Mielas JuozapaiJuozapas Sruoga anksčiau karo inžinierių būrio vyresnysis prižiūrėtojas Petrograde. Jis skatino ir jaunesnįjį brolį, kuris tuo metu buvo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto studentas, paduoti prašymą į Karo dešimtininkų ir technikų mokyklą, kur jis būtų lengvai priimtas, o per keletą mėnesių išklausęs kursus, išvengtų tarnybos svetimoje rusų kariuomenėje. Balys Sruoga bičiulei Valerijai Čiurlionytei perpasakojo pokalbius su broliu apie siūlomą ateitį, dėl kurios jis abejojo: „Ten sąlygos tokios – kas reikia dirbt – nežinau – tik laukuose darbas, ant gryno oro, toli nuo ugnies, užpakaly armijos (družina be ginklų), ir dešimtininkui iš karto mėnesiui duoda 125 rub. Ir tai rokuojas – kad iš tikrųjų tarnauji kariuomenei, tad, žinoma, ant ugnies eit niekuomet neprisieis“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, Petrogradas, iki 1916-07-25, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 72, l. I 1r; dar žr. Idem, in: BSR 16, p. 163). Baigęs Karo dešimtininkų ir technikų mokyklą, kur buvo padavęs pareiškimą, rašytojas galėjo išvengti kas tris mėnesius gaunamų šaukimų į kariuomenę, tiesioginių mūšių karo lauke: „Ją baigus nereikia stot ant ugnies. Dalykas tai nėra blogas. (Ir Kelpša, tasai muzikantas, ją baigė). Bet kaip šisai brolis griežtai pradėjo kalbint jon stot, aš griežtai panorėjau jon nestot ir smukt Maskvon. Anasai gi brolis, žinau, griežtai spirs. Ir tada aš griežtai nesutiksiu. Netikęs turbūt mano būdas, bet… taip turi būt ir galas. Nenoriu aš kariaut ir vis tiek aš neisiu, ir Maskvoj manęs paimti negali, kadangi aš visai nenoriu. Tik, žinai, tokia šneka su broliu labai nemaloni. Ir jį erzina (jis mat yra didis „despotas“ ir senas kareivis, žmogus šaltas ir skaičiuojantis), ir mane iš kantrybės veda (aš gi visuomet išsiblaškęs ir niekuomet nieko šaltu protu nesvarstąs). Jau dabar jis rašė, kad jam mano elgimos labai nepatinka, kad aš apie save nesirūpinąs (dar prieš paliuosavimą), kad aš seniau artilerijos mokyklon nepastojau. Tiek to. […] Vis tik mano likimas kvailas. Čia kankinaus, kankinaus, čia už trijų mėnesių vėl tos pačios komedijos. Neprošal aš būčiau stot ir ton technikos mokyklon, bet tik labai pikta, ir aš nenoriu nusileisti, ir todėl nestosiu…“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, iš Petrogrado – į Voronežą, 1916-08-13, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 58, l. 1v (b), 1r (b); dar žr. Idem, in: BSR 16, p. 192). „Jaunystėje santykiai su Juozapu buvo įtempti. B. Sruoga nemėgo ir vengė vyresniojo brolio dėl jo griežto ir valdingo reikalavimo stoti į Karo inžinierių mokyklą mokytis dešimtininku (J. Sruoga tokią mokyklą pats buvo baigęs). B. Sruoga, nors ir suprato gerus norus, negalėjo pakęsti brolio diktato. Santykiai pasikeitė, rašytojui pradėjus literatūros studijas Maskvos universitete, o J. Sruoga jau dirbo Lubiankos pastate įsikūrusioje teisės kontoroje“ (Birutė Glaznerienė, Vaida Bareišaitė, „Brolių Sruogų draugystė“, in: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/broliu-sruogu-draugyste, 2024-04-25).! Tik-ne Tik-ką Tik ką gavau tavo laišką. Kambario del tavęs paieškot gana sunku. Juūsų kontora – Lubiankoj. Bet tenai pats centras, ten visi geriausi viešbučiai, teatrai, vienu žodžiu, Lubianka – iš visų atžvilgių centras. Ten kambarių arba visai nėra, arba jei ir yra, Ttai be galo brangūs. Rudenyį, aš ieško- jau mieste, netoli toliau nuo lubiankos Lubiankos , bet vis tik Srietenkos rajone, tat pigesnio už 45 rub. nebuvau radęs : . Dabar manau, kad ir gi irgi nepapigo. Atlei Atseiis turbūt kur nuošaliai samdyt. Jei man dabar ieškot – tai aš radęs turiu ir nu- samdyt, nes kita dien kitądien jau nebebus, be tavęs nusamdyt – aš negaliu gi. O taip del „visakovisa ko“ is ieškot – tai kažin ar verta, pas mus šalta labai (apie 20º). Jei atvažiuo- si šventėms – jei norėsi – bus galima sustot tuose namuos, kur aš gyvenu. Vienas draugas išvažiavo Kalėdoms, bet kambarį pasilaikė, dabar jisai tiššias tuščias – turėsi savo sau skyrium kambarį. [1v] //