Vandai Daugirdaitei, 1922-07-08

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Daugirdaitei, 1922-07-08

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 471_2. Laiškas. Be datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal 1922-06-30 atvirlaiškį Vandai Daugirdaitei (Balys Sruoga buvo ką tik grįžęs iš Oberaudorfo), turinį („Tai juk beveik visa savaitė, kaip aš tau nieko nerašiau“; „Nors šį pirmadienį [1922-07-03] aš irgi skandalijau…“; „Šiandie šeštadienis [1922-07-08]…“), Vandos Sruogienės pastabą („1922, liepos pradžia / Iš Miuncheno į Berlyną“). Rašyta 17,1 × 25,4 cm laiškinio, melsvo popieriaus dryželiais lape (1r–v) parkeriu (mėlynu rašalu). Lenkta perpus (lankstymo į keturias dalis žymės). Viršutinis kraštas įplėštas. Yra pirštų atspaudų žymių. Numeruota Balio Sruogos ranka (1v). Numeruota pieštuku LLTI BR darbuotojo ranka (1r). Ištepta (rudos dėmės). Be voko. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 1290 (Algio Samulionio rankraštis), l. 44, BLKMČ BS, l. 20, KC PENN, l. 11 (Vandos Sruogienės mašinraščiai). Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1922-07-08: Variantas 1 - Genetinis
  • Witness a2: 1922-07-08: Variantas 2 - Diplomatinis
  • Witness a3: 1922-07-08: Variantas 3 - Redaguotas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: autorinį rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-08, parengė Neringa Markevičienė, žr. http://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1922_07_08_vd.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020, l. 1r–v.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriaus koreguoti variantai parodomi pažymomis „add“, „del“, „subst“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame variante parodomi autoriniai taisymai (pakeitimai, išbraukimai, pridėjimai).

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinio rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio varianto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.


Facsimile Image Placeholder

Vandukai,
1
Vandukai,
2
Tai juk beveik visa
sąvaitė,
savaitė,
kaip
3
aš tau nieko nerašiau. O tu
4
ar nepagalvojai negerai?
5
O nerašiau – nes mano galvoj
6
dėvyni
devyni
vėjai
užė.
ūžė.
Vaikščiojau
7
pakrantėmis ir
švilpavau
švilpavau,
ir
8
pats nežinojau, ką dariau.
Kaž
Kaž-
9
kokie beprotingi planai
mano
c
Critical note: mano ] def a
mano
10
smegenyse raizgojos, o aš
pasižiu-
pasižiū-
11
riu į saulę, ištiesiu rankas ir juo-
12
kiuos. O šitos tai baltos gėlelės –
13
tai iš tolimos Austrijos atneštos.
14
Tos, kur mažutės, nežinau, kaip jos
15
vadinos, o ta, kur
didesnė
didesnė,
Edelveis,
edelveis,
16
o ji buvo
augštai,
aukštai,
netoli dangaus,
17
debesyse – ir aš ją
skyniau
skyniau,
ir
18
juokiaus ant bedugnės krašto.
19
O tu manęs nebark, kad aš visą
sąvai-
savai-
20
tę nieko neparašiau. O tu žinai, ką aš
21
dar dariau? Nusipirkau
čigonų
c
Critical note: čigonų ] def fl
čigonų
22
kalbos gramatiką ir zubrijau.
23
Labai gražios formos, skamba skam-
24
biau už italų ir lietuvių, tai labai
25
įdomus dalykas! Kažkodel man
26
krito į galvą visokios gramatikos ir
27
aš jose paskendau:
церковно славянский,
церковно славянский,
n
Note: церковно славянский ] rus =bažnyčios slavų kalba
28
bolgarų,
bulgarų,
lenkų,
sorbų serbų ,
c
Critical note: serbų ] cor e pro o
serbų,
chorvatų,
29
čekų, slovėnų, sorbų, polabų –
30
ir visas formulas man norisi
31
linijomis piešti. Ir kaip jos
32
skamba, tos
formulos!
p
Physical note: [1r] //
formulos!

Facsimile Image Placeholder

33
2
c
Critical note: 2 ] add num in d ang
2
34
Gavau čekų kalba Otokar
Bžezina
Bžezina
n
Note: Otokar Březina (1868–1929), čekų poetas, žymiausias čekų simbolistas. Planuotos studijos apie Otokaro Březinos eiles Balys Sruoga neparašė. Čekų poeto eilių vertimų Balys Sruoga ėmėsi beveik po metų: „Vakar iš liūdnumo verčiau Otokaro Bžezinos labai liūdnas didingas eiles poemą[…]“; „Taip-pat sutiksiu ir „Gairėse“ rašyti, kurioms aš turbūt duosiu mano Bžezinos vertimus – kad tu žinotum, koks tai įstabus daiktas, tasai Bžezina! Kokia galia, kokia gyvybė, koks jis vienas pasauly ir kaip jame visas pasaulis sukaupta!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-19–20, in: LLTI BR, f. 53, b. 669, l. 1r–v). Balys Sruoga eilių vertimą įteikė žurnalui Gairės: „Siunčiu kol kas vertimą iš čekų originalo – Bžezinos eilių[…], […] manau, kad ne pro šalį būtų ir mums Bžezinos dvasia pasiūgėti“ (Balio Sruogos laiškas Vytautui Bičiūnui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-03-21, in: VUB RS, f. 1, b. 262, l. 1r). Otokar Bžezina, „Vigilijos“ [I. Sargais mes budim tavo], [II. Klausykit! Spindulių daina], [III. O Amžino Žodžio Galia!], vertė Balys Sruoga, in: Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3.
raštus
35
ir turiu
juos
juos,
ir vokiečių
kalba
kalba
skaitau –
36
rašysiu
studija:
studiją:
įstabus dalykas!
37
Ačiū už žinias apie
Mickevičių
Mickevičių
n
Note: Adomas Mickevičius (1798–1855), lenkų ir lietuvių rašytojas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai apie Adomą Mickevičių neišliko. Išliko anksčiau Baliui Sruogai rašytas Fausto Kiršo laiškas šia tema: „Sruoga! / Iš karto gavau Tavo bent kelis laiškus įvairiais klausimais, kad nebežinau, į kurį įkibti. Ir kas Tau šovė galvon, kad aš galiu ką nors daugiau žinoti apie Mickevičių, negu Tu. Biržiškos knygą turiu, bet Kaune, nepasidžiaugsi. Ir nemenu, kaip jis nagrinėja jo lietuvybę. O aš, nežinodamas, kurias žinias apie Mickevičių turi, negi galiu Tau disertaciją per pusę valandos parašyti. Bet apgraiboms šį tą pabrėžiu Tavo širdžiai ir pykčiui nuraminti. – Visų pirma aš nesuprantu, ką nori pasakyti, klausdamas – kad Mickevičius dūšioj lietuvis buvo. – Mano įsitikinimu, Mickevičius sąmonėje buvo tikriausias lenkas ligi konfederatkos, bet savo būde, įgimtuos palinkimuos, minties stiprume ir jos pergyvenime – lietuvis. Jis buvo sąmoningas lenkas ir nesąmoningas lietuvis. Būdamas lietuvis jis niekumet nebūtų „Polskie pelgrzymstwo“ [lenk =„Lenkų piligrimystė“ – A. Mickevičiaus politinių straipsnių ciklas, skelbtas 1832–1833 m. Paryžiuje lenkų emigraciniame laikraštyje „Pielgrzym Polski“] rašęs. Žengė literatūron kaipo jų novatoris, lenkų mūzos ir politikos apaštalas. Del ko? Del to, kad jis, lietuviams vergaujant po lenkų jungu per amžius, įtikėjo, jog tos dvi tautos amžinai susiliejo, o tai patvirtina jo pasakymas, jog lietuvis ir lenkas – tikri broliai ir niekumet nesipeš. Mickevičiaus, kaip ir jo draugų universitete Čečoto ir Zano arba tojo periodo Kraševskio, Syrokomlės, Chodzkos ir kitų minties vyrų, žodis – Lietuva – buvo tas pats, kaip Lenkija, tik toks skirtumas, kad – Lietuva – buvo perimta misticizmo, kuriam Mickevičius visados kaupėsi ir kurį net taip stipriai pernešė lenkams. Ir aš manau, jog Mickevičius klydo grynai socialiniai, bet ne idėjiniai. Kalbant tendenciniai, jo „Polskie pelgrzymstwo“ visai nėra lenkų dvasios ar kultūros išdava, bet visa tai yra – wysnuto [lenk =atsiradę, kilę] – iš gilios lietuvio išsiilgimo širdies, nes panašios mintys lenkų pakilimams visai svetimos. Mickevičius taip pat tik socialiniai klydo prakalboj į „Konrad Wallenrod“ cituodamas Schillerį ir taikindamas į lietuvių egzistavimą, būtent, kas numirė gyvenimui, tas turi atgimti dainoje. Ta mintimi eidamas jis dainavo visas Lietuvos gražybes ir, būdamas magnatų įtrauktas į lenkų sūkurį, Lietuvai davė tiek, kiek iš Dievo turėjo lietuvybės, bet ne tiek, kiek galėjo duoti, atvėręs visas lietuvių minties knygas. Bet lenkai būtų paskutiniai kiaulės, jeigu jo nesisavintų, nes jis juos pasaulin išvedė, lietuviai taip pat būtų ne lietuviai, jei užmirštų galingą, nors ir klystantį, sūnų, kuriam buvo lemta lietuvių dvasios kilnumu su Dievu kalbėti. Ir aš manau, jog lenkams Mickevičius yra įsivaizduojama didybė. Užmirštant visa, ką jis lenkams davė, – technikinio ir idėjinio stimulo, kas pasilieka pačiuos lenkuos platesniu pasauliniu mastu, gilaus istoriko akyse, tik ne tokio, kaip Tavo profesoris, Mickevičius lenkų dvasią užtemdė ir iškėlė lietuvių didybę. / Aš neabejoju, jei būtų kas nors stipriai į Mickevičių paveikęs, jam taip garbinant Lietuvą, jis būtų mielai sugiedojęs motiniška kalba. Deja, lietuviai tuomet buvo prirakinto vergo lopšyje, o Mickevičių patraukė bajorų apaštalavimas. Tam faktui įtvirtinti, man rodos, tinka atsitikimas su Kraševskiu, kuris yra tos pat kartos sūnus. Kiek man teko nugirsti, „Aušros“ Basanavičiaus laikais, „Aušrai“ pasirodžius, lietuviams subruzdus, buvę kreiptasi prie senelio Kraševskio, kaipo lietuvio, rašančio lenkų kalba, imti lietuviškai rašyti. Kraševskis pasigailėjęs, jog jis stipriai senas, kad galėtų visas mintis naujon vagon pakreipti, bet niekumet nesigynė lietuvis esąs. Iš tikrųjų, kas gi toji tuomet „Aušra“ buvo? Keletas karštuolių ėmė senas tradicijas laužti. Jei šiandien mums „Aušra“ yra mistinga pranašystė, tai visai nereiškia, kad jinai tuomet galėjo stiprų atsispyrimą parodyti arba dvasios stiprybe – raštais – perversti luomų tradicijas. – Be to, Skirmantaitė, Jablonskienė, Davaino Silvestravičius yra gryni mickevičininkai, bet lietuviams lietuviškai išaugus, jie pasilieka lenkų žodyje, bet nieko bendra neturi su konfederatka… / Taip vaizduojuos lietuvių literatūrą lenkų kalba. / Bet savo profesoriui gali priminti, jog lietuviai, berods, XV ir XVI amžiaus, turi literatūros lotynų kalba iš vienuolynų. Ten apgiedamos medžioklės po Lietuvos miškus, Trakai ir t. t. Ar Tavo profesoris juos norėtų taip pat Horacijaus ir Vergilijaus ainiams dovanoti? Jeigu Tavo profesoris yra ne mitingų oratoris, bet rimtas istorikas, tai jis turėtų tautinėje genijaus sieloj pagyventi ir mokslo sakiniais puoštis, bet ne kasdieninio agitatoriaus norus patenkinti, kas visai suprantama ir įsivaizduojama. / Tiek Tau tegaliu pasakyti. Dabar pavasaris, aš taip iškrikęs, o Tu su tokiais rimtais dalykai[s] kimbi. Bet aš Tau, matai, mesterėjau keletą minčių – o iš jų daryk išvadas. Spausk profesorį prie sienos. Įdomu, kuriais argumentais jis Mickevičių suslavino. Gyvuok sveikas. Bučiuoju / Faustas / 1922-VI-22 / Berlynas […]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1922-06-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v; Idem., in: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, vyr. redaktorius Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1987, p. 226–228).
– man
38
labai svarbu, kad Mickevičius mokėjo lietu-
39
viškai
biški,
biškį,
kas kad
c
Critical note: kad ] cor pro kas, cor d pro s
kad
kilęs iš lietuvių bajorų
40
ir kad nėra Lenkijoj gatvių Mickevičiaus
41
vardu. Visa
kita
kita
Biržiška
Biržiška
n
Note: Mykolas Biržiška (1882–1962), lietuvių literatūros istorikas, Lietuvos universiteto dėstytojas Kaune. Kalbama apie Lietuvių mokslo draugijos leidinį – Mykolo Biržiškos mokykloms parengtos knygos Iš Adomo Mickevičiaus raštų pirmąją dalį, išspausdintą 1919 m. Vilniuje „Žaibo“ spaustuvės.
labai
42
naiviai argumentuoja. Pirmadienį
43
dar
c
Critical note: dar ] def da
dar
su
profesoriu
profesoriu
n
Note: Erichas Bernekeris (1874–1937), vokiečių kalbininkas, slavistikos specialistas, prūsų ir baltų kalbų tyrėjas. Balys Sruoga Miuncheno universitete išklausė keturis lingvistinius ir literatūrinius jo dėstytus kursus – slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų gramatiką ir slavų veiksmažodį. Profesorius Baliui Sruogai pasiūlė ir disertacijos temą, vadovavo jo darbui.
sarsiuos barsiuos .
c
Critical note: barsiuos ] cor b pro s
barsiuos.
Nors šį pir-
44
madienį aš
ir gi
irgi
skandalijau –
biaurybė,
bjaurybė,
kai
45
visi tyli, tai jis reikalauja, kad aš kalbėčiau,
46
o mūsų pažiūros diametralinai priešingos.
47
Kuo mūsų dvikova pasibaigs – nežinau, tik
48
man jau nusibodo, paieškosiu kitų
49
metodų. Šiandie parašiau tavo
50
tėvui laišką
apie
c
Critical note: apie ] ins i
apie
kumpį,
kumpį
tonu
tonu
kaipo
51
senam geram draugui – visai
kitu
kitu,
52
negu pirma. Jeigu pataikiau – tai
53
mes esame
ištikrųjų
iš tikrųjų
artimi prieteliai.
54
O žinai, aš mėgstu, net myliu tavo
55
tėvą:
c
Critical note: tėvą ] def
tėvą:
tai nedaug tokių žmonių tėra pasauly.
56
Tik indomu, ką jis pasakys apie šį mano
57
laišką, tik man rodos, kad tokiuo tonu
58
rašyti Tu man nepatartum, o aš ėmiau
59
ir parašiau – ir mano širdis juokias –
60
man
rodos
rodos,
nebus negerai, o mes
61
su tavo
g tėvu
c
Critical note: tėvu ] cor t pro g
tėvu
galim būti draugai – aš
62
jį myliu. Šiandie šeštadienis, o rytoj
63
aš keliuos 3 valandą rytą ir
važiuoju
važiuoju
64
į kalnus,
busiu
būsiu
augščiau,
aukščiau
negu ten, kur
65
šis
◊◊◊◊◊ edelveisas
c
Critical note: edelveisas ] a ras ill ver
edelveisas
išaugo.
66
Vanduk
Vanduk,
aš tave norėtau visą, visą išbu-
67
čiuoti, kad tu
sutirtum
c
Critical note: sutirptum ] vid ex err om p
sutirtum
sutirptum
mano
krutinės
krūtinės
68
kaitroj! Tu mano Vandukas!
69
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
70
Šiandie
užsissakiau
užsisakiau
del vizitkos kelnes už 2000
auks.
auks.,
n
Note: auks. ] auks[inų]
busiu
būsiu
frantas.
c
Critical note: Šiandie užsisakiau del vizitkos kelnes už 2000 auks., būsiu frantas. ] add phr in sin mg, vert
frantas.
frantas.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės kairėje paraštėje vertikaliai.
71
Žinai, aš
turbut
turbūt
susipiksiu
susipyksiu
su
br.
br.
n
Note: br. ] br[oliu]
Kaziu,
Kaziu,
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974), jauniausias Balio Sruogos brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete. Toliau sekančiuose išlikusiuose Balio Sruogos laiškuose nesutarimas su broliu nepaaiškintas.
o del ko – paskui
72
parašysiu.
c
Critical note: Žinai, aš turbūt susipyksiu su br. Kaziu, o del ko – paskui / parašysiu. ] add phr 1v s l Gavau čekų kalba Otokar Bžezina raštus, vert
p
Physical note: [1v] //
parašysiu.
parašysiu.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės viršuje priešinga laiško tekstui kryptimi.

Facsimile Image Placeholder

Vandukai,
1
Vandukai,
2
Tai juk beveik visa
sąvaitė,
savaitė,
kaip
3
aš tau nieko nerašiau. O tu
4
ar nepagalvojai negerai?
5
O nerašiau – nes mano galvoj
6
dėvyni
devyni
vėjai
užė.
ūžė.
Vaikščiojau
7
pakrantėmis ir
švilpavau
švilpavau,
ir
8
pats nežinojau, ką dariau.
Kaž
Kaž-
9
kokie beprotingi planai
mano
c
Critical note: mano ] def a
mano
10
smegenyse raizgojos, o aš
pasižiu-
pasižiū-
11
riu į saulę, ištiesiu rankas ir juo-
12
kiuos. O šitos tai baltos gėlelės –
13
tai iš tolimos Austrijos atneštos.
14
Tos, kur mažutės, nežinau, kaip jos
15
vadinos, o ta, kur
didesnė
didesnė,
Edelveis,
edelveis,
16
o ji buvo
augštai,
aukštai,
netoli dangaus,
17
debesyse – ir aš ją
skyniau
skyniau,
ir
18
juokiaus ant bedugnės krašto.
19
O tu manęs nebark, kad aš visą
sąvai-
savai-
20
tę nieko neparašiau. O tu žinai, ką aš
21
dar dariau? Nusipirkau
čigonų
c
Critical note: čigonų ] def fl
čigonų
22
kalbos gramatiką ir zubrijau.
23
Labai gražios formos, skamba skam-
24
biau už italų ir lietuvių, tai labai
25
įdomus dalykas! Kažkodel man
26
krito į galvą visokios gramatikos ir
27
aš jose paskendau:
церковно славянский,
церковно славянский,
n
Note: церковно славянский ] rus =bažnyčios slavų kalba
28
bolgarų,
bulgarų,
lenkų,
sorbų serbų ,
c
Critical note: serbų ] cor e pro o
serbų,
chorvatų,
29
čekų, slovėnų, sorbų, polabų –
30
ir visas formulas man norisi
31
linijomis piešti. Ir kaip jos
32
skamba, tos
formulos!
p
Physical note: [1r] //
formulos!

Facsimile Image Placeholder

33
2
c
Critical note: 2 ] add num in d ang
2
34
Gavau čekų kalba Otokar
Bžezina
Bžezina
n
Note: Otokar Březina (1868–1929), čekų poetas, žymiausias čekų simbolistas. Planuotos studijos apie Otokaro Březinos eiles Balys Sruoga neparašė. Čekų poeto eilių vertimų Balys Sruoga ėmėsi beveik po metų: „Vakar iš liūdnumo verčiau Otokaro Bžezinos labai liūdnas didingas eiles poemą[…]“; „Taip-pat sutiksiu ir „Gairėse“ rašyti, kurioms aš turbūt duosiu mano Bžezinos vertimus – kad tu žinotum, koks tai įstabus daiktas, tasai Bžezina! Kokia galia, kokia gyvybė, koks jis vienas pasauly ir kaip jame visas pasaulis sukaupta!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-19–20, in: LLTI BR, f. 53, b. 669, l. 1r–v). Balys Sruoga eilių vertimą įteikė žurnalui Gairės: „Siunčiu kol kas vertimą iš čekų originalo – Bžezinos eilių[…], […] manau, kad ne pro šalį būtų ir mums Bžezinos dvasia pasiūgėti“ (Balio Sruogos laiškas Vytautui Bičiūnui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-03-21, in: VUB RS, f. 1, b. 262, l. 1r). Otokar Bžezina, „Vigilijos“ [I. Sargais mes budim tavo], [II. Klausykit! Spindulių daina], [III. O Amžino Žodžio Galia!], vertė Balys Sruoga, in: Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3.
raštus
35
ir turiu
juos
juos,
ir vokiečių
kalba
kalba
skaitau –
36
rašysiu
studija:
studiją:
įstabus dalykas!
37
Ačiū už žinias apie
Mickevičių
Mickevičių
n
Note: Adomas Mickevičius (1798–1855), lenkų ir lietuvių rašytojas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai apie Adomą Mickevičių neišliko. Išliko anksčiau Baliui Sruogai rašytas Fausto Kiršo laiškas šia tema: „Sruoga! / Iš karto gavau Tavo bent kelis laiškus įvairiais klausimais, kad nebežinau, į kurį įkibti. Ir kas Tau šovė galvon, kad aš galiu ką nors daugiau žinoti apie Mickevičių, negu Tu. Biržiškos knygą turiu, bet Kaune, nepasidžiaugsi. Ir nemenu, kaip jis nagrinėja jo lietuvybę. O aš, nežinodamas, kurias žinias apie Mickevičių turi, negi galiu Tau disertaciją per pusę valandos parašyti. Bet apgraiboms šį tą pabrėžiu Tavo širdžiai ir pykčiui nuraminti. – Visų pirma aš nesuprantu, ką nori pasakyti, klausdamas – kad Mickevičius dūšioj lietuvis buvo. – Mano įsitikinimu, Mickevičius sąmonėje buvo tikriausias lenkas ligi konfederatkos, bet savo būde, įgimtuos palinkimuos, minties stiprume ir jos pergyvenime – lietuvis. Jis buvo sąmoningas lenkas ir nesąmoningas lietuvis. Būdamas lietuvis jis niekumet nebūtų „Polskie pelgrzymstwo“ [lenk =„Lenkų piligrimystė“ – A. Mickevičiaus politinių straipsnių ciklas, skelbtas 1832–1833 m. Paryžiuje lenkų emigraciniame laikraštyje „Pielgrzym Polski“] rašęs. Žengė literatūron kaipo jų novatoris, lenkų mūzos ir politikos apaštalas. Del ko? Del to, kad jis, lietuviams vergaujant po lenkų jungu per amžius, įtikėjo, jog tos dvi tautos amžinai susiliejo, o tai patvirtina jo pasakymas, jog lietuvis ir lenkas – tikri broliai ir niekumet nesipeš. Mickevičiaus, kaip ir jo draugų universitete Čečoto ir Zano arba tojo periodo Kraševskio, Syrokomlės, Chodzkos ir kitų minties vyrų, žodis – Lietuva – buvo tas pats, kaip Lenkija, tik toks skirtumas, kad – Lietuva – buvo perimta misticizmo, kuriam Mickevičius visados kaupėsi ir kurį net taip stipriai pernešė lenkams. Ir aš manau, jog Mickevičius klydo grynai socialiniai, bet ne idėjiniai. Kalbant tendenciniai, jo „Polskie pelgrzymstwo“ visai nėra lenkų dvasios ar kultūros išdava, bet visa tai yra – wysnuto [lenk =atsiradę, kilę] – iš gilios lietuvio išsiilgimo širdies, nes panašios mintys lenkų pakilimams visai svetimos. Mickevičius taip pat tik socialiniai klydo prakalboj į „Konrad Wallenrod“ cituodamas Schillerį ir taikindamas į lietuvių egzistavimą, būtent, kas numirė gyvenimui, tas turi atgimti dainoje. Ta mintimi eidamas jis dainavo visas Lietuvos gražybes ir, būdamas magnatų įtrauktas į lenkų sūkurį, Lietuvai davė tiek, kiek iš Dievo turėjo lietuvybės, bet ne tiek, kiek galėjo duoti, atvėręs visas lietuvių minties knygas. Bet lenkai būtų paskutiniai kiaulės, jeigu jo nesisavintų, nes jis juos pasaulin išvedė, lietuviai taip pat būtų ne lietuviai, jei užmirštų galingą, nors ir klystantį, sūnų, kuriam buvo lemta lietuvių dvasios kilnumu su Dievu kalbėti. Ir aš manau, jog lenkams Mickevičius yra įsivaizduojama didybė. Užmirštant visa, ką jis lenkams davė, – technikinio ir idėjinio stimulo, kas pasilieka pačiuos lenkuos platesniu pasauliniu mastu, gilaus istoriko akyse, tik ne tokio, kaip Tavo profesoris, Mickevičius lenkų dvasią užtemdė ir iškėlė lietuvių didybę. / Aš neabejoju, jei būtų kas nors stipriai į Mickevičių paveikęs, jam taip garbinant Lietuvą, jis būtų mielai sugiedojęs motiniška kalba. Deja, lietuviai tuomet buvo prirakinto vergo lopšyje, o Mickevičių patraukė bajorų apaštalavimas. Tam faktui įtvirtinti, man rodos, tinka atsitikimas su Kraševskiu, kuris yra tos pat kartos sūnus. Kiek man teko nugirsti, „Aušros“ Basanavičiaus laikais, „Aušrai“ pasirodžius, lietuviams subruzdus, buvę kreiptasi prie senelio Kraševskio, kaipo lietuvio, rašančio lenkų kalba, imti lietuviškai rašyti. Kraševskis pasigailėjęs, jog jis stipriai senas, kad galėtų visas mintis naujon vagon pakreipti, bet niekumet nesigynė lietuvis esąs. Iš tikrųjų, kas gi toji tuomet „Aušra“ buvo? Keletas karštuolių ėmė senas tradicijas laužti. Jei šiandien mums „Aušra“ yra mistinga pranašystė, tai visai nereiškia, kad jinai tuomet galėjo stiprų atsispyrimą parodyti arba dvasios stiprybe – raštais – perversti luomų tradicijas. – Be to, Skirmantaitė, Jablonskienė, Davaino Silvestravičius yra gryni mickevičininkai, bet lietuviams lietuviškai išaugus, jie pasilieka lenkų žodyje, bet nieko bendra neturi su konfederatka… / Taip vaizduojuos lietuvių literatūrą lenkų kalba. / Bet savo profesoriui gali priminti, jog lietuviai, berods, XV ir XVI amžiaus, turi literatūros lotynų kalba iš vienuolynų. Ten apgiedamos medžioklės po Lietuvos miškus, Trakai ir t. t. Ar Tavo profesoris juos norėtų taip pat Horacijaus ir Vergilijaus ainiams dovanoti? Jeigu Tavo profesoris yra ne mitingų oratoris, bet rimtas istorikas, tai jis turėtų tautinėje genijaus sieloj pagyventi ir mokslo sakiniais puoštis, bet ne kasdieninio agitatoriaus norus patenkinti, kas visai suprantama ir įsivaizduojama. / Tiek Tau tegaliu pasakyti. Dabar pavasaris, aš taip iškrikęs, o Tu su tokiais rimtais dalykai[s] kimbi. Bet aš Tau, matai, mesterėjau keletą minčių – o iš jų daryk išvadas. Spausk profesorį prie sienos. Įdomu, kuriais argumentais jis Mickevičių suslavino. Gyvuok sveikas. Bučiuoju / Faustas / 1922-VI-22 / Berlynas […]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1922-06-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v; Idem., in: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, vyr. redaktorius Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1987, p. 226–228).
– man
38
labai svarbu, kad Mickevičius mokėjo lietu-
39
viškai
biški,
biškį,
kas kad
c
Critical note: kad ] cor pro kas, cor d pro s
kad
kilęs iš lietuvių bajorų
40
ir kad nėra Lenkijoj gatvių Mickevičiaus
41
vardu. Visa
kita
kita
Biržiška
Biržiška
n
Note: Mykolas Biržiška (1882–1962), lietuvių literatūros istorikas, Lietuvos universiteto dėstytojas Kaune. Kalbama apie Lietuvių mokslo draugijos leidinį – Mykolo Biržiškos mokykloms parengtos knygos Iš Adomo Mickevičiaus raštų pirmąją dalį, išspausdintą 1919 m. Vilniuje „Žaibo“ spaustuvės.
labai
42
naiviai argumentuoja. Pirmadienį
43
dar
c
Critical note: dar ] def da
dar
su
profesoriu
profesoriu
n
Note: Erichas Bernekeris (1874–1937), vokiečių kalbininkas, slavistikos specialistas, prūsų ir baltų kalbų tyrėjas. Balys Sruoga Miuncheno universitete išklausė keturis lingvistinius ir literatūrinius jo dėstytus kursus – slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų gramatiką ir slavų veiksmažodį. Profesorius Baliui Sruogai pasiūlė ir disertacijos temą, vadovavo jo darbui.
sarsiuos barsiuos .
c
Critical note: barsiuos ] cor b pro s
barsiuos.
Nors šį pir-
44
madienį aš
ir gi
irgi
skandalijau –
biaurybė,
bjaurybė,
kai
45
visi tyli, tai jis reikalauja, kad aš kalbėčiau,
46
o mūsų pažiūros diametralinai priešingos.
47
Kuo mūsų dvikova pasibaigs – nežinau, tik
48
man jau nusibodo, paieškosiu kitų
49
metodų. Šiandie parašiau tavo
50
tėvui laišką
apie
c
Critical note: apie ] ins i
apie
kumpį,
kumpį
tonu
tonu
kaipo
51
senam geram draugui – visai
kitu
kitu,
52
negu pirma. Jeigu pataikiau – tai
53
mes esame
ištikrųjų
iš tikrųjų
artimi prieteliai.
54
O žinai, aš mėgstu, net myliu tavo
55
tėvą:
c
Critical note: tėvą ] def
tėvą:
tai nedaug tokių žmonių tėra pasauly.
56
Tik indomu, ką jis pasakys apie šį mano
57
laišką, tik man rodos, kad tokiuo tonu
58
rašyti Tu man nepatartum, o aš ėmiau
59
ir parašiau – ir mano širdis juokias –
60
man
rodos
rodos,
nebus negerai, o mes
61
su tavo
g tėvu
c
Critical note: tėvu ] cor t pro g
tėvu
galim būti draugai – aš
62
jį myliu. Šiandie šeštadienis, o rytoj
63
aš keliuos 3 valandą rytą ir
važiuoju
važiuoju
64
į kalnus,
busiu
būsiu
augščiau,
aukščiau
negu ten, kur
65
šis
◊◊◊◊◊ edelveisas
c
Critical note: edelveisas ] a ras ill ver
edelveisas
išaugo.
66
Vanduk
Vanduk,
aš tave norėtau visą, visą išbu-
67
čiuoti, kad tu
sutirtum
c
Critical note: sutirptum ] vid ex err om p
sutirtum
sutirptum
mano
krutinės
krūtinės
68
kaitroj! Tu mano Vandukas!
69
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
70
Šiandie
užsissakiau
užsisakiau
del vizitkos kelnes už 2000
auks.
auks.,
n
Note: auks. ] auks[inų]
busiu
būsiu
frantas.
c
Critical note: Šiandie užsisakiau del vizitkos kelnes už 2000 auks., būsiu frantas. ] add phr in sin mg, vert
frantas.
frantas.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės kairėje paraštėje vertikaliai.
71
Žinai, aš
turbut
turbūt
susipiksiu
susipyksiu
su
br.
br.
n
Note: br. ] br[oliu]
Kaziu,
Kaziu,
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974), jauniausias Balio Sruogos brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete. Toliau sekančiuose išlikusiuose Balio Sruogos laiškuose nesutarimas su broliu nepaaiškintas.
o del ko – paskui
72
parašysiu.
c
Critical note: Žinai, aš turbūt susipyksiu su br. Kaziu, o del ko – paskui / parašysiu. ] add phr 1v s l Gavau čekų kalba Otokar Bžezina raštus, vert
p
Physical note: [1v] //
parašysiu.
parašysiu.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės viršuje priešinga laiško tekstui kryptimi.

Facsimile Image Placeholder

Vandukai,
1
Vandukai,
2
Tai juk beveik visa
sąvaitė,
savaitė,
kaip
3
aš tau nieko nerašiau. O tu
4
ar nepagalvojai negerai?
5
O nerašiau – nes mano galvoj
6
dėvyni
devyni
vėjai
užė.
ūžė.
Vaikščiojau
7
pakrantėmis ir
švilpavau
švilpavau,
ir
8
pats nežinojau, ką dariau.
Kaž
Kaž-
9
kokie beprotingi planai
mano
c
Critical note: mano ] def a
mano
10
smegenyse raizgojos, o aš
pasižiu-
pasižiū-
11
riu į saulę, ištiesiu rankas ir juo-
12
kiuos. O šitos tai baltos gėlelės –
13
tai iš tolimos Austrijos atneštos.
14
Tos, kur mažutės, nežinau, kaip jos
15
vadinos, o ta, kur
didesnė
didesnė,
Edelveis,
edelveis,
16
o ji buvo
augštai,
aukštai,
netoli dangaus,
17
debesyse – ir aš ją
skyniau
skyniau,
ir
18
juokiaus ant bedugnės krašto.
19
O tu manęs nebark, kad aš visą
sąvai-
savai-
20
tę nieko neparašiau. O tu žinai, ką aš
21
dar dariau? Nusipirkau
čigonų
c
Critical note: čigonų ] def fl
čigonų
22
kalbos gramatiką ir zubrijau.
23
Labai gražios formos, skamba skam-
24
biau už italų ir lietuvių, tai labai
25
įdomus dalykas! Kažkodel man
26
krito į galvą visokios gramatikos ir
27
aš jose paskendau:
церковно славянский,
церковно славянский,
n
Note: церковно славянский ] rus =bažnyčios slavų kalba
28
bolgarų,
bulgarų,
lenkų,
sorbų serbų ,
c
Critical note: serbų ] cor e pro o
serbų,
chorvatų,
29
čekų, slovėnų, sorbų, polabų –
30
ir visas formulas man norisi
31
linijomis piešti. Ir kaip jos
32
skamba, tos
formulos!
p
Physical note: [1r] //
formulos!

Facsimile Image Placeholder

33
2
c
Critical note: 2 ] add num in d ang
2
34
Gavau čekų kalba Otokar
Bžezina
Bžezina
n
Note: Otokar Březina (1868–1929), čekų poetas, žymiausias čekų simbolistas. Planuotos studijos apie Otokaro Březinos eiles Balys Sruoga neparašė. Čekų poeto eilių vertimų Balys Sruoga ėmėsi beveik po metų: „Vakar iš liūdnumo verčiau Otokaro Bžezinos labai liūdnas didingas eiles poemą[…]“; „Taip-pat sutiksiu ir „Gairėse“ rašyti, kurioms aš turbūt duosiu mano Bžezinos vertimus – kad tu žinotum, koks tai įstabus daiktas, tasai Bžezina! Kokia galia, kokia gyvybė, koks jis vienas pasauly ir kaip jame visas pasaulis sukaupta!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-19–20, in: LLTI BR, f. 53, b. 669, l. 1r–v). Balys Sruoga eilių vertimą įteikė žurnalui Gairės: „Siunčiu kol kas vertimą iš čekų originalo – Bžezinos eilių[…], […] manau, kad ne pro šalį būtų ir mums Bžezinos dvasia pasiūgėti“ (Balio Sruogos laiškas Vytautui Bičiūnui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-03-21, in: VUB RS, f. 1, b. 262, l. 1r). Otokar Bžezina, „Vigilijos“ [I. Sargais mes budim tavo], [II. Klausykit! Spindulių daina], [III. O Amžino Žodžio Galia!], vertė Balys Sruoga, in: Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3.
raštus
35
ir turiu
juos
juos,
ir vokiečių
kalba
kalba
skaitau –
36
rašysiu
studija:
studiją:
įstabus dalykas!
37
Ačiū už žinias apie
Mickevičių
Mickevičių
n
Note: Adomas Mickevičius (1798–1855), lenkų ir lietuvių rašytojas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai apie Adomą Mickevičių neišliko. Išliko anksčiau Baliui Sruogai rašytas Fausto Kiršo laiškas šia tema: „Sruoga! / Iš karto gavau Tavo bent kelis laiškus įvairiais klausimais, kad nebežinau, į kurį įkibti. Ir kas Tau šovė galvon, kad aš galiu ką nors daugiau žinoti apie Mickevičių, negu Tu. Biržiškos knygą turiu, bet Kaune, nepasidžiaugsi. Ir nemenu, kaip jis nagrinėja jo lietuvybę. O aš, nežinodamas, kurias žinias apie Mickevičių turi, negi galiu Tau disertaciją per pusę valandos parašyti. Bet apgraiboms šį tą pabrėžiu Tavo širdžiai ir pykčiui nuraminti. – Visų pirma aš nesuprantu, ką nori pasakyti, klausdamas – kad Mickevičius dūšioj lietuvis buvo. – Mano įsitikinimu, Mickevičius sąmonėje buvo tikriausias lenkas ligi konfederatkos, bet savo būde, įgimtuos palinkimuos, minties stiprume ir jos pergyvenime – lietuvis. Jis buvo sąmoningas lenkas ir nesąmoningas lietuvis. Būdamas lietuvis jis niekumet nebūtų „Polskie pelgrzymstwo“ [lenk =„Lenkų piligrimystė“ – A. Mickevičiaus politinių straipsnių ciklas, skelbtas 1832–1833 m. Paryžiuje lenkų emigraciniame laikraštyje „Pielgrzym Polski“] rašęs. Žengė literatūron kaipo jų novatoris, lenkų mūzos ir politikos apaštalas. Del ko? Del to, kad jis, lietuviams vergaujant po lenkų jungu per amžius, įtikėjo, jog tos dvi tautos amžinai susiliejo, o tai patvirtina jo pasakymas, jog lietuvis ir lenkas – tikri broliai ir niekumet nesipeš. Mickevičiaus, kaip ir jo draugų universitete Čečoto ir Zano arba tojo periodo Kraševskio, Syrokomlės, Chodzkos ir kitų minties vyrų, žodis – Lietuva – buvo tas pats, kaip Lenkija, tik toks skirtumas, kad – Lietuva – buvo perimta misticizmo, kuriam Mickevičius visados kaupėsi ir kurį net taip stipriai pernešė lenkams. Ir aš manau, jog Mickevičius klydo grynai socialiniai, bet ne idėjiniai. Kalbant tendenciniai, jo „Polskie pelgrzymstwo“ visai nėra lenkų dvasios ar kultūros išdava, bet visa tai yra – wysnuto [lenk =atsiradę, kilę] – iš gilios lietuvio išsiilgimo širdies, nes panašios mintys lenkų pakilimams visai svetimos. Mickevičius taip pat tik socialiniai klydo prakalboj į „Konrad Wallenrod“ cituodamas Schillerį ir taikindamas į lietuvių egzistavimą, būtent, kas numirė gyvenimui, tas turi atgimti dainoje. Ta mintimi eidamas jis dainavo visas Lietuvos gražybes ir, būdamas magnatų įtrauktas į lenkų sūkurį, Lietuvai davė tiek, kiek iš Dievo turėjo lietuvybės, bet ne tiek, kiek galėjo duoti, atvėręs visas lietuvių minties knygas. Bet lenkai būtų paskutiniai kiaulės, jeigu jo nesisavintų, nes jis juos pasaulin išvedė, lietuviai taip pat būtų ne lietuviai, jei užmirštų galingą, nors ir klystantį, sūnų, kuriam buvo lemta lietuvių dvasios kilnumu su Dievu kalbėti. Ir aš manau, jog lenkams Mickevičius yra įsivaizduojama didybė. Užmirštant visa, ką jis lenkams davė, – technikinio ir idėjinio stimulo, kas pasilieka pačiuos lenkuos platesniu pasauliniu mastu, gilaus istoriko akyse, tik ne tokio, kaip Tavo profesoris, Mickevičius lenkų dvasią užtemdė ir iškėlė lietuvių didybę. / Aš neabejoju, jei būtų kas nors stipriai į Mickevičių paveikęs, jam taip garbinant Lietuvą, jis būtų mielai sugiedojęs motiniška kalba. Deja, lietuviai tuomet buvo prirakinto vergo lopšyje, o Mickevičių patraukė bajorų apaštalavimas. Tam faktui įtvirtinti, man rodos, tinka atsitikimas su Kraševskiu, kuris yra tos pat kartos sūnus. Kiek man teko nugirsti, „Aušros“ Basanavičiaus laikais, „Aušrai“ pasirodžius, lietuviams subruzdus, buvę kreiptasi prie senelio Kraševskio, kaipo lietuvio, rašančio lenkų kalba, imti lietuviškai rašyti. Kraševskis pasigailėjęs, jog jis stipriai senas, kad galėtų visas mintis naujon vagon pakreipti, bet niekumet nesigynė lietuvis esąs. Iš tikrųjų, kas gi toji tuomet „Aušra“ buvo? Keletas karštuolių ėmė senas tradicijas laužti. Jei šiandien mums „Aušra“ yra mistinga pranašystė, tai visai nereiškia, kad jinai tuomet galėjo stiprų atsispyrimą parodyti arba dvasios stiprybe – raštais – perversti luomų tradicijas. – Be to, Skirmantaitė, Jablonskienė, Davaino Silvestravičius yra gryni mickevičininkai, bet lietuviams lietuviškai išaugus, jie pasilieka lenkų žodyje, bet nieko bendra neturi su konfederatka… / Taip vaizduojuos lietuvių literatūrą lenkų kalba. / Bet savo profesoriui gali priminti, jog lietuviai, berods, XV ir XVI amžiaus, turi literatūros lotynų kalba iš vienuolynų. Ten apgiedamos medžioklės po Lietuvos miškus, Trakai ir t. t. Ar Tavo profesoris juos norėtų taip pat Horacijaus ir Vergilijaus ainiams dovanoti? Jeigu Tavo profesoris yra ne mitingų oratoris, bet rimtas istorikas, tai jis turėtų tautinėje genijaus sieloj pagyventi ir mokslo sakiniais puoštis, bet ne kasdieninio agitatoriaus norus patenkinti, kas visai suprantama ir įsivaizduojama. / Tiek Tau tegaliu pasakyti. Dabar pavasaris, aš taip iškrikęs, o Tu su tokiais rimtais dalykai[s] kimbi. Bet aš Tau, matai, mesterėjau keletą minčių – o iš jų daryk išvadas. Spausk profesorį prie sienos. Įdomu, kuriais argumentais jis Mickevičių suslavino. Gyvuok sveikas. Bučiuoju / Faustas / 1922-VI-22 / Berlynas […]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1922-06-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v; Idem., in: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, vyr. redaktorius Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1987, p. 226–228).
– man
38
labai svarbu, kad Mickevičius mokėjo lietu-
39
viškai
biški,
biškį,
kas kad
c
Critical note: kad ] cor pro kas, cor d pro s
kad
kilęs iš lietuvių bajorų
40
ir kad nėra Lenkijoj gatvių Mickevičiaus
41
vardu. Visa
kita
kita
Biržiška
Biržiška
n
Note: Mykolas Biržiška (1882–1962), lietuvių literatūros istorikas, Lietuvos universiteto dėstytojas Kaune. Kalbama apie Lietuvių mokslo draugijos leidinį – Mykolo Biržiškos mokykloms parengtos knygos Iš Adomo Mickevičiaus raštų pirmąją dalį, išspausdintą 1919 m. Vilniuje „Žaibo“ spaustuvės.
labai
42
naiviai argumentuoja. Pirmadienį
43
dar
c
Critical note: dar ] def da
dar
su
profesoriu
profesoriu
n
Note: Erichas Bernekeris (1874–1937), vokiečių kalbininkas, slavistikos specialistas, prūsų ir baltų kalbų tyrėjas. Balys Sruoga Miuncheno universitete išklausė keturis lingvistinius ir literatūrinius jo dėstytus kursus – slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų gramatiką ir slavų veiksmažodį. Profesorius Baliui Sruogai pasiūlė ir disertacijos temą, vadovavo jo darbui.
sarsiuos barsiuos .
c
Critical note: barsiuos ] cor b pro s
barsiuos.
Nors šį pir-
44
madienį aš
ir gi
irgi
skandalijau –
biaurybė,
bjaurybė,
kai
45
visi tyli, tai jis reikalauja, kad aš kalbėčiau,
46
o mūsų pažiūros diametralinai priešingos.
47
Kuo mūsų dvikova pasibaigs – nežinau, tik
48
man jau nusibodo, paieškosiu kitų
49
metodų. Šiandie parašiau tavo
50
tėvui laišką
apie
c
Critical note: apie ] ins i
apie
kumpį,
kumpį
tonu
tonu
kaipo
51
senam geram draugui – visai
kitu
kitu,
52
negu pirma. Jeigu pataikiau – tai
53
mes esame
ištikrųjų
iš tikrųjų
artimi prieteliai.
54
O žinai, aš mėgstu, net myliu tavo
55
tėvą:
c
Critical note: tėvą ] def
tėvą:
tai nedaug tokių žmonių tėra pasauly.
56
Tik indomu, ką jis pasakys apie šį mano
57
laišką, tik man rodos, kad tokiuo tonu
58
rašyti Tu man nepatartum, o aš ėmiau
59
ir parašiau – ir mano širdis juokias –
60
man
rodos
rodos,
nebus negerai, o mes
61
su tavo
g tėvu
c
Critical note: tėvu ] cor t pro g
tėvu
galim būti draugai – aš
62
jį myliu. Šiandie šeštadienis, o rytoj
63
aš keliuos 3 valandą rytą ir
važiuoju
važiuoju
64
į kalnus,
busiu
būsiu
augščiau,
aukščiau
negu ten, kur
65
šis
◊◊◊◊◊ edelveisas
c
Critical note: edelveisas ] a ras ill ver
edelveisas
išaugo.
66
Vanduk
Vanduk,
aš tave norėtau visą, visą išbu-
67
čiuoti, kad tu
sutirtum
c
Critical note: sutirptum ] vid ex err om p
sutirtum
sutirptum
mano
krutinės
krūtinės
68
kaitroj! Tu mano Vandukas!
69
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
70
Šiandie
užsissakiau
užsisakiau
del vizitkos kelnes už 2000
auks.
auks.,
n
Note: auks. ] auks[inų]
busiu
būsiu
frantas.
c
Critical note: Šiandie užsisakiau del vizitkos kelnes už 2000 auks., būsiu frantas. ] add phr in sin mg, vert
frantas.
frantas.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės kairėje paraštėje vertikaliai.
71
Žinai, aš
turbut
turbūt
susipiksiu
susipyksiu
su
br.
br.
n
Note: br. ] br[oliu]
Kaziu,
Kaziu,
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974), jauniausias Balio Sruogos brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete. Toliau sekančiuose išlikusiuose Balio Sruogos laiškuose nesutarimas su broliu nepaaiškintas.
o del ko – paskui
72
parašysiu.
c
Critical note: Žinai, aš turbūt susipyksiu su br. Kaziu, o del ko – paskui / parašysiu. ] add phr 1v s l Gavau čekų kalba Otokar Bžezina raštus, vert
p
Physical note: [1v] //
parašysiu.
parašysiu.
n
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės viršuje priešinga laiško tekstui kryptimi.
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 9
Critical note: mano ] def a
a1
Line number 21
Critical note: čigonų ] def fl
a3
Line number 27
Note: церковно славянский ] rus =bažnyčios slavų kalba
a1
Line number 28
Critical note: serbų ] cor e pro o
a1
Line number 32
Physical note: [1r] //
a1
Line number 33
Critical note: 2 ] add num in d ang
a3
Line number 34
Note: Otokar Březina (1868–1929), čekų poetas, žymiausias čekų simbolistas. Planuotos studijos apie Otokaro Březinos eiles Balys Sruoga neparašė. Čekų poeto eilių vertimų Balys Sruoga ėmėsi beveik po metų: „Vakar iš liūdnumo verčiau Otokaro Bžezinos labai liūdnas didingas eiles poemą[…]“; „Taip-pat sutiksiu ir „Gairėse“ rašyti, kurioms aš turbūt duosiu mano Bžezinos vertimus – kad tu žinotum, koks tai įstabus daiktas, tasai Bžezina! Kokia galia, kokia gyvybė, koks jis vienas pasauly ir kaip jame visas pasaulis sukaupta!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-19–20, in: LLTI BR, f. 53, b. 669, l. 1r–v). Balys Sruoga eilių vertimą įteikė žurnalui Gairės: „Siunčiu kol kas vertimą iš čekų originalo – Bžezinos eilių[…], […] manau, kad ne pro šalį būtų ir mums Bžezinos dvasia pasiūgėti“ (Balio Sruogos laiškas Vytautui Bičiūnui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-03-21, in: VUB RS, f. 1, b. 262, l. 1r). Otokar Bžezina, „Vigilijos“ [I. Sargais mes budim tavo], [II. Klausykit! Spindulių daina], [III. O Amžino Žodžio Galia!], vertė Balys Sruoga, in: Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3.
a3
Line number 37
Note: Adomas Mickevičius (1798–1855), lenkų ir lietuvių rašytojas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai apie Adomą Mickevičių neišliko. Išliko anksčiau Baliui Sruogai rašytas Fausto Kiršo laiškas šia tema: „Sruoga! / Iš karto gavau Tavo bent kelis laiškus įvairiais klausimais, kad nebežinau, į kurį įkibti. Ir kas Tau šovė galvon, kad aš galiu ką nors daugiau žinoti apie Mickevičių, negu Tu. Biržiškos knygą turiu, bet Kaune, nepasidžiaugsi. Ir nemenu, kaip jis nagrinėja jo lietuvybę. O aš, nežinodamas, kurias žinias apie Mickevičių turi, negi galiu Tau disertaciją per pusę valandos parašyti. Bet apgraiboms šį tą pabrėžiu Tavo širdžiai ir pykčiui nuraminti. – Visų pirma aš nesuprantu, ką nori pasakyti, klausdamas – kad Mickevičius dūšioj lietuvis buvo. – Mano įsitikinimu, Mickevičius sąmonėje buvo tikriausias lenkas ligi konfederatkos, bet savo būde, įgimtuos palinkimuos, minties stiprume ir jos pergyvenime – lietuvis. Jis buvo sąmoningas lenkas ir nesąmoningas lietuvis. Būdamas lietuvis jis niekumet nebūtų „Polskie pelgrzymstwo“ [lenk =„Lenkų piligrimystė“ – A. Mickevičiaus politinių straipsnių ciklas, skelbtas 1832–1833 m. Paryžiuje lenkų emigraciniame laikraštyje „Pielgrzym Polski“] rašęs. Žengė literatūron kaipo jų novatoris, lenkų mūzos ir politikos apaštalas. Del ko? Del to, kad jis, lietuviams vergaujant po lenkų jungu per amžius, įtikėjo, jog tos dvi tautos amžinai susiliejo, o tai patvirtina jo pasakymas, jog lietuvis ir lenkas – tikri broliai ir niekumet nesipeš. Mickevičiaus, kaip ir jo draugų universitete Čečoto ir Zano arba tojo periodo Kraševskio, Syrokomlės, Chodzkos ir kitų minties vyrų, žodis – Lietuva – buvo tas pats, kaip Lenkija, tik toks skirtumas, kad – Lietuva – buvo perimta misticizmo, kuriam Mickevičius visados kaupėsi ir kurį net taip stipriai pernešė lenkams. Ir aš manau, jog Mickevičius klydo grynai socialiniai, bet ne idėjiniai. Kalbant tendenciniai, jo „Polskie pelgrzymstwo“ visai nėra lenkų dvasios ar kultūros išdava, bet visa tai yra – wysnuto [lenk =atsiradę, kilę] – iš gilios lietuvio išsiilgimo širdies, nes panašios mintys lenkų pakilimams visai svetimos. Mickevičius taip pat tik socialiniai klydo prakalboj į „Konrad Wallenrod“ cituodamas Schillerį ir taikindamas į lietuvių egzistavimą, būtent, kas numirė gyvenimui, tas turi atgimti dainoje. Ta mintimi eidamas jis dainavo visas Lietuvos gražybes ir, būdamas magnatų įtrauktas į lenkų sūkurį, Lietuvai davė tiek, kiek iš Dievo turėjo lietuvybės, bet ne tiek, kiek galėjo duoti, atvėręs visas lietuvių minties knygas. Bet lenkai būtų paskutiniai kiaulės, jeigu jo nesisavintų, nes jis juos pasaulin išvedė, lietuviai taip pat būtų ne lietuviai, jei užmirštų galingą, nors ir klystantį, sūnų, kuriam buvo lemta lietuvių dvasios kilnumu su Dievu kalbėti. Ir aš manau, jog lenkams Mickevičius yra įsivaizduojama didybė. Užmirštant visa, ką jis lenkams davė, – technikinio ir idėjinio stimulo, kas pasilieka pačiuos lenkuos platesniu pasauliniu mastu, gilaus istoriko akyse, tik ne tokio, kaip Tavo profesoris, Mickevičius lenkų dvasią užtemdė ir iškėlė lietuvių didybę. / Aš neabejoju, jei būtų kas nors stipriai į Mickevičių paveikęs, jam taip garbinant Lietuvą, jis būtų mielai sugiedojęs motiniška kalba. Deja, lietuviai tuomet buvo prirakinto vergo lopšyje, o Mickevičių patraukė bajorų apaštalavimas. Tam faktui įtvirtinti, man rodos, tinka atsitikimas su Kraševskiu, kuris yra tos pat kartos sūnus. Kiek man teko nugirsti, „Aušros“ Basanavičiaus laikais, „Aušrai“ pasirodžius, lietuviams subruzdus, buvę kreiptasi prie senelio Kraševskio, kaipo lietuvio, rašančio lenkų kalba, imti lietuviškai rašyti. Kraševskis pasigailėjęs, jog jis stipriai senas, kad galėtų visas mintis naujon vagon pakreipti, bet niekumet nesigynė lietuvis esąs. Iš tikrųjų, kas gi toji tuomet „Aušra“ buvo? Keletas karštuolių ėmė senas tradicijas laužti. Jei šiandien mums „Aušra“ yra mistinga pranašystė, tai visai nereiškia, kad jinai tuomet galėjo stiprų atsispyrimą parodyti arba dvasios stiprybe – raštais – perversti luomų tradicijas. – Be to, Skirmantaitė, Jablonskienė, Davaino Silvestravičius yra gryni mickevičininkai, bet lietuviams lietuviškai išaugus, jie pasilieka lenkų žodyje, bet nieko bendra neturi su konfederatka… / Taip vaizduojuos lietuvių literatūrą lenkų kalba. / Bet savo profesoriui gali priminti, jog lietuviai, berods, XV ir XVI amžiaus, turi literatūros lotynų kalba iš vienuolynų. Ten apgiedamos medžioklės po Lietuvos miškus, Trakai ir t. t. Ar Tavo profesoris juos norėtų taip pat Horacijaus ir Vergilijaus ainiams dovanoti? Jeigu Tavo profesoris yra ne mitingų oratoris, bet rimtas istorikas, tai jis turėtų tautinėje genijaus sieloj pagyventi ir mokslo sakiniais puoštis, bet ne kasdieninio agitatoriaus norus patenkinti, kas visai suprantama ir įsivaizduojama. / Tiek Tau tegaliu pasakyti. Dabar pavasaris, aš taip iškrikęs, o Tu su tokiais rimtais dalykai[s] kimbi. Bet aš Tau, matai, mesterėjau keletą minčių – o iš jų daryk išvadas. Spausk profesorį prie sienos. Įdomu, kuriais argumentais jis Mickevičių suslavino. Gyvuok sveikas. Bučiuoju / Faustas / 1922-VI-22 / Berlynas […]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1922-06-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v; Idem., in: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, vyr. redaktorius Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1987, p. 226–228).
a1
Line number 39
Critical note: kad ] cor pro kas, cor d pro s
a3
Line number 41
Note: Mykolas Biržiška (1882–1962), lietuvių literatūros istorikas, Lietuvos universiteto dėstytojas Kaune. Kalbama apie Lietuvių mokslo draugijos leidinį – Mykolo Biržiškos mokykloms parengtos knygos Iš Adomo Mickevičiaus raštų pirmąją dalį, išspausdintą 1919 m. Vilniuje „Žaibo“ spaustuvės.
a1
Line number 43
Critical note: dar ] def da
a3
Line number 43
Note: Erichas Bernekeris (1874–1937), vokiečių kalbininkas, slavistikos specialistas, prūsų ir baltų kalbų tyrėjas. Balys Sruoga Miuncheno universitete išklausė keturis lingvistinius ir literatūrinius jo dėstytus kursus – slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų gramatiką ir slavų veiksmažodį. Profesorius Baliui Sruogai pasiūlė ir disertacijos temą, vadovavo jo darbui.
a1
Line number 43
Critical note: barsiuos ] cor b pro s
a1
Line number 50
Critical note: apie ] ins i
a1
Line number 55
Critical note: tėvą ] def
a1
Line number 61
Critical note: tėvu ] cor t pro g
a1
Line number 65
Critical note: edelveisas ] a ras ill ver
a1
Line number 67
Critical note: sutirptum ] vid ex err om p
a1
Line number 69
Critical note: Bal. ] sign
a3
Line number 70
Note: auks. ] auks[inų]
a1
Line number 70
Critical note: Šiandie užsisakiau del vizitkos kelnes už 2000 auks., būsiu frantas. ] add phr in sin mg, vert
a3
Line number 70
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės kairėje paraštėje vertikaliai.
a3
Line number 71
Note: br. ] br[oliu]
a3
Line number 71
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974), jauniausias Balio Sruogos brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete. Toliau sekančiuose išlikusiuose Balio Sruogos laiškuose nesutarimas su broliu nepaaiškintas.
a1
Line number 72
Critical note: Žinai, aš turbūt susipyksiu su br. Kaziu, o del ko – paskui / parašysiu. ] add phr 1v s l Gavau čekų kalba Otokar Bžezina raštus, vert
a1
Line number 72
Physical note: [1v] //
a3
Line number 72
Note: Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės viršuje priešinga laiško tekstui kryptimi.
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1922_07_08_vd_1r.jpgX (Close panel)
image
1922_07_08_vd_1v.jpgX (Close panel)
image