1r Mielas JuozapaiJuozapas Sruoga (1886–1957), vyriausiasis Balio Sruogos brolis, diplomatas, nuo 1925 m. rugpjūčio mėn. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne raštinės, o vėliau konsulinio skyriaus vedėju. Jis buvo vienas artimiausių ir geriausių Balio Sruogos talkininkų, planuojant išvykas į užsienį. Balys Sruoga į jį ne kartą kreipėsi ieškodamas pagalbos ir patarimų dėl palankesnių sąlygų lietuvių ekskursantams sudarymo Vokietijoje.,

Tu turbūt baisiai keiki, kad mes nebeužusukėm į Berliyną, bet ką galėjom kitą daryt – jei mums nebe- užteko nei jėgų, nei pinigų. Buvome Magdeburge, Harz'e (Brocken,Brocken – kalnas Vokietijoje; Harco kalnų aukščiausia viršūnė – 1 142 metrai., ThaleThale – miestas rytinėje Vokietijoje, Harco kalnuose, kur yra teatras po atviru dangumi ir zoologijos sodas.), Leipzcige visą dieną, Dres- dene, Säch. Schweiz (nuvažiavom į WehlenWehlen – miestelis Saksonijos Šveicarijoje., o iš ten pėsti: BasteiBastei – vaizdingos bokštus primenančios uolos ir tiltas Saksonijos Šveicarijoje., SchwedenlöcherSchwedenlöcher – tarpeklis netoli Ratheno gyvenvietės Saksonijos Šveicarijoje., AmserlfallAmselfall – krioklys Saksonijos Šveicarijoje, netoli nuo Bastei uolų., RathenRathen – miestelis Saksonijos Šveicarijoje, kur įkurtas lauko teatras., BrandBrand-Erbisdorf – miestelis Saksonijos Šveicarijoje., SchandauBad Schandau – gyvenvietė Saksonijos Šveicarijoje. ir iš ten grįžom)Balys Sruoga 1927 m. Lietuvos universiteto studentams, teatro seminaro dalyviams, organizavo ekskursiją į Vokietiją – Magdeburgą, Berlyną, Drezdeną. Ši išvyka turėjo specialų teatrinį tikslą – tuo metu Magdeburge vyko teatro meno paroda. Balio Sruogos studentai, Teatro seminaro dalyviai, prašydami lėšų kelionei į pasaulinę teatro meno parodą Magdeburge, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui ir ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui įteiktame prašyme išvyką į Magdeburgą motyvavo taip: „Nuo pernai rudens būrelis studentų, susispietusių į Teatro seminarą, šalia literatūros gilina savo žinias ir teatro mokslo srityje. Bet neturime ne tik literatūros, nušviečiančios studijuojamąjį dalyką, bet visai neturime ir šiaip pagalbinės medžiagos. Gegužio 14 d. š. m. Magdeburge atidaryta plati pasaulinė teatro meno paroda, kurioje yra sukaupta medžiaga iš teatro istorijos, atvaizduota visa teatro evoliucija, pradedant tolimaisiais viduramžio laikais ir baigiant moderninio teatro laimėjimais. Taip pat parodoj bus vaizdžiai parodyta, kaip yra pastatytas teatro mokslas Vokietijos aukštosiose mokyklose (schematiškai atvaizduoti visi Vokietijos Teatro mokslo institutai). Visi mūsų teatro seminaro dalyviai – 12 studentų – labai norėtų pasinaudoti reta proga: atlankyti Magdeburgo parodą. Pakeliui į Magdeburgą seminaro dalyvių ekskursija mano sustoti Berlyne ir Dresdene, atlankyti galerijų, muziejų, teatrų ir kitų panašių kultūros įstaigų, apie kurias, Kaune gyvendami, vargiai įgyjame ir supratimą. Mūsų Seminaro vedėjas p. B. Sruoga maloniai sutiko tarpininkauti kelionės derybose. Šitokiai studijų ekskursijai vokiečiai teikia įvairių palengvinimų, bet kadangi kelionė bus tolima ir plati, tai vis dėlto kiekvienas ekskursijos dalyvis turės pasiimti bent po 300–400 litų būtiniausioms kelionės išlaidoms. Tačiau šitokia suma studentams yra nepakeliama ir studentų ekskursija be tam tikros paramos negali įvykti. Bet vis dėlto, jausdami gyviausį reikalą papildyti žinias atlankius Magdeburgo Teatro parodą ir kitas Vakarų kultūros įstaigas, – panašus Vakarų atlankymas būtų kiekvienam dalyvių nelyginant ištisas kursas ir iš teatro meno istorijos, ir šiaip Vakarų kultūros, – mes, negavę tam tikslui pašalpos iš Švietimo ministerijos, šiuo drįstame nuolankiai kreiptis į JŪSŲ EKSCELENCIJĄ, prašydami kuriuo nors būdu rasti galimybės paskirti pašalpos 3000 litų Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro seminaro 12-ai dalyvių – dviejų savaičių studijų kelionei į Vokietiją“ (Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentų – Teatro seminaro dalyvių prašymas Augustinui Voldemarui, Kaunas, 1927-05-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 634, l. 1r, 2r). Prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, Humanitarimių mokslų fakulteto dekanas, po Teatro seminaro dalyvių prašymo paliko prierašą ranka: „Kelionė Magdeburgan į teatro meno parodą studentams būtų labai naudinga jų žinių papildymui“ (Idem, in: Ibid., l. 2r). Apie ekskursijos reikšmę rašyta ir spaudoje, prašant paramos iš vyriausybės: „Šių metų vasarą, nuo gegužės iki rugsėjo mėnesių Magdeburg'o mieste Vokietijoj įvyksta vokiečių teatro paroda. Kaip praneša vokiečių spauda, parodoje bus atvaizduota vokiečių teatro ūgėjimo etapai ir jo laimėjimai toje srityje. Ypač būsią sutelkta paskutinių laikų teatro istorijos medžiaga. Be komentarų visiems bus aišku, kad teatro darbuotojams tokios parodos turi labai didelės reikšmės ir teatrininkai, kuriems leis aplinkybės, be abejo, stengsis Magdeburgo teatro parodą aplankyti. Būsimas parodos gandas pasiekė ir mūsų teatralus. Kiek teko patirti, tą retą progą mano išnaudoti mūsų teatro darbuotojai. Valstybės teatro direkcijai susitarus su L.[ietuvos] universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro seminaro vedėju doc. dr. B. Sruoga, esą patiekę Švietimo ministerijai sumanymą, kad tąja paroda galėtų pasinaudoti ir mūsų teatro darbuotojai, k.[i]t.[i] V.[alstybės] teatro aktoriai, besiruošią teatro darbui, vaidybos mokyklos mokiniai ir universiteto Human.[itarinių] mokslų fakulteto studentai, kurie sąryšy su literatūra studijuoja teatro istoriją. Tam tikslui, iniciatorių manymu, turėtų būti suorganizuota ekskursija. Švietimo ministerija yra prašoma tarpininkauti susitarimui su Susisiekimo ministerija išgavimui reikalingo vieno ar daugiau vagonų. Turint savo vagonus iš Lietuvos, juose bus galima visą laiką gyventi ir pati ekskursija atseis žymiai pigiau, negu vykstant vokiečių teritorija jų vagonais. Švietimo ministerija taipgi prašoma tarpininkauti užsienio pasų, vizų ir kitų kelionei reikalingų dokumentų išgavimui. Ekskursijos vadovais numatomi V. teatro direktorius p. A. Sutkus ir p. doc. dr. B. Sruoga. Vadovai ekskursijos dalyviams vietoje esą numatę surinkti teatro klausimais ciklą paskaitų. Jau aukščiau minėta, kad tokios parodos teatro darbuotojams turi didelės reikšmės, nes duoda progos susipažinti su Europos teatru ir jo pažanga. Imant domėn tas aplinkybes, kad mūsų jauni teatro darbuotojai dėl sunkių ekonominių aplinkybių pavieniai neturi galimybės užsienin išvykti ir susipažinti su kitų tautų teatro gyvenimu, reikia manyti, kad šis sumanymas vyriausybėje ras pritarimo ir reikiamos paramos“ ([Be autoriaus], „Būsimos vokiečių teatro parodos Magdeburg'e reikalu“, žr. „Menas ir kūryba“, in: Lietuvis, Kaunas, 1927-02-23, Nr. 41, p. 4). Antanas Sutkus trumpai prisiminė ekskursiją į Magdeburgą, pakomentavo Balio Sruogos požiūrį į vokiečių teatrą: „Vokiečių teatras Sruogai nelabai patiko, dažniausiai jį plūsdavo. Jam buvo svetimas jo natūralizmas, vulgarūs pokštai. Kaip būdingą dalyką Sruoga pasakojo, kad jeigu koks jų teatras vaizduoja restorano saliukę, tai būtinai ten pastato ir išvietės duris su atitinkamu užrašu. Rusų teatras Sruogai patiko kur kas labiau. 1927 metais buvome nuvažiavę į Magdeburgą, į teatro parodą. Apie parodą sužinojau aš, papasakojau Sruogai, ir vėliau buvo organizuota ekskursija. Joje dalyvavo apie dvidešimt žmonių – teatralų, dailininkų, mokinių iš vaidybos studijos. Važiavo [Jadvyga] Oškinaitė], [Nastė] Jurašiūnaitė, [Liucija] Tvirbutienė, [Ipolitas] Tvirbutas, [Adomas] Galdikas (?), [Petras] Kalpokas (?). Rodos, tenai (o gal Berlyne) žiūrėjom spektaklį po atviru dangum, gamtos fone. Jame dalyvavo daug artistų, vaidinimas vyko antikiniu principu, bet dvelkė vokišku natūralizmu. Atskiros scenos buvo vaidinamos toli viena nuo kitos – pagal vietovę. Blogai girdėjosi. Mums nepatiko. Magdeburge Sruoga nusitempė mane į kažkokią varjetė-retenybių muziejų, kur įėjus reikėjo pirkti litrą alaus, gerti sėdint ant karstų, o kažkoks storas, šlamštu apsikabinėjęs vokietis rodė visokias šlykštynes ir aiškino. Abudu greit išėjom“ („[Antano Sutkaus prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 162). 1927 m. ekskursijoje, be keleto Antano Sutkaus nurodytųjų, dalyvavo dar šie žmonės: Antanina Bičkaitė, Henrikas Blazas, Petras Babickas, Kazė Kudirkaitė, Vladas Pryšmantas, Vera Sotnikovaitė, Elena Vilčinskaitė, Aldona Čarneckaitė-Birutienė, Marija Nemeikšaitė. Ekskursijai vadovavo Balys Sruoga (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-10-10, in: BSR 17-II, 2023, p. 41). Kadangi ekskursijoje dalyvavo ir keli čia įvardyti Balio Sruogos vadovaujamo teatro seminaro dalyviai, tad ir pati kelionė vyko šio seminaro vardu. Balys Sruoga, ruošdamasis ekskursijai ir grįžęs iš jos, susirašinėjo su Vokietijos atstovais - išliko tik du vokiečių kalba rašyti jo laiškai, kuriuose aptartos šios išvykos detalės: prašyta nuolaidų kelionei, plačiau aprašyta pati kelionė: „Aš, žemiau pasirašęs Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Slavų filologijos ir lyginamosios teatrologijos katedros dėstytojas ir valstybės subsidijuojamos Kauno teatro mokyklos mokytojas, kartu su 12 savo teatro istorijos seminaro studentų ir 5 teatro mokyklos mokiniais ketinu vykti į pažintinę kelionę, kurioje dalyvautų 17 asmenų ir vienas režisierius (18 žmonių), į ,,Vokietijos teatro parodą“ Magdeburge, kurios metu dalyviai taip pat aplankys Berlyno ir Drezdeno teatrus. Studentams ir mokiniams iš skurdesnių šeimų 50 proc. nuolaida, kurią suteiktų Karaliaučiaus geležinkelio direkcija, dar nepakankama, kad kelionė būtų įmanoma. Atsižvelgdamas į tai, kad numatoma pažintinė išvyka skirta jauniesiems dalyviams, siekiantiems įgyti žinių apie Vokietijos kultūrą ir išmokti ją vertinti, žemiau pasirašęs asmuo, kuris pats keletą metų studijavo Miunchene, prašo Vokietijos pasiuntinybės geranoriškai surasti būdą, kaip atskiriems dalyviams sumažinti kelionės kainą maždaug iki 25 %. Su didžiausia pagarba.“ (Balio Sruogos laiškas Vokietijos pasiuntinybei Lietuvoje, Kaunas, 1927-03-15, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 624, l. 1r); „Gerbiamas patarėjau! Leiskite mano ekskursijos dalyvių vardu nuoširdžiai padėkoti už geranorišką pagalbą, kurią suteikėte mūsų ekskursijai. Be Jūsų nuoširdžios pagalbos, visa ekskursija tikriausiai nebūtų buvusi įmanoma arba bent jau nebūtų buvusi tokia turininga ir maloni, nes ekskursijos dalyviai nebūtų galėję mėgautis čia praleistu laiku. Ekskursija buvo ypač sėkminga. Universiteto ekskursijos grupė (13 žmonių) su Teatro mokyklos ekskursijos grupe (taip pat 13 žmonių) keliavo į Vokietiją ir išbuvo iki Magdeburgo. Pakeliui į Berlyną, kaip ir likusioje mūsų kelionėje po Vokietiją, šios šalies geležinkelių vadovybė suteikė mums visas įmanomas sąlygas. Šie patogumai buvo labai svarbūs mūsų ekskursijoms, nes be jų nebūtų buvę įmanoma keliauti. Be to, turiu pabrėžti, kad Vokietijos geležinkelio darbuotojai buvo labai mandagūs, ir pastebėjome, kad jie stengėsi mums padėti, todėl mūsų ekskursija tapo lengvesnė ir malonesnė. Berlyne praleidome visas 5 dienas. Nakvynės vietas įsirengėme padedami ten studijuojančių lietuvių; jos buvo primityvios, bet tai kėlė daug juoko. Pietavome Berlyno universiteto studentų valgykloje, kur buvome sutikti kaip seni draugai. Viešnagės Berlyne metu laiką leidome taip: rytais (išvykdavome 8 val.) lankėme muziejus, galerijas ir meno įstaigas. Veikla buvo tiek intensyvi, kiek tik leido mūsų jaunatviškos jėgos. Apžiūrėjome visus svarbiausius Berlyno meno muziejus. Po pietų aplankėme tokias įdomias vietas, kaip Zoologijos sodas, Akvariumas, Karališkieji rūmai, Planetariumas ir t. t. Vakarais nuolat eidavome į teatrą. Po spektaklio kartais pasinaudodavome proga stebėti didmiesčio gyvenimą prie alaus bokalo. Laikas buvo išnaudojamas beveik iki paskutinės minutės, miegui likdavo tik 5–6 valandos. Visose Berlyno institucijose buvome labai šiltai priimti ypač dėl Jūsų, gerbiamasis patarėjau, geranoriškos rekomendacijos. Į visus muziejus buvo taikomos nuolaidos, o į kai kurias meno įstaigas buvome įleisti nemokamai. Mūsų situaciją ypač palengvino profesoriaus Reinhardto įkurtas teatras, kur už nedidelį mokestį gavome geriausias vietas. Išpardavus bilietus, mums vis tiek buvo suteikta galimybė patekti į teatrą. Savaime suprantama, kad tai mums labai daug reiškė ir paliko neišdildomą įspūdį. Berlyno teatrai mus įtikino: kol egzistuoja Reinhardto ir Barnowskio teatrai, pasaulyje nėra ir negali būti jokios teatro krizės, nes vokiečių tauta dabar pasiekė aukščiausią lygį ir tikrą teatro meno suklestėjimą. Be to, ekskursijos dalyviai, technikos studentai, lankėsi Technikos universitete ir Siemensstadt mieste. Kita ekskursantų grupė vyko į Potsdamą pasigrožėti nuostabiais senaisiais pastatais. Susižavėję Berlyno kultūros turtais, kupini gražiausių prisiminimų, vykome į didingų legendų miestą, į senąjį Magdeburgą, kur mus sudomino Teatro paroda. Magdeburge buvome sutikti dar šilčiau nei Berlyne. Magdeburgo teatro parodos vadovybė miesto gyventojams išplatino kreipimąsi, prašydama priimti iš Lietuvos atvykstančius studentus. Tuomet suvažiavo kelios šeimos ir nemokamai priėmė keletą studentų. Nepaisant to, kad Parodos metu miestas buvo perpildytas, Parodos komitetas suteikė labai pigią nakvynę kitiems ekskursijos dalyviams. Iš Magdeburgo gyventojų ponas Froherzas parodė ypatingą šilumą ir, sakyčiau, tėvišką rūpestį mūsų jaunimu. Du studentai liko pas jį. Visiems ekskursijos dalyviams (25 žmonėms) p. Froherzas, padedamas savo sūnaus, nedidelės užeigos savininko, parūpino gerus pietus. Jis papasakojo, kad jo sūnus už pietus paėmė tik 80 pfenigų. Vis dėlto senasis gerasis džentelmenas pastebėjo: „Jauni žmonės daug vaikšto. Jauni žmonės nori sočiai pavalgyti. Jūs esate mūsų svečiai.“ Taigi gerasis senelis liepė sūnui paruošti pietus ne už 80 pfenigų, o už 1 markę, o kainos skirtumą – 20 pfenigų vienam žmogui – sumokėjo iš savo kišenės. Taigi pietūs mums buvo labai gausūs, sotūs ir sveiki. Gerojo senojo pono Froherzo svetingumas mus nustebino dar labiau, nes jis pats nebuvo turtingas žmogus, o jo sūnus gyveno beveik skurdžiai. Be abejo, parodoje mums buvo suteiktos ir reikiamos nuolaidos. Parodoje pamatėme, kaip toli pažengė tiek vokiečių teatro menas, tiek vokiečių teatrologija. Dauguma ekskursijos dalyvių taip pat turėjo galimybę išvykti į Harzo kalnus, į Brokeną, kuris lygumose užaugusiems jaunuoliams paliko neišdildomą įspūdį. Kupini nuostabių įspūdžių keliavome iš Magdeburgo į Leipcigą, kuriame tegalėjome pabūti vos 8 valandas. Per šį laiką skubėjome šiek tiek susipažinti su miestu, aplankyti Tautų mūšio paminklą, universitetą ir vieną ar du institutus. Kai iš Leipcigo atvykome į Drezdeną, mūsų jau laukė dr. Erichas Güntheris ir studentų organizacijos atstovai. Apie mūsų atvykimą juos informavo prof. dr. Engertas. Ponai mus pasveikino ir iš karto apgyvendino labai jaukiose ir patogiose patalpose, o tą patį vakarą parodė, kaip nuostabiai atrodo Drezdeno miestas gražų vasaros vakarą. Padedami ir remiami vietos studentų atstovų, aplankėme svarbiausias Drezdeno meno ir kultūros institucijas ir dalyvavome spektaklyje Valstybiniame teatre. Taip pat vieną dieną praleidome nuostabioje Saksonijos Šveicarijoje, kuria mūsų jaunimas negalėjo atsigėrėti. Buvo dar gražiau, nes diena pasitaikė saulėta ir giedra, o kalnų kraštovaizdis atsiskleidė visu grožiu. Mūsų ekskursija truko lygiai 13 dienų. Per šį trumpą laiką pamatėme nepaprastai daug, o ekskursijos dalyviai pažino Vokietijos žmones ir jų kultūrą iš naujos, pozityvios pusės. Jums, gerbiamas pasiuntinybės patarėjau, ne paslaptis, kokią nuomonę apie mūsų Vakarų kaimynus ir slavų kultūros atstovus, apie germanų kultūrą skleidžia buvusios Rusijos valdžios sluoksniai. Jums taip pat ne paslaptis, kad šių per daugelį dešimtmečių paskleistų pažiūrų likučiai vis dar išlikę daugelyje mūsų viešosios erdvės vietų. Kita vertus, mūsų visuomenė turėjo galimybę artimiau susipažinti su vokiečių tauta tik sunkiu karo metu. Savaime suprantama, kad karo metas yra mažiausiai tinkamas laikas tautoms kultūriškai pažinti vienoms kitas; žinių stoka yra pagrindinis nesusipratimų, klaidingų sampratų ir prietarų šaltinis. Todėl džiaugiuosi galėdamas pabrėžti, kad per ekskursiją mums pavyko parodyti mūsų jaunimui vokiečius ir vokiečių kultūrą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Knyga ar paskaita niekada negali suteikti to, ką gali dovanoti ekskursija, t. y. pamatyti tikrą gyvenimą. Meilė gimsta pažįstant. Ir manau, kad galiu paliudyti, jog tokios meilės daigeliai jau auga daugelio mūsų ekskursijos dalyvių širdyse. Dar kartą dėkodamas Jums už geranorišką pagalbą ir, būdamas įsitikinęs, kad vokiečių ir lietuvių tautų kultūrinis savitarpio supratimas ir bendradarbiavimas Jums ne mažiau svarbus nei man, norėčiau išreikšti gražią viltį, kad ir toliau remsite mano rengiamas jaunimo ekskursijas į vokiečių kraštą. Tikiuosi, kad ir toliau padėsite mano organizuojamoms jaunimo ekskursijoms į Vokietiją. Priimkite mano didžiausią pagarbą. Nuoširdžiai.“ (Balio Sruogos laiškas Freundtui, Kaunas, [1927], [mašinraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 625, l. 1–5r) Balys Sruoga, grįžęs iš ekskursijos, kuri truko nuo birželio mėn. 19 d. iki liepos mėn. 1 d., parašė išsamų straipsnį apie teatro parodą Magdeburge. Jis pirmiausia paaiškino, kodėl teatro paroda surengta ne didžiuosiuose Vokietijos miestuose, o nedideliame provincijos miestelyje Magdeburge, kuriame išsaugotos senos ir savitos tradicijos ir kuris garsėja gyventojų dosnumu (jie materialiai parėmė lietuvių studentus); apibūdino teatro parodą kaip ypatingą kultūros reiškinį; aprašė parodoje eksponuotus dalykus – teatro priemones, reikmenis; pasamprotavo, ko galima iš parodos pasimokyti; plačiau pristatė teatrines vokiečių organizacijas, kurios rūpinasi ne tik tautos teatrine, bet ir dvasine kultūra ([Be autoriaus], „Iš teatro parodos Magdeburge (Mūsų specialinio korespondento)“, in: Lietuvis, Kaunas, 1927-07-15, Nr. 155, p. 2–3; Idem, in: Ibid., 1927-07-26, Nr. 164, p. 2; Idem, in: op. cit., 1927-07-28, Nr. 166, p. 2–3; Idem, in: op. cit., 1927-08-18, Nr. 182, p. 2–3; dar žr. in: Balys Sruoga, Raštai, t. 10: Teatro kritika, 1911–1929, sudarė Algis Samulionis, parengė Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 305–323). Kad kelionė buvo įtempta, rodo Balio Sruogos, parvykusio namo, žinutė žmonai: „O šiandie galva dar ūžia – nuo įspūdžių ir rūpesčių – juk tokia baladonė: Berlynas, Magdeburgas, Harzas, Leipcigas, Dresdenas, Saksų Šveicarija, 18 valandų kelias be pertraukos iš Dresdeno į Kauną. O ant stalo dar radau tavo rūstų laiškelį… Et, Vanduk, – aš baisiai pasiilgau, kad, rodos, šiandie neiškęsiu – bėgsiu int tave, Vanduliukai brangus“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Kauno – į Būgius, 1927-07-02, in: BSR 17-II, 2023, p. 44). Neišliko laiškų, kuriuose būtų kalbama apie ekskursantų įspūdžius, patirtus Magdeburge, kituose Vokietijos miestuose, Saksonijos Šveicarijoje. Įvardytos tik studentų aplankytos vietos..

Nusivarėm iki paskutinio. Tat iš Dresdeno išvažiavom penktadienio rytą, pusėj 7, o buvom Kaune ta-pat tąpat dieną 11 val. vakaro.

Įspuūdžiuų daugybė, net pasakyti sunku.

Taigi nepykite, kad nebeužusukome.

Šiandie turėjome posėdį – rezultate su pirmuoju kurjeriu gausite ''„diplomatinį paketą''“ – ten bus biškis dešrų, palengvicosPalengvica (palendvica) – kumpis, kiaulienos raumuo prie pat nugarkaulio. ir 3 bonkos krupnikoKrupnikas – saldi degtinė, virta su prieskoniais.. Mūsų noras būtų, kad tai sunau- dotumeėt bendrai – ir atstovybės tarnauto- jai, ir studentai, kurie su mumis vazojos. Norėjom laiškus rašyti – padėkos – bet vienas beveik kiekvienas turi žmonių Berlyne, kuriems norėtų ypatingai dėkoti (vyrai ypač Tau, ČerkeliuūnuiPetras Čerkeliūnas (1893–1965) – pedagogas, visuomenininkas, 1927 m. Berlyno aukštesniosios technikos mokyklos ir Lietuvos universiteto absolventas. Nuo 1928-06-01 iki 1931-10-01 Lietuvos garbės konsulato Berlyne sekretorius., BulotaiKęstutis Bulota (1896–1941) – inžinierius statybininkas, sportininkas, 1927 m. Berlyno aukštosios technikos mokyklos studentas., MošinskuiVytautas Mošinskis (1876–1955) – inžinierius energetikas, metalų technologas, 1927 m. Lietuvos universiteto dėstytojas, buvęs Lietuvos atstovybės SSRS patarėjas, spaudos bendradarbis, žurnalo Technika redaktorius.), moters p. BroneiBronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Juozapo Sruogos žmona. ir ab e iem iem atstovybės panelėm). Bet kaip čia su laiškais išeis, dar aš ne žinia – aš rytoj noriu būtinai išvažiuoti sodžiunBalys Sruoga skubėjo į Būgius, kur jo laukė žmona. – laiko maža visai.

Plosščiuų ir binoklį su JazbučiuJurgis Jazbutis (1897–1965) – Bronislavos Sruogienės brolis. pasiuntėm iš Dresdeno – ačiū.

Ačiū už viską. Labų dienų visie[m]s.

Tav[o] Ba[ly]sBalys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas. 3 liep[o]s [1r] // [1v]