Vanduk, mano miela mylima! Mykolas ŽilinskasMykolas Žilinskas (1904–1992), teisės studentas Berlyno Humboldtų universitete. iš Berlyno pranešė, kad ponas dr. von KleistasPeter Kleist (1904–1971), Nacionalsocialistų partijos (National-Sozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) Užsienio politikos biuro pareigūnas. Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos Ostlando skyriaus viršininkas. Nuo 1941 m. iki 1945 m. Ostlando vado pavaduotojas. Nacių partijos patarėjas užsienio reikalų klausimais. (labai aukštas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas) jam pasakė, o jo sekretorė vėliau oficialiai patvirtino, kad mes jau išleidžiami iš lagerio, – nutarimo įvykdymas užtruks dar keletą dienų. Oficialiai buvo pasakyta: lietuvių įkaitai. Ponu dr. von Kleistu reikėtų tikėti. Tačiau sąvoka „keletas dienų“ labai lanksti. Tai gali užtrukti keletą mėnesių. Be to, kyla karantino klausimas, – tai ne blefas, – tai rimtas dalykasKarantinas paskelbtas dėl sudėtingos situacijos gretimame moterų, „gyvų lavonų“, bloke, iš kur kilo „pavojus užsikrėsti ir mirti“: „Dezinterija, šiltinė, plaučių uždegimas, pūliuojančios žaizdos ir kraujo užkrėtimas kasdien ėmė dideles aukas“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, (ser. Lietuvių spaudos draugija, Nr. 2), Chicago: Draugo spaustuvė, 1950, p. 157–159). Pro lietuvių kalinių miegamojo langus buvo galima matyti, kaip naikinti lavonai: „– Kas norite pamatyti, kaip šoka velniai, pažvelkite ana į naujai sukurtą laužą. Geresnio pragaro vaizdo aš niekur nesu matęs, nė knygose išskaitęs, – ramiai pareiškė įėjęs kambarin po savo vakarinio pasivaikščiojimo profesorius Jurgutis. Smalsumo sužadinti, vieni šoko iš kambario lauk, o kiti griuvo prie miegamojo kambario langų pažiūrėti pragaro. Kokia trejeta šimtų metrų nuo mūsų bloko, pamiškėje, kūrenosi didžiulis laužas. Apie jį su ilgais pagaikščiais sukinėjosi keliolika žmonių ir jais vartė degančius kūnus. Į viršų kildavo debesys kibirkščių, nuo kurių tie žmonės bėgdavo į šalis. Tas jų bėgiojimas atrodė, lyg jie šoka apie ugnį kažkokias orgijas. Ilgi besidriekią šešėliai vaizdavo jų ragus ir uodegas, kurie kabinėjosi už netoliese esančių medžių šakų. Velniai šoko, o raganos suokė jiems savo dainas… Ten degė moterų lavonai, kuriuos per dienas savo vežimais į čia stūmė kaliniai. Su kaupu prikrauti vežimai būdavo pridengiami antklodėmis, iš po kurių kyšodavo išdžiūvusios rankos, laibutės kojos ar skausmo iškreipti veidai. Pamiškėje kaliniai tuos lavonus sukraudavo į krūvas, kaip malkas į sieksnius ar metrus. Po keletos dienų užkurdavo laužą ir juos mesdavo į ugnį kaip pagalius. Tie laužai degė daugelį žiemos vakarų ir naktų, ir apie juos vis šoko velniai… Degė ir tada, kai dėl lėktuvų aliarmo tekdavo gesinti žiburius virš spygliuotų vielų tvoros“ (Idem, in: Ibid.).. Žinoma, tai nėra neišsprendžiama problema, yra įvairių išeičių. Ar bus ieškoma šių išeičių? – aišku, aš nežinau. Priešingu atveju karantinas gali trukti ilgai. Vėl ta nežinomybė! Bet, šiaip ar taip, pabaiga jau matoma ir oficialiai jau pripažinta, kad esu įkalintas nekaltai. Būtų gerai, jei per šį laiką galėtum pasidomėti darbo man galimybėmis. Mano literatūriniai darbai neduos mums duonos. Universitete turbūt nebus galimybių (rusų kultūros arba literatūros istorija, – teatro studijų seminaras, dramaturgija ir teatro kritika ir t. t.)? Jeigu tai bus neįmanoma, tada man vis tiek, koks bus darbas. Galiu dirbti ne tik raštinėje, bet ir fabrike paprastu darbininku. Praeitą savaitę atėjo Tavo 44-XII-25 laiškas ir kalėdinis siuntinėlis, kuris mane labai pradžiugino. Tačiau laiškai vėl eina labai lėtaiPo Naujųjų metų „valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo“ (Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 367). „Nors mūsų spygliuotų užtvarų miestas buvo bemaž už trijų šimtų mylių nuo tėviškės, vis tiek ligi šiol jautėme jos artumą, nes turėjome nuolatinį ryšį per laiškus ir mūsų kūno gyvybę palaikančius siuntinius. Dabar tie ryšiai nutrūko, ir mes likome vieni. Likome be tėvynės ir be savųjų. Nežinomo mūsų likimo sielvartai padidėjo, nes tokio pat nežinomo likimo skraistė pridengė ir mūsų artimuosius“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, (ser. Lietuvių spaudos draugija, Nr. 2), Chicago: Draugo spaustuvė, 1950, p. 160–161).. Vakar gavau vertingą siuntinėlį nuo ŽivilėsŽivilė Mykolaitytė, Dalios Sruogaitės draugė Vilniuje. tėvoVytautas Mykolaitis (1896–1965), teisininkas. Nuo 1944 m. kartu su žmona Anele ir dukra Živile, pasitraukę iš Lietuvos, gyveno Bavarijoje, Landshuto mieste. (jame buvo net bavariško sviesto!), – labai nuoširdžiai padėkok jam nuo manęs. Dabar jam nerašysiu, bet vėliau, manau, mokėsiu atsidėkoti. Dabar pabaigiau antrą savo „Dobilėlio“ redakcijąBalys Sruoga, Dobilėlis penkialapis, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5777, l. 1–157r–v., – vėl nesu patenkintas, bet jau neblogai. Manau, laisvai galėsiu pasiimti savo rankraščiusAtsiminimuose liudyta ir priešingai – Balys Sruoga baiminosi, kad lagerio valdžia neužtiktų jo rankraščių: „Ruošdamiesi nežinomon kelionėn, dėliodami maisto atsargas ir šiaip trupučius, visi buvome susinervinę. Labiausiai blaškėsi Sruoga, baugindamasis, kad, išeinant iš lagerio, nebūtų daroma kratos. Gerai įvyniotus ir įrištus rankraščius deda į vieną vietą, po valandėlės ieško saugesnės. Vėl ištraukęs iš kuprinės, mėgina įsidėti užantin, bet atrodo įtartina. Pagaliau nusikeikęs subruka į kuprinę ir nenoromis nusišypsojęs pasiguodžia: – Ar Dievas, ar velnias, vis tiek padės“ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 296).. Lagerio valdžia gerai žino, kad rašau dramos kūrinius, – ji man netrukdo dirbti, – cenzūros atžvilgiu visi mano kūriniai yra visiškai nekalti, – galiu ramiausiai pateikti juos bet kokiai pasaulio cenzūrai. Man neramu, kad paskutinis Tavo laiškas rašytas XII-25. Ar Jūs abi sveikos? Gal atsitiko kas nors nemalonaus? Jūsų laiškai man daug daugiau, negu kasdieninė duona. Ši vidinė šiluma man gyvybiškai svarbi. Išmokau tvardytis, bet be tos vidinės šilumos, kurią man suteikia Jūsų laiškai, negaliu apsieiti, – man jau trūksta jėgų. Kuo daugiau tyliu, tuo pasiutesnis mano ilgesys. Gyvi sapnai man maža bepadeda. Ar esi gavusi mano laišką, kuriame kreipiausi į Daliuką?Balio Sruogos mintys, skirtos dukrai Daliai Sruogaitei, perduotos jai per motinai rašytą laišką: „Daliuk, mano miela! Tavo laiškas taip sujaudino mano sielą, kad ilgai negalėjau Tau atsakyti. Ačiū, Daliuk, – labai ačiū! Man taip liūdna, kad Tavęs nematau, kad Tavo jaunystė praeina tokiomis aplinkybėmis, kad aš tik taip galiu pasveikinti Tave su Naujaisiais metais. Tačiau, Daliuk, Tavo tėvas ateityje nepadarys nieko, dėl ko turėtum gėdytis. Savo žemiškąją naštą nešu išdidžiai ir sąžiningai. Beje, man nebedaug iš gyvenimo ir tereikia. Visą likusį savo gyvenimą skirsiu Tau, kad Tavo jaunystė būtų gražesnė. Suprantu, Daliuk, Tavo mintis ir jausmus, – kažkada ir aš buvau jaunas. Taip, dabartis išbraukta iš Tavo gyvenimo, – nieko nepadarysi. Mes su Mama anksčiau irgi praradome keletą metų. Karas netruks amžinai. Po to mes su Mama gyvensim tik dėl Tavęs. Mums su Mama geriausi laikai jau praėjo, – mums buvo gerai, – mes turim Tave, – to užtenka mūsų laimei. Kaip aš didžiuojuosi ir kaip esu Tau dėkingas, kad esi tokia gera. Suvokimas, kad mano dukra tokia šauni, palengvina liūdną vidinę vienatvę lageryje. Tavo metas – žydėti, o mano – vysti, tačiau aš dar turiu pakankamai vidinės jėgos rašyti, kurti. Aš dar sukursiu veikalų – dar turiu jėgos – aš dar sukursiu tokių dalykų, kad Tu didžiuosies savo tėvu! Ištversiu visas savo likimo nesąmones, – mes vėl gyvensim mūsų laisvoje labai mylimoje Tėvynėje. Ten savo meniška siela dar išgirsi mano dainų apie mūsų laukus ir miškus. Pasakyk Mamai, kad nesijaudintų dėl manęs. Man reikia tik Jūsų laiškų. Kiekvienas laiškas atneša man vidinės šilumos, – aš jaučiu Jus, – aš vėl nesu vienišas pasaulyje. Laukiu, Daliuk, tos valandos, kai galėsiu kalbėti su Tavimi mūsų nuostabiai gražia gimtąja kalba. Ačiū Tau, Daliuk, laiminu Tave, – bučiuoju Tave. Žodžiais nieko Tau nebegaliu pasakyti, Tu supranti mane be žodžių. Būk palaiminta, Daliuk, – Tu!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Greifsvaldą, 1944-12-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 60). Ak, ši jauna darbininkė patiria tokį sunkų gyvenimo išbandymą!Balio Sruogos žmona ir dukra tuo metu buvo susidūrusios su rimta problema, nes Daliai Sruogaitei iškilo grėsmė prarasti darbą. Norėdama toliau dirbti Greifsvaldo universiteto klinikoje ir lankyti gailestingųjų seserų kursus, ji turėjo gauti trijų nacių rekomendacijas. Jas parašė lituanistas prof. Jurgis Gerulis, Būgiuose lankęsis pažįstamas generolas Maussas ir dr. Kurtas Pritzwaldas Stegmannas, su kuriuo moterys buvo susipažinusios pas Vincą Mykolaitį-Putiną, suėmus Balį Sruogą. „Po Naujųjų 1945 metų gavom atsakymus į išsiųstus laiškus. Visi trys buvo teigiami, tik Stegmannas pranešė Greifsvaldo universiteto gailestingųjų seserų kursų vedėjai, kad Balys buvęs Stutthofo koncentracijos lageryje… Buvau pašaukta aiškintis. Stambi, rasinga vokietė nacė įsiutusi pervėrė mane aštriu žvilgsniu: „Melavai man!“ Tylėjau. O iš tikrųjų nesakiau, kur jis buvo. Tos kursų vedėjos pavardė, kaip atsimenu, buvo Frau Roggen. Vėliau sužinojau, kad rusams atėjus ji buvo nužudyta. Tokio pat likimo susilaukė daug partiečių, kai laimėtojų bolševikų lavina užliejo Vokietiją“ (Vandos Sruogienės užrašai, in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 140). Dalia Sruogaitė darbo ligoninėje neteko vasario pradžioje. Tikiu, kad vis dar galėsiu Jums atsilyginti už visas Jūsų kančias. Ši pasaulinės istorijos beprotybė netruks amžinai, – Vanduk, mes dar galėsim praturtinti Daliuko gyvenimą! Mums abiems jau daug nereikia, mūsų tolesnis gyvenimas bus skirtas Daliukui… Daug linkėjimų Tau nuo GermantoPranas Germantas (1930–1945), kalbininkas, Švietimo valdybos generalinis tarėjas (plačiau žr. Stasys Yla, „Germantas – vienišas mintytojas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam: Immaculata, 1951, p. 304–314)., – su juo gerai sutariu, bet oficialiai mandagiai. Perduok nuo manęs linkėjimų visiems kolegoms, ypač tiems, kurie Jums geri, – BiržiškaiMykolas Biržiška (1882–1962), literatūros istorikas. 1939–1944 m. VU dėstytojas, profesorius, 1940–1944 m. rektorius. 1944 m. su žmona Bronislava Biržiškiene (1879–1955) pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Greifsvaldo lietuvių karo pabėgėlių stovykloje., PuzinuiJonas Puzinas (1905–1978), archeologas. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Greifsvaldo lietuvių karo pabėgėlių stovykloje., MaciūnuiVincas Maciūnas (1909–2003), literatūrologas, 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Greifsvaldo lietuvių karo pabėgėlių stovykloje., AdomuiAdomas Daugirdas (1894–1979), Vandos Daugirdaitės-Sruogienės pusbrolis, jūrininkas, karininkas, autobataliono vadas. 1944–1945 m. kartu su žmona gydytoja Tekle Daugirdiene gyveno Greifsvaldo lietuvių karo pabėgėlių stovykloje., RindzevičiuiKostas Rindzevičius (1909–1983), matematikas, iki 1944 m. mokytojas LDK Birutės gimnazijoje. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Greifsvaldo lietuvių karo pabėgėlių stovykloje.… Ir aš būsiu su Jumis netrukus, 1–2 mėnesiais anksčiau ar vėliau – tai jau nebedaug: ilgiau nediskredituos. Vanduk, rašyk man dažniau! Kiekvienas Tavo laiškas man šventė! Pabučiuok mūsų vargšą Daliuką! Negaliu išreikšti savo ilgesio. Bučiuoju Tave, apkabinu, mano miela miela vargšele Vanduk! Likit sveikos!