Vanduk, mano miela! Nuoširdžiai dėkoju už Tavo 01-01 ir 01-08 laiškus; taip pat ir už siuntinėlį. Vanduk, nebesiųsk man daugiau maisto. Žinau, kad Tau labai sunku, nes negali man padėti. Žinau Tavo situaciją. Duona Tau daug reikalingesnė, nei man. Aš galiu išsiversti. Dar turiu atsargų iš Būgių, iš Vilniaus! Nesu alkanas, esu darbingas, nesu liesas. Iš visų Berlyno pažadų ir patikinimų vėl beliko tik tauškalai„Man būnant Greifsvalde teko girdėti, kad Balio ir kitų lietuvių įkaitų išleidimą iš lagerio sutrukdė buvęs prie vokiečių Lietuvos darbo tarėjas Paukštys. Po Kalėdų, 1945 m. pradžioje, mūsų veikėjai Berlyne tarėsi su vokiečiais dėl Tautos Tarybos suorganizavimo. Remdamasis praeitimi, kaip 1918 m., M. Biržiška tam sumanymui pritarė. Tada neva Paukštys vokiečiams pataręs palaukti su įkaitų išleidimu – esą Tarybai susirinkus jų išleidimas būsiąs efektingesnis! Vokiečiams to tik reikėjo. Tarybai nespėjus susirinkti, sausio pabaigoje prasidėjo didžiulė bolševikų ofenzyva – rusai veržėsi visomis jėgomis. Berlyno vadovybė įsakė evakuoti Stutthofo lagerį į Vakarus. Įvyko katastrofa, evakuavimas nelaimingųjų nežmoniškomis sąlygomis. Per tą golgotą žuvo keli lietuviai, Balys, kurs iki tol didvyriškai laikėsi, fiziškai neišlaikė… Stebuklingu būdu išliko gyvas, bet atsidūrė bolševikų okupacijoje… Visos viltys susijungti su šeima pražuvo. Atsidūręs Lietuvoje pateko į moralinį spaudimą iš bolševikų pusės. To jis jau nebeišlaikė“ (Vandos Sruogienės pastaba). „Paaiškėjo ir priežastis, kodėl Lietuvos įkaitai nebuvo išleisti, kaip, šį kartą atrodė, tikrai žadėta. Mus pasiekė gandai, kad čia pasitarnavo lietuvis, vokiečių okupacijos metu buvęs darbo tarėjas Jonas Paukštys. Jis pataręs vokiečiams atidėti įkaitų išleidimą, nes po Naujųjų 1945-ųjų metų buvo planuojama organizuoti Lietuvių Tarybą 1917 metų Vertragung's Rath pavyzdžiu – tai būtų buvę įspūdingiau ta proga kalinius išleisti… Įspūdingiau!“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 134).. Dabar bus kalbama apie stovyklos uždarymą dėl karantino. Tai atitiks tikrovę. Draudimas mus paleisti gali tęstis neribotą laiką. Tačiau, turint geros valios, galima nesunkiai rasti išeitį. Kur geri norai, nežinau„Jau įpusėjo 1945 metų sausis. Pažadėto mūsų paleidimo nesulaukėm. Vadinasi, ir toliau mes liekam lietuvių tautos įkaitais, kurių gyvybės kaina dar nori paspekuliuoti gestapas. Ir tikrai, vokiečiai nesiliovė kalbinę mūsų visuomenės vadus, kurie nuo bolševikų buvo pasitraukę į vakarus, kad paragintų lietuvius vyrus stoti į vokiečių kariuomenę“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, (ser. Lietuvių spaudos draugija, Nr. 2), Chicago: Draugo spaustuvė, 1950, p. 167).. Žodžiais nebetikėsiu, net jei būsiu toli už stovyklos vartų. Tik galbūt po dešimties metų aš sapnuosiu nepamirštamąjį Štuthofą. Dabar sapnuoju Babiloniją. Šiaip ar taip, aš uždarytas į lagerį ne dėl savo kaltės. Esu įkaitas už savo tautą, ir tos aukos supratimas palengvina man gyvenimą. Juk didelė garbė būti auka už savo tautą! Kaip tik čia aš išmokau branginti mūsų tūkstantmetę kultūrą, mūsų tautos kultūrines tradicijas. Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo tūkstantmete kultūra. Ji turi visai kitokias garbės, išminties ir kvailystės, teisės sąvokas. Mūsų tautos tradicinės etinės ir estetinės sąvokos man virto mastu. Aš didžiuojuosi, būdamas įkaitas už tokią didžią vidinę kultūrą. Žinios, kurias Tau perdavė Janavičienė„Vanda Janavičienė – žmona dr. Simo Janavičiaus iš Alytaus. 1939 m. jis buvo generaliniu tautininkų partijos sekretorius, 1940 m. rusų suimtas ir kalinamas, vėliau išvežtas į Rusijos gilumą. Po kelerių metų grąžintas į Lietuvą palaužta sveikata. Jį, kaip ir Balį, globojo Marija Nemeikšaitė“ (Vandos Sruogienės pastaba). Vanda Janavičienė (1896–1968), rašytoja. 1923–1935 m. Lietuvos vaiko draugijos Alytaus skyriaus pirmininkė. 1944 m. emigravo į Vakarus. Vanda Sruogienė 1944 m. lapkričio mėn. Berlyne, kur lankėsi Lietuvių komitete dėl garbės kalinių išlaisvinimo, buvo susitikusi su Vanda Janavičiene: „Būdama Berlyne išgyvenau vieną siaubingiausių Vokietijos sostinės bombardavimų. Laimė, neteko man vienai su vokiečiais slėptis rūsyje, nes atsitiktinai buvau sutikus seną bičiulę Vandą Janavičienę iš Alytaus. Jos vyras Simas – gydytojas ir tautininkų pirmininkas – jau 1940-ųjų liepos mėnesį buvo suimtas, o ji su sūnum Stasiu ir jo žmona slėpėsi Berlyne anksčiau subombarduotame kambaryje, 4-ame ar 5-ame aukšte, kurio lubose ir grindyse bombos išmušė skyles, nebeliko vandens, buvo šalta… Sėdėjom mudvi susiglaudusios minioje vokiečių… Tylėjom. Nemaniau, kad iš čia išeisim. Bet išėjom iš griuvėsių gyvos, tik alkanos. Vargšė Vanda, skubiai bėgdama nuo bolševikų vasarą, iš namų nieko šilto nespėjo pasiimti, net megztinio. Atidaviau jai savąjį. Pavojui praslinkus, išėjom į gatvę ir nustebom, kaip greit ir tvarkingai vokiečiai valė bombardavimo padarinius: beregint mūrų griuvėsiai pašalinti, gatvės nušluotos, tvarka! Nesimatė nei žiauraus antpuolio aukų, nei sužeistųjų“ (Vandos Sruogienės užrašai, in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 133–134)., yra vienpusiškai perdėtos. Apie tolesnį dr. JanavičiausSimas Janavičius (1890–1956), gydytojas, mokytojas. Nuo 1936 m. iki 1940 m. liepos mėn. IV Seimo narys. 1940 m. liepos 12 d. sovietų represinių struktūrų buvo suimtas. 1941 m. balandžio 19 d. nuteistas kalėti 8 metus lagerio. Simas Janavičius kalėjo Sibire, grįžo į Lietuvą 1946 m. Vanda Janavičienė nerimavo: „Iš kalėjimo vargu ką ir beišleis, o išsiųs į Sibirą. Šiuo metu jie visus teisia. Vieniems skiria 25 metus katorgos, kitiems – mažiau. Pati menkiausia bauda – aštuoneri metai Sibiro“ (Vanda Janavičienė-Rauda, Alytus tarp dviejų okupacijų (Atsiminimai iš 1940–1944), Alytus: Alytaus spaustuvė, 1994, p. 28–29); „Tik vis labiau plinta gandai, kad žmonių jau nešaudo, o išveža sunkiems darbams į Rusijos gilumą. Nejau septyniasdešimt metų sulaukusius į sunkų darbą? Ką gi su jais daro? // Raudonieji sugalvojo būdą papildyti savo darbo brigadas už dyka ir net tose vietose, kur anksčiau ir už algą darbininkų nesurasdavo. Ir štai 1941 m. per dvi birželio mėnesio savaiti bolševikai deportavo iš Lietuvos 45. 000 (keturiasdešimt penkis tūkstančius) mūsų geriausių žmonių!“ (Idem, in: Ibid., p. 29–30); „Pradėjau galvoti apie jį. Ar išlaikys aštuonerius metus? Jau nepagalvodavau, kad jį sušaudys, bet manydavau, kad jį išsiųs sunkiems darbams. Samprotavau: juk jis buvo tikrai sveikas ir fiziškai stiprus žmogus. Aišku, vieneri metai kalėjime pakirto jo jėgas ir sveikatą… O gal neišsiųs sunkiems darbams? Juk ir Sibire daktarai reikalingi. Jei, blogai besimaitindamas, sunkiai fiziškai nedirbs, tai būtų jam didelis pliusas… Viltis šnabždėjo, jog jis grįš…“ (Idem, in: op. cit., p. 32). likimą aš taip pat nežinau, – esu įsitikinęs, kad jo gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, nei pusbrolio Pad. Kasmatės„Padegėlis Kasmatė – senas Balio Sruogos slapyvardis“ (Vandos Sruogienės pastaba).. Jurgis Bl.Jurgis Blekaitis (1917–2007), poetas, vertėjas, režisierius. 1943 m. baigė VU. 1940–1944 m. Vilniaus miesto, Vaidilos teatrų aktorius ir režisierius. 1945 m. Jurgis Blekaitis gyveno Berlyne, lietuvių pabėgėlių centre: „… Po ilgų vargų aš gavau darbo pažymėjimą – esu priimtas į Hilfstelles [vok Pagalbos punktas] žinioj esančią aktorių grupę. Ten iš viso aktorių šeši žmonės, kiti visokie dainininkai ir pan. Meno vadovas – dirigentas Marijošius. Tuo tarpu nieko nevaidinu ir nerežisuoju, tik organizuoju estradinę medžiagą – eilėraščius, skečius ir kitką. […] Gal pavyks ten šį tą režisuoti – muzikalinį, pantomiminį, su maža vaidybos doze tautišką veikalėlį. Taigi išsisprendė tarnyba ir maisto kortelė…“ (Jurgio Blekaičio laiškas Daliai Sruogaitei, iš Berlyno – į Greifsvaldą, 1945-01-13, in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 138). Jurgis Blekaitis iš Berlyno netrukus persikėlė į Aleną: „Deja, tai buvo tik svajonės, nes miestas kasdien trupėjo – sąjungininkų lėktuvai griovė jį, skandino liepsnose. Labai greitai lietuviai išsiskirstė: vieni nukeliavo į Miuncheną, kiti į Tiubingeną, vis toliau į pietus. […] O Jurgis su Alfu atsidūrė mažame Švabijos miestely Alene, apie kurį Alfas atviruke rašė, kad tai esąs gražus ir charakteringas, tik kvailiausių pasauly žmonių švabų miestas“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 138–139). turėtų susirasti kokį nors paprastą darbą, visiškai nesvarbu kokį. Jei būčiau laisvas, nesigėdyčiau ir juodžiausio darbo, – tai visiškai nesvarbu. Mes esam svečiai svetimoje šalyje, mes neturim teisės nieko reikalauti, mes turim prisitaikyti prie aplinkybių ir priimti tai, ką mums siūlo šeimininkas. Ką jis mums siūlo – jo reikalas. Mums svarbiausia – išsaugoti savo žmogiškąjį orumą, savo tradicinę etinę ir estetinę kultūrą. Gali bandyti gauti mano rankraščius. Kadangi per karą viską praradai ir Tau reikia pinigų pragyvenimui, gali parduoti rankraščius bet kuriai Lietuvos leidyklai (jie bus išleisti po karo) arba panaudoti juos kitu būdu ir gauti šiek tiek pinigų, – galbūt į Tavo prašymą bus atsižvelgta. Šiuo tikslu parengiau keturis dramos kūriniusBalys Sruoga Štuthofe parašė penkias pjeses – komedijas Prančišiuko marškinėliai (rankraštį žr. in: LLTI BR, f. 1, b. 5723, l. 2–39r.), Lopiniuota pagunda (LLTI BR, f. 53, b. 5, l. 1r, 2–52r–v, 53r), Uošvė (LLTI BR, f. 1, b. 5725, l. 1–128r–v), Dobilėlis penkialapis (LLTI BR, f. 1, b. 5777, l. 1–157r–v), dramą Pavasario giesmė (LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). „Drama paskutiniu metu buvo mėgstamiausia jo sritis. Nors ir buvo planavęs rašyti iš stovyklos gyvenimo, bet tai atidėjo ateičiai. Atidėjo todėl, kad visi įvykiai buvo per arti ir kad kaliniams buvo griežtai uždrausta ką nors apie stovyklą rašyti. Iš po Sruogos plunksnos čia išėjo „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“ ir „Pavasariška giesmė“. Pirmas veikalas pavadintas komedija, antras – senoviška komedija ir trečias lyrinė drama. Visi jie trijų veiksmų. Sruoga priklausė prie tokių žmonių, kurių širdyje rusena tikėjimo kibirkštėlė, bet yra netikintys. Jis ilgėjosi laisvės ir žmoniškumo. O čia nebuvo nei vieno, nei kito. Iš prigimties jautrus ir nervingas šiose sąlygose Sruoga darėsi dar nervingesnis. Jis ieškojo vienumos ir nuošalumo, o turėjo gyventi su keliasdešimčia žmonių viename kambary, kur tylos buvo maža“ (Antanas Gervydas, „Balys Sruoga kančios dienose“, in: Naujoji Aušra, Chicago, 1948, Nr. 2, p. 18).. Apgaulingos, tyčia suteiktos viltys manęs nebejaudina. Galiu tik pasijuokti iš šio vaikiško suaugusiųjų žaidimo. Tegul gyvenimas klostosi sava vaga. Ar Tavo šeimininkėVanda Sruogienė ir Dalia Sruogaitė nuo 1944 m. lapkričio 27 d. iki 1945 m. vasario mėn. 13 d., kai dėl artėjančio fronto pasitraukė į Liuneburgą, gyveno pas „nesimpatišką nacę“ Frau Spiering Greifsvaldo miesto centre, Weissgerberstr. 8: „Čia laukėm Balio“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 132). Spėtina, kad Frau Spiering požiūris į Balį Sruogą galėjo būti panašus į ankstesnės šeimininkės Frau Bruder: „Tik turėjom labai nesimpatišką šeimininkę. Jos vyras kariavo fronte, o ji pati gyrėsi buvus karšta nacė. Trūkstant tualetinio popieriaus ji, piktai juokdamasi, plėšdavo senoviškos, liuksusinės Biblijos lapus… Bijojome, kad sužinojusi, iš kur Balys atsiradęs, nenorės jo įsileisti į namus“ (Vandos Sruogienės užrašai, in: Ibid.). Balio Sruogos žmona ir dukra, pasitraukusios iš Greifsvaldo, gyveno Liuneburge, Hanoverio provincijos miestelyje prie Ilmenau upės: „Gavome pastogę privačiuose namuose, korteles maistui pirkti. Kurį laiką su Dalia gyvenome pas simpatingą vokietę Frau Alex“ (Idem, in: op. cit., p. 142). žino, kas aš ir kur esu? Ir kad Tu manęs lauki? Vanduk, jei reikia pinigų, galėčiau Tau persiųsti kelis šimtus iš savo sąskaitos, – ši operacija pas mus leidžiama. Parašyk man. Neliūdėk. Mes ištversim visas likimo išdaigas. Gyvenam ne šia diena. Mes su Tavim jau senos meškos, mūsų sprandas ne taip lengvai lūžta. Kuo man sunkiau – tuo drąsiau ir išdidžiau žvelgiu į ateitį. Po Tavo laiškų jau galiu įsivaizduoti Jūsų gyvenimą, – jaučiuosi vėl esąs kartu su Jumis. Tavo laiškai suteikia man vidinės šilumos, o tai viskas, ko reikia, kad sutvirtėtų mano dvasia. Pabučiuok, apkabink mūsų Daliuką. Ji mane supras ir pajus. Vanduk, mano miela, neliūdėk, – mano miela miela, – lik sveika!