(Steinach, 17 d.)Antanas Venclova, vienas iš Balio Sruogos 1929 m. liepos mėn. organizuotos ekskursijos po Vakarų Europą dalyvių, aprašė ekskursijos į Tirolio Alpes pradžią iš Steinacho stoties: „Karšta diena. Mums beprotiškai karšta ir sunku. Panos atsilieka ir ima dejuoti. Einam pamažu. Nuolat ilsimės. Stojame ties gražiu upeliu, verdamės sau vakarienę ir miegame šlapiam suvežtame šiene, kuris šunta ir baisiai garuoja. Iš ryto keliamės ir einam vėl. Esame šiek tiek pasiilsėję. Alpių kalnai atrodo arti, bet pamėgink prie jų prieiti! Lipi lipi visas sušilęs, devynių prakaitų išmuštas, ir vis viršūnės negali prilipti. Panos sunkiai lekuoja, nors neša nedaug – sunkesni daiktai sukrauti vyrams. Vyrai velka po 15–20 kg. Einame. Iš pradžių miškai, vėliau ganyklos – almos, suskeldėjusių uolų gurvoliai, kubai, prizmės, suvirtę be jokios tvarkos didžiausiais kalnais. Į pakalnes lyg sidabro siūlai šnarėdami driekiasi upeliai pro akmenis, pro uolas. Tarp uolų telkšo nepaprastai gražūs žali ežeriukai, lyg sustingęs lajus. Kalnuos nakvojame Alpinistų sąjungos trobelėse, kur asilas ar mulas užtempia alų plokščiose bačkelėse, puikų Tirolio vyną, maisto produktus. Kur neina gyvulys, ten žmonės ant savo pečių visa tai atgabena“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 283). Vėliau Antanas Venclova dar kartą prisiminė kelionės į kalnus pradžią: „Pagaliau, pavažiavę keletą tarpstočių nuo Insbruko, išlipome Šteinacho stotelėje. Prieš mus, kiek akys užmato, stūkso kalnai, kildami į dangų pro lengvutę ryto ūkaną, kurią šiltais spinduliais jau varsto saulė. Rodos, viršūnės čia pat, ir nepraeis nė pora valandų, kaip mes pasieksim jas – pačias tolimiausias. Ir žingsnis po žingsnio take statydami kojas, visi trylika išsitiesę viena grandine, mes pradedame kopti. Nepraeina nė valanda, o atrodo, kad jėgos jau baigiasi, kad žengsi tris keturis žingsnius ir staiga griūsi. Bet žengei tiek, kiek tikėjais, ir dar dešimt, ir dar dvidešimt žingsnių, ir vis dar nenugriuvai. Tik kai priekyje einąs vadovas pagaliau, suradęs tinkamesnę aikštelę šalia tako, leidžia atsisėsti, – su kokiu neapsakomu malonumu nusimetame rukzakus ir išsitiesiame ant šiltos žemės tarp akmenų! Pro mus kopia į viršų keleiviai, sveikindami čia įprastu „Grüss Gott“, kiti leidžiasi žemyn. Kada ne kada varovas praeina, varydamas mulą ar asilą, ant kurio nugaros iš abiejų pusių kabo pririštos plokščios bačkelės. Tai į kalnų trobeles, vadinamąsias hiutes, keliauja puikusis Tirolio vynas, alpinistų atsigaivinimas ir paguoda. Taip prasidėjo mūsų kelionė po Alpes, po tą jų dalį, kuri vadinasi Ectalio Alpės (Ötztaler Alpen). Ji truko dvi savaites. Pirmosiomis dienomis, kai per kalnų pievas, arba almas, kilome vis aukštyn, pereidami platėjančius, be galo šaltus, iš amžinųjų ledynų gurguliuojančius upelius, buvo neįprasta ir nežmoniškai sunku. O mūsų vadovas, lyg erzindamas mus, – suskeldėjusiomis lūpomis, su tamsiais akiniais, pavargusius, sumurusius – kartais sakydavo: – Žiūrėkit, ar ne geriau dabar būtų kaime pas mamą gerti pieną ir kur nors prie ežero kaitinti bambą, negu čia trankytis po nepažįstamus kalnus? Ir vienas kitas, gal pirmiausia moteriškoji ekskursijos dalis, jeigu ir nieko neatsakydavo, tai bent slapta atsidusdavo. Iš pradžių pečius veržė neįprasta našta – ar ne dvidešimt kilogramų visokio maisto, kuris, tiesa, diena iš dienos nyko. Paaiškėjo, kad kalnų hiutėse galima nebrangiai maitintis, ir savo naštos mes visai atsisakėme, juo labiau kad ir valgio gaminimasis kalnuose, ir indų plovimas pasirodė darbas sunkus ir nemalonus. Bet juo toliau, juo labiau grūdinomės ir per kalnus ėjome jau tvirtesniu žingsniu“ (Antanas Venclova, „Kelionė į Vakarus“, in: Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 137–138). [2v] // [2r] //