nežinau, kiek laiko truks karantinas. Taigi, viskas tvarkoj, kaliniai gali ramiai sėdėti. Jau parašiau trumpus laiškelius Ignui ir Studerui„Ignas Šeinius tuo laiku buvo Švedijoje. Prof. Gotlieb Studerus, dėstęs vokiečių kalbą VDU, ilgus metus gyvenęs viename name su mumis Bilevičių namuose, šveicarietis, grįžo į Šveicariją“ (Vandos Sruogienės pastaba). Planas parašyti laišką Ignui Šeiniui minimas 1944-11-12 laiške. . Paprašiau užregistruoti mane Raudonajame Kryžiuje, kad galėčiau gauti R. Kryžiaus siuntinius, – juk neaišku, kiek dar tęsis karas, – kiek laiko būsiu įkalintas. Tokius siuntinius leidžiama čia gauti. Panašius laiškus parašė ir keli kiti, – ir gavo viltingą atsakymą, kad siuntiniai bus gauti. Kadangi negaliu Tau padėti, tai bent jau galiu Tavęs neapsunkinti. Gavau siuntinį iš Algirdo (ne Antano!) GustaičioAlgirdas Gustaitis (1916–2002), rašytojas, žurnalistas, istorikas. 1943–1944 m. Vilniaus miesto kultūros skyriaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje Hanau, ten įkūrė ir redagavo sieninį laikraštį „Hanau lietuviai“, buvo kultūrinių reikalų vadovas, daug rašė kitiems lietuvių laikraščiams. Antanas Gustaitis (1907–1990), rašytojas, VDU lietuvių ir vokiečių filologijos, pedagogikos absolventas, Balio Sruogos Teatro seminaro, kur studijavo teatro meną ir dramaturgiją, lankytojas. 1934–1936 m. Aukštadvario progimnazijos vokiečių ir lietuvių kalbų mokytojas, 1936–1939 m. Klaipėdos, 1939–1940 m. Vilniaus radiofono vadovas. 1940–1941 m. Vilniaus valstybinio teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. (Berlin 58; Danzigerstr. 10), – vargšas vaikinas, – jis pats neturi ko valgyti! Galbūt Tu jam padėkosi. Atėjo laiškas nuo ŽivilėsŽivilė Mykolaitytė, Dalios Sruogaitės draugė, Vytauto Mykolaičio ir Anelės Mykolaitienės dukra. tėvoVytautas Mykolaitis (1896–1965), teisininkas. Nuo 1939 m. teisėjas, teisėjas-tvarkytojas Vilniaus apylinkės teisme. Vytautas Mykolaitis kartu su žmona Anele ir dukra Živile, 1944 m. pasitraukę iš Lietuvos, buvo apsistoję Bavarijoje, Landshuto mieste., – labai jam dėkoju, – jis turėtų man atleisti, kad neatsakiau į jo laiškus, – juk esu kalinys, – mano galimybės ribotos. BlekaičioJurgis Blekaitis (1917–2007), poetas, vertėjas, režisierius. 1943 m. baigė VU. 1940–1944 m. Vilniaus miesto, Vaidilos teatrų aktorius ir režisierius. 1944 m. gyveno Berlyne, dalyvavo lietuvių išeivių kultūrinėje veikloje. teatrui tiktų tik mano komedija „Uošvė“, – ar ji jam patiks? Ji yra „beidėjinė“, neturinti didesnės literatūrinės vertės, – tai tik teatro pjesė, negalinti užkliūti jokiam cenzoriui pasaulyje„Netrukus gimė ir antroji komedija – „Uošvė“. Jos kilmė buvo tokia. Kartą jis kalbėjo aitvarininkams apie teatrą ir pavyzdžio dėlei improvizavo komedijos motyvą. Paskui šiuo atradimu pats džiaugėsi, ėmė jį plėtoti, ir išėjo naujas kūrinys. Tipų neėmė iš mūsų tarpo, nes idėjai jų, matyt, nereikėjo“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam: Immaculata, 1951, p. 258). Komedijoje Uošvė „autorius vaizduoja, kaip nesena (40 metų) kariškio kapitono našlė Dvikartienė savo 20 metų dukrai Mikasei perša finansų departamento jauną valdininką Kermošių, nors tai jos dukrai meilinasi studentas Buza, prie kurio turi meiliškų pretenzijų jo buto šeimininkė, senmergė Kemšaitė. Tų Dvikartienės piršlybų rezultatas tas, kad ji pati išteka už dukteriai piršto Kermošiaus, o duktė pasirenka ne ją įsimylėjusį studentą, bet policijos valdininką Puspurą. Kad šitoks perversmas įvyktų beveik per vieną dieną, B. Sruoga leidžia kai kuriems savo veikėjams stipriai pasigerti, o neblaiviame stovyje sukėlusiems triukšmą atsidurti policijos daboklėje, čia rašytojas sugalvoja tokią sceną, kad ji sunkiai įsivaizduojama net farse. […] [Neblaivus Kermošius, suradęs virvę, bando nesėkmingai pasikarti policijos daboklėje.] Šitokių farsiškų situacijų Uošvės komedijoje yra ne viena. Scenoje gal jos ir žadintų juoką dėl savo neblaivaus kvailumo, gal šitokių arba panašių juokingų išdaigų įsivaizdavimas suteikdavo šiokią tokią atvangą jų autoriui, kenčiančiam smurtingų nacių stovykloje, tačiau rimtam rašytojui tai per menkas komedijos menas. Besivadovaudamas gyvenimo logikos matais, Uošvės farso cituotą sceną galėtų sukritikuoti kiekvienas paklausdamas: kaip policijos daboklėje, taigi miniatūriniame kalėjime, galėjo atsirasti virvė, su kurios pagalba mėgino pasikarti įsižeidęs Kermošius! Į tai B. Sruoga tikriausiai būtų atkirtęs: tokia fantazija leistina, nes kiekvienas meno kūrinys, taigi ir komedija, bent metru turi būti pakilusi nuo žemės. Su šitokiu kriterijumi reiktų sutikti. Bet ir šituo atveju, kai kūriniui pagrindinę medžiagą sudaro gyvenimo elementai, komedija privalo bent šiek tiek gyvenimo logikos ir daugiau žmogiškos psichologijos. Jos Stutthofe parašytai Uošvei ir Dobilėliui penkialapiui aiškiai neužtenka (plačiau žr. Jonas Grinius, „Balys Sruoga – dramų rašytojas“, in: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1977, p. 75–76).. Mano lyrinei tragedijaiMinima poetinė drama Pavasario giesmė. Šioje lyrinėje pjesėje, veiksmui vykstant per Sekmines, ypač išsiskiria gamtos garsai (besiartinančios audros, suokiančių lakštingalų, girios šlamesio, gaidgystės): „[Katrė][,] [atvykus podukrai Aušrinei][,] pajutusi audros kvapą, nori perspėti jos per ankstyvą dvelktelėjimą“ (Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 413); „Paupiais girdėti daugelio lakštingalų suokimas, pereinąs į vieningą muziką, kuri, savaimingos reikšmės neturėdama, itin stiprėja veikiančiųjų personažų lyrinio pakilimo momentais“ (Idem, in: Ibid., p. 422). Be ūkininko Žaliūgo augintinio Vaciaus sukurtų giesmių dievaitei Mildai (Idem, in: op. cit., p. 419–420), jo vamzdelio garsų (Idem, in: op. cit., p. 454, 457, 459, 461), skamba ir kitos melodijos: „Per visą [trečio] veiksmo eigą nuolat girdėti muzika[.] Kartais ji susilieja su girios šlamesiu, su lakštingalų giesmėmis, kartais pati savaime graudina, palydėdama personažų lyriką, kartais – lyg užgęsta ir vėl gilia sielvarta pratrūksta“ (Idem, in: op. cit., p. 452). Pastebimas natūralių gamtos ir žmogaus sukurtų garsų, melodingos muzikos, susiliejimas: „Pakilus uždangai, [trečio veiksmo] scena atrodo tuščia. Tiktai miškas, bemirguliuojant mėnesienai, paslaptingai šniokščia. Iš pakalnės girdėti, kaip pasiliaupsindamos lakštingalės suokia[.] Kažkur tolumoj pasigirsta vamzdys, neišbrendamo ilgesio giesmele skambėdamas. Visa tai susilieja su nežinia iš kur einančia muzika, – paskęsta joje, nuščiūva ošiančios girios viršūnėmis“ (Idem, in: op. cit., p. 452). reikia labai geros muzikos, – emigrantų scenoje jis negalės gerai šio veikalo pastatyti. Be to, aš norėčiau ją dar gerokai pataisyti. Geriau – palaukti. Po savaitės jau Kalėdos – lieku uždarytas. Man niekas negali padėti. Būčiau laimingas, jei galėčiau žinoti, kad bent Tu su Dalia turėjot šventėms ką nors žmoniškesnio. Šiais metais būsiu dar vienišesnis, nei praėjusiais. 24 ir 25 d. labai stipriai apie Jus galvosiu, – labai labai stipriai. Galbūt išgirsit mano vidinį balsą! Garsiai neištarsiu nė žodžio – tik galvosiu apie Jus! Laiškas iš Jūsų – tai vienintelis dalykas, ko aš dar trokštu pasaulyje. Aš neturiu dabarties. Galvoti apie ateitį – taip skaudu. Aš teturiu vienintelę realybę – praeitį. Tavo laiškai mano gyvenimui dar teikia prasmės, – mano padėtyje tai šventenybė. Man būtų labai didelis įvykis, jeigu ir Dalia galėtų parašyti man laišką. Specialiai jai aš dar nerašau, nes dar neatradau vidinės ramybės. Lageryje aš netapau blogesnis, nors pašėlęs likimo žiaurumas mano sieloje paliko liūdnų pėdsakų. Tačiau aš nesitaikau prie lagerio vidinio lygio, – to aš niekados nepadarysiu! Vanduk, parašyk man daugiau smulkmenų apie Jūsų abiejų gyvenimą, kad taptumėt man artimesnės, – kad nesijausčiau toks vienišas! Atleisk man, Vanduk, kad negaliu Tau nieko padrąsinančio parašyti. Pabučiuok ir pasveikink Daliuką, – Dieve mano, kaip aš Ją myliu! Likit sveikos, mano geros, mano nelaimingos! Likit sveikos! Nors man liūdna, neprarandu drąsos. Jei gyvensit šiek tiek žmoniškiau, ištversiu visus likimo smūgius! Likit sveikos! Pabučiuok mūsų be galo mylimą Daliuką! Vanduk, mano numylėta, – ar girdi mane?! Vanduk!