Suprantame, kad Tau dabar nėr kada rašyti, bet kad gi kadgi ir Tavo laiškeliai – kaip prancūzų štabo pranešimai iš fronto! Taip rūpi, o tų konkrečiuų žiniuų taip maža! Paskutinis Tavo laiškelis – rašytas (pašto štempelis) gr. 2 d., o šiandie jau 5 d. – ir šiandie paštas jau nebeatnešė nieko iš Tavęs! Gaudome kiekvieną žinutę, – bet laikraš- čiuose taip mažai, ir nežinia, kiek tenai tiesos, gaudome Vilniaus radio – ten žinių dar mažiau. Tu kovos lauke, o mes čia atskirti nuo Taveęs, ir nieko tTau padėti negalime, ir nežinome, kaip tTau ten!„Nuo gruodžio 1 d. buvau paskirta Vilniaus IV (lenkų) gimnazijos direktore. Tai buvo didelė auka iš Balio pusės – bet su jo sutikimu. Turėjau atlikti svarbią misiją. Pas mus Kaune tada gyveno Julytė ir Sandra Putvinskaitės, ėjo į III-ją gimnaziją kartu su Dalia. Dalė [Darija] Putvinskienė žadėjo dažnai atvažinėti iš savo Pavėžupio dvaro mergaičių pažiūrėti. Tai buvo Baliui didelė parama; ir Dalė [Darija] Putvinskienė turėjo sunkių problemų tais tragiškais, neramiais laikais – jiedu labai susidraugavo, Balys ją palaikė moraliai, o ji palaikė jį. O mano darbas buvo nepaprastai sunkus – tik perėmiau gimnaziją, lenkai atsakė visuotinu streiku. Bet po kelių dienų vietiniai lenkai vilniečiai, pasijutę lietuviams artimi, pradėjo streiką laužyti. Kiek prisidėjo ir lenkų pabėgėlių, ypač prof. Kriedl [Manfred Kriedl žinomas literatūros profesorius ir kritikas] kalbinam[ų], nestreikuoti, bet daug mokinių nebegrįžo, nuėjo į pogrindį. Balys man visą laiką talkininkavo savo dėmesiu, savo patarimais“ (Vandos Sruogienės pastaba).

Leidimą važiuoti į Vilniuų mums su Dale išruūpino… MarytėMarija Nemeikšaitė (1886–1970), pedagogė, visuomenininkė. 1929–1940 m. žurnalo Motina ir vaikas, 1936–1940 m. vaikų žurnalo Vyturys redaktorė.! Buvau prašęs Dekanatą mūsų (leidimus Teologų ir Gamtininkų fakultete patys duoda), bet dDekanate – formalistika! Dalelė norėjo kaip penktadienį suorganizuoti savo ekskursiją, bet gimnazija (Kazlaus.) leisti leidžia, bet jokios paramos neduoda – pačios esą vaiksščiokite į Ministeriją dėl leidimų! Ekskursija – neįvyksta. Tad mes su Dalele – važiuosime pas tTave ketvirtadienį, nori tTu ar nen e o ri, – mes jau nebegalime!

Mes netrukdysime Tau. Mes tik taip. Mes tik pabuūsime kambary, kur Tu gyveni, kur tTu dirbi. Viskas.

Tik dabar skambino Marytė – jai tik dabar skambinę iš Vilniaus. Sako, pas Tave pirmadienį jau buvę 30 mokinių, o šiandie – 90. Ar tai tiesa? Na, ką čia klausiu, – vistiek vis tiek.

Baisiai mus prislėgė Suomijos įvykiaiMinimas Sovietų Sąjungos ir Suomijos žiemos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d. „Nors Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 430 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių“ (plačiau žr. „Žiemos karas“, in: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDiemos_karas).. Nežinau, ar tTu seki spaudą, bet ją sekant – labai liūdni dalykai! Ką daro su Suomiais – gali lengvai padaryti su kiek- vienu iš Pabaltės. Nors Suomiai – herojiškai laikosi. Rusams – nesiseka, rusų autoritetas kris – išsisklaidys ir legendos apie jų karišką galybę. Suomiją, žinoma, sudaužys! Ir perspektyvos – baisiai klaikios! Nors vokiečių štabas – baisiai pasipiktinęs tokiu rusų ir RiblbentropoJoachim von Ribbentrop (1893–1946), Vokietijos diplomatas. 1938–1945 m. užsienio reikalų ministras. elgesiu. Rusai su vokiečiais net prekybos reikalais, matyti, visiškai ne pa ga li susitarti. Dabar muūsiškiai laukė didelė benzino – ži- balo kiekio iš Leningrado, – nesulaukė. Bet į pasienį atėjo jo labai daug, stačiai ir pareikalavo tuojau pasiimti. Matyti, siuntė vokiečiams, bet nesusitarė, – tai ir mums pasiūlė. – –