2r

4. Nuo šiandie pradeda pas mus pietus valgyti Adolpfas su VieraVera Zavarina-Jablonskienė (1904–1978), Balio Sruogos brolio Adolfo Sruogos žmonos Tatjanos Zavarinos-Sruogienės sesuo, kalbininko Jono Jablonskio sūnaus, lakūno, aviacijos majoro Vytauto Jablonskio (1898–1963) žmona.. KatrytėKatrytė, nenustatytas asmuo. žada va- žiuoti tiktai nuo pirmo.

5. Fakultetas nubalsavo anglų literatūros reikalą atidėti rudeniui (rudenį svarstys). Reiškia, lieka l L iūuterisArthur Luther, Geschichte der russischen Literatur, Leipzig: Bibliographisches Institut, 1924.„Kauno universitete B. Sruoga skaitė didžiumą rusų literatūros kursų, išdėstydamas juos maždaug keturių semestrų ciklais. Pastovūs, pakartoti ne mažiau kaip aštuonis kartus iš jų buvo rusų tautosaka, senoji rusų literatūra (iki XVII a. pabaigos), naujoji rusų literatūra (XVIII a. ir XIX a. pirmoji pusė), rusų literatūra XIX a. antrojoje pusėje“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 208). Studentai žinojo, kad „ruoštis rusų literatūros egzaminui geriausia iš A. Liuterio vadovėlio ar jo vertimo į rusų kalbą“ (Idem, in: Ibid., p. 211). Balys Sruoga buvo ypač reiklus studentams, kurie, remdamiesi šia knyga, ruošėsi pas jį laikyti rusų literatūros egzaminą: „Štai mano rankose: Arthur Luther. Geschichte der russischen Literatur. Pirkau šią knygą Kauno Laisvės alėjoje, vokiečių knygyne pas Pribačių. Turėjau tą pačią knygą ir į rusų kalbą verstą, bet kažkas iš kolegų ją man „nuskolino“. Mokiausi rusų literatūros iš vokiško vadovėlio, norėdamas nušauti iš karto du zuikius: viena – iš geriausio Europoje rusų literatūros žinovo Lutherio, antra – tuo pačiu mokiausi ir vokiečių kalbos (nes greitai turėjau laikyti jos egzaminą). Pasiruošęs rusų literatūrą pagal Lutherio vadovėlį, einu egzaminuotis. Traukiu bilietą ir pasakoju. Tik profesorius Sruoga sustabdo ir klausia: – O kur tamsta radai taip parašyta? – Aš be jokios dvejonės jam ir sakau: – Lutherio knygoje. Tada jis manęs klausia: – Sakyk tamsta, ar esi mokinys, ar studentas? Ar tamsta mokaisi, ar studijuoji? Iš pradžių lyg nieko nesuprasdamas atsakau: – Nugi studentas ir studijuoju. – Taigi jei tamsta esi studentas ir studijuoji, reikia vadovautis ne tik Lutheriu, bet perskaityti keletą (dešimt) knygų, kad galėtum susidaryt savo nuomonę ir ją man patiekti. Prašau ateiti laikyti egzamino kitą kartą“ (plačiau žr. „[Jono Petrausko atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 202–203). Rašytojo skaitytų rusų literatūros paskaitų autografus lietuvių kalba žr. Balys Sruoga, Rusų literatūros istorijos kursas, [be datos], rankraštis, in: LLTI BR, f. 53, b. 590, [du bloknotai be lapų numeracijos]; Rusų literatūra, [be datos], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5700, [XVIII a.-I] l. 1–50r, [XVIII a.-II] l.1–109r, [XIX a. pirma pusė], l. 55–24r, [XIX a. pirma pusė, Puškinas], l. 1–71r–v; Paskaitos iš rusų literatūros, [be datos], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5763, l. 1–53r–v; Senoji rusų literatūra, [be datos], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5754, l. 1–133r–v.. Atsiuųsk poperį su savo parašu sutarcčiai„Apie kokį vertimą Balys čia kalba – neatsimenu“ (Vandos Sruogienės pastaba). Spėtina, kad toliau galvota apie iš prancūzų kalbos versto brolių Alfredo ir Moriso Croiset Graikų literatūros istorijos vadovėlio rengimą spaudai. Antanas Smetona, kurį Balys Sruoga laikė geru redaktoriumi ir stilistu, paprašytas bendradarbiauti vertimo klausimu, šio pasiūlymo atsisakė: „Smetona atsisakė redaguot Croiset. Aš su Baltūsiu susilojojau. Kaip toliau bus – neišaiškinau dar. Dar reikės derėtis“ (žr. 1925-06-20 laišką, in: LLTI BR, f. 53, b. 520, l. 1r). Nuspręsta leisti Vladimiro Šilkarskio parengtą knygą tokia pačia tema: „Fakultetas nusprendė spausdinti Šilkarskio „Graikų literatūros istoriją“ – tokio didumo, kaip Croiset. Konkurencija! Šiandie Voldemaras žadėjo atsiųst rankraštį“ (žr. apie 1925-06-20 laišką, in: LLTI BR, f. 53, b. 519, l. 1r)..

6. Atėjo pakvietimas man 50 litų – matyt, KlimosKlementina Kopystinskaitė, Kazimiero Daugirdo pagalbininkė Būgių ūkyje. „Daugirdas iš Ukrainos buvo parsikvietęs buvusią tarnaitę Klementiną, senyvo amžiaus moterį, kurią vėliau vedė. Sruogienė prisipažino man nemažai dėl jos ašarų išliejusi. Klementina buvo labai nervinga, staigaus būdo, blogai nusiteikusi. Nors širdį ji turėjo…“ („[Onos Savickaitės-Butkienės atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 153). siūųsta. Nesuskubau atsiimti. Bet jeigu perlaidoj neėra įrašytas Aadresas Ukrainoj (kur reikia siuųsti), tai jį tuojau atsiuųsk, nes jo neturiu, ir pinigų negalėsiu išsiuųsti.

7. Šiandie ŠimkausStasys Šimkus (1887–1943), kompozitorius, dirigentas, pedagogas. 1924–1927 m. Klaipėdos muzikos mokyklos direktorius. Balys Sruoga buvo geras Stasio Šimkaus draugas ir talkininkas. Dar dirbdamas Klaipėdoje, Balys Sruoga „dalyvavo Klaipėdos muzikos mokyklos veikloje (kaip „psichologas ekspertas“ buvo stojamųjų egzaminų komisijos narys, skaitė atskiras paskaitas, nuo naujųjų mokslo metų rengėsi dėstyti estetikos ir meno istorijos kursą)“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 179). koncertasKauno spauda ragino nepraleisti svarbaus įvykio Lietuvos muzikiniame gyvenime – retos galimybės paklausyti Klaipėdos [Stasio Šimkaus] konservatorijos mokinių koncerto: „Mūsų jaunos muzikos kultūros gyvenime kažkaip netikėtai pasireiškė naujas galingas veiksnys – tai Klaipėdos Konservatorijos mokinių orkestras, kuris šį pavasarį įvairiuose miestuose jau suruošė pirmuosius simfonijos koncertus. Koncertai buvo jau Klaipėdoje, Šilutėje, Šiauliuose ir Panevėžy, o šiandie, birželio 16 d., tasai orkestras pirmą kartą koncertuoja Kaune Valstybės teatre. Buvusiuose koncertuose jaunasai orkestras turėjęs nepaprastą pasisekimą. Klaipėdoje erdvi Šaulių namų salė (1000 su viršum vietų) nesutalpino publikos, norėjusios koncertan patekti). Mažoje Šilutėje publikos buvo pilna „Germanijos“ salė. Šiauliuose tekę net policijos pagelbos šauktis, nes bilietai iš anksto visi buvo išparduoti, o vakare dar pora šimtų žmonių ėmė grūstis prie įėjimo salėn trukdydami praeiti turintiems bilietus. Panevėžy taip pat pritrūko bilietų, nors Šaulių teatras talpina apie 600 žmonių. Klaipėdos vokiečių spauda įdėjo apie pirmuosius šio orkestro koncertus dideliai prielankių atsiliepimų. Šilutės „Memeländische Rundschau“ pažymi, kad tokios orkestrinės muzikos Šilutėje nebuvo girdėta ir tokio orkestro, kaip gegužės 28 d. Šilutėje koncertavusis Klaipėdos Konservatorijos orkestras, nebuvę dar matyta. „Memeler Dampboot“ pastebi, kad šis yra mokinių orkestras, tačiau jų grojimas „nemokiniškas“. Toli gražu neprielankus lietuviams Klaipėdos „Volkstimme“ aprašydamas pirmąjį koncertą, pažymi, kad lietuviai tokiu uolumu siekią kultūros, kad šiai tautai užtikrinta vieta kultūringų tautų šeimoje. Šiandie išgirsime Klaipėdos Konservatorijos orkestrą Kaune ir apie jį galėsime patys pasakyti savo nuomonę, bet iš praeitų koncertų pasisekimo atrodo, kad tasai orkestras daro lyg triumfo eiseną per sužėlusį Lietuvos muzikos gyvenimo dirvoną, rėždamas pirmą, bet plačią ir reikšmingą vagą“ („Klaipėdos Konservatorijos koncertai“, in: Rytas, Kaunas, 1925-06-16, Nr. 127, p. 3). . ( apsistojo „mMe- tropoly“). Vakar užėjau atlankyti jo – kortoms lošia. Pralošė 350 (liko be cento). Sėdo už jį atsi- lošti Kirša – ir tas paskutinius š l itus pralošė.

8. Užsienio Rreikalų Mministerijai parašiau rašiniųNeaišku, apie kokius konkrečius rašinius, skirtus Užsienio reikalų ministerijai, Balys Sruoga užsimena (jie neįtraukti į rašytojo darbų bibliografiją, žr. Algis Samulionis, Balio Sruogos raštų bibliografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1970, p. 57–58, 82–83 106–107).. Iš tos priežasties Vokiečių knygynui jau sumokėjau 200 litų, liko skolos 47 litai.

9. Konspektą rašyti baisiai tingiu. Geriau s a tsisakysiu turbūt apie romantizmą skaitytiRašytojas daug vėliau skaitė paskaitas apie Romantizmą, žr. Balys Sruoga, Vakarų Europos Romantizmas. Paskaitos, 1946, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 1, b. 5750, l. 1–97r; Vokiečių Romantizmas. Paskaitos, [1941], [rankraštis], in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1–126r–v., – geriau straipsniai rašyti.

10. „''Ryte''“ JakštasAdomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas) (1860–1938), kunigas. didžiausį gvoltą mokys pakėlė, kam mMeno Mmokykloj nuogas „''natuūrščicas''“ piešė . , pavadino:

„Meno ir pornografijos Mmokykla“Adomas Jakštas, „Menas ir kūryba. Meno ir pornografijos mokykla“, in: Rytas, Kaunas, 1925-06-13, Nr. 125, p. 3; Idem, in: Ibid.; 1925-06-14, Nr. 126, p. 2–3; Idem, in: op. cit., 1925-06-16, Nr. 127, p. 2. Šiame straipsnyje Adomas Jakštas dalijosi kritiškomis mintimis apie provokatyvią Kauno Meno mokykos mokinių darbų, sukurtų per mokslo metus, parodą, kurią surengė mokyklos pedagogai: „Man čia tepaaiškėjo tik du dalyku: vienas, kad Meno mokykloje tikrai mokoma meno kūrybos, antras, kad šalia meno čia diegiama atviriausia pornografija ir varomas dorų moterų ir pačių mokinių tvirkinimas. Apie vieną ir antrą aš laikau savo pareiga šiame straipsny atskirai pakalbėti“ (Adomas Jakštas, „Menas ir kūryba. Meno ir pornografijos mokykla“, in: Rytas, Kaunas, 1925-06-13, Nr. 125, p. 3). Adomui Jakštui labiausiai užkliuvo, kad parodoje nemažai realistiškai perteiktų apsinuoginusių moterų atvaizdų: „Nuogų vyrų teparodyta tik vienas, o nuogų moterų – apie dešimtį, o gal net ir daugiau. Nuoga moters figūruoja čia įvairiausiose pozose: ir stovinti, ir sėdinti, ir gulinti, ir už užpakalio, ir iš pryšakio. Tame gi piešime neprisileista jokio idealizavimo, jokio miglotumo, anaiptol, – stengtasi nuogos moters kūnas atvaizduoti su fotografišku realizmu lyg paskutinio jos gimdymo organų plaukelio… Kai pernai S. Šemerys buvo paskelbęs šlykštų „Himną mergaitei“ su aiškiomis aliuzijomis į mergaitės lyties organus, tai visi vienu balsu yra pavadinę tą eilėraštpalaikį pornografija. Nūn tie moteriškos lyties organai mūsų M. mokykloje atvaizdint[i] beveik visose en face pieštose nuogybėse. Kas gi čia yra, jei ne dešimteriopai padidinta pornografija?! Nes žodžiais niekados tiek nesuterši svetimos vaizdinties, kiek realistišku teptuku“ (Idem, in: Ibid.; 1925-06-14, Nr. 126, p. 2). Adomas Jakštas atkreipė dėmesį į pozavimo etapą. Būsimiems dailininkams, siekiantiems pažinti ir atvaizduoti žmogaus kūno anatomiją, jis pasiūlė rinktis ne gyvus modelius, o „mirusių moterų ir mergaičių lavonus: „Lavone juk per kelias dienas nuo mirties visos gyvojo kūno formos lieka nepakitėjusios. Tų moteriškų lavonų pigiai būtų galima gauti Kauno ligoninėse. Lavonai dar ir tuo geri, kad jie nereikalingi poilsio; juos gali piešti ištisą dieną ir naktį, o taipgi jų net ir norėdamas niekuo nepapiktinsi…“ (Idem, in: op. cit.). Gyvų modelių Adomas Jakštas dailininkams pirmiausia siūlė paieškoti jų pačių šeimos aplinkoje. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad nė viena menininko šeimos moteris nenorėtų tapti „nuogu modeliu“ (Idem, in: op. cit.). Straipsnyje keltas klausimas, kur Meno mokykla randa gyvų modelių: „Čia aš prašyčiau publikos rimčiau susidomėti, nes pasakysiu tikrai stebinančią naujieną: M. mokyklos vedėjai gyvais modeliais savo moteriškoms nuogybėms renkas daugiausia mūsų valdininkų žmonas ir „Aušros“ gimnazijos mokines“ (Idem, in: op. cit.). Šios moterys ir merginos sutinka pozuoti dėl vargo ir neturto (už pozavimą per mėnesį mokama po 200–300 litų). Meno mokykla kaltinta moterų išnaudojimu, jų dvasios stiprybės pažeidimu: „Sutikusi už pinigus pardavinėti savo nuogumą moteriškė labai lengvai gali imti verstis ir savo kūno pardavinėjimu. […] Ji čia lengvai gali gauti isterijos, jei jos neturėjo ir padidinti ją, jei jau buvo turėjus. Nes dorai moteriškei, stojant nuogai pirmą kartą prieš vyrus, moralė kančia, be abejo, yra pragariška“ (Idem, in: op. cit., p. 3). Piešimo procesas, Adomo Jakšto įsitikinimu, kenkia ir vyrams, nes pažeidžiama ir jų moralė, jie skatinami negerbti moters. Meno mokykla kritikuota dėl negatyvios įtakos, daromos mokiniams: „Ji rodo savo mokiniams moterį-patelę, moterį-gyvulį, moterį, nuvainikuotą, išvilktą ne tik iš rūbų, bet ir iš visų jos dvasios pajėgų, su vienu tik gyvulišku kūnu vyrų gyvuliškiems instinktams kurstyti. Tai yra morališkas moters išžaginimas, jos vertybės paminimas po kojų ir drauge pačių vyrų, jos nuogumą bepiešiančių, tvirkinimas. Jei tai daro mokiniai, savo mokytojų verčiami, jie dar galima pateisinti; bet kas tas nuogybes pamėgsta ir con amore jas piešia, tas jau tuomi pat nustoja garbingo dailininko vardo ir virsta paniekos vertu pornografu. Tai yra neatmainomas dailės dėsnis: nuogybės užmuša dailininką, nes jos yra dailės sifilis“ (Idem, in: op. cit., p. 3). Adomas Jakštas ragino atsisakyti apsinuoginusių moterų ir vyrų piešimo praktikos, kuri pačiai mokyklai daug kainuoja ir kurios paskui realiame gyvenime nepanaudosi. Jis pabrėžia, kad garsūs Lietuvos dailininkai – Čiurlionis, Varnas, Žmuidzinavičius – apsiėjo be nuogybių. Pasak Adomo Jakšto, reikia atsisakyti ankstesnės praktikos: „Nuogi modeliai tur būt sukrauti savo amžių atgyvenusios buržujinės dailės archyvan. M. mokyklos mokiniai užtektinai ras sau gyvų, tik ne nuogų, modelių savo draugų ir draugių tarpe. Tuomet tik ši mokykla paliaus buvus pornografijos, bet taps tikra meno mokykla“ (Idem, in: Rytas, Kaunas, 1925-06-16, Nr. 127, p. 2). Kad įvyktų toks pasikeitimas, Adomas Jakštas siūlė įsikišti valdžiai, visuomenei: „Padaryti galą tai įsisenėjusiai rutinai tegalėtų valdžia ir visuomenė, ypač pačios moterys. Valdžia per Švietimo ministeriją turėtų Meno mokyklai visai uždrausti nuogų gyvų modelių vartojimą, o išleidžiamus tam pinigus paskirti neturtingų mokinių pašalpai. Visuomenė spaudoj to uždraudimo privalėtų iš valdžios reikalauti, nes gyvų nuogų modelių palaikymas yra priešingas ne tik visuomenės dorai, bet ir socialiai teisybei. Pagaliau moterys, taip uoliai dalyvaujančios aboliucionizmo judėjime ir besistengiančios apsaugoti mūsų mergaites nuo prostitucijos, tais pat pamatais turėtų kelti viešus protestus ir prieš bjaurų moterų pažeminimą, tiek kartų jau įvykusį Meno mokyklos sienose“ (Idem, in: Ibid.).. Taip skan- dališkai dar niekas nerašė.

____ ____

Kaip tu laikais? Lietus liyja? Kaune labai liyja, kas dien kasdien, net gatvės patvinsta. LaucevičienėsGabrielė Petkevičiūtė-Laucevičienė (1876–1938), Tado Petkevičiaus vyresnioji sesuo. laiško neradau, bet TaduiTadas Petkevičius (1893–1964), teisininkas, diplomatas. 1922–1927 m. URM juriskonsulas. taip jį atpasakojau. Buvo MincėMincė, nenustatytas asmuo. (man esant bBaibokuos) vieną dieną, išlaikė kvotimą ir išvažiavo.

Skubu rasšyt – (Eeisiu į Šimkaus repeticiją ir Vaclovą).

Rašyk, kaip gyveni – ir kloniokis!

Ar Tėvas atvažiuos į Parodą?

Bal

P A ntradienis. [2r] // [2v] //