Vandai Daugirdaitei, 1924-01-29

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Daugirdaitei, 1924-01-29

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 497. Be visos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal Vandos Sruogienės pastabą („1924. I. 29. Iš Miuncheno – į Būgius“), turinį („Antradienis, 29“). Rašyta 16,1 × 16,9 cm gelstelėjusio, drobės faktūros laiškinio popieriaus dvigubame lape (1r, 1v–2r, 2v) parkeriu (mėlynu rašalu). Perlenkta pusiau, lankstymo į dvi dalis žymės. Kairiajame pakraštyje dvi skylamušio skylės. Yra įplyšimų. Ištepta. Dėmėta. Be voko. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 351–352 (Algio Samulionio rankraštis), BLKMČ BS, l. 55–56, KC PENN, l. 61–62 (Vandos Sruogienės mašinraščiai). Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1924-01-29: Genetinis
  • Witness a2: 1924-01-29: Diplomatinis
  • Witness a3: 1924-01-29: Redaguotas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Būgius, 1924-01-29, l. 1r, 1v–2r, 2v, parengė Neringa Markevičienė, žr. http://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1924_01_29_vd.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas juxta bylos aplanke sample BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.


Facsimile Image Placeholder

Vandukėli mano,
1
Vandukėli mano,
2
aš ir vėl ilgai iš tavęs nesulaukiu laiškelio.
3
O mano dienos slenka ramiai – nejučiomis. Tik
4
retkarčiais šiokie tokie
siur prizai
siurprizai
paįvai-
5
rina mano dienas. Visų pirma aš jau susku-
6
bau turėti vieną
v lyg
c
Critical note: lyg ] cor pro v, cor l pro v
lyg
ir konfliktą su
Dr.
dr.
Šauliu.
Šauliu.
n
Note: Jurgis Šaulys (1879–1948) – spaudos darbuotojas, 1924 m. formalus dienraščio Klaipėdos žinios redaktorius.
7
Oficialinai
c
Critical note: Oficialinai ] def O
Oficialinai
– ne konfliktas, bet esmėj – tikras.
8
Bet jis tuojau nusileido ir parašė man
Tokį
tokį
9
nuolaidų
laišką,
laišką,
n
Note: Balio Sruogos ir Jurgio Šaulio nesutarimas, matyt, kilo dėl darbo pradžios termino (Jurgis Šaulys norėjo, kad Balys Sruoga dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje pradėtų dirbti anksčiau):
„Gerbiamasai,
Tamstos laišką iš š. m. 19 d. gavau. Numatydamas, kad Tamsta tegali tik nuo 1. IV pradėti pas mus dirbti, aš jau šiandien pasikviečiau dviem mėnesiam vietinį literatą p. Jakužaitį, su kuriuo pamėginsime apsieiti ligi Tamsta atvyksi.
Kai dėl paties darbo pasidalijimo, pasikalbėsime ir susitarsime asmeniškai. Tamsta, žinoma, nieko bendro neturėsi su administracija – ir atsakomas tebūsi Tamsta tik prieš mane. Specialinių korespondentų kur kitur, be Kauno, dar neturiu. Tatai dar reikia suorganizuoti. Jei Tamsta galėtum man patarnauti atitinkamais nurodymais, būčiau dėkingas.
Knygynėlį jau esame šiokį-tokį įsitaisę (yra, žinoma, ir enciklopedija), – jį, reikalui esant, didinsime.
Informacijų tarnyba (telegrafu ir telefonu) yra jau iš dalies suorganizuota, iš dalies dar organizuojama. Prieš Kalėdas buvo jau viskas sutvarkyta, tik, pakrikus kauniškei Eltai, gauname dabar visai savarankiškai iš naujo pertvarkyti.
Tatai betgi, tikiuos, bus galima dar ligi vasario pradžios padaryti.
Pasisekimo egzaminus baigiant ir šiaip viso labo Tamstai linkėdamas, lieku Tamstos
J. Šaulys“ (Jurgio Šaulio laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1924-01-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 868, l. 1r–v). Balys Sruoga, 1924-04-01 pradėjęs darbą dienraštyje Klaipėdos žinios, iškart tapo jo faktiškuoju redaktoriumi.
kad aš jaučiuos visai pa-
10
tenkintas. Čia geras ženklas: bent ateity nuo
11
jo aš maža tepriklausysiu. Antra – gavau
12
laišką iš Puidos, kuriuo mane kviečia į
Kauną
Kauną,
13
ir ilgą lementacinį laišką iš Sutkaus, kuris
14
gvoltą kelia, kad aš Klaipėdon važiuoju.
15
Puidai atsakiau oficialinai, kaip ir visuomet,
16
kai aš jam rašau, nieko nepasakydamas.
17
Sutkui parašiau ilgą širdingą laišką,
18
bet rezultate vis tik atsisakiau gyvent
19
Kaune.
Kaune.
n
Note: Balio Sruogos susirašinėjimas su Kaziu Puida ir Antanu Sutkumi neišliko. „Laiškais, paskui ir žodžiu jie bandė atgrasyti B. Sruogą nuo Klaipėdos ir kalbėjo apie galimybes, pasilikus Kaune, darbuotis teatro ir spaudos baruose, universitete. Tačiau jų pasiūlymai kol kas, atrodo, nebuvo konkretūs, be to, B. Sruoga norėjo pabėgti nuo Kauno vyraujančio ūpo, būti arčiau gamtos. Lėmė ir tai, kad jau buvo duotas žodis, ir B. Sruoga išvažiavo ten, kur buvo susitaręs, nors širdyje ir jautė, jog Klaipėdoje ilgai nepabus“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 178).
Paskui įsileidžiau į
susirašynėjimą
susirašinėjimą
20
su
Kirša.
Kirša.
n
Note: Išliko vienas Fausto Kiršo laiškas, adresuotas Baliui Sruogai:
„Pirmų pirmiausias Baly!
Nežinau, kaip Tave beaukštinti ir kaip bevadinti. Tiek laiko – niekuo nesijungėme. Tu vis linksmas ir moki karikatūras piešti, reiškia, turi tvarkingo laiko. Aš blaškaus. Ilgai buvau sodžiuje. Dėkui – ten būdamas iš Tavęs gavau laišką, bet nieko nerašiau, nes vis kažkur rengiaus, kažką dariau. Visai neišponėjau, kaip mane pašiepi per kitus žmones. O su Tavim tokia metamorfoza pasidarė!
Jei tikėti, ką žmonės sako, būtent, kad Tu visų pirma vedi, gausi daktarą, gyveni Klaipėdoj, steigi teatrą, skaitai lekcijas universitete etc. Tai brač galima tik džiaugtis! Visus radiusus į centrą suvedi, nustoji būti Sruoga chaotingasis ir tampi Sruoga „gyvenimo matematingasis“. Kūną gyvenimui pritaikini. Valio!
O Kaune, kad žinotai, nebegalima gyventi. Mums menamas periodas – visų galų vienodumas – jau baigėsi.
Viskas formuojasi į tam tikrus skritulius, kastas, ūpus, pakraipas, palinkimus, tinginius, darbininkus, šmugelninkus, idealistus etc. Tas sveika. Bet jau reikia ten ilgiau pabūti, kad įeitum gyveniman savuoju žmogum. Kurį laiką darosi nebejauku. Susidarė įvairūs salonai, net ligi spiritistinių seansų. Gyva, bet savotiškai. Ligi Kalėdų Kauno visuomenė skyrėsi lageriais: vieni šoko, kiti susilaikė ir protestavo. Kalėdos ir Nauji metai visus sujungė – vienybė tortuos, krupnike ir fokstrote. Dabar padėtis buvo tokia: visi šoka.
Matai, aš Berlyne. Abejotinos vertės esimas ir abejotinos vertės mintys. Mažas kvaištelėjimas, migla, merdėjimas. Slogulys – brangenybė. Smagenis iškeičiau aukso valiuta. Gyventi galiu.
Tik gyventi. Kas toliau?
Daug taškų ir ilgas brūkšnys.
Pakaks. Parašyk savo dienas.
Bučiuoju. Faustas
[…]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1924-01-20, in: LLTI BR, f. 53, b. 762, nr. 1, l. 1r, 1v–2r, 2v).
Iš Balio Sruogos ir Fausto Kiršos tuo metu intensyvaus susirašinėjimo išliko dar vienas laiškas. Iš jo matyti, kokie buvo bičiulių tarpusavio santykiai, apie ką jie kalbėjosi, dėl ko nesutarė. Balys Sruoga kvietė Faustą Kiršą kartu vykti į kalnus paslydinėti, bet jis nenorėjo sutikti; Faustas Kirša, kitaip, nei kolegos Lietuvoje, palaikė Balio Sruogos sumanymą, pabaigus Miuncheno universitetą, išvykti dirbti į Klaipėdą:
„Sruoga! Tavo laiškas mane privertė šį tą konkretizuoti.
Visų pirma ski. Tavo pažįstamas Maskvos prof. [Ivanas] Iljinas, estetas, kartą vienoj lekcijoj gyrėsi, kaip jis supranta kalnų esmę. Visų pirma dvi padėti: daikto pažinimas, pergyvenimas ir daikto įsivaizdavimas. Minimas profesor. iš pradžių tik geografiniai kalnus jautęs, bet nesupratęs jų didybės. O kai palaipiojęs po Alpes, kaip mudu, tuoj apie tai parašęs filosofinę studiją apie daikto (kalnų) pažinimą, taip jam viskas kitaip atrodę. Dėl to gyvenime visų pirma reikalinga daiktas pažinti, o paskui jo esmę spręsti. Ski aš nepažįstu. Tik žinau – ilgi pagaliai riestais galais – net baisu; o kai į juos įsprausi kojas ir nuo kalno 2000 metrų žemyn dumi – labai dėkui, Tau bus gerai, o man kaput. Tai veiksmo pusė, kuri mano kūnui nepasiekiama ir manęs nevilioja. Esmėje gi (neužsigauk!) kuo skiriasi skimanija nuo markomanijos? Kūno mitrinimo žvilgsniu – taip, gerai. Bet idėjos? Minčiai jis nieko neduos, jeigu pačios aplinkybės, kur šliaudinėsi, tau bus ne prie širdies. Tai geras daiktas, bet savotiškas sadizmas: ar mergą josi, ar ski josi (jei čia per stipra, tai išbrauk šitą sakinį). Vėjai, toliai, viršūnės ir gelmės – po šimts velnių mandras daiktas, bet visa tai galima priimti tyliu žingsniu ir saldžiom akim; nebūtinai veido prakaite ir pasruvusiom kraujo akim. Tiesa, tai demoninga, aistringa, bet kam save masažuoti, jei to širdyje nėra; jei yra, – kam minties konvulsijas užmušti gyvenimu, kuris savyje visados yra smulkus ir įsivaizduojamas gigantas. O čia aš esu tikras, kad sportas užmuša dvasią: juo platesni muskulai – juo siauresnė mintis. Odisėjas stipruolis – jo nuogą kūną mergos alyvu trynė, kad jam net neramu darėsi. Jis už jaunuolius buvo stipresnis, bet Homeras gal nė vieno to malonumo neturėjo; Homero mintis lygi Odisėjaus kūno stiprybei (per jį dievai veikia), o Odisėjaus mintis lygi Homero kūnui.
O Tu manęs neužgauliok tinginiu, kurio niekas netraukia. Kai gyvenimas duoda vėjo, tai viskas gali patraukti. Tačiau kai reikia su kiekvienu varioku skaitytis ir tam tikras pareigas atlikti, tai jauti, kad visas traukimas tik iš kišenės, o nieko kišenėn, nieko širdin ir savo pirmajam rūpesniui, dėl kurio žmogukas atėjai žemėn taip trumpučiuką gyvenimą perbėgti. Gerai būti pelei, kuri nei kalnų svajoja, nei praeities nežino ir ateitin nežiūri – o sėdi aruode ir geltonus grūdus triuškina. Siauras gyvenimas, bet siaurumoje pilnas.
Aš mielai Tau padėčiau keliauti. Tu su pagaliais bryzautai, aš pakalnėj į viršūnes žiūrėtau. Tik matyk, aš dabar spausdinu taip senai mane varginančią „Vitolio raudą“ [Josefo Ignacy'o Kraszewski'o kūrinio vertimas iš lenkų kalbos]. Turiu spaustuvei perrašinėti, koreguoti, tvarkyti. Nuo smulkaus gyvenimo aš gal tik vasarą pabėgsiu – atsidusiu kaip Dievo akyse.
Dėl „Gairių“ aiškėja dalykas. Puida rašė, kad [už] iš užsienių įvežamąsias knygas reikėsią mokėti muito nuo kilg. 4 litai, dėl to „Gairių“ nebegalėsiąs spausdinti Berlyne ir laidojąs. Bet gal kitaip išsispręs. Tačiau tokie muitai – tai gali būti tik pikčiausias kerštas mūsų spaudai. Leidiniai mažės.
O Tu rusų dvasios neužgauliok. Rusų dvasia yra didesnė už vokiečių prašmatnumą. Tik rusai yra neprotingi. Ir rusų plasnojančią dvasią mes turim gerbti. Tai nereiškia, kad mes turim rusintis, bet į juos įeiti ir pasiimti kristalų – verta. Kas iš to vokiškojo afišavimosi. Iš vokiečių galima imti konkretingo gyvenimo sumetimus.
Klaipėda nušvarintas, civilizuotas miesčiokas. Ten burtis ir kauptis yra pagrindo. Ant vokiečių ir rusų ežios gali išaugti didelės varpos, paties Dievo pasėtos ir žmonių abiejų šalių pabraukomos ir pastebimos. Ir Tu savąja nerimstančia širdimi gali didelį darbą ten nuveikti. Tau ten bus Laufbahn [karjera] ir Genuss [malonumas]. Tu galėsi ir žmones suburti, ir laimėjimus parodyti. Tad ryžkis!
Tu nežinai, ką aš manau ir misliju? Ir daug, ir nieko. Nebūčiau žmogus, jei neturėčiau ryžimosi gyvenimą dėstyti savojo. Tik man niekur nesiseka. Mano obalsis – fiasco! Visas sekretas. Pas mane visados būdavo du keliu: save išvesti į žmogų [i]r dar padėti tautiniam darbui. Šitas dar visai mane suėdė: nebėgau rusuos 1915 m., likau dirbti. Paskui, kai nuėjo, dar tą, dar tą padarysiu, o tada… Tačiau viskas dar ir dar. Tai nusibodo. Dėl to aš noriu neva baigti vieną skritulį riesti smegenyse ir išbraukti visus dar. O paskum brač sudiev – važiuoju į Sacharą, tegul liūtai suėda, ar net toliau – tegul žmogėdros iškepa, gal geram kepsniui gardėsio sudarysiu. Be juoko, rengiuosi apie pasaulį keliauti. Ar tikrai keista? Kaip rašai, ne juokais Sicilijoj ir Aigipte atsidursiu. O, kaip aš noriu šviesos, šviesos! Norisi tą trumpą amžių „tiksliau“ sunaudoti.
Rašai – paimti į rankas žurnalą?! – šiuos žodžius rašau ir nemoku atsakyti. Seniau giliai manyje buvo minties, kad taip pasiėmus gerą, rimtą darbą dirbti, kad ir žurnalą, arba savos minties šviesa iškelti (nusakyti) mūsų literatūros eigą, tuo šviesiuoju dramos ūpu, kaip lietuvių sąmonė ėmė kristalizuotis į meno sparnus. Šio to padaryta, mintis auklėta, gal šis tas bus, bet nuotrupos, nuotrupos. Viskas „на размен“ [mainams].
Ir nusprendžiu, kad savųjų tarpe aš savo minties nepatenkinsiu. Lipt į žurnalą? А ему имя – первый и последний номер! [O jo pavadinimas – pirmas ir paskutinis numeris]! Mūsuose taip buvo, taip ir bus. Kažkaip organiškai aš nebetikiu Lietuvos meno rimtybei visuomenės akyse. Lietuva išėjo į svietą ir pasidarė svietava. Visi menininkai turi į truščobus lįsti. Kito galo nėra.
Dėl „Tautos teatro“ – toks dalykas. Tu žinai, kad „T. T.“ yra akcinė bendrovė – Puidos, Sutkaus ir dar vieno (nemenu vardo). Net Bičiūnas, kurs daugiausia kovojo ir dirba, – ne „akcininkas“. „Vilkolakis“, rodo[s], ne. Ir Bičiūnas, kuris yra jų spiritus movens, dekoratorius ir „Vilkolakiui“ vodevilių rašytojas, ir lektorius, neturi, iš ko gyventi. Atmink, kad Bičiūnas dabar kitoks – tik mene. Tas jam gerai. Gaila, nebeturiu vietos rašyti ir laiko biznai. Sudiev – Tavo Faustas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, [iš Berlyno – į Miuncheną], [iki 1924-01-29], in: LLTI BR, f. 53, b. 763, nr. 3, l. 1r–v, 2r–v).
Jis mat dabar Berlyne, „Gairių“
21
korektu
korektū
daro. Jis vis dar
kaž kaip
kažkaip
šiaušiasi,
22
bet aš jam rašau vis
širdingai,
širdingai
ir rimtai,
23
ir jis, matyt, nežino, kaip čia suprasti.
24
Bet
Taip
taip
išėjo, kad aš jam turėjau pasakyti
25
apie mūsų sumanymą ir pakviečiau
jį.
p
Physical note: [1r] //
jį.

Facsimile Image Placeholder

26
Jis sako, kad ir už devynių kalnų atva-
27
žiuotų. Ar tu
nepyksi
nepyksi,
Vandukai?
28
Paskui daug širdingų laiškų gavau iš Pronskaus.
29
Bet šiandie ištiko visų keisčiausias siur-
30
prizas.
Kaž kas
Kažkas
iš Amerikos, iš New-Yorko
31
man atsiuntė per telegrafą 30 dol. –
ir
c
Critical note: ir ] def
ir
32
nepasirašė kas. New-Yorke
,
berods
berods,
nieko
33
ir pažįstamo neturiu. Kas tai per štuko-
34
rius – neišmanau. Ir kas su tais pinigais
35
daryti – nežinau. Na, „įsigadys“.
36
Paskui,
Paskui
paskutiniu laiku labai pagerėjo mano
37
santykiai su
Verute
Verute
n
Note: Veronika Bakšytė (1898–1952) – nuo 1921 m. pedagogikos, psichologijos ir vokiečių literatūros studentė Miunsterio, Miuncheno ir Karaliaučiaus universitetuose.
ir
Domeikaite,
Domeikaite,
n
Note: Antanina Domeikaitė (1899–?) – filologijos studentė Miuncheno universitete.
jos prie-
38
telka. Mat kartu pietus
valgom,
valgom
ir bene
39
kas dien
kasdien
susitinkam. Tikri prieteliai pali-
40
kom. Ir kai man
įgrįsta
įgrysta
bekalti – nueinu
41
int jas, ir labai gerai sugyvenam. Jos siūlosi
42
atvažiuoti į
c
Critical note: atvažiuoti ] p vid ex err į
atvažiuoti į
atvažiuoti
vasarai į Klaipėdą. Tik
verutė Verutė
c
Critical note: Verutė ] cor pro verutė, cor V pro min
Verutė
43
žada savo „kavalierių“ atsivežti. Bet šiais
44
metais rengia ir ji ištekėti,
rodos
rodos,
už d-ro Kar-
45
velio. O užvakar – sekmadienį – vakarą
buvo
c
Critical note: buvo ] def vo
buvo
46
tokia vėtra – sniegas
pustė
pustė
ir nešalta – tai
47
su Domeikaite buvau išėjęs toli toli už
48
miesto. Ir Izaras taip šlamėjo, ir vėjas
49
taip staugė, ir sniegas toks šiltas buvo –
50
ir mintys taip toli lėkė – ir
dušioj
dūšioj
taip gera
51
buvo. Per paskutines
sąvaites
savaites
vis tik
biškį
p
Physical note: [1v] //
biškį

Facsimile Image Placeholder

52
nusivariau, bet tokio pagrindinio
53
išsivalkiojimo – vakar ir šiandie vėl
54
galva aiški. Ir galiu mokintis, ir iš visko
55
sprendžiant kvotimus turėčiau išlaikyti.
56
Profesorius disertaciją vokiečių kalba jau
57
galutinai priėmė ir šiomis dienomis
pasiulys
pasiūlys
58
fakulteto Tarybai užtvirtinti,
vadinas
vadinas,
59
už poros
savaičiu
savaičių
– kursai kentėjai!
60
Aš vis tiek manau, kad pavyks išropoti.
61
O šiuo tarpu dar vienas
dalykas
dalykas,
už kurį
62
Tu mane nelabai
te pagirsi
tepagirsi
– vas. 2 d. švenčiu
63
gerburgstagą.
gerburgstagą.
n
Note: Geburtstag vok =gimimo diena.
Tai aš pasikviečiau Verutę
64
su jos prietelka, vieną Šmulkštį ir vieną
65
vokietuką
vokietuką
n
Note: Erich Müller-Kamp (1897–1980) – Balio Sruogos bičiulis, Miuncheno universiteto vokiečių kalbos, meno istorijos, slavų filologijos studentas.
į Ratskeller'į. Bet labai ir nesi-
66
bark – nieko blogo neatsitiks, ir šiukšlės,
67
kurių galvą prikimšau, per tą vakarą
68
neišbirės.
neišbyrės.
Kad man gi baisiai liūdna
69
pasidaro, kai aš iš ryto atsikeliu ir pasi-
70
žiūriu į savo formulas! Tiktai kai pradedu
71
skaityti – jau liūdnumą užmirštu ir
72
nepamatau, kaip vakaras nusileidžia.
73
Bet už tai vakare eidamas
gulti,
gulti
kaip vaka-
74
rinę
maldą,
maldą
kas kartą tavo vardą kartoju.
75
Ir taip su tavo vardu lūpose
už miegu.
užmiegu.
76
Tik
kaikada
kai kada
perdaug
per daug
įsidumoju
įsidūmoju
– ir tuomet
77
ilgai nebeužmiegu, ir tuomet
siekamą
c
Critical note: sekamą ] vid ex err sie pro se
siekamą
sekamą
dieną
78
galva labai labai neaiški
pasidaro.
p
Physical note: [2r] //
pasidaro.

Facsimile Image Placeholder

79
Bet aš nemokėčiau pasakyti, ką aš
80
savo vakarinės maldos metu apie Tave
81
dūmoju.
Kaž kaip
Kažkaip
man rodos, kad aš tave
82
turiu, jaučiu tavo esimą, tavo širdies
83
Tvaskėjimą,
tvaskėjimą,
tavo kūno
šilimą,
šilimą
ir
nežinau
nežinau,
84
ar tai
dušia
dūšia
pusiau
pusiau
sapnuoja
sapnuoja,
ir ar
c
Critical note: ar ] cor pro ir, cor a pro i
ar
pusiau
85
būdi
budi
– ar tai iš tikrųjų taip
yra
c
Critical note: yra ] def a et vid interp
yra
yra.
86
Nepasakyčiau, kad aš
galvoju,
galvoju
ar apie
87
ateitį galvoju –
nekonkretingos ne konkretingos
c
Critical note: ne konkretingos ] cor pro nekonkretingos
ne konkretingos
mintys
88
pinasi
mane,
c
Critical note: manyje ] vid ex err mane, vid ex err om yj
mane,
manyje,
– man rodosi, kad
kaž kokie
kažkokie
89
gražūs-gražūs regėjimai mane supa.
90
Kur jie prasideda, kur jie baigias – nežinau.
91
Praeity – dabarty – ateity – tas pats virpėjimas,
92
tas pats dvelkimas. Ir aš taip aiškiai
93
jaučiu tavo širdies plastėjimą ir tavo
94
kūno šilimą.
Tiktai,
Tiktai
kai pro užleistą
95
langą prasimuša tekanti
saulė
saulė[…]
– – –
96
Atėjo pas mane
prietelis
prietelis.
97
Labanaktis
Labanaktis.
98
Bučiuoju
Bučiuoju.
99
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
100
Antradienis
c
Critical note: Antradienis ] ill -is
Antradienis
Antradienis,
101
29
p
Physical note: [2v] //
29
29.

Facsimile Image Placeholder

Vandukėli mano,
1
Vandukėli mano,
2
aš ir vėl ilgai iš tavęs nesulaukiu laiškelio.
3
O mano dienos slenka ramiai – nejučiomis. Tik
4
retkarčiais šiokie tokie
siur prizai
siurprizai
paįvai-
5
rina mano dienas. Visų pirma aš jau susku-
6
bau turėti vieną
v lyg
c
Critical note: lyg ] cor pro v, cor l pro v
lyg
ir konfliktą su
Dr.
dr.
Šauliu.
Šauliu.
n
Note: Jurgis Šaulys (1879–1948) – spaudos darbuotojas, 1924 m. formalus dienraščio Klaipėdos žinios redaktorius.
7
Oficialinai
c
Critical note: Oficialinai ] def O
Oficialinai
– ne konfliktas, bet esmėj – tikras.
8
Bet jis tuojau nusileido ir parašė man
Tokį
tokį
9
nuolaidų
laišką,
laišką,
n
Note: Balio Sruogos ir Jurgio Šaulio nesutarimas, matyt, kilo dėl darbo pradžios termino (Jurgis Šaulys norėjo, kad Balys Sruoga dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje pradėtų dirbti anksčiau):
„Gerbiamasai,
Tamstos laišką iš š. m. 19 d. gavau. Numatydamas, kad Tamsta tegali tik nuo 1. IV pradėti pas mus dirbti, aš jau šiandien pasikviečiau dviem mėnesiam vietinį literatą p. Jakužaitį, su kuriuo pamėginsime apsieiti ligi Tamsta atvyksi.
Kai dėl paties darbo pasidalijimo, pasikalbėsime ir susitarsime asmeniškai. Tamsta, žinoma, nieko bendro neturėsi su administracija – ir atsakomas tebūsi Tamsta tik prieš mane. Specialinių korespondentų kur kitur, be Kauno, dar neturiu. Tatai dar reikia suorganizuoti. Jei Tamsta galėtum man patarnauti atitinkamais nurodymais, būčiau dėkingas.
Knygynėlį jau esame šiokį-tokį įsitaisę (yra, žinoma, ir enciklopedija), – jį, reikalui esant, didinsime.
Informacijų tarnyba (telegrafu ir telefonu) yra jau iš dalies suorganizuota, iš dalies dar organizuojama. Prieš Kalėdas buvo jau viskas sutvarkyta, tik, pakrikus kauniškei Eltai, gauname dabar visai savarankiškai iš naujo pertvarkyti.
Tatai betgi, tikiuos, bus galima dar ligi vasario pradžios padaryti.
Pasisekimo egzaminus baigiant ir šiaip viso labo Tamstai linkėdamas, lieku Tamstos
J. Šaulys“ (Jurgio Šaulio laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1924-01-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 868, l. 1r–v). Balys Sruoga, 1924-04-01 pradėjęs darbą dienraštyje Klaipėdos žinios, iškart tapo jo faktiškuoju redaktoriumi.
kad aš jaučiuos visai pa-
10
tenkintas. Čia geras ženklas: bent ateity nuo
11
jo aš maža tepriklausysiu. Antra – gavau
12
laišką iš Puidos, kuriuo mane kviečia į
Kauną
Kauną,
13
ir ilgą lementacinį laišką iš Sutkaus, kuris
14
gvoltą kelia, kad aš Klaipėdon važiuoju.
15
Puidai atsakiau oficialinai, kaip ir visuomet,
16
kai aš jam rašau, nieko nepasakydamas.
17
Sutkui parašiau ilgą širdingą laišką,
18
bet rezultate vis tik atsisakiau gyvent
19
Kaune.
Kaune.
n
Note: Balio Sruogos susirašinėjimas su Kaziu Puida ir Antanu Sutkumi neišliko. „Laiškais, paskui ir žodžiu jie bandė atgrasyti B. Sruogą nuo Klaipėdos ir kalbėjo apie galimybes, pasilikus Kaune, darbuotis teatro ir spaudos baruose, universitete. Tačiau jų pasiūlymai kol kas, atrodo, nebuvo konkretūs, be to, B. Sruoga norėjo pabėgti nuo Kauno vyraujančio ūpo, būti arčiau gamtos. Lėmė ir tai, kad jau buvo duotas žodis, ir B. Sruoga išvažiavo ten, kur buvo susitaręs, nors širdyje ir jautė, jog Klaipėdoje ilgai nepabus“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 178).
Paskui įsileidžiau į
susirašynėjimą
susirašinėjimą
20
su
Kirša.
Kirša.
n
Note: Išliko vienas Fausto Kiršo laiškas, adresuotas Baliui Sruogai:
„Pirmų pirmiausias Baly!
Nežinau, kaip Tave beaukštinti ir kaip bevadinti. Tiek laiko – niekuo nesijungėme. Tu vis linksmas ir moki karikatūras piešti, reiškia, turi tvarkingo laiko. Aš blaškaus. Ilgai buvau sodžiuje. Dėkui – ten būdamas iš Tavęs gavau laišką, bet nieko nerašiau, nes vis kažkur rengiaus, kažką dariau. Visai neišponėjau, kaip mane pašiepi per kitus žmones. O su Tavim tokia metamorfoza pasidarė!
Jei tikėti, ką žmonės sako, būtent, kad Tu visų pirma vedi, gausi daktarą, gyveni Klaipėdoj, steigi teatrą, skaitai lekcijas universitete etc. Tai brač galima tik džiaugtis! Visus radiusus į centrą suvedi, nustoji būti Sruoga chaotingasis ir tampi Sruoga „gyvenimo matematingasis“. Kūną gyvenimui pritaikini. Valio!
O Kaune, kad žinotai, nebegalima gyventi. Mums menamas periodas – visų galų vienodumas – jau baigėsi.
Viskas formuojasi į tam tikrus skritulius, kastas, ūpus, pakraipas, palinkimus, tinginius, darbininkus, šmugelninkus, idealistus etc. Tas sveika. Bet jau reikia ten ilgiau pabūti, kad įeitum gyveniman savuoju žmogum. Kurį laiką darosi nebejauku. Susidarė įvairūs salonai, net ligi spiritistinių seansų. Gyva, bet savotiškai. Ligi Kalėdų Kauno visuomenė skyrėsi lageriais: vieni šoko, kiti susilaikė ir protestavo. Kalėdos ir Nauji metai visus sujungė – vienybė tortuos, krupnike ir fokstrote. Dabar padėtis buvo tokia: visi šoka.
Matai, aš Berlyne. Abejotinos vertės esimas ir abejotinos vertės mintys. Mažas kvaištelėjimas, migla, merdėjimas. Slogulys – brangenybė. Smagenis iškeičiau aukso valiuta. Gyventi galiu.
Tik gyventi. Kas toliau?
Daug taškų ir ilgas brūkšnys.
Pakaks. Parašyk savo dienas.
Bučiuoju. Faustas
[…]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1924-01-20, in: LLTI BR, f. 53, b. 762, nr. 1, l. 1r, 1v–2r, 2v).
Iš Balio Sruogos ir Fausto Kiršos tuo metu intensyvaus susirašinėjimo išliko dar vienas laiškas. Iš jo matyti, kokie buvo bičiulių tarpusavio santykiai, apie ką jie kalbėjosi, dėl ko nesutarė. Balys Sruoga kvietė Faustą Kiršą kartu vykti į kalnus paslydinėti, bet jis nenorėjo sutikti; Faustas Kirša, kitaip, nei kolegos Lietuvoje, palaikė Balio Sruogos sumanymą, pabaigus Miuncheno universitetą, išvykti dirbti į Klaipėdą:
„Sruoga! Tavo laiškas mane privertė šį tą konkretizuoti.
Visų pirma ski. Tavo pažįstamas Maskvos prof. [Ivanas] Iljinas, estetas, kartą vienoj lekcijoj gyrėsi, kaip jis supranta kalnų esmę. Visų pirma dvi padėti: daikto pažinimas, pergyvenimas ir daikto įsivaizdavimas. Minimas profesor. iš pradžių tik geografiniai kalnus jautęs, bet nesupratęs jų didybės. O kai palaipiojęs po Alpes, kaip mudu, tuoj apie tai parašęs filosofinę studiją apie daikto (kalnų) pažinimą, taip jam viskas kitaip atrodę. Dėl to gyvenime visų pirma reikalinga daiktas pažinti, o paskui jo esmę spręsti. Ski aš nepažįstu. Tik žinau – ilgi pagaliai riestais galais – net baisu; o kai į juos įsprausi kojas ir nuo kalno 2000 metrų žemyn dumi – labai dėkui, Tau bus gerai, o man kaput. Tai veiksmo pusė, kuri mano kūnui nepasiekiama ir manęs nevilioja. Esmėje gi (neužsigauk!) kuo skiriasi skimanija nuo markomanijos? Kūno mitrinimo žvilgsniu – taip, gerai. Bet idėjos? Minčiai jis nieko neduos, jeigu pačios aplinkybės, kur šliaudinėsi, tau bus ne prie širdies. Tai geras daiktas, bet savotiškas sadizmas: ar mergą josi, ar ski josi (jei čia per stipra, tai išbrauk šitą sakinį). Vėjai, toliai, viršūnės ir gelmės – po šimts velnių mandras daiktas, bet visa tai galima priimti tyliu žingsniu ir saldžiom akim; nebūtinai veido prakaite ir pasruvusiom kraujo akim. Tiesa, tai demoninga, aistringa, bet kam save masažuoti, jei to širdyje nėra; jei yra, – kam minties konvulsijas užmušti gyvenimu, kuris savyje visados yra smulkus ir įsivaizduojamas gigantas. O čia aš esu tikras, kad sportas užmuša dvasią: juo platesni muskulai – juo siauresnė mintis. Odisėjas stipruolis – jo nuogą kūną mergos alyvu trynė, kad jam net neramu darėsi. Jis už jaunuolius buvo stipresnis, bet Homeras gal nė vieno to malonumo neturėjo; Homero mintis lygi Odisėjaus kūno stiprybei (per jį dievai veikia), o Odisėjaus mintis lygi Homero kūnui.
O Tu manęs neužgauliok tinginiu, kurio niekas netraukia. Kai gyvenimas duoda vėjo, tai viskas gali patraukti. Tačiau kai reikia su kiekvienu varioku skaitytis ir tam tikras pareigas atlikti, tai jauti, kad visas traukimas tik iš kišenės, o nieko kišenėn, nieko širdin ir savo pirmajam rūpesniui, dėl kurio žmogukas atėjai žemėn taip trumpučiuką gyvenimą perbėgti. Gerai būti pelei, kuri nei kalnų svajoja, nei praeities nežino ir ateitin nežiūri – o sėdi aruode ir geltonus grūdus triuškina. Siauras gyvenimas, bet siaurumoje pilnas.
Aš mielai Tau padėčiau keliauti. Tu su pagaliais bryzautai, aš pakalnėj į viršūnes žiūrėtau. Tik matyk, aš dabar spausdinu taip senai mane varginančią „Vitolio raudą“ [Josefo Ignacy'o Kraszewski'o kūrinio vertimas iš lenkų kalbos]. Turiu spaustuvei perrašinėti, koreguoti, tvarkyti. Nuo smulkaus gyvenimo aš gal tik vasarą pabėgsiu – atsidusiu kaip Dievo akyse.
Dėl „Gairių“ aiškėja dalykas. Puida rašė, kad [už] iš užsienių įvežamąsias knygas reikėsią mokėti muito nuo kilg. 4 litai, dėl to „Gairių“ nebegalėsiąs spausdinti Berlyne ir laidojąs. Bet gal kitaip išsispręs. Tačiau tokie muitai – tai gali būti tik pikčiausias kerštas mūsų spaudai. Leidiniai mažės.
O Tu rusų dvasios neužgauliok. Rusų dvasia yra didesnė už vokiečių prašmatnumą. Tik rusai yra neprotingi. Ir rusų plasnojančią dvasią mes turim gerbti. Tai nereiškia, kad mes turim rusintis, bet į juos įeiti ir pasiimti kristalų – verta. Kas iš to vokiškojo afišavimosi. Iš vokiečių galima imti konkretingo gyvenimo sumetimus.
Klaipėda nušvarintas, civilizuotas miesčiokas. Ten burtis ir kauptis yra pagrindo. Ant vokiečių ir rusų ežios gali išaugti didelės varpos, paties Dievo pasėtos ir žmonių abiejų šalių pabraukomos ir pastebimos. Ir Tu savąja nerimstančia širdimi gali didelį darbą ten nuveikti. Tau ten bus Laufbahn [karjera] ir Genuss [malonumas]. Tu galėsi ir žmones suburti, ir laimėjimus parodyti. Tad ryžkis!
Tu nežinai, ką aš manau ir misliju? Ir daug, ir nieko. Nebūčiau žmogus, jei neturėčiau ryžimosi gyvenimą dėstyti savojo. Tik man niekur nesiseka. Mano obalsis – fiasco! Visas sekretas. Pas mane visados būdavo du keliu: save išvesti į žmogų [i]r dar padėti tautiniam darbui. Šitas dar visai mane suėdė: nebėgau rusuos 1915 m., likau dirbti. Paskui, kai nuėjo, dar tą, dar tą padarysiu, o tada… Tačiau viskas dar ir dar. Tai nusibodo. Dėl to aš noriu neva baigti vieną skritulį riesti smegenyse ir išbraukti visus dar. O paskum brač sudiev – važiuoju į Sacharą, tegul liūtai suėda, ar net toliau – tegul žmogėdros iškepa, gal geram kepsniui gardėsio sudarysiu. Be juoko, rengiuosi apie pasaulį keliauti. Ar tikrai keista? Kaip rašai, ne juokais Sicilijoj ir Aigipte atsidursiu. O, kaip aš noriu šviesos, šviesos! Norisi tą trumpą amžių „tiksliau“ sunaudoti.
Rašai – paimti į rankas žurnalą?! – šiuos žodžius rašau ir nemoku atsakyti. Seniau giliai manyje buvo minties, kad taip pasiėmus gerą, rimtą darbą dirbti, kad ir žurnalą, arba savos minties šviesa iškelti (nusakyti) mūsų literatūros eigą, tuo šviesiuoju dramos ūpu, kaip lietuvių sąmonė ėmė kristalizuotis į meno sparnus. Šio to padaryta, mintis auklėta, gal šis tas bus, bet nuotrupos, nuotrupos. Viskas „на размен“ [mainams].
Ir nusprendžiu, kad savųjų tarpe aš savo minties nepatenkinsiu. Lipt į žurnalą? А ему имя – первый и последний номер! [O jo pavadinimas – pirmas ir paskutinis numeris]! Mūsuose taip buvo, taip ir bus. Kažkaip organiškai aš nebetikiu Lietuvos meno rimtybei visuomenės akyse. Lietuva išėjo į svietą ir pasidarė svietava. Visi menininkai turi į truščobus lįsti. Kito galo nėra.
Dėl „Tautos teatro“ – toks dalykas. Tu žinai, kad „T. T.“ yra akcinė bendrovė – Puidos, Sutkaus ir dar vieno (nemenu vardo). Net Bičiūnas, kurs daugiausia kovojo ir dirba, – ne „akcininkas“. „Vilkolakis“, rodo[s], ne. Ir Bičiūnas, kuris yra jų spiritus movens, dekoratorius ir „Vilkolakiui“ vodevilių rašytojas, ir lektorius, neturi, iš ko gyventi. Atmink, kad Bičiūnas dabar kitoks – tik mene. Tas jam gerai. Gaila, nebeturiu vietos rašyti ir laiko biznai. Sudiev – Tavo Faustas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, [iš Berlyno – į Miuncheną], [iki 1924-01-29], in: LLTI BR, f. 53, b. 763, nr. 3, l. 1r–v, 2r–v).
Jis mat dabar Berlyne, „Gairių“
21
korektu
korektū
daro. Jis vis dar
kaž kaip
kažkaip
šiaušiasi,
22
bet aš jam rašau vis
širdingai,
širdingai
ir rimtai,
23
ir jis, matyt, nežino, kaip čia suprasti.
24
Bet
Taip
taip
išėjo, kad aš jam turėjau pasakyti
25
apie mūsų sumanymą ir pakviečiau
jį.
p
Physical note: [1r] //
jį.

Facsimile Image Placeholder

26
Jis sako, kad ir už devynių kalnų atva-
27
žiuotų. Ar tu
nepyksi
nepyksi,
Vandukai?
28
Paskui daug širdingų laiškų gavau iš Pronskaus.
29
Bet šiandie ištiko visų keisčiausias siur-
30
prizas.
Kaž kas
Kažkas
iš Amerikos, iš New-Yorko
31
man atsiuntė per telegrafą 30 dol. –
ir
c
Critical note: ir ] def
ir
32
nepasirašė kas. New-Yorke
,
berods
berods,
nieko
33
ir pažįstamo neturiu. Kas tai per štuko-
34
rius – neišmanau. Ir kas su tais pinigais
35
daryti – nežinau. Na, „įsigadys“.
36
Paskui,
Paskui
paskutiniu laiku labai pagerėjo mano
37
santykiai su
Verute
Verute
n
Note: Veronika Bakšytė (1898–1952) – nuo 1921 m. pedagogikos, psichologijos ir vokiečių literatūros studentė Miunsterio, Miuncheno ir Karaliaučiaus universitetuose.
ir
Domeikaite,
Domeikaite,
n
Note: Antanina Domeikaitė (1899–?) – filologijos studentė Miuncheno universitete.
jos prie-
38
telka. Mat kartu pietus
valgom,
valgom
ir bene
39
kas dien
kasdien
susitinkam. Tikri prieteliai pali-
40
kom. Ir kai man
įgrįsta
įgrysta
bekalti – nueinu
41
int jas, ir labai gerai sugyvenam. Jos siūlosi
42
atvažiuoti į
c
Critical note: atvažiuoti ] p vid ex err į
atvažiuoti į
atvažiuoti
vasarai į Klaipėdą. Tik
verutė Verutė
c
Critical note: Verutė ] cor pro verutė, cor V pro min
Verutė
43
žada savo „kavalierių“ atsivežti. Bet šiais
44
metais rengia ir ji ištekėti,
rodos
rodos,
už d-ro Kar-
45
velio. O užvakar – sekmadienį – vakarą
buvo
c
Critical note: buvo ] def vo
buvo
46
tokia vėtra – sniegas
pustė
pustė
ir nešalta – tai
47
su Domeikaite buvau išėjęs toli toli už
48
miesto. Ir Izaras taip šlamėjo, ir vėjas
49
taip staugė, ir sniegas toks šiltas buvo –
50
ir mintys taip toli lėkė – ir
dušioj
dūšioj
taip gera
51
buvo. Per paskutines
sąvaites
savaites
vis tik
biškį
p
Physical note: [1v] //
biškį

Facsimile Image Placeholder

52
nusivariau, bet tokio pagrindinio
53
išsivalkiojimo – vakar ir šiandie vėl
54
galva aiški. Ir galiu mokintis, ir iš visko
55
sprendžiant kvotimus turėčiau išlaikyti.
56
Profesorius disertaciją vokiečių kalba jau
57
galutinai priėmė ir šiomis dienomis
pasiulys
pasiūlys
58
fakulteto Tarybai užtvirtinti,
vadinas
vadinas,
59
už poros
savaičiu
savaičių
– kursai kentėjai!
60
Aš vis tiek manau, kad pavyks išropoti.
61
O šiuo tarpu dar vienas
dalykas
dalykas,
už kurį
62
Tu mane nelabai
te pagirsi
tepagirsi
– vas. 2 d. švenčiu
63
gerburgstagą.
gerburgstagą.
n
Note: Geburtstag vok =gimimo diena.
Tai aš pasikviečiau Verutę
64
su jos prietelka, vieną Šmulkštį ir vieną
65
vokietuką
vokietuką
n
Note: Erich Müller-Kamp (1897–1980) – Balio Sruogos bičiulis, Miuncheno universiteto vokiečių kalbos, meno istorijos, slavų filologijos studentas.
į Ratskeller'į. Bet labai ir nesi-
66
bark – nieko blogo neatsitiks, ir šiukšlės,
67
kurių galvą prikimšau, per tą vakarą
68
neišbirės.
neišbyrės.
Kad man gi baisiai liūdna
69
pasidaro, kai aš iš ryto atsikeliu ir pasi-
70
žiūriu į savo formulas! Tiktai kai pradedu
71
skaityti – jau liūdnumą užmirštu ir
72
nepamatau, kaip vakaras nusileidžia.
73
Bet už tai vakare eidamas
gulti,
gulti
kaip vaka-
74
rinę
maldą,
maldą
kas kartą tavo vardą kartoju.
75
Ir taip su tavo vardu lūpose
už miegu.
užmiegu.
76
Tik
kaikada
kai kada
perdaug
per daug
įsidumoju
įsidūmoju
– ir tuomet
77
ilgai nebeužmiegu, ir tuomet
siekamą
c
Critical note: sekamą ] vid ex err sie pro se
siekamą
sekamą
dieną
78
galva labai labai neaiški
pasidaro.
p
Physical note: [2r] //
pasidaro.

Facsimile Image Placeholder

79
Bet aš nemokėčiau pasakyti, ką aš
80
savo vakarinės maldos metu apie Tave
81
dūmoju.
Kaž kaip
Kažkaip
man rodos, kad aš tave
82
turiu, jaučiu tavo esimą, tavo širdies
83
Tvaskėjimą,
tvaskėjimą,
tavo kūno
šilimą,
šilimą
ir
nežinau
nežinau,
84
ar tai
dušia
dūšia
pusiau
pusiau
sapnuoja
sapnuoja,
ir ar
c
Critical note: ar ] cor pro ir, cor a pro i
ar
pusiau
85
būdi
budi
– ar tai iš tikrųjų taip
yra
c
Critical note: yra ] def a et vid interp
yra
yra.
86
Nepasakyčiau, kad aš
galvoju,
galvoju
ar apie
87
ateitį galvoju –
nekonkretingos ne konkretingos
c
Critical note: ne konkretingos ] cor pro nekonkretingos
ne konkretingos
mintys
88
pinasi
mane,
c
Critical note: manyje ] vid ex err mane, vid ex err om yj
mane,
manyje,
– man rodosi, kad
kaž kokie
kažkokie
89
gražūs-gražūs regėjimai mane supa.
90
Kur jie prasideda, kur jie baigias – nežinau.
91
Praeity – dabarty – ateity – tas pats virpėjimas,
92
tas pats dvelkimas. Ir aš taip aiškiai
93
jaučiu tavo širdies plastėjimą ir tavo
94
kūno šilimą.
Tiktai,
Tiktai
kai pro užleistą
95
langą prasimuša tekanti
saulė
saulė[…]
– – –
96
Atėjo pas mane
prietelis
prietelis.
97
Labanaktis
Labanaktis.
98
Bučiuoju
Bučiuoju.
99
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
100
Antradienis
c
Critical note: Antradienis ] ill -is
Antradienis
Antradienis,
101
29
p
Physical note: [2v] //
29
29.

Facsimile Image Placeholder

Vandukėli mano,
1
Vandukėli mano,
2
aš ir vėl ilgai iš tavęs nesulaukiu laiškelio.
3
O mano dienos slenka ramiai – nejučiomis. Tik
4
retkarčiais šiokie tokie
siur prizai
siurprizai
paįvai-
5
rina mano dienas. Visų pirma aš jau susku-
6
bau turėti vieną
v lyg
c
Critical note: lyg ] cor pro v, cor l pro v
lyg
ir konfliktą su
Dr.
dr.
Šauliu.
Šauliu.
n
Note: Jurgis Šaulys (1879–1948) – spaudos darbuotojas, 1924 m. formalus dienraščio Klaipėdos žinios redaktorius.
7
Oficialinai
c
Critical note: Oficialinai ] def O
Oficialinai
– ne konfliktas, bet esmėj – tikras.
8
Bet jis tuojau nusileido ir parašė man
Tokį
tokį
9
nuolaidų
laišką,
laišką,
n
Note: Balio Sruogos ir Jurgio Šaulio nesutarimas, matyt, kilo dėl darbo pradžios termino (Jurgis Šaulys norėjo, kad Balys Sruoga dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje pradėtų dirbti anksčiau):
„Gerbiamasai,
Tamstos laišką iš š. m. 19 d. gavau. Numatydamas, kad Tamsta tegali tik nuo 1. IV pradėti pas mus dirbti, aš jau šiandien pasikviečiau dviem mėnesiam vietinį literatą p. Jakužaitį, su kuriuo pamėginsime apsieiti ligi Tamsta atvyksi.
Kai dėl paties darbo pasidalijimo, pasikalbėsime ir susitarsime asmeniškai. Tamsta, žinoma, nieko bendro neturėsi su administracija – ir atsakomas tebūsi Tamsta tik prieš mane. Specialinių korespondentų kur kitur, be Kauno, dar neturiu. Tatai dar reikia suorganizuoti. Jei Tamsta galėtum man patarnauti atitinkamais nurodymais, būčiau dėkingas.
Knygynėlį jau esame šiokį-tokį įsitaisę (yra, žinoma, ir enciklopedija), – jį, reikalui esant, didinsime.
Informacijų tarnyba (telegrafu ir telefonu) yra jau iš dalies suorganizuota, iš dalies dar organizuojama. Prieš Kalėdas buvo jau viskas sutvarkyta, tik, pakrikus kauniškei Eltai, gauname dabar visai savarankiškai iš naujo pertvarkyti.
Tatai betgi, tikiuos, bus galima dar ligi vasario pradžios padaryti.
Pasisekimo egzaminus baigiant ir šiaip viso labo Tamstai linkėdamas, lieku Tamstos
J. Šaulys“ (Jurgio Šaulio laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1924-01-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 868, l. 1r–v). Balys Sruoga, 1924-04-01 pradėjęs darbą dienraštyje Klaipėdos žinios, iškart tapo jo faktiškuoju redaktoriumi.
kad aš jaučiuos visai pa-
10
tenkintas. Čia geras ženklas: bent ateity nuo
11
jo aš maža tepriklausysiu. Antra – gavau
12
laišką iš Puidos, kuriuo mane kviečia į
Kauną
Kauną,
13
ir ilgą lementacinį laišką iš Sutkaus, kuris
14
gvoltą kelia, kad aš Klaipėdon važiuoju.
15
Puidai atsakiau oficialinai, kaip ir visuomet,
16
kai aš jam rašau, nieko nepasakydamas.
17
Sutkui parašiau ilgą širdingą laišką,
18
bet rezultate vis tik atsisakiau gyvent
19
Kaune.
Kaune.
n
Note: Balio Sruogos susirašinėjimas su Kaziu Puida ir Antanu Sutkumi neišliko. „Laiškais, paskui ir žodžiu jie bandė atgrasyti B. Sruogą nuo Klaipėdos ir kalbėjo apie galimybes, pasilikus Kaune, darbuotis teatro ir spaudos baruose, universitete. Tačiau jų pasiūlymai kol kas, atrodo, nebuvo konkretūs, be to, B. Sruoga norėjo pabėgti nuo Kauno vyraujančio ūpo, būti arčiau gamtos. Lėmė ir tai, kad jau buvo duotas žodis, ir B. Sruoga išvažiavo ten, kur buvo susitaręs, nors širdyje ir jautė, jog Klaipėdoje ilgai nepabus“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 178).
Paskui įsileidžiau į
susirašynėjimą
susirašinėjimą
20
su
Kirša.
Kirša.
n
Note: Išliko vienas Fausto Kiršo laiškas, adresuotas Baliui Sruogai:
„Pirmų pirmiausias Baly!
Nežinau, kaip Tave beaukštinti ir kaip bevadinti. Tiek laiko – niekuo nesijungėme. Tu vis linksmas ir moki karikatūras piešti, reiškia, turi tvarkingo laiko. Aš blaškaus. Ilgai buvau sodžiuje. Dėkui – ten būdamas iš Tavęs gavau laišką, bet nieko nerašiau, nes vis kažkur rengiaus, kažką dariau. Visai neišponėjau, kaip mane pašiepi per kitus žmones. O su Tavim tokia metamorfoza pasidarė!
Jei tikėti, ką žmonės sako, būtent, kad Tu visų pirma vedi, gausi daktarą, gyveni Klaipėdoj, steigi teatrą, skaitai lekcijas universitete etc. Tai brač galima tik džiaugtis! Visus radiusus į centrą suvedi, nustoji būti Sruoga chaotingasis ir tampi Sruoga „gyvenimo matematingasis“. Kūną gyvenimui pritaikini. Valio!
O Kaune, kad žinotai, nebegalima gyventi. Mums menamas periodas – visų galų vienodumas – jau baigėsi.
Viskas formuojasi į tam tikrus skritulius, kastas, ūpus, pakraipas, palinkimus, tinginius, darbininkus, šmugelninkus, idealistus etc. Tas sveika. Bet jau reikia ten ilgiau pabūti, kad įeitum gyveniman savuoju žmogum. Kurį laiką darosi nebejauku. Susidarė įvairūs salonai, net ligi spiritistinių seansų. Gyva, bet savotiškai. Ligi Kalėdų Kauno visuomenė skyrėsi lageriais: vieni šoko, kiti susilaikė ir protestavo. Kalėdos ir Nauji metai visus sujungė – vienybė tortuos, krupnike ir fokstrote. Dabar padėtis buvo tokia: visi šoka.
Matai, aš Berlyne. Abejotinos vertės esimas ir abejotinos vertės mintys. Mažas kvaištelėjimas, migla, merdėjimas. Slogulys – brangenybė. Smagenis iškeičiau aukso valiuta. Gyventi galiu.
Tik gyventi. Kas toliau?
Daug taškų ir ilgas brūkšnys.
Pakaks. Parašyk savo dienas.
Bučiuoju. Faustas
[…]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1924-01-20, in: LLTI BR, f. 53, b. 762, nr. 1, l. 1r, 1v–2r, 2v).
Iš Balio Sruogos ir Fausto Kiršos tuo metu intensyvaus susirašinėjimo išliko dar vienas laiškas. Iš jo matyti, kokie buvo bičiulių tarpusavio santykiai, apie ką jie kalbėjosi, dėl ko nesutarė. Balys Sruoga kvietė Faustą Kiršą kartu vykti į kalnus paslydinėti, bet jis nenorėjo sutikti; Faustas Kirša, kitaip, nei kolegos Lietuvoje, palaikė Balio Sruogos sumanymą, pabaigus Miuncheno universitetą, išvykti dirbti į Klaipėdą:
„Sruoga! Tavo laiškas mane privertė šį tą konkretizuoti.
Visų pirma ski. Tavo pažįstamas Maskvos prof. [Ivanas] Iljinas, estetas, kartą vienoj lekcijoj gyrėsi, kaip jis supranta kalnų esmę. Visų pirma dvi padėti: daikto pažinimas, pergyvenimas ir daikto įsivaizdavimas. Minimas profesor. iš pradžių tik geografiniai kalnus jautęs, bet nesupratęs jų didybės. O kai palaipiojęs po Alpes, kaip mudu, tuoj apie tai parašęs filosofinę studiją apie daikto (kalnų) pažinimą, taip jam viskas kitaip atrodę. Dėl to gyvenime visų pirma reikalinga daiktas pažinti, o paskui jo esmę spręsti. Ski aš nepažįstu. Tik žinau – ilgi pagaliai riestais galais – net baisu; o kai į juos įsprausi kojas ir nuo kalno 2000 metrų žemyn dumi – labai dėkui, Tau bus gerai, o man kaput. Tai veiksmo pusė, kuri mano kūnui nepasiekiama ir manęs nevilioja. Esmėje gi (neužsigauk!) kuo skiriasi skimanija nuo markomanijos? Kūno mitrinimo žvilgsniu – taip, gerai. Bet idėjos? Minčiai jis nieko neduos, jeigu pačios aplinkybės, kur šliaudinėsi, tau bus ne prie širdies. Tai geras daiktas, bet savotiškas sadizmas: ar mergą josi, ar ski josi (jei čia per stipra, tai išbrauk šitą sakinį). Vėjai, toliai, viršūnės ir gelmės – po šimts velnių mandras daiktas, bet visa tai galima priimti tyliu žingsniu ir saldžiom akim; nebūtinai veido prakaite ir pasruvusiom kraujo akim. Tiesa, tai demoninga, aistringa, bet kam save masažuoti, jei to širdyje nėra; jei yra, – kam minties konvulsijas užmušti gyvenimu, kuris savyje visados yra smulkus ir įsivaizduojamas gigantas. O čia aš esu tikras, kad sportas užmuša dvasią: juo platesni muskulai – juo siauresnė mintis. Odisėjas stipruolis – jo nuogą kūną mergos alyvu trynė, kad jam net neramu darėsi. Jis už jaunuolius buvo stipresnis, bet Homeras gal nė vieno to malonumo neturėjo; Homero mintis lygi Odisėjaus kūno stiprybei (per jį dievai veikia), o Odisėjaus mintis lygi Homero kūnui.
O Tu manęs neužgauliok tinginiu, kurio niekas netraukia. Kai gyvenimas duoda vėjo, tai viskas gali patraukti. Tačiau kai reikia su kiekvienu varioku skaitytis ir tam tikras pareigas atlikti, tai jauti, kad visas traukimas tik iš kišenės, o nieko kišenėn, nieko širdin ir savo pirmajam rūpesniui, dėl kurio žmogukas atėjai žemėn taip trumpučiuką gyvenimą perbėgti. Gerai būti pelei, kuri nei kalnų svajoja, nei praeities nežino ir ateitin nežiūri – o sėdi aruode ir geltonus grūdus triuškina. Siauras gyvenimas, bet siaurumoje pilnas.
Aš mielai Tau padėčiau keliauti. Tu su pagaliais bryzautai, aš pakalnėj į viršūnes žiūrėtau. Tik matyk, aš dabar spausdinu taip senai mane varginančią „Vitolio raudą“ [Josefo Ignacy'o Kraszewski'o kūrinio vertimas iš lenkų kalbos]. Turiu spaustuvei perrašinėti, koreguoti, tvarkyti. Nuo smulkaus gyvenimo aš gal tik vasarą pabėgsiu – atsidusiu kaip Dievo akyse.
Dėl „Gairių“ aiškėja dalykas. Puida rašė, kad [už] iš užsienių įvežamąsias knygas reikėsią mokėti muito nuo kilg. 4 litai, dėl to „Gairių“ nebegalėsiąs spausdinti Berlyne ir laidojąs. Bet gal kitaip išsispręs. Tačiau tokie muitai – tai gali būti tik pikčiausias kerštas mūsų spaudai. Leidiniai mažės.
O Tu rusų dvasios neužgauliok. Rusų dvasia yra didesnė už vokiečių prašmatnumą. Tik rusai yra neprotingi. Ir rusų plasnojančią dvasią mes turim gerbti. Tai nereiškia, kad mes turim rusintis, bet į juos įeiti ir pasiimti kristalų – verta. Kas iš to vokiškojo afišavimosi. Iš vokiečių galima imti konkretingo gyvenimo sumetimus.
Klaipėda nušvarintas, civilizuotas miesčiokas. Ten burtis ir kauptis yra pagrindo. Ant vokiečių ir rusų ežios gali išaugti didelės varpos, paties Dievo pasėtos ir žmonių abiejų šalių pabraukomos ir pastebimos. Ir Tu savąja nerimstančia širdimi gali didelį darbą ten nuveikti. Tau ten bus Laufbahn [karjera] ir Genuss [malonumas]. Tu galėsi ir žmones suburti, ir laimėjimus parodyti. Tad ryžkis!
Tu nežinai, ką aš manau ir misliju? Ir daug, ir nieko. Nebūčiau žmogus, jei neturėčiau ryžimosi gyvenimą dėstyti savojo. Tik man niekur nesiseka. Mano obalsis – fiasco! Visas sekretas. Pas mane visados būdavo du keliu: save išvesti į žmogų [i]r dar padėti tautiniam darbui. Šitas dar visai mane suėdė: nebėgau rusuos 1915 m., likau dirbti. Paskui, kai nuėjo, dar tą, dar tą padarysiu, o tada… Tačiau viskas dar ir dar. Tai nusibodo. Dėl to aš noriu neva baigti vieną skritulį riesti smegenyse ir išbraukti visus dar. O paskum brač sudiev – važiuoju į Sacharą, tegul liūtai suėda, ar net toliau – tegul žmogėdros iškepa, gal geram kepsniui gardėsio sudarysiu. Be juoko, rengiuosi apie pasaulį keliauti. Ar tikrai keista? Kaip rašai, ne juokais Sicilijoj ir Aigipte atsidursiu. O, kaip aš noriu šviesos, šviesos! Norisi tą trumpą amžių „tiksliau“ sunaudoti.
Rašai – paimti į rankas žurnalą?! – šiuos žodžius rašau ir nemoku atsakyti. Seniau giliai manyje buvo minties, kad taip pasiėmus gerą, rimtą darbą dirbti, kad ir žurnalą, arba savos minties šviesa iškelti (nusakyti) mūsų literatūros eigą, tuo šviesiuoju dramos ūpu, kaip lietuvių sąmonė ėmė kristalizuotis į meno sparnus. Šio to padaryta, mintis auklėta, gal šis tas bus, bet nuotrupos, nuotrupos. Viskas „на размен“ [mainams].
Ir nusprendžiu, kad savųjų tarpe aš savo minties nepatenkinsiu. Lipt į žurnalą? А ему имя – первый и последний номер! [O jo pavadinimas – pirmas ir paskutinis numeris]! Mūsuose taip buvo, taip ir bus. Kažkaip organiškai aš nebetikiu Lietuvos meno rimtybei visuomenės akyse. Lietuva išėjo į svietą ir pasidarė svietava. Visi menininkai turi į truščobus lįsti. Kito galo nėra.
Dėl „Tautos teatro“ – toks dalykas. Tu žinai, kad „T. T.“ yra akcinė bendrovė – Puidos, Sutkaus ir dar vieno (nemenu vardo). Net Bičiūnas, kurs daugiausia kovojo ir dirba, – ne „akcininkas“. „Vilkolakis“, rodo[s], ne. Ir Bičiūnas, kuris yra jų spiritus movens, dekoratorius ir „Vilkolakiui“ vodevilių rašytojas, ir lektorius, neturi, iš ko gyventi. Atmink, kad Bičiūnas dabar kitoks – tik mene. Tas jam gerai. Gaila, nebeturiu vietos rašyti ir laiko biznai. Sudiev – Tavo Faustas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, [iš Berlyno – į Miuncheną], [iki 1924-01-29], in: LLTI BR, f. 53, b. 763, nr. 3, l. 1r–v, 2r–v).
Jis mat dabar Berlyne, „Gairių“
21
korektu
korektū
daro. Jis vis dar
kaž kaip
kažkaip
šiaušiasi,
22
bet aš jam rašau vis
širdingai,
širdingai
ir rimtai,
23
ir jis, matyt, nežino, kaip čia suprasti.
24
Bet
Taip
taip
išėjo, kad aš jam turėjau pasakyti
25
apie mūsų sumanymą ir pakviečiau
jį.
p
Physical note: [1r] //
jį.

Facsimile Image Placeholder

26
Jis sako, kad ir už devynių kalnų atva-
27
žiuotų. Ar tu
nepyksi
nepyksi,
Vandukai?
28
Paskui daug širdingų laiškų gavau iš Pronskaus.
29
Bet šiandie ištiko visų keisčiausias siur-
30
prizas.
Kaž kas
Kažkas
iš Amerikos, iš New-Yorko
31
man atsiuntė per telegrafą 30 dol. –
ir
c
Critical note: ir ] def
ir
32
nepasirašė kas. New-Yorke
,
berods
berods,
nieko
33
ir pažįstamo neturiu. Kas tai per štuko-
34
rius – neišmanau. Ir kas su tais pinigais
35
daryti – nežinau. Na, „įsigadys“.
36
Paskui,
Paskui
paskutiniu laiku labai pagerėjo mano
37
santykiai su
Verute
Verute
n
Note: Veronika Bakšytė (1898–1952) – nuo 1921 m. pedagogikos, psichologijos ir vokiečių literatūros studentė Miunsterio, Miuncheno ir Karaliaučiaus universitetuose.
ir
Domeikaite,
Domeikaite,
n
Note: Antanina Domeikaitė (1899–?) – filologijos studentė Miuncheno universitete.
jos prie-
38
telka. Mat kartu pietus
valgom,
valgom
ir bene
39
kas dien
kasdien
susitinkam. Tikri prieteliai pali-
40
kom. Ir kai man
įgrįsta
įgrysta
bekalti – nueinu
41
int jas, ir labai gerai sugyvenam. Jos siūlosi
42
atvažiuoti į
c
Critical note: atvažiuoti ] p vid ex err į
atvažiuoti į
atvažiuoti
vasarai į Klaipėdą. Tik
verutė Verutė
c
Critical note: Verutė ] cor pro verutė, cor V pro min
Verutė
43
žada savo „kavalierių“ atsivežti. Bet šiais
44
metais rengia ir ji ištekėti,
rodos
rodos,
už d-ro Kar-
45
velio. O užvakar – sekmadienį – vakarą
buvo
c
Critical note: buvo ] def vo
buvo
46
tokia vėtra – sniegas
pustė
pustė
ir nešalta – tai
47
su Domeikaite buvau išėjęs toli toli už
48
miesto. Ir Izaras taip šlamėjo, ir vėjas
49
taip staugė, ir sniegas toks šiltas buvo –
50
ir mintys taip toli lėkė – ir
dušioj
dūšioj
taip gera
51
buvo. Per paskutines
sąvaites
savaites
vis tik
biškį
p
Physical note: [1v] //
biškį

Facsimile Image Placeholder

52
nusivariau, bet tokio pagrindinio
53
išsivalkiojimo – vakar ir šiandie vėl
54
galva aiški. Ir galiu mokintis, ir iš visko
55
sprendžiant kvotimus turėčiau išlaikyti.
56
Profesorius disertaciją vokiečių kalba jau
57
galutinai priėmė ir šiomis dienomis
pasiulys
pasiūlys
58
fakulteto Tarybai užtvirtinti,
vadinas
vadinas,
59
už poros
savaičiu
savaičių
– kursai kentėjai!
60
Aš vis tiek manau, kad pavyks išropoti.
61
O šiuo tarpu dar vienas
dalykas
dalykas,
už kurį
62
Tu mane nelabai
te pagirsi
tepagirsi
– vas. 2 d. švenčiu
63
gerburgstagą.
gerburgstagą.
n
Note: Geburtstag vok =gimimo diena.
Tai aš pasikviečiau Verutę
64
su jos prietelka, vieną Šmulkštį ir vieną
65
vokietuką
vokietuką
n
Note: Erich Müller-Kamp (1897–1980) – Balio Sruogos bičiulis, Miuncheno universiteto vokiečių kalbos, meno istorijos, slavų filologijos studentas.
į Ratskeller'į. Bet labai ir nesi-
66
bark – nieko blogo neatsitiks, ir šiukšlės,
67
kurių galvą prikimšau, per tą vakarą
68
neišbirės.
neišbyrės.
Kad man gi baisiai liūdna
69
pasidaro, kai aš iš ryto atsikeliu ir pasi-
70
žiūriu į savo formulas! Tiktai kai pradedu
71
skaityti – jau liūdnumą užmirštu ir
72
nepamatau, kaip vakaras nusileidžia.
73
Bet už tai vakare eidamas
gulti,
gulti
kaip vaka-
74
rinę
maldą,
maldą
kas kartą tavo vardą kartoju.
75
Ir taip su tavo vardu lūpose
už miegu.
užmiegu.
76
Tik
kaikada
kai kada
perdaug
per daug
įsidumoju
įsidūmoju
– ir tuomet
77
ilgai nebeužmiegu, ir tuomet
siekamą
c
Critical note: sekamą ] vid ex err sie pro se
siekamą
sekamą
dieną
78
galva labai labai neaiški
pasidaro.
p
Physical note: [2r] //
pasidaro.

Facsimile Image Placeholder

79
Bet aš nemokėčiau pasakyti, ką aš
80
savo vakarinės maldos metu apie Tave
81
dūmoju.
Kaž kaip
Kažkaip
man rodos, kad aš tave
82
turiu, jaučiu tavo esimą, tavo širdies
83
Tvaskėjimą,
tvaskėjimą,
tavo kūno
šilimą,
šilimą
ir
nežinau
nežinau,
84
ar tai
dušia
dūšia
pusiau
pusiau
sapnuoja
sapnuoja,
ir ar
c
Critical note: ar ] cor pro ir, cor a pro i
ar
pusiau
85
būdi
budi
– ar tai iš tikrųjų taip
yra
c
Critical note: yra ] def a et vid interp
yra
yra.
86
Nepasakyčiau, kad aš
galvoju,
galvoju
ar apie
87
ateitį galvoju –
nekonkretingos ne konkretingos
c
Critical note: ne konkretingos ] cor pro nekonkretingos
ne konkretingos
mintys
88
pinasi
mane,
c
Critical note: manyje ] vid ex err mane, vid ex err om yj
mane,
manyje,
– man rodosi, kad
kaž kokie
kažkokie
89
gražūs-gražūs regėjimai mane supa.
90
Kur jie prasideda, kur jie baigias – nežinau.
91
Praeity – dabarty – ateity – tas pats virpėjimas,
92
tas pats dvelkimas. Ir aš taip aiškiai
93
jaučiu tavo širdies plastėjimą ir tavo
94
kūno šilimą.
Tiktai,
Tiktai
kai pro užleistą
95
langą prasimuša tekanti
saulė
saulė[…]
– – –
96
Atėjo pas mane
prietelis
prietelis.
97
Labanaktis
Labanaktis.
98
Bučiuoju
Bučiuoju.
99
Bal.
c
Critical note: Bal. ] sign
Bal.
100
Antradienis
c
Critical note: Antradienis ] ill -is
Antradienis
Antradienis,
101
29
p
Physical note: [2v] //
29
29.
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 6
Critical note: lyg ] cor pro v, cor l pro v
a3
Line number 6
Note: Jurgis Šaulys (1879–1948) – spaudos darbuotojas, 1924 m. formalus dienraščio Klaipėdos žinios redaktorius.
a1
Line number 7
Critical note: Oficialinai ] def O
a3
Line number 9
Note: Balio Sruogos ir Jurgio Šaulio nesutarimas, matyt, kilo dėl darbo pradžios termino (Jurgis Šaulys norėjo, kad Balys Sruoga dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje pradėtų dirbti anksčiau):
„Gerbiamasai,
Tamstos laišką iš š. m. 19 d. gavau. Numatydamas, kad Tamsta tegali tik nuo 1. IV pradėti pas mus dirbti, aš jau šiandien pasikviečiau dviem mėnesiam vietinį literatą p. Jakužaitį, su kuriuo pamėginsime apsieiti ligi Tamsta atvyksi.
Kai dėl paties darbo pasidalijimo, pasikalbėsime ir susitarsime asmeniškai. Tamsta, žinoma, nieko bendro neturėsi su administracija – ir atsakomas tebūsi Tamsta tik prieš mane. Specialinių korespondentų kur kitur, be Kauno, dar neturiu. Tatai dar reikia suorganizuoti. Jei Tamsta galėtum man patarnauti atitinkamais nurodymais, būčiau dėkingas.
Knygynėlį jau esame šiokį-tokį įsitaisę (yra, žinoma, ir enciklopedija), – jį, reikalui esant, didinsime.
Informacijų tarnyba (telegrafu ir telefonu) yra jau iš dalies suorganizuota, iš dalies dar organizuojama. Prieš Kalėdas buvo jau viskas sutvarkyta, tik, pakrikus kauniškei Eltai, gauname dabar visai savarankiškai iš naujo pertvarkyti.
Tatai betgi, tikiuos, bus galima dar ligi vasario pradžios padaryti.
Pasisekimo egzaminus baigiant ir šiaip viso labo Tamstai linkėdamas, lieku Tamstos
J. Šaulys“ (Jurgio Šaulio laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1924-01-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 868, l. 1r–v). Balys Sruoga, 1924-04-01 pradėjęs darbą dienraštyje Klaipėdos žinios, iškart tapo jo faktiškuoju redaktoriumi.
a3
Line number 19
Note: Balio Sruogos susirašinėjimas su Kaziu Puida ir Antanu Sutkumi neišliko. „Laiškais, paskui ir žodžiu jie bandė atgrasyti B. Sruogą nuo Klaipėdos ir kalbėjo apie galimybes, pasilikus Kaune, darbuotis teatro ir spaudos baruose, universitete. Tačiau jų pasiūlymai kol kas, atrodo, nebuvo konkretūs, be to, B. Sruoga norėjo pabėgti nuo Kauno vyraujančio ūpo, būti arčiau gamtos. Lėmė ir tai, kad jau buvo duotas žodis, ir B. Sruoga išvažiavo ten, kur buvo susitaręs, nors širdyje ir jautė, jog Klaipėdoje ilgai nepabus“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 178).
a3
Line number 20
Note: Išliko vienas Fausto Kiršo laiškas, adresuotas Baliui Sruogai:
„Pirmų pirmiausias Baly!
Nežinau, kaip Tave beaukštinti ir kaip bevadinti. Tiek laiko – niekuo nesijungėme. Tu vis linksmas ir moki karikatūras piešti, reiškia, turi tvarkingo laiko. Aš blaškaus. Ilgai buvau sodžiuje. Dėkui – ten būdamas iš Tavęs gavau laišką, bet nieko nerašiau, nes vis kažkur rengiaus, kažką dariau. Visai neišponėjau, kaip mane pašiepi per kitus žmones. O su Tavim tokia metamorfoza pasidarė!
Jei tikėti, ką žmonės sako, būtent, kad Tu visų pirma vedi, gausi daktarą, gyveni Klaipėdoj, steigi teatrą, skaitai lekcijas universitete etc. Tai brač galima tik džiaugtis! Visus radiusus į centrą suvedi, nustoji būti Sruoga chaotingasis ir tampi Sruoga „gyvenimo matematingasis“. Kūną gyvenimui pritaikini. Valio!
O Kaune, kad žinotai, nebegalima gyventi. Mums menamas periodas – visų galų vienodumas – jau baigėsi.
Viskas formuojasi į tam tikrus skritulius, kastas, ūpus, pakraipas, palinkimus, tinginius, darbininkus, šmugelninkus, idealistus etc. Tas sveika. Bet jau reikia ten ilgiau pabūti, kad įeitum gyveniman savuoju žmogum. Kurį laiką darosi nebejauku. Susidarė įvairūs salonai, net ligi spiritistinių seansų. Gyva, bet savotiškai. Ligi Kalėdų Kauno visuomenė skyrėsi lageriais: vieni šoko, kiti susilaikė ir protestavo. Kalėdos ir Nauji metai visus sujungė – vienybė tortuos, krupnike ir fokstrote. Dabar padėtis buvo tokia: visi šoka.
Matai, aš Berlyne. Abejotinos vertės esimas ir abejotinos vertės mintys. Mažas kvaištelėjimas, migla, merdėjimas. Slogulys – brangenybė. Smagenis iškeičiau aukso valiuta. Gyventi galiu.
Tik gyventi. Kas toliau?
Daug taškų ir ilgas brūkšnys.
Pakaks. Parašyk savo dienas.
Bučiuoju. Faustas
[…]“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1924-01-20, in: LLTI BR, f. 53, b. 762, nr. 1, l. 1r, 1v–2r, 2v).
Iš Balio Sruogos ir Fausto Kiršos tuo metu intensyvaus susirašinėjimo išliko dar vienas laiškas. Iš jo matyti, kokie buvo bičiulių tarpusavio santykiai, apie ką jie kalbėjosi, dėl ko nesutarė. Balys Sruoga kvietė Faustą Kiršą kartu vykti į kalnus paslydinėti, bet jis nenorėjo sutikti; Faustas Kirša, kitaip, nei kolegos Lietuvoje, palaikė Balio Sruogos sumanymą, pabaigus Miuncheno universitetą, išvykti dirbti į Klaipėdą:
„Sruoga! Tavo laiškas mane privertė šį tą konkretizuoti.
Visų pirma ski. Tavo pažįstamas Maskvos prof. [Ivanas] Iljinas, estetas, kartą vienoj lekcijoj gyrėsi, kaip jis supranta kalnų esmę. Visų pirma dvi padėti: daikto pažinimas, pergyvenimas ir daikto įsivaizdavimas. Minimas profesor. iš pradžių tik geografiniai kalnus jautęs, bet nesupratęs jų didybės. O kai palaipiojęs po Alpes, kaip mudu, tuoj apie tai parašęs filosofinę studiją apie daikto (kalnų) pažinimą, taip jam viskas kitaip atrodę. Dėl to gyvenime visų pirma reikalinga daiktas pažinti, o paskui jo esmę spręsti. Ski aš nepažįstu. Tik žinau – ilgi pagaliai riestais galais – net baisu; o kai į juos įsprausi kojas ir nuo kalno 2000 metrų žemyn dumi – labai dėkui, Tau bus gerai, o man kaput. Tai veiksmo pusė, kuri mano kūnui nepasiekiama ir manęs nevilioja. Esmėje gi (neužsigauk!) kuo skiriasi skimanija nuo markomanijos? Kūno mitrinimo žvilgsniu – taip, gerai. Bet idėjos? Minčiai jis nieko neduos, jeigu pačios aplinkybės, kur šliaudinėsi, tau bus ne prie širdies. Tai geras daiktas, bet savotiškas sadizmas: ar mergą josi, ar ski josi (jei čia per stipra, tai išbrauk šitą sakinį). Vėjai, toliai, viršūnės ir gelmės – po šimts velnių mandras daiktas, bet visa tai galima priimti tyliu žingsniu ir saldžiom akim; nebūtinai veido prakaite ir pasruvusiom kraujo akim. Tiesa, tai demoninga, aistringa, bet kam save masažuoti, jei to širdyje nėra; jei yra, – kam minties konvulsijas užmušti gyvenimu, kuris savyje visados yra smulkus ir įsivaizduojamas gigantas. O čia aš esu tikras, kad sportas užmuša dvasią: juo platesni muskulai – juo siauresnė mintis. Odisėjas stipruolis – jo nuogą kūną mergos alyvu trynė, kad jam net neramu darėsi. Jis už jaunuolius buvo stipresnis, bet Homeras gal nė vieno to malonumo neturėjo; Homero mintis lygi Odisėjaus kūno stiprybei (per jį dievai veikia), o Odisėjaus mintis lygi Homero kūnui.
O Tu manęs neužgauliok tinginiu, kurio niekas netraukia. Kai gyvenimas duoda vėjo, tai viskas gali patraukti. Tačiau kai reikia su kiekvienu varioku skaitytis ir tam tikras pareigas atlikti, tai jauti, kad visas traukimas tik iš kišenės, o nieko kišenėn, nieko širdin ir savo pirmajam rūpesniui, dėl kurio žmogukas atėjai žemėn taip trumpučiuką gyvenimą perbėgti. Gerai būti pelei, kuri nei kalnų svajoja, nei praeities nežino ir ateitin nežiūri – o sėdi aruode ir geltonus grūdus triuškina. Siauras gyvenimas, bet siaurumoje pilnas.
Aš mielai Tau padėčiau keliauti. Tu su pagaliais bryzautai, aš pakalnėj į viršūnes žiūrėtau. Tik matyk, aš dabar spausdinu taip senai mane varginančią „Vitolio raudą“ [Josefo Ignacy'o Kraszewski'o kūrinio vertimas iš lenkų kalbos]. Turiu spaustuvei perrašinėti, koreguoti, tvarkyti. Nuo smulkaus gyvenimo aš gal tik vasarą pabėgsiu – atsidusiu kaip Dievo akyse.
Dėl „Gairių“ aiškėja dalykas. Puida rašė, kad [už] iš užsienių įvežamąsias knygas reikėsią mokėti muito nuo kilg. 4 litai, dėl to „Gairių“ nebegalėsiąs spausdinti Berlyne ir laidojąs. Bet gal kitaip išsispręs. Tačiau tokie muitai – tai gali būti tik pikčiausias kerštas mūsų spaudai. Leidiniai mažės.
O Tu rusų dvasios neužgauliok. Rusų dvasia yra didesnė už vokiečių prašmatnumą. Tik rusai yra neprotingi. Ir rusų plasnojančią dvasią mes turim gerbti. Tai nereiškia, kad mes turim rusintis, bet į juos įeiti ir pasiimti kristalų – verta. Kas iš to vokiškojo afišavimosi. Iš vokiečių galima imti konkretingo gyvenimo sumetimus.
Klaipėda nušvarintas, civilizuotas miesčiokas. Ten burtis ir kauptis yra pagrindo. Ant vokiečių ir rusų ežios gali išaugti didelės varpos, paties Dievo pasėtos ir žmonių abiejų šalių pabraukomos ir pastebimos. Ir Tu savąja nerimstančia širdimi gali didelį darbą ten nuveikti. Tau ten bus Laufbahn [karjera] ir Genuss [malonumas]. Tu galėsi ir žmones suburti, ir laimėjimus parodyti. Tad ryžkis!
Tu nežinai, ką aš manau ir misliju? Ir daug, ir nieko. Nebūčiau žmogus, jei neturėčiau ryžimosi gyvenimą dėstyti savojo. Tik man niekur nesiseka. Mano obalsis – fiasco! Visas sekretas. Pas mane visados būdavo du keliu: save išvesti į žmogų [i]r dar padėti tautiniam darbui. Šitas dar visai mane suėdė: nebėgau rusuos 1915 m., likau dirbti. Paskui, kai nuėjo, dar tą, dar tą padarysiu, o tada… Tačiau viskas dar ir dar. Tai nusibodo. Dėl to aš noriu neva baigti vieną skritulį riesti smegenyse ir išbraukti visus dar. O paskum brač sudiev – važiuoju į Sacharą, tegul liūtai suėda, ar net toliau – tegul žmogėdros iškepa, gal geram kepsniui gardėsio sudarysiu. Be juoko, rengiuosi apie pasaulį keliauti. Ar tikrai keista? Kaip rašai, ne juokais Sicilijoj ir Aigipte atsidursiu. O, kaip aš noriu šviesos, šviesos! Norisi tą trumpą amžių „tiksliau“ sunaudoti.
Rašai – paimti į rankas žurnalą?! – šiuos žodžius rašau ir nemoku atsakyti. Seniau giliai manyje buvo minties, kad taip pasiėmus gerą, rimtą darbą dirbti, kad ir žurnalą, arba savos minties šviesa iškelti (nusakyti) mūsų literatūros eigą, tuo šviesiuoju dramos ūpu, kaip lietuvių sąmonė ėmė kristalizuotis į meno sparnus. Šio to padaryta, mintis auklėta, gal šis tas bus, bet nuotrupos, nuotrupos. Viskas „на размен“ [mainams].
Ir nusprendžiu, kad savųjų tarpe aš savo minties nepatenkinsiu. Lipt į žurnalą? А ему имя – первый и последний номер! [O jo pavadinimas – pirmas ir paskutinis numeris]! Mūsuose taip buvo, taip ir bus. Kažkaip organiškai aš nebetikiu Lietuvos meno rimtybei visuomenės akyse. Lietuva išėjo į svietą ir pasidarė svietava. Visi menininkai turi į truščobus lįsti. Kito galo nėra.
Dėl „Tautos teatro“ – toks dalykas. Tu žinai, kad „T. T.“ yra akcinė bendrovė – Puidos, Sutkaus ir dar vieno (nemenu vardo). Net Bičiūnas, kurs daugiausia kovojo ir dirba, – ne „akcininkas“. „Vilkolakis“, rodo[s], ne. Ir Bičiūnas, kuris yra jų spiritus movens, dekoratorius ir „Vilkolakiui“ vodevilių rašytojas, ir lektorius, neturi, iš ko gyventi. Atmink, kad Bičiūnas dabar kitoks – tik mene. Tas jam gerai. Gaila, nebeturiu vietos rašyti ir laiko biznai. Sudiev – Tavo Faustas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, [iš Berlyno – į Miuncheną], [iki 1924-01-29], in: LLTI BR, f. 53, b. 763, nr. 3, l. 1r–v, 2r–v).
a1
Line number 25
Physical note: [1r] //
a1
Line number 31
Critical note: ir ] def
a3
Line number 37
Note: Veronika Bakšytė (1898–1952) – nuo 1921 m. pedagogikos, psichologijos ir vokiečių literatūros studentė Miunsterio, Miuncheno ir Karaliaučiaus universitetuose.
a3
Line number 37
Note: Antanina Domeikaitė (1899–?) – filologijos studentė Miuncheno universitete.
a1
Line number 42
Critical note: atvažiuoti ] p vid ex err į
a1
Line number 42
Critical note: Verutė ] cor pro verutė, cor V pro min
a1
Line number 45
Critical note: buvo ] def vo
a1
Line number 51
Physical note: [1v] //
a3
Line number 63
Note: Geburtstag vok =gimimo diena.
a3
Line number 65
Note: Erich Müller-Kamp (1897–1980) – Balio Sruogos bičiulis, Miuncheno universiteto vokiečių kalbos, meno istorijos, slavų filologijos studentas.
a1
Line number 77
Critical note: sekamą ] vid ex err sie pro se
a1
Line number 78
Physical note: [2r] //
a1
Line number 84
Critical note: ar ] cor pro ir, cor a pro i
a1
Line number 85
Critical note: yra ] def a et vid interp
a1
Line number 87
Critical note: ne konkretingos ] cor pro nekonkretingos
a1
Line number 88
Critical note: manyje ] vid ex err mane, vid ex err om yj
a1
Line number 99
Critical note: Bal. ] sign
a1
Line number 100
Critical note: Antradienis ] ill -is
a1
Line number 101
Physical note: [2v] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1924_01_29_vd_1r.jpgX (Close panel)
image
1924_01_29_vd_1v.jpgX (Close panel)
image
1924_01_29_vd_2r.jpgX (Close panel)
image
1924_01_29_vd_2v.jpgX (Close panel)
image