Juozapui Sruogai, 1931-08-27

X (Close panel) Bibliographic Information

Juozapui Sruogai, 1931-08-27

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 270. Laiškas. Be visos vietos. Lokalizuota pagal turinį („…o šiandie man rašo Kazimieras iš Kauno…“), kontekstą (1931-08-26 Kazimiero Sruogos laišką Baliui Sruogai). Rašyta 22,6 × 29,6 cm gelstelėjusio, drobės faktūros popieriaus (vandenženklis „Original Bank“ su raidžių GHU ir karūnos deriniu) lape (1r–v) parkeriu (šviesiai mėlynu rašalu). Datuota pieštuku Juozapo Sruogos ranka: „1931 metai“. Teksto fragmentas pabrauktas paprastu pieštuku adresato ranka (1v). Perlenkta perpus, lankstymo į tris dalis žymės. Kairiajame pakraštyje dvi skylamušio skylės. Ištepta (rudos dėmės, violetinio rašalo dėmės). Be voko. Mašinraštis (Algio Samulionio nuorašas): LLTI BR, f. 1, b. 1292, l. 179–181. Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1931-08-27: Genetinis
  • Witness a2: 1931-08-27: Diplomatinis
  • Witness a3: 1931-08-27: Redaguotas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2026.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Juozapui Sruogai, iš Būgių – į Kauną, 1931-08-27, l. 1r–v, parengė Neringa Markevičienė, žr. https://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1931_08_27_js.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2026.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažymomis „add“, „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis variantas.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.

Mielas Juozapai, / Prieš kelias dienas gavau Tavo laišką, o šiandie man

Facsimile Image Placeholder

1
Mielas Juozapai,
2
Prieš kelias dienas gavau
Tavo
Tavo
n
Note: Juozapas Sruoga (1886–1957) – diplomatas, vyriausias Balio Sruogos brolis, nuo 1929 m. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsulinio skyriaus vedėjas.
laišką, o šiandie man
3
rašo
Kazimieras
Kazimieras
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974) – ekonomistas, jauniausias Balio Sruogos brolis. 1929–1936 m. Finansų ministerijos paskolų ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas.
iš Kauno
ma apie
c
Critical note: apie ] cor pro ma
apie
dėdės
dėdės
n
Note: Juozapas Lomanas – Balio Sruogos motinos Agotos Lomanaitės-Sruogienės vyriausias brolis: „Jis mokėsi Gulbinų pradžios mokykloje, Šiaulių gimnazijoje. Baigęs keturias klases, įstojo į kunigų seminariją. Ilgus metus klebonavo Žarėnuose. Čia pastatė medinę bažnyčią, kuri ir šiandien tebestovi. Klebonas Juozapas buvo griežto būdo, status, išdidus, laikėsi tikro kunigiško taurumo, nemėgdavo girtuoklių. Vyną gamindavo namuose, svečius vaišindavo, bet pats retai kada stiklelį išgerdavo. Iš savo pajamų nemažai padėdavo broliams ir seseriai. Iš parapijiečių didelių duoklių nereikalaudavo. Už laidojimą ir kitus bažnytinius patarnavimus imdavo tiek, kiek kas duodavo. Mirė 1931 metais Tveruose, kur buvo iškeltas altarista, palaidotas Žarėnų bažnyčios šventoriuje“ (Mikalojus Lomanas, „Apie Balio Sruogos senelius ir prosenelius“, in: Balys Didysis, sudarė ir parengė Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 18).
Balio Sruogos motina vylėsi „turėti tarp vaikų kunigą“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 30). Jos brolis, Žarėnų klebonas, šį kelią rinktis siūlė ir Panevėžio realinę mokyklą baigusiam sesers sūnui: „dėdė J. Lomanas, pirmą ir paskutinį sykį pakvietęs B. Sruogą pas save į Žarėnus, kur tuomet kunigavo, pasiūlė prisidėti prie „ateitininkų“ ir stoti į kunigų seminariją. Jaunuoliui atsisakius, pažintis nutrūko. B. Sruogos apsisprendimui nemažą įtaką tikriausiai turėjo religijai indiferentiškas tėvas“ (Idem, in: Ibid.).
Jubilejų.
jubilejų.
Sako, kad mes
4
visi trys šeštadienį susirinktumėm Klaipėdoj, o sekma-
5
dienį automobiliu važiuotumėm pas dėdę – sveikint.
6
Tiesa
Tiesą
pasakius, man šis pasiūlymas visiškai nepatinka.
7
Sumanymas – geras gal, bet mano
padety
padėty
– būtų gal kiek
8
teatrališkas. Aš dėdę esu matęs tiktai vieną kartą,
9
prieš pat karą, baigęs
realinę mokyklą,
realinę mokyklą,
n
Note: Balys Sruoga 1906–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
– buvau nuva-
10
žiavęs į Žarėnus. Kvietė jis mane – pasakyti pamokslą,
11
kad nebūčiau cicilikas, prisidėčiau prie ateitininkų
12
ir stočiau į kunigų seminariją. Tuo visa mano pažin-
13
tis ir pasibaigė. Nuo to laiko – nei aš ką jam rašiau,
14
nei jis mane prisiminė. Ir ką aš veikčiau dabar nuva-
15
žiavęs, ką kalbėčiau? O šiaip kelias valandas prasi-
16
trinti tenai tarp kunigų ir davatkų – menkas malonumas.
17
Ir dėdei – kažin ar būtų malonu. Juo dabar – važiuoti
18
prie dabartinio jo nusistatymo dėl Adolpo – kokį jis
19
siūrprizą
siurprizą
gali padaryti – kas jį gali žinoti. Jo konflikte
20
su
Adolpo Adolpu
c
Critical note: Adolpu ] cor fl -u pro -o
Adolpu
– vis tiktai dėdė didelis komedninkas:
siūsti
siųsti
21
albumą,
albumą
parašui išbraukti, nuo fotografijos atkirpti
22
atvaizdą –
мальчишество.
мальчишество.
n
Note: Mальчишество rus – vaikėziška.
Aš dėdės atžvilgiu jokių
23
ypatingų sentimentų neturiu, nes nepažįstu. Samprotau-
24
damas, jaučiu, kad reikia būt dėkingam už jo didelę
25
paramą mūsų šeimai. Bet vėl, jei jis
Adolpui
Adolpui
n
Note: Adolfas Sruoga (1887–1941) – vyresnysis Balio Sruogos brolis, inžinierius elektrikas. 1927–1933 m. Lietuvos pašto valdybos direktorius.
padėjo
26
išvykt užsienin – daug padarė. Bet jeigu jis už tą gerą
27
darbą nori visą gyvenimą akis
žibinti,
žibinti
ir reikalauti,
28
kad jo gaspadinės kaprizai valstybės
saskaita
sąskaita
būtų
29
vykdomi, – tai jo geras darbas nustoja moralinės vertybės.
30
Senas žmogus, taip, reikia gerbti, sutinku, – reikia bent
31
tam kartui prisitaikyti prie jo pažiūrų… Bet
taip tam
c
Critical note: tam ] cor pro taip
tam
ir tin-
32
kama forma reikalinga. Kiek aš atsimenu, ir Adolpui padėda-
33
mas išvykti užsienin, jis pavartojo maksimum presijos,
34
kad nužeminimas būtų skaudesnis! Todėl ir manau –
35
pasitenkinsiu telegramos pasiuntimu, – gal dar eilėmis
36
suformuluosiu.
p
Physical note: [1r] //
suformuluosiu.

Facsimile Image Placeholder

37
Iš kur
Urbšys
Urbšys
n
Note: Juozas Urbšys (1896–1991) – diplomatas. 1927–1933 m. pasiuntinybės Paryžiuje I sekretorius.
ir
Benari
Benari
n
Note: Juozapas Levinsonas-Benari (1892–1967) – žydų kilmės Lietuvos menininkas. Nuo 1923 m. buvęs menininkų klubo „Vilkolakis“ dalyvis, 1926 m. Valstybės teatro scengrafas. Nuo 1928 m. Erwin Piscator teatro Berlyne darbuotojas. Apie 1931 m. jis išvyko dirbti dekoratoriumi į Paryžių, kur ir susibičiuliavo su Juozu Urbšiu ir jo žmona Marija Urbšiene: „1931–1933 m. Paryžiuje rezidavęs J. Urbšys su žmona Marija palaikė draugiškus santykius su J. Benari šeima. Iš trumpų žinučių galima suprasti, kad J. Benari ne kartą buvo kviečiamas į Urbšių namuose Paryžiuje rengiamus vakarus“ (Evelina Bukauskaitė, „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“, in: Menotyra, Vilnius, 2012, t. 19, nr. 1, p. 57).
žino, kad aš dramą
rašau?
rašau?
n
Note: Kad Balys Sruoga rašė dramą Milžino paunksmė, Juozas Urbšys ir Juozapas Levinsonas-Benari galėjo sužinoti per aktorę Unę Babickaitę, kuri tuo metu vaidino Paryžiuje ir su kuria Balys Sruoga susirašinėjo – pasakojo apie šį kūrinį ir su juo susijusias aplinkybes. Buvusį susirašinėjimą šia tema liudija išlikęs vienas Balio Sruogos laiškas, rašytas bičiulei aktorei:
„Mieloji,
Gerai, kad parašei laišką. Ir dar šiuo metu. Dabar man čia žmonės daro šunybes po šunybės, spjaudo ir dergia, ir šiuo metu – „старый друг“ [rus senas draugas, – NM] etc. Tai vis mat literatūriški dalykai ir prieteliai! Šiuo tarpu skubiai spausdinu naują veikalą „Milžino paunksmė“, trilogišką istorijos kroniką, kurią Vytauto Didžiojo komiteto Literatūros konkurso Jury komisija (p. p. pulk. Braziulevičius ir F. Kirša) pripažino nespausdintinu šlamštu. Nors ir šlamštas, bet aš vis tik baigiu spausdinti. Todėl tat mane tųdviejų ponų agentai ir dergia, kam demonstratyviškai spausdinu. Vadinas, einu į dar didesnį skandalą.
Džiaugiuos Tavo pasisekimais. Gaila, kad žiniomis apie Tavo pasisekimus negaliu pasidalyti su mūsų spauda, nes su visais laikraščiais esu susipykęs. Neregėto chamizmo banga užliejo mūsų spaudą“(Balio Sruogos laiškas Unei Babickaitei, iš Kauno – į Paryžių, 1932-04-24, [rankraštis], in: LNMMB RKRS, F12–543, l. 5r ).
38
Tiesą,
Tiesa,
per vasarą aš ją parašiau, tiktai nenoriu, kad kol kas
39
apie tai žinotų – mat rengiuosiu dalyvauti konkurse, kurį
40
paskelbė V.
Didz.
Didž.
komitetas.
komitetas.
n
Note: Komitetas, įsteigtas 1928 m., kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, rūpinosi šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio kulto kūrimu visoje Lietuvoje. Todėl 1930 m. komitetas paskelbė literatūrinį konkursą, kuris turėjo paskatinti rašytojus kurti istorinius veikalus, kurie įprasmintų Vytauto Didžiojo epochą ir stiprintų tautinę savimonę:
„Minėjome, kad Vytauto Didžiojo kultui kurti buvo nutarta pasitelkti menininkus. „Lietuvos aido“ vedamajame buvo rašoma: „Tautos idealams kurti ir jos sąmonei kelti daugiausiai gali patarnauti rašytojai, ypač dailiosios literatūros kūrėjai. Maironis geriausias pavyzdys, ką nuoširdus lietuviškas žodis pajėgia padaryti“. Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį – geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Surengti pjesės kaimo scenai konkursą paskatino vilniečių pageidavimas scenos veikalų, pritaikytų vaidinti mokyklų ir kaimo scenoms. Tačiau šio konkurso rezultatai, J. Tumo žodžiais tariant, buvo „labai menki“, ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo ir skirtos labai mažos – 300 ir 500 litų premijos. Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos – viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas – kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta, nes komisija nesulaukė, jos manymu, premijos vertų kūrinių, tačiau vertingais pripažino ir Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleido keturis kūrinius: Antano Vienuolio romaną „Kryžkelės“, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysaką „Daina apie sakalą“, Vytauto Bičiūno pjesę „Žalgiris“, Stasio Lauciaus poemą „Vytauto karžygiai“. Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bičiūno pjesę „Žalgiris“. Komisijos sprendimas išleisti silpnesnį kūrinį netruko virsti puikia dirva atsirasti įvairiausiems gandams, aiškinantiems „tikrąsias atmetimo priežastis“. Vieni aiškino esą veikalas atmestas todėl, kad jame labai jau nepagarbiai pavaizduoti katalikų dignitoriai, kiti, jog pats veikalas – tai ne kas kita kaip paskvilis apie prezidentą ir jo šeimą. Tačiau vargu ar šie teiginiai buvo pagrįsti: atmestoji drama buvo pastatyta Jaunųjų teatre, o suvaidinta Valstybės teatre pastarajam padarius dekoracijas. Turbūt premjeros nebūtų buvę, jei kažkam „iš viršaus“ drama išties būtų neįtikusi. Manau, jog komisijos sprendimą išleisti ne B. Sruogos, o V. Bičiūno kūrinį lėmė paprasta priežastis: B. Sruogos dramoje nebuvo „matomo“ herojaus. Reikėjo ryškaus herojaus paveikslo ir nepakako vien to, kad apie jį tik kas nors kalbėtų. Būdingas Juozo Keliuočio apgailestavimas, kad beveik visi B. Sruogos veikalo personažai yra neigiami: „Gal tik mums, norintiems įspėti Vytauto genialumo paslaptį, ypačiai norėtųsi sulaukti psichologinio romano, kurs atskleistų jo nepaprasto charakterio turtingumą, kurs padėtų suprasti, kaip jo sieloj galėjo tilpti ryškūs, viens kitam prieštaraują kraštutinumai – nepermaldaujamas griežtumas ir begalinis lankstumas, žiaurumas ir gerumas, karingumas ir džentelmeniškumas, herojiška savo tėvynės meilė ir ieškojimas paramos pas svetimuosius“. Ir kitų kūrinių autoriai, J. Keliuočio manymu, „neįspėjo Vytauto genijaus mįslės ir neatskleidė viso jo nuostabaus charakterio ir jo epochos turtingumo“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas“ (Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, p. 66–67, žr. https://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2001/2/Lit-54.pdf).
Dabar sėdžiu – perdirbinėju.
41
Savaitei buvau Palangoje – pasilsėti, nes nervai buvo
42
suėję nuėję
c
Critical note: nuėję ] cor nu pro su
nuėję
iki paskutinio įkaitinimo
laipsnio.
laipsnio.
n
Note: Palangoje Balys Sruoga ne vien tik ilsėjosi: kurorte jis sudarė sandėrį su italų firmos „Fiat“ atstovu dėl automobilio pirkimo, jį įsigijo į skolą, mat tikėjosi laimėti Vytauto Didžiojo komiteto paskelbtą dramos konkursą ir gauti 10. 000 litų:
„…kai buvom Palangoje, davėsi prikalbamas Grėbliausko pirkti sportinį „Fiat“ automobilį. Pinigų tam nebuvo, bet Balys, baigęs rašyti „Milžino paunksmę“, taip buvo tikras laimėsiąs premiją, kad skolon tą „Fiatą“ nusipirko… 11.000 litų! Tai buvo didelė rizika – ir mes ilgai mokėjome skolą… O automobilis mums gerai tarnavo, Bugiuose padarė sensaciją…“ (Vandos Sruogienės pastaba prie Balio Sruogos laiško adresatei, iš Būgių – į Kauną, 1931-05-25, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 514, l. 1r, in: BLKMČ BS)
Dabar vėl gerai.
43
Įsitraukiau į darbą, o važiavimas pas dėdę man
upą
ūpą
savai-
44
tei išblaškytų. Į Paryžiaus parodą važiuoti jokio noro
45
neturiu. O į Chamonix važiuoti 6 dienoms – nėr prasmės.
46
Nuvažiuoti tenai – tai laikas išnaudoti reikia, minimum
47
2 savaitės, o 6 dienos – tai
kinemato grafas.
kinematografas.
O jeigu
48
dar lytų tas dienas? Šiais metais –
Schluss
Schluss.
n
Note: Schluss vok – galas.
49
Kaip tu rašai – arklį mėnesiui išnuomuoti
kitais
c
Critical note: kita[is] ] def is
kitais
50
metais kelionei per Lietuvą – neapsimoka. Brangiai nu-
51
lups ir gero negausi. Geriausia tai nusipirkti,
52
pavažinėti ir išvažiuojant parduoti – tai lengviau
53
padaryti ir geriau apsimokės (pigiau kainuos).
54
Jeigu važiuodamas tu manytum rinkti kokią mokslo
55
medziagą
medžiagą
( tausos tautosaką ,
c
Critical note: tautosaką ] cor pro tausos
(tautosaką,
melodijas, etnografinę medžiagą), tai
56
kompanijoną
kompanioną
galima būt
parupint
parūpint
iš Universiteto žmonių.
57
O gal ir šiaip kas atsirastų – ir be mokslo
medziagos.
medžiagos.
58
Aš čia ne kompanija. Dėl ateinančos vasaros turiu
59
šiokių tokių projektų, bet jie labai daug priklausys
60
nuo to, kaip man pavyks mano darbas ir reikalas
61
konkurse.
konkurse.
n
Note: Balys Sruoga, nelaimėjęs konkurso, pasiskolino bičiulio žurnalisto, redaktoriaus Juozo Pronskaus asmenvardį – prisidengė slapyvardžiu ir paskelbė straipsnį, kuriame išsamiau aprašė situaciją, kurią įvertino kaip „konkurso liūdną pamoką“:
„Viso konkurso išvadoj matome keturius veikalus premijuotus, tai yra išleistus V. D. Komiteto lėšomis, būtent: Vienuolio „Kryžkeles“, Minclovo „Daina apie Sakalą“, Bičiūno „Žalgiris“ ir Lauciaus „Vytauto karžygiai“, ir vieną veikalą Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ atmestą, tai yra pripažintą nespausdintiną Komiteto lėšomis. Kadangi Komitetas spausdino geriausius veikalus, tai Balio Sruogos, reiškia, buvo pripažintas silpnesnis už Vienuolio, Bičiūno, Minclovo ir Lauciaus veikalus. Taip jury komisijos sprendimą visuomenė ir suprato.
Tuo tarpu girdėti, kad jury komisijos sprendimas toli nebuvęs toks sutartinas. Girdėti, kad komisijos narių nuomonės buvę gerokai pasidalinusios. Vienas jury komisijos narys reikalavęs, kad apie pristatytuosius konkursui veikalus būtų sprendžiama grynai meno ir teatro atžvilgiu, o du kitu nariu reikalavę, kad būtų sprendžiama visuomenės, politikos ir pasaulėžiūros atžvilgiu. Du nariu vieną narį nubalsavę, tačiau rezultate buvę pasirašytas protokolas, kuriame buvę konstatuota, kad jury komisija nesusitarė del kriterijaus, kuriuo reikėtų veikalus vertinti. Du komisijos nariu primygtinai siūlę politiškai visuomenišku atžvilgiu spausdinti Bičiūno veikalą, trečias pasilikęs prie atskiros nuomonės, kuri ir užprotokoluota.
Galimas daiktas, kad žinios, neoficiališkai pasiekusios visuomenę apie komisijos posėdį, yra kiek netikslios. Bet kodel tad pasiliko nepaskelbti jury komisijos posėdžių protokolai?
Paprastai visose kultūringose šalyse pasibaigus konkursui tokie protokolai skelbiami viešai, nes, galų gale, tai yra ne vienos kurios organizacijos dalykas, bet visos visuomenės ir visuomenė nori ir turi teisę žinoti apie savo žymesnių literatūros pajėgų rungtynes.
Jei būtų paskelbti to konkurso eigos dokumentai, protokolai ir atskiros nuomonės, galbūt ir visuomenė, pamačiusi kokių nors jai nežinomų motyvų, nulėmusių, kad neišlaiką konkurso sąlygas veikalai tapo premijuoti, o išlaikęs tas sąlygas, tapo atmestas, gal ir ji pakeistų nuomonę ir sutiktų su tais motyvais. Jų buvo laukta ir ilgai laukta, bet ir laukimui išsenka laikas. Neturėdami kitokių, turime tik dvejopus, būtent oficialiai paskelbtuosius konkurso sąlygose ir iškeltuosius dviejų jury komisijos narių. Iš tų visuomenė, žinoma, nedvejodama stovi už konkurso sąlygose paskelbtuosius ir pilna teise klausia, kodel jury komisijos sprendimas buvo toks šališkas? Kodel literatūros konkurso rezultatus nulėmė neliteratūriški motyvai?
Negaunant į tai atsakymo, nėra ko džiaugtis tokiu konkursu, į kurį buvo žiūrima, kaip į akstiną mūsų literatūrinėms jėgoms paskatinti kūrybinio entuziazmo ir rivalizacijos priduoti. Baimė, kad tuo konkursu bus kaip tik priešingo pasiekta…
Taip mūsų akivaizdoje kuriasi legenda. Nemaloni legenda“ (J. Pronskus [Balys Sruoga], „Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“, in: Lietuvos žinios, Kaunas, 1932-09-01, Nr. 199, p. 2; 1932-09-03, Nr. 201, Nr. 3, p. 3–4; dar žr. in: BSR 8, p. 27–28).
Konkurso komisijos sprendimas premiją skirti Vytauto Bičiūno pjesei „Žalgiris“, kurią ir nuspręsta išleisti, suerzino Balį Sruogą (tuomet, „visuotino spjaudymo metu“, jis buvo „su visais laikraščiais […] susipykęs“), o dramą, padedamas brolio Adolfo Sruogos, demonstratyviai išspausdino savilaidos būdu. Vanda Sruogienė šį faktą paliudijo, pakomentavo ir šio įvykio pasekmes, nepalankias Baliui Sruogai dėl per mažo visuomenės išprusimo literatūrinio raštingumo klausimais:
„Adolfas Sruoga tikrai kurį laiką turėjo knygų leidyklą „Tulpė“. Ji ir išleido 1932 m. „Milžino paunksmę“. Kai premijų komisija taip neigiamai šį veikalą įvertino, Sruoga labai karščiavosi ir pagal savo studijų metu patirtus Vokietijos spaudoje protestus jais pasekė: prie knygos viršelio buvo pridėta popieriaus juostelė su parašu: „Ši drama literatūros komisijos pripažinta netinkama“ (ne šiais žodžiais, bet ta prasme). Jis tikėjosi sukelti susidomėjimą, paraginti knygą paskaityti ir visuomenei įvertinti komisijos sprendimą. Daug kas iš artimųjų atkalbinėjo griebtis to Lietuvoje neįprasto žygio, bet mano vyras buvo taip tikras, kad jo darbas vertingas, vertingesnis už jo konkurentų pateiktus rašinius, taip įsižeidęs neteisingumu, kad nesidavė atkalbinėjamas. Tas priedas turėjo tik neigiamų rezultatų. Mūsų visuomenėje buvo nedaug rimtų skaitytojų, dažniausiai turėjo primityvų priėjimą prie literatūros…“ (Vandos Sruogienės laiškas Vladui Žukui, iš Čikagos – į Vilnių, 1980-08-08, [pasirašytas mašinraštis], in: VUB RS, f. 141, b. 319, l. 1r)
Kaip man dabar atrodo, turėčiau
62
laimėti, bet, žinoma, ką gali žinoti.
63
Vanda
Vanda
n
Note: Vanda Sruogienė (1899–1997) – istorikė, Balio Sruogos žmona. 1927–1939 m. Kauno II gimnazijos istorijos mokytoja.
jau išvažiavo į Kauną. Aš dar sėdžiu
64
Bugiuose
Būgiuose
– ir šlifuoju darbą. Išvažiuosiu
65
tik apie
rugs
rugs.
8–10 dieną. Kol kas gyvenu
66
tuo darbu, nieko daugiau žinoti
nenoriu,
nenoriu
ir
j gal
c
Critical note: gal ] cor pro j
gal
67
todėl visas protestuoju prieš kiekvieną sumanymą,
68
kas
galetų
galėtų
nuo jo atitraukti, ir
išs išmislioju
c
Critical note: išmislioju ] cor pro išs
išmislioju
viso-
69
kius
argumentus
argumentus,
by tik
atsikratyti
atsikratyti.
70
Ačiū už nuotraukas.
Labu
Labų
dienu
dienų
poniai
Bronei
Bronei.
n
Note: Bronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos žmona.
71
BBoles
c
Critical note: BBoles ] sign, contr pro B[rolis] Boles[lovas]
BBoles
B. Boles
n
Note: Balys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, LU HMF dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas.
72
Bugiai,
Būgiai,
73
ketvirtadienis
74
rugp.
27 d.
p
Physical note: [1v] //
27 d.
Mielas Juozapai, / Prieš kelias dienas gavau Tavo laišką, o šiandie man

Facsimile Image Placeholder

1
Mielas Juozapai,
2
Prieš kelias dienas gavau
Tavo
Tavo
n
Note: Juozapas Sruoga (1886–1957) – diplomatas, vyriausias Balio Sruogos brolis, nuo 1929 m. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsulinio skyriaus vedėjas.
laišką, o šiandie man
3
rašo
Kazimieras
Kazimieras
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974) – ekonomistas, jauniausias Balio Sruogos brolis. 1929–1936 m. Finansų ministerijos paskolų ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas.
iš Kauno
ma apie
c
Critical note: apie ] cor pro ma
apie
dėdės
dėdės
n
Note: Juozapas Lomanas – Balio Sruogos motinos Agotos Lomanaitės-Sruogienės vyriausias brolis: „Jis mokėsi Gulbinų pradžios mokykloje, Šiaulių gimnazijoje. Baigęs keturias klases, įstojo į kunigų seminariją. Ilgus metus klebonavo Žarėnuose. Čia pastatė medinę bažnyčią, kuri ir šiandien tebestovi. Klebonas Juozapas buvo griežto būdo, status, išdidus, laikėsi tikro kunigiško taurumo, nemėgdavo girtuoklių. Vyną gamindavo namuose, svečius vaišindavo, bet pats retai kada stiklelį išgerdavo. Iš savo pajamų nemažai padėdavo broliams ir seseriai. Iš parapijiečių didelių duoklių nereikalaudavo. Už laidojimą ir kitus bažnytinius patarnavimus imdavo tiek, kiek kas duodavo. Mirė 1931 metais Tveruose, kur buvo iškeltas altarista, palaidotas Žarėnų bažnyčios šventoriuje“ (Mikalojus Lomanas, „Apie Balio Sruogos senelius ir prosenelius“, in: Balys Didysis, sudarė ir parengė Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 18).
Balio Sruogos motina vylėsi „turėti tarp vaikų kunigą“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 30). Jos brolis, Žarėnų klebonas, šį kelią rinktis siūlė ir Panevėžio realinę mokyklą baigusiam sesers sūnui: „dėdė J. Lomanas, pirmą ir paskutinį sykį pakvietęs B. Sruogą pas save į Žarėnus, kur tuomet kunigavo, pasiūlė prisidėti prie „ateitininkų“ ir stoti į kunigų seminariją. Jaunuoliui atsisakius, pažintis nutrūko. B. Sruogos apsisprendimui nemažą įtaką tikriausiai turėjo religijai indiferentiškas tėvas“ (Idem, in: Ibid.).
Jubilejų.
jubilejų.
Sako, kad mes
4
visi trys šeštadienį susirinktumėm Klaipėdoj, o sekma-
5
dienį automobiliu važiuotumėm pas dėdę – sveikint.
6
Tiesa
Tiesą
pasakius, man šis pasiūlymas visiškai nepatinka.
7
Sumanymas – geras gal, bet mano
padety
padėty
– būtų gal kiek
8
teatrališkas. Aš dėdę esu matęs tiktai vieną kartą,
9
prieš pat karą, baigęs
realinę mokyklą,
realinę mokyklą,
n
Note: Balys Sruoga 1906–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
– buvau nuva-
10
žiavęs į Žarėnus. Kvietė jis mane – pasakyti pamokslą,
11
kad nebūčiau cicilikas, prisidėčiau prie ateitininkų
12
ir stočiau į kunigų seminariją. Tuo visa mano pažin-
13
tis ir pasibaigė. Nuo to laiko – nei aš ką jam rašiau,
14
nei jis mane prisiminė. Ir ką aš veikčiau dabar nuva-
15
žiavęs, ką kalbėčiau? O šiaip kelias valandas prasi-
16
trinti tenai tarp kunigų ir davatkų – menkas malonumas.
17
Ir dėdei – kažin ar būtų malonu. Juo dabar – važiuoti
18
prie dabartinio jo nusistatymo dėl Adolpo – kokį jis
19
siūrprizą
siurprizą
gali padaryti – kas jį gali žinoti. Jo konflikte
20
su
Adolpo Adolpu
c
Critical note: Adolpu ] cor fl -u pro -o
Adolpu
– vis tiktai dėdė didelis komedninkas:
siūsti
siųsti
21
albumą,
albumą
parašui išbraukti, nuo fotografijos atkirpti
22
atvaizdą –
мальчишество.
мальчишество.
n
Note: Mальчишество rus – vaikėziška.
Aš dėdės atžvilgiu jokių
23
ypatingų sentimentų neturiu, nes nepažįstu. Samprotau-
24
damas, jaučiu, kad reikia būt dėkingam už jo didelę
25
paramą mūsų šeimai. Bet vėl, jei jis
Adolpui
Adolpui
n
Note: Adolfas Sruoga (1887–1941) – vyresnysis Balio Sruogos brolis, inžinierius elektrikas. 1927–1933 m. Lietuvos pašto valdybos direktorius.
padėjo
26
išvykt užsienin – daug padarė. Bet jeigu jis už tą gerą
27
darbą nori visą gyvenimą akis
žibinti,
žibinti
ir reikalauti,
28
kad jo gaspadinės kaprizai valstybės
saskaita
sąskaita
būtų
29
vykdomi, – tai jo geras darbas nustoja moralinės vertybės.
30
Senas žmogus, taip, reikia gerbti, sutinku, – reikia bent
31
tam kartui prisitaikyti prie jo pažiūrų… Bet
taip tam
c
Critical note: tam ] cor pro taip
tam
ir tin-
32
kama forma reikalinga. Kiek aš atsimenu, ir Adolpui padėda-
33
mas išvykti užsienin, jis pavartojo maksimum presijos,
34
kad nužeminimas būtų skaudesnis! Todėl ir manau –
35
pasitenkinsiu telegramos pasiuntimu, – gal dar eilėmis
36
suformuluosiu.
p
Physical note: [1r] //
suformuluosiu.

Facsimile Image Placeholder

37
Iš kur
Urbšys
Urbšys
n
Note: Juozas Urbšys (1896–1991) – diplomatas. 1927–1933 m. pasiuntinybės Paryžiuje I sekretorius.
ir
Benari
Benari
n
Note: Juozapas Levinsonas-Benari (1892–1967) – žydų kilmės Lietuvos menininkas. Nuo 1923 m. buvęs menininkų klubo „Vilkolakis“ dalyvis, 1926 m. Valstybės teatro scengrafas. Nuo 1928 m. Erwin Piscator teatro Berlyne darbuotojas. Apie 1931 m. jis išvyko dirbti dekoratoriumi į Paryžių, kur ir susibičiuliavo su Juozu Urbšiu ir jo žmona Marija Urbšiene: „1931–1933 m. Paryžiuje rezidavęs J. Urbšys su žmona Marija palaikė draugiškus santykius su J. Benari šeima. Iš trumpų žinučių galima suprasti, kad J. Benari ne kartą buvo kviečiamas į Urbšių namuose Paryžiuje rengiamus vakarus“ (Evelina Bukauskaitė, „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“, in: Menotyra, Vilnius, 2012, t. 19, nr. 1, p. 57).
žino, kad aš dramą
rašau?
rašau?
n
Note: Kad Balys Sruoga rašė dramą Milžino paunksmė, Juozas Urbšys ir Juozapas Levinsonas-Benari galėjo sužinoti per aktorę Unę Babickaitę, kuri tuo metu vaidino Paryžiuje ir su kuria Balys Sruoga susirašinėjo – pasakojo apie šį kūrinį ir su juo susijusias aplinkybes. Buvusį susirašinėjimą šia tema liudija išlikęs vienas Balio Sruogos laiškas, rašytas bičiulei aktorei:
„Mieloji,
Gerai, kad parašei laišką. Ir dar šiuo metu. Dabar man čia žmonės daro šunybes po šunybės, spjaudo ir dergia, ir šiuo metu – „старый друг“ [rus senas draugas, – NM] etc. Tai vis mat literatūriški dalykai ir prieteliai! Šiuo tarpu skubiai spausdinu naują veikalą „Milžino paunksmė“, trilogišką istorijos kroniką, kurią Vytauto Didžiojo komiteto Literatūros konkurso Jury komisija (p. p. pulk. Braziulevičius ir F. Kirša) pripažino nespausdintinu šlamštu. Nors ir šlamštas, bet aš vis tik baigiu spausdinti. Todėl tat mane tųdviejų ponų agentai ir dergia, kam demonstratyviškai spausdinu. Vadinas, einu į dar didesnį skandalą.
Džiaugiuos Tavo pasisekimais. Gaila, kad žiniomis apie Tavo pasisekimus negaliu pasidalyti su mūsų spauda, nes su visais laikraščiais esu susipykęs. Neregėto chamizmo banga užliejo mūsų spaudą“(Balio Sruogos laiškas Unei Babickaitei, iš Kauno – į Paryžių, 1932-04-24, [rankraštis], in: LNMMB RKRS, F12–543, l. 5r ).
38
Tiesą,
Tiesa,
per vasarą aš ją parašiau, tiktai nenoriu, kad kol kas
39
apie tai žinotų – mat rengiuosiu dalyvauti konkurse, kurį
40
paskelbė V.
Didz.
Didž.
komitetas.
komitetas.
n
Note: Komitetas, įsteigtas 1928 m., kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, rūpinosi šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio kulto kūrimu visoje Lietuvoje. Todėl 1930 m. komitetas paskelbė literatūrinį konkursą, kuris turėjo paskatinti rašytojus kurti istorinius veikalus, kurie įprasmintų Vytauto Didžiojo epochą ir stiprintų tautinę savimonę:
„Minėjome, kad Vytauto Didžiojo kultui kurti buvo nutarta pasitelkti menininkus. „Lietuvos aido“ vedamajame buvo rašoma: „Tautos idealams kurti ir jos sąmonei kelti daugiausiai gali patarnauti rašytojai, ypač dailiosios literatūros kūrėjai. Maironis geriausias pavyzdys, ką nuoširdus lietuviškas žodis pajėgia padaryti“. Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį – geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Surengti pjesės kaimo scenai konkursą paskatino vilniečių pageidavimas scenos veikalų, pritaikytų vaidinti mokyklų ir kaimo scenoms. Tačiau šio konkurso rezultatai, J. Tumo žodžiais tariant, buvo „labai menki“, ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo ir skirtos labai mažos – 300 ir 500 litų premijos. Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos – viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas – kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta, nes komisija nesulaukė, jos manymu, premijos vertų kūrinių, tačiau vertingais pripažino ir Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleido keturis kūrinius: Antano Vienuolio romaną „Kryžkelės“, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysaką „Daina apie sakalą“, Vytauto Bičiūno pjesę „Žalgiris“, Stasio Lauciaus poemą „Vytauto karžygiai“. Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bičiūno pjesę „Žalgiris“. Komisijos sprendimas išleisti silpnesnį kūrinį netruko virsti puikia dirva atsirasti įvairiausiems gandams, aiškinantiems „tikrąsias atmetimo priežastis“. Vieni aiškino esą veikalas atmestas todėl, kad jame labai jau nepagarbiai pavaizduoti katalikų dignitoriai, kiti, jog pats veikalas – tai ne kas kita kaip paskvilis apie prezidentą ir jo šeimą. Tačiau vargu ar šie teiginiai buvo pagrįsti: atmestoji drama buvo pastatyta Jaunųjų teatre, o suvaidinta Valstybės teatre pastarajam padarius dekoracijas. Turbūt premjeros nebūtų buvę, jei kažkam „iš viršaus“ drama išties būtų neįtikusi. Manau, jog komisijos sprendimą išleisti ne B. Sruogos, o V. Bičiūno kūrinį lėmė paprasta priežastis: B. Sruogos dramoje nebuvo „matomo“ herojaus. Reikėjo ryškaus herojaus paveikslo ir nepakako vien to, kad apie jį tik kas nors kalbėtų. Būdingas Juozo Keliuočio apgailestavimas, kad beveik visi B. Sruogos veikalo personažai yra neigiami: „Gal tik mums, norintiems įspėti Vytauto genialumo paslaptį, ypačiai norėtųsi sulaukti psichologinio romano, kurs atskleistų jo nepaprasto charakterio turtingumą, kurs padėtų suprasti, kaip jo sieloj galėjo tilpti ryškūs, viens kitam prieštaraują kraštutinumai – nepermaldaujamas griežtumas ir begalinis lankstumas, žiaurumas ir gerumas, karingumas ir džentelmeniškumas, herojiška savo tėvynės meilė ir ieškojimas paramos pas svetimuosius“. Ir kitų kūrinių autoriai, J. Keliuočio manymu, „neįspėjo Vytauto genijaus mįslės ir neatskleidė viso jo nuostabaus charakterio ir jo epochos turtingumo“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas“ (Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, p. 66–67, žr. https://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2001/2/Lit-54.pdf).
Dabar sėdžiu – perdirbinėju.
41
Savaitei buvau Palangoje – pasilsėti, nes nervai buvo
42
suėję nuėję
c
Critical note: nuėję ] cor nu pro su
nuėję
iki paskutinio įkaitinimo
laipsnio.
laipsnio.
n
Note: Palangoje Balys Sruoga ne vien tik ilsėjosi: kurorte jis sudarė sandėrį su italų firmos „Fiat“ atstovu dėl automobilio pirkimo, jį įsigijo į skolą, mat tikėjosi laimėti Vytauto Didžiojo komiteto paskelbtą dramos konkursą ir gauti 10. 000 litų:
„…kai buvom Palangoje, davėsi prikalbamas Grėbliausko pirkti sportinį „Fiat“ automobilį. Pinigų tam nebuvo, bet Balys, baigęs rašyti „Milžino paunksmę“, taip buvo tikras laimėsiąs premiją, kad skolon tą „Fiatą“ nusipirko… 11.000 litų! Tai buvo didelė rizika – ir mes ilgai mokėjome skolą… O automobilis mums gerai tarnavo, Bugiuose padarė sensaciją…“ (Vandos Sruogienės pastaba prie Balio Sruogos laiško adresatei, iš Būgių – į Kauną, 1931-05-25, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 514, l. 1r, in: BLKMČ BS)
Dabar vėl gerai.
43
Įsitraukiau į darbą, o važiavimas pas dėdę man
upą
ūpą
savai-
44
tei išblaškytų. Į Paryžiaus parodą važiuoti jokio noro
45
neturiu. O į Chamonix važiuoti 6 dienoms – nėr prasmės.
46
Nuvažiuoti tenai – tai laikas išnaudoti reikia, minimum
47
2 savaitės, o 6 dienos – tai
kinemato grafas.
kinematografas.
O jeigu
48
dar lytų tas dienas? Šiais metais –
Schluss
Schluss.
n
Note: Schluss vok – galas.
49
Kaip tu rašai – arklį mėnesiui išnuomuoti
kitais
c
Critical note: kita[is] ] def is
kitais
50
metais kelionei per Lietuvą – neapsimoka. Brangiai nu-
51
lups ir gero negausi. Geriausia tai nusipirkti,
52
pavažinėti ir išvažiuojant parduoti – tai lengviau
53
padaryti ir geriau apsimokės (pigiau kainuos).
54
Jeigu važiuodamas tu manytum rinkti kokią mokslo
55
medziagą
medžiagą
( tausos tautosaką ,
c
Critical note: tautosaką ] cor pro tausos
(tautosaką,
melodijas, etnografinę medžiagą), tai
56
kompanijoną
kompanioną
galima būt
parupint
parūpint
iš Universiteto žmonių.
57
O gal ir šiaip kas atsirastų – ir be mokslo
medziagos.
medžiagos.
58
Aš čia ne kompanija. Dėl ateinančos vasaros turiu
59
šiokių tokių projektų, bet jie labai daug priklausys
60
nuo to, kaip man pavyks mano darbas ir reikalas
61
konkurse.
konkurse.
n
Note: Balys Sruoga, nelaimėjęs konkurso, pasiskolino bičiulio žurnalisto, redaktoriaus Juozo Pronskaus asmenvardį – prisidengė slapyvardžiu ir paskelbė straipsnį, kuriame išsamiau aprašė situaciją, kurią įvertino kaip „konkurso liūdną pamoką“:
„Viso konkurso išvadoj matome keturius veikalus premijuotus, tai yra išleistus V. D. Komiteto lėšomis, būtent: Vienuolio „Kryžkeles“, Minclovo „Daina apie Sakalą“, Bičiūno „Žalgiris“ ir Lauciaus „Vytauto karžygiai“, ir vieną veikalą Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ atmestą, tai yra pripažintą nespausdintiną Komiteto lėšomis. Kadangi Komitetas spausdino geriausius veikalus, tai Balio Sruogos, reiškia, buvo pripažintas silpnesnis už Vienuolio, Bičiūno, Minclovo ir Lauciaus veikalus. Taip jury komisijos sprendimą visuomenė ir suprato.
Tuo tarpu girdėti, kad jury komisijos sprendimas toli nebuvęs toks sutartinas. Girdėti, kad komisijos narių nuomonės buvę gerokai pasidalinusios. Vienas jury komisijos narys reikalavęs, kad apie pristatytuosius konkursui veikalus būtų sprendžiama grynai meno ir teatro atžvilgiu, o du kitu nariu reikalavę, kad būtų sprendžiama visuomenės, politikos ir pasaulėžiūros atžvilgiu. Du nariu vieną narį nubalsavę, tačiau rezultate buvę pasirašytas protokolas, kuriame buvę konstatuota, kad jury komisija nesusitarė del kriterijaus, kuriuo reikėtų veikalus vertinti. Du komisijos nariu primygtinai siūlę politiškai visuomenišku atžvilgiu spausdinti Bičiūno veikalą, trečias pasilikęs prie atskiros nuomonės, kuri ir užprotokoluota.
Galimas daiktas, kad žinios, neoficiališkai pasiekusios visuomenę apie komisijos posėdį, yra kiek netikslios. Bet kodel tad pasiliko nepaskelbti jury komisijos posėdžių protokolai?
Paprastai visose kultūringose šalyse pasibaigus konkursui tokie protokolai skelbiami viešai, nes, galų gale, tai yra ne vienos kurios organizacijos dalykas, bet visos visuomenės ir visuomenė nori ir turi teisę žinoti apie savo žymesnių literatūros pajėgų rungtynes.
Jei būtų paskelbti to konkurso eigos dokumentai, protokolai ir atskiros nuomonės, galbūt ir visuomenė, pamačiusi kokių nors jai nežinomų motyvų, nulėmusių, kad neišlaiką konkurso sąlygas veikalai tapo premijuoti, o išlaikęs tas sąlygas, tapo atmestas, gal ir ji pakeistų nuomonę ir sutiktų su tais motyvais. Jų buvo laukta ir ilgai laukta, bet ir laukimui išsenka laikas. Neturėdami kitokių, turime tik dvejopus, būtent oficialiai paskelbtuosius konkurso sąlygose ir iškeltuosius dviejų jury komisijos narių. Iš tų visuomenė, žinoma, nedvejodama stovi už konkurso sąlygose paskelbtuosius ir pilna teise klausia, kodel jury komisijos sprendimas buvo toks šališkas? Kodel literatūros konkurso rezultatus nulėmė neliteratūriški motyvai?
Negaunant į tai atsakymo, nėra ko džiaugtis tokiu konkursu, į kurį buvo žiūrima, kaip į akstiną mūsų literatūrinėms jėgoms paskatinti kūrybinio entuziazmo ir rivalizacijos priduoti. Baimė, kad tuo konkursu bus kaip tik priešingo pasiekta…
Taip mūsų akivaizdoje kuriasi legenda. Nemaloni legenda“ (J. Pronskus [Balys Sruoga], „Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“, in: Lietuvos žinios, Kaunas, 1932-09-01, Nr. 199, p. 2; 1932-09-03, Nr. 201, Nr. 3, p. 3–4; dar žr. in: BSR 8, p. 27–28).
Konkurso komisijos sprendimas premiją skirti Vytauto Bičiūno pjesei „Žalgiris“, kurią ir nuspręsta išleisti, suerzino Balį Sruogą (tuomet, „visuotino spjaudymo metu“, jis buvo „su visais laikraščiais […] susipykęs“), o dramą, padedamas brolio Adolfo Sruogos, demonstratyviai išspausdino savilaidos būdu. Vanda Sruogienė šį faktą paliudijo, pakomentavo ir šio įvykio pasekmes, nepalankias Baliui Sruogai dėl per mažo visuomenės išprusimo literatūrinio raštingumo klausimais:
„Adolfas Sruoga tikrai kurį laiką turėjo knygų leidyklą „Tulpė“. Ji ir išleido 1932 m. „Milžino paunksmę“. Kai premijų komisija taip neigiamai šį veikalą įvertino, Sruoga labai karščiavosi ir pagal savo studijų metu patirtus Vokietijos spaudoje protestus jais pasekė: prie knygos viršelio buvo pridėta popieriaus juostelė su parašu: „Ši drama literatūros komisijos pripažinta netinkama“ (ne šiais žodžiais, bet ta prasme). Jis tikėjosi sukelti susidomėjimą, paraginti knygą paskaityti ir visuomenei įvertinti komisijos sprendimą. Daug kas iš artimųjų atkalbinėjo griebtis to Lietuvoje neįprasto žygio, bet mano vyras buvo taip tikras, kad jo darbas vertingas, vertingesnis už jo konkurentų pateiktus rašinius, taip įsižeidęs neteisingumu, kad nesidavė atkalbinėjamas. Tas priedas turėjo tik neigiamų rezultatų. Mūsų visuomenėje buvo nedaug rimtų skaitytojų, dažniausiai turėjo primityvų priėjimą prie literatūros…“ (Vandos Sruogienės laiškas Vladui Žukui, iš Čikagos – į Vilnių, 1980-08-08, [pasirašytas mašinraštis], in: VUB RS, f. 141, b. 319, l. 1r)
Kaip man dabar atrodo, turėčiau
62
laimėti, bet, žinoma, ką gali žinoti.
63
Vanda
Vanda
n
Note: Vanda Sruogienė (1899–1997) – istorikė, Balio Sruogos žmona. 1927–1939 m. Kauno II gimnazijos istorijos mokytoja.
jau išvažiavo į Kauną. Aš dar sėdžiu
64
Bugiuose
Būgiuose
– ir šlifuoju darbą. Išvažiuosiu
65
tik apie
rugs
rugs.
8–10 dieną. Kol kas gyvenu
66
tuo darbu, nieko daugiau žinoti
nenoriu,
nenoriu
ir
j gal
c
Critical note: gal ] cor pro j
gal
67
todėl visas protestuoju prieš kiekvieną sumanymą,
68
kas
galetų
galėtų
nuo jo atitraukti, ir
išs išmislioju
c
Critical note: išmislioju ] cor pro išs
išmislioju
viso-
69
kius
argumentus
argumentus,
by tik
atsikratyti
atsikratyti.
70
Ačiū už nuotraukas.
Labu
Labų
dienu
dienų
poniai
Bronei
Bronei.
n
Note: Bronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos žmona.
71
BBoles
c
Critical note: BBoles ] sign, contr pro B[rolis] Boles[lovas]
BBoles
B. Boles
n
Note: Balys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, LU HMF dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas.
72
Bugiai,
Būgiai,
73
ketvirtadienis
74
rugp.
27 d.
p
Physical note: [1v] //
27 d.
Mielas Juozapai, / Prieš kelias dienas gavau Tavo laišką, o šiandie man

Facsimile Image Placeholder

1
Mielas Juozapai,
2
Prieš kelias dienas gavau
Tavo
Tavo
n
Note: Juozapas Sruoga (1886–1957) – diplomatas, vyriausias Balio Sruogos brolis, nuo 1929 m. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsulinio skyriaus vedėjas.
laišką, o šiandie man
3
rašo
Kazimieras
Kazimieras
n
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974) – ekonomistas, jauniausias Balio Sruogos brolis. 1929–1936 m. Finansų ministerijos paskolų ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas.
iš Kauno
ma apie
c
Critical note: apie ] cor pro ma
apie
dėdės
dėdės
n
Note: Juozapas Lomanas – Balio Sruogos motinos Agotos Lomanaitės-Sruogienės vyriausias brolis: „Jis mokėsi Gulbinų pradžios mokykloje, Šiaulių gimnazijoje. Baigęs keturias klases, įstojo į kunigų seminariją. Ilgus metus klebonavo Žarėnuose. Čia pastatė medinę bažnyčią, kuri ir šiandien tebestovi. Klebonas Juozapas buvo griežto būdo, status, išdidus, laikėsi tikro kunigiško taurumo, nemėgdavo girtuoklių. Vyną gamindavo namuose, svečius vaišindavo, bet pats retai kada stiklelį išgerdavo. Iš savo pajamų nemažai padėdavo broliams ir seseriai. Iš parapijiečių didelių duoklių nereikalaudavo. Už laidojimą ir kitus bažnytinius patarnavimus imdavo tiek, kiek kas duodavo. Mirė 1931 metais Tveruose, kur buvo iškeltas altarista, palaidotas Žarėnų bažnyčios šventoriuje“ (Mikalojus Lomanas, „Apie Balio Sruogos senelius ir prosenelius“, in: Balys Didysis, sudarė ir parengė Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 18).
Balio Sruogos motina vylėsi „turėti tarp vaikų kunigą“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 30). Jos brolis, Žarėnų klebonas, šį kelią rinktis siūlė ir Panevėžio realinę mokyklą baigusiam sesers sūnui: „dėdė J. Lomanas, pirmą ir paskutinį sykį pakvietęs B. Sruogą pas save į Žarėnus, kur tuomet kunigavo, pasiūlė prisidėti prie „ateitininkų“ ir stoti į kunigų seminariją. Jaunuoliui atsisakius, pažintis nutrūko. B. Sruogos apsisprendimui nemažą įtaką tikriausiai turėjo religijai indiferentiškas tėvas“ (Idem, in: Ibid.).
Jubilejų.
jubilejų.
Sako, kad mes
4
visi trys šeštadienį susirinktumėm Klaipėdoj, o sekma-
5
dienį automobiliu važiuotumėm pas dėdę – sveikint.
6
Tiesa
Tiesą
pasakius, man šis pasiūlymas visiškai nepatinka.
7
Sumanymas – geras gal, bet mano
padety
padėty
– būtų gal kiek
8
teatrališkas. Aš dėdę esu matęs tiktai vieną kartą,
9
prieš pat karą, baigęs
realinę mokyklą,
realinę mokyklą,
n
Note: Balys Sruoga 1906–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
– buvau nuva-
10
žiavęs į Žarėnus. Kvietė jis mane – pasakyti pamokslą,
11
kad nebūčiau cicilikas, prisidėčiau prie ateitininkų
12
ir stočiau į kunigų seminariją. Tuo visa mano pažin-
13
tis ir pasibaigė. Nuo to laiko – nei aš ką jam rašiau,
14
nei jis mane prisiminė. Ir ką aš veikčiau dabar nuva-
15
žiavęs, ką kalbėčiau? O šiaip kelias valandas prasi-
16
trinti tenai tarp kunigų ir davatkų – menkas malonumas.
17
Ir dėdei – kažin ar būtų malonu. Juo dabar – važiuoti
18
prie dabartinio jo nusistatymo dėl Adolpo – kokį jis
19
siūrprizą
siurprizą
gali padaryti – kas jį gali žinoti. Jo konflikte
20
su
Adolpo Adolpu
c
Critical note: Adolpu ] cor fl -u pro -o
Adolpu
– vis tiktai dėdė didelis komedninkas:
siūsti
siųsti
21
albumą,
albumą
parašui išbraukti, nuo fotografijos atkirpti
22
atvaizdą –
мальчишество.
мальчишество.
n
Note: Mальчишество rus – vaikėziška.
Aš dėdės atžvilgiu jokių
23
ypatingų sentimentų neturiu, nes nepažįstu. Samprotau-
24
damas, jaučiu, kad reikia būt dėkingam už jo didelę
25
paramą mūsų šeimai. Bet vėl, jei jis
Adolpui
Adolpui
n
Note: Adolfas Sruoga (1887–1941) – vyresnysis Balio Sruogos brolis, inžinierius elektrikas. 1927–1933 m. Lietuvos pašto valdybos direktorius.
padėjo
26
išvykt užsienin – daug padarė. Bet jeigu jis už tą gerą
27
darbą nori visą gyvenimą akis
žibinti,
žibinti
ir reikalauti,
28
kad jo gaspadinės kaprizai valstybės
saskaita
sąskaita
būtų
29
vykdomi, – tai jo geras darbas nustoja moralinės vertybės.
30
Senas žmogus, taip, reikia gerbti, sutinku, – reikia bent
31
tam kartui prisitaikyti prie jo pažiūrų… Bet
taip tam
c
Critical note: tam ] cor pro taip
tam
ir tin-
32
kama forma reikalinga. Kiek aš atsimenu, ir Adolpui padėda-
33
mas išvykti užsienin, jis pavartojo maksimum presijos,
34
kad nužeminimas būtų skaudesnis! Todėl ir manau –
35
pasitenkinsiu telegramos pasiuntimu, – gal dar eilėmis
36
suformuluosiu.
p
Physical note: [1r] //
suformuluosiu.

Facsimile Image Placeholder

37
Iš kur
Urbšys
Urbšys
n
Note: Juozas Urbšys (1896–1991) – diplomatas. 1927–1933 m. pasiuntinybės Paryžiuje I sekretorius.
ir
Benari
Benari
n
Note: Juozapas Levinsonas-Benari (1892–1967) – žydų kilmės Lietuvos menininkas. Nuo 1923 m. buvęs menininkų klubo „Vilkolakis“ dalyvis, 1926 m. Valstybės teatro scengrafas. Nuo 1928 m. Erwin Piscator teatro Berlyne darbuotojas. Apie 1931 m. jis išvyko dirbti dekoratoriumi į Paryžių, kur ir susibičiuliavo su Juozu Urbšiu ir jo žmona Marija Urbšiene: „1931–1933 m. Paryžiuje rezidavęs J. Urbšys su žmona Marija palaikė draugiškus santykius su J. Benari šeima. Iš trumpų žinučių galima suprasti, kad J. Benari ne kartą buvo kviečiamas į Urbšių namuose Paryžiuje rengiamus vakarus“ (Evelina Bukauskaitė, „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“, in: Menotyra, Vilnius, 2012, t. 19, nr. 1, p. 57).
žino, kad aš dramą
rašau?
rašau?
n
Note: Kad Balys Sruoga rašė dramą Milžino paunksmė, Juozas Urbšys ir Juozapas Levinsonas-Benari galėjo sužinoti per aktorę Unę Babickaitę, kuri tuo metu vaidino Paryžiuje ir su kuria Balys Sruoga susirašinėjo – pasakojo apie šį kūrinį ir su juo susijusias aplinkybes. Buvusį susirašinėjimą šia tema liudija išlikęs vienas Balio Sruogos laiškas, rašytas bičiulei aktorei:
„Mieloji,
Gerai, kad parašei laišką. Ir dar šiuo metu. Dabar man čia žmonės daro šunybes po šunybės, spjaudo ir dergia, ir šiuo metu – „старый друг“ [rus senas draugas, – NM] etc. Tai vis mat literatūriški dalykai ir prieteliai! Šiuo tarpu skubiai spausdinu naują veikalą „Milžino paunksmė“, trilogišką istorijos kroniką, kurią Vytauto Didžiojo komiteto Literatūros konkurso Jury komisija (p. p. pulk. Braziulevičius ir F. Kirša) pripažino nespausdintinu šlamštu. Nors ir šlamštas, bet aš vis tik baigiu spausdinti. Todėl tat mane tųdviejų ponų agentai ir dergia, kam demonstratyviškai spausdinu. Vadinas, einu į dar didesnį skandalą.
Džiaugiuos Tavo pasisekimais. Gaila, kad žiniomis apie Tavo pasisekimus negaliu pasidalyti su mūsų spauda, nes su visais laikraščiais esu susipykęs. Neregėto chamizmo banga užliejo mūsų spaudą“(Balio Sruogos laiškas Unei Babickaitei, iš Kauno – į Paryžių, 1932-04-24, [rankraštis], in: LNMMB RKRS, F12–543, l. 5r ).
38
Tiesą,
Tiesa,
per vasarą aš ją parašiau, tiktai nenoriu, kad kol kas
39
apie tai žinotų – mat rengiuosiu dalyvauti konkurse, kurį
40
paskelbė V.
Didz.
Didž.
komitetas.
komitetas.
n
Note: Komitetas, įsteigtas 1928 m., kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, rūpinosi šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio kulto kūrimu visoje Lietuvoje. Todėl 1930 m. komitetas paskelbė literatūrinį konkursą, kuris turėjo paskatinti rašytojus kurti istorinius veikalus, kurie įprasmintų Vytauto Didžiojo epochą ir stiprintų tautinę savimonę:
„Minėjome, kad Vytauto Didžiojo kultui kurti buvo nutarta pasitelkti menininkus. „Lietuvos aido“ vedamajame buvo rašoma: „Tautos idealams kurti ir jos sąmonei kelti daugiausiai gali patarnauti rašytojai, ypač dailiosios literatūros kūrėjai. Maironis geriausias pavyzdys, ką nuoširdus lietuviškas žodis pajėgia padaryti“. Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį – geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Surengti pjesės kaimo scenai konkursą paskatino vilniečių pageidavimas scenos veikalų, pritaikytų vaidinti mokyklų ir kaimo scenoms. Tačiau šio konkurso rezultatai, J. Tumo žodžiais tariant, buvo „labai menki“, ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo ir skirtos labai mažos – 300 ir 500 litų premijos. Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos – viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas – kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta, nes komisija nesulaukė, jos manymu, premijos vertų kūrinių, tačiau vertingais pripažino ir Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleido keturis kūrinius: Antano Vienuolio romaną „Kryžkelės“, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysaką „Daina apie sakalą“, Vytauto Bičiūno pjesę „Žalgiris“, Stasio Lauciaus poemą „Vytauto karžygiai“. Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bičiūno pjesę „Žalgiris“. Komisijos sprendimas išleisti silpnesnį kūrinį netruko virsti puikia dirva atsirasti įvairiausiems gandams, aiškinantiems „tikrąsias atmetimo priežastis“. Vieni aiškino esą veikalas atmestas todėl, kad jame labai jau nepagarbiai pavaizduoti katalikų dignitoriai, kiti, jog pats veikalas – tai ne kas kita kaip paskvilis apie prezidentą ir jo šeimą. Tačiau vargu ar šie teiginiai buvo pagrįsti: atmestoji drama buvo pastatyta Jaunųjų teatre, o suvaidinta Valstybės teatre pastarajam padarius dekoracijas. Turbūt premjeros nebūtų buvę, jei kažkam „iš viršaus“ drama išties būtų neįtikusi. Manau, jog komisijos sprendimą išleisti ne B. Sruogos, o V. Bičiūno kūrinį lėmė paprasta priežastis: B. Sruogos dramoje nebuvo „matomo“ herojaus. Reikėjo ryškaus herojaus paveikslo ir nepakako vien to, kad apie jį tik kas nors kalbėtų. Būdingas Juozo Keliuočio apgailestavimas, kad beveik visi B. Sruogos veikalo personažai yra neigiami: „Gal tik mums, norintiems įspėti Vytauto genialumo paslaptį, ypačiai norėtųsi sulaukti psichologinio romano, kurs atskleistų jo nepaprasto charakterio turtingumą, kurs padėtų suprasti, kaip jo sieloj galėjo tilpti ryškūs, viens kitam prieštaraują kraštutinumai – nepermaldaujamas griežtumas ir begalinis lankstumas, žiaurumas ir gerumas, karingumas ir džentelmeniškumas, herojiška savo tėvynės meilė ir ieškojimas paramos pas svetimuosius“. Ir kitų kūrinių autoriai, J. Keliuočio manymu, „neįspėjo Vytauto genijaus mįslės ir neatskleidė viso jo nuostabaus charakterio ir jo epochos turtingumo“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas“ (Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, p. 66–67, žr. https://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2001/2/Lit-54.pdf).
Dabar sėdžiu – perdirbinėju.
41
Savaitei buvau Palangoje – pasilsėti, nes nervai buvo
42
suėję nuėję
c
Critical note: nuėję ] cor nu pro su
nuėję
iki paskutinio įkaitinimo
laipsnio.
laipsnio.
n
Note: Palangoje Balys Sruoga ne vien tik ilsėjosi: kurorte jis sudarė sandėrį su italų firmos „Fiat“ atstovu dėl automobilio pirkimo, jį įsigijo į skolą, mat tikėjosi laimėti Vytauto Didžiojo komiteto paskelbtą dramos konkursą ir gauti 10. 000 litų:
„…kai buvom Palangoje, davėsi prikalbamas Grėbliausko pirkti sportinį „Fiat“ automobilį. Pinigų tam nebuvo, bet Balys, baigęs rašyti „Milžino paunksmę“, taip buvo tikras laimėsiąs premiją, kad skolon tą „Fiatą“ nusipirko… 11.000 litų! Tai buvo didelė rizika – ir mes ilgai mokėjome skolą… O automobilis mums gerai tarnavo, Bugiuose padarė sensaciją…“ (Vandos Sruogienės pastaba prie Balio Sruogos laiško adresatei, iš Būgių – į Kauną, 1931-05-25, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 514, l. 1r, in: BLKMČ BS)
Dabar vėl gerai.
43
Įsitraukiau į darbą, o važiavimas pas dėdę man
upą
ūpą
savai-
44
tei išblaškytų. Į Paryžiaus parodą važiuoti jokio noro
45
neturiu. O į Chamonix važiuoti 6 dienoms – nėr prasmės.
46
Nuvažiuoti tenai – tai laikas išnaudoti reikia, minimum
47
2 savaitės, o 6 dienos – tai
kinemato grafas.
kinematografas.
O jeigu
48
dar lytų tas dienas? Šiais metais –
Schluss
Schluss.
n
Note: Schluss vok – galas.
49
Kaip tu rašai – arklį mėnesiui išnuomuoti
kitais
c
Critical note: kita[is] ] def is
kitais
50
metais kelionei per Lietuvą – neapsimoka. Brangiai nu-
51
lups ir gero negausi. Geriausia tai nusipirkti,
52
pavažinėti ir išvažiuojant parduoti – tai lengviau
53
padaryti ir geriau apsimokės (pigiau kainuos).
54
Jeigu važiuodamas tu manytum rinkti kokią mokslo
55
medziagą
medžiagą
( tausos tautosaką ,
c
Critical note: tautosaką ] cor pro tausos
(tautosaką,
melodijas, etnografinę medžiagą), tai
56
kompanijoną
kompanioną
galima būt
parupint
parūpint
iš Universiteto žmonių.
57
O gal ir šiaip kas atsirastų – ir be mokslo
medziagos.
medžiagos.
58
Aš čia ne kompanija. Dėl ateinančos vasaros turiu
59
šiokių tokių projektų, bet jie labai daug priklausys
60
nuo to, kaip man pavyks mano darbas ir reikalas
61
konkurse.
konkurse.
n
Note: Balys Sruoga, nelaimėjęs konkurso, pasiskolino bičiulio žurnalisto, redaktoriaus Juozo Pronskaus asmenvardį – prisidengė slapyvardžiu ir paskelbė straipsnį, kuriame išsamiau aprašė situaciją, kurią įvertino kaip „konkurso liūdną pamoką“:
„Viso konkurso išvadoj matome keturius veikalus premijuotus, tai yra išleistus V. D. Komiteto lėšomis, būtent: Vienuolio „Kryžkeles“, Minclovo „Daina apie Sakalą“, Bičiūno „Žalgiris“ ir Lauciaus „Vytauto karžygiai“, ir vieną veikalą Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ atmestą, tai yra pripažintą nespausdintiną Komiteto lėšomis. Kadangi Komitetas spausdino geriausius veikalus, tai Balio Sruogos, reiškia, buvo pripažintas silpnesnis už Vienuolio, Bičiūno, Minclovo ir Lauciaus veikalus. Taip jury komisijos sprendimą visuomenė ir suprato.
Tuo tarpu girdėti, kad jury komisijos sprendimas toli nebuvęs toks sutartinas. Girdėti, kad komisijos narių nuomonės buvę gerokai pasidalinusios. Vienas jury komisijos narys reikalavęs, kad apie pristatytuosius konkursui veikalus būtų sprendžiama grynai meno ir teatro atžvilgiu, o du kitu nariu reikalavę, kad būtų sprendžiama visuomenės, politikos ir pasaulėžiūros atžvilgiu. Du nariu vieną narį nubalsavę, tačiau rezultate buvę pasirašytas protokolas, kuriame buvę konstatuota, kad jury komisija nesusitarė del kriterijaus, kuriuo reikėtų veikalus vertinti. Du komisijos nariu primygtinai siūlę politiškai visuomenišku atžvilgiu spausdinti Bičiūno veikalą, trečias pasilikęs prie atskiros nuomonės, kuri ir užprotokoluota.
Galimas daiktas, kad žinios, neoficiališkai pasiekusios visuomenę apie komisijos posėdį, yra kiek netikslios. Bet kodel tad pasiliko nepaskelbti jury komisijos posėdžių protokolai?
Paprastai visose kultūringose šalyse pasibaigus konkursui tokie protokolai skelbiami viešai, nes, galų gale, tai yra ne vienos kurios organizacijos dalykas, bet visos visuomenės ir visuomenė nori ir turi teisę žinoti apie savo žymesnių literatūros pajėgų rungtynes.
Jei būtų paskelbti to konkurso eigos dokumentai, protokolai ir atskiros nuomonės, galbūt ir visuomenė, pamačiusi kokių nors jai nežinomų motyvų, nulėmusių, kad neišlaiką konkurso sąlygas veikalai tapo premijuoti, o išlaikęs tas sąlygas, tapo atmestas, gal ir ji pakeistų nuomonę ir sutiktų su tais motyvais. Jų buvo laukta ir ilgai laukta, bet ir laukimui išsenka laikas. Neturėdami kitokių, turime tik dvejopus, būtent oficialiai paskelbtuosius konkurso sąlygose ir iškeltuosius dviejų jury komisijos narių. Iš tų visuomenė, žinoma, nedvejodama stovi už konkurso sąlygose paskelbtuosius ir pilna teise klausia, kodel jury komisijos sprendimas buvo toks šališkas? Kodel literatūros konkurso rezultatus nulėmė neliteratūriški motyvai?
Negaunant į tai atsakymo, nėra ko džiaugtis tokiu konkursu, į kurį buvo žiūrima, kaip į akstiną mūsų literatūrinėms jėgoms paskatinti kūrybinio entuziazmo ir rivalizacijos priduoti. Baimė, kad tuo konkursu bus kaip tik priešingo pasiekta…
Taip mūsų akivaizdoje kuriasi legenda. Nemaloni legenda“ (J. Pronskus [Balys Sruoga], „Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“, in: Lietuvos žinios, Kaunas, 1932-09-01, Nr. 199, p. 2; 1932-09-03, Nr. 201, Nr. 3, p. 3–4; dar žr. in: BSR 8, p. 27–28).
Konkurso komisijos sprendimas premiją skirti Vytauto Bičiūno pjesei „Žalgiris“, kurią ir nuspręsta išleisti, suerzino Balį Sruogą (tuomet, „visuotino spjaudymo metu“, jis buvo „su visais laikraščiais […] susipykęs“), o dramą, padedamas brolio Adolfo Sruogos, demonstratyviai išspausdino savilaidos būdu. Vanda Sruogienė šį faktą paliudijo, pakomentavo ir šio įvykio pasekmes, nepalankias Baliui Sruogai dėl per mažo visuomenės išprusimo literatūrinio raštingumo klausimais:
„Adolfas Sruoga tikrai kurį laiką turėjo knygų leidyklą „Tulpė“. Ji ir išleido 1932 m. „Milžino paunksmę“. Kai premijų komisija taip neigiamai šį veikalą įvertino, Sruoga labai karščiavosi ir pagal savo studijų metu patirtus Vokietijos spaudoje protestus jais pasekė: prie knygos viršelio buvo pridėta popieriaus juostelė su parašu: „Ši drama literatūros komisijos pripažinta netinkama“ (ne šiais žodžiais, bet ta prasme). Jis tikėjosi sukelti susidomėjimą, paraginti knygą paskaityti ir visuomenei įvertinti komisijos sprendimą. Daug kas iš artimųjų atkalbinėjo griebtis to Lietuvoje neįprasto žygio, bet mano vyras buvo taip tikras, kad jo darbas vertingas, vertingesnis už jo konkurentų pateiktus rašinius, taip įsižeidęs neteisingumu, kad nesidavė atkalbinėjamas. Tas priedas turėjo tik neigiamų rezultatų. Mūsų visuomenėje buvo nedaug rimtų skaitytojų, dažniausiai turėjo primityvų priėjimą prie literatūros…“ (Vandos Sruogienės laiškas Vladui Žukui, iš Čikagos – į Vilnių, 1980-08-08, [pasirašytas mašinraštis], in: VUB RS, f. 141, b. 319, l. 1r)
Kaip man dabar atrodo, turėčiau
62
laimėti, bet, žinoma, ką gali žinoti.
63
Vanda
Vanda
n
Note: Vanda Sruogienė (1899–1997) – istorikė, Balio Sruogos žmona. 1927–1939 m. Kauno II gimnazijos istorijos mokytoja.
jau išvažiavo į Kauną. Aš dar sėdžiu
64
Bugiuose
Būgiuose
– ir šlifuoju darbą. Išvažiuosiu
65
tik apie
rugs
rugs.
8–10 dieną. Kol kas gyvenu
66
tuo darbu, nieko daugiau žinoti
nenoriu,
nenoriu
ir
j gal
c
Critical note: gal ] cor pro j
gal
67
todėl visas protestuoju prieš kiekvieną sumanymą,
68
kas
galetų
galėtų
nuo jo atitraukti, ir
išs išmislioju
c
Critical note: išmislioju ] cor pro išs
išmislioju
viso-
69
kius
argumentus
argumentus,
by tik
atsikratyti
atsikratyti.
70
Ačiū už nuotraukas.
Labu
Labų
dienu
dienų
poniai
Bronei
Bronei.
n
Note: Bronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos žmona.
71
BBoles
c
Critical note: BBoles ] sign, contr pro B[rolis] Boles[lovas]
BBoles
B. Boles
n
Note: Balys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, LU HMF dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas.
72
Bugiai,
Būgiai,
73
ketvirtadienis
74
rugp.
27 d.
p
Physical note: [1v] //
27 d.
X (Close panel) Textual Notes
a3
Line number 2
Note: Juozapas Sruoga (1886–1957) – diplomatas, vyriausias Balio Sruogos brolis, nuo 1929 m. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsulinio skyriaus vedėjas.
a3
Line number 3
Note: Kazimieras Sruoga (1899–1974) – ekonomistas, jauniausias Balio Sruogos brolis. 1929–1936 m. Finansų ministerijos paskolų ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas.
a1
Line number 3
Critical note: apie ] cor pro ma
a3
Line number 3
Note: Juozapas Lomanas – Balio Sruogos motinos Agotos Lomanaitės-Sruogienės vyriausias brolis: „Jis mokėsi Gulbinų pradžios mokykloje, Šiaulių gimnazijoje. Baigęs keturias klases, įstojo į kunigų seminariją. Ilgus metus klebonavo Žarėnuose. Čia pastatė medinę bažnyčią, kuri ir šiandien tebestovi. Klebonas Juozapas buvo griežto būdo, status, išdidus, laikėsi tikro kunigiško taurumo, nemėgdavo girtuoklių. Vyną gamindavo namuose, svečius vaišindavo, bet pats retai kada stiklelį išgerdavo. Iš savo pajamų nemažai padėdavo broliams ir seseriai. Iš parapijiečių didelių duoklių nereikalaudavo. Už laidojimą ir kitus bažnytinius patarnavimus imdavo tiek, kiek kas duodavo. Mirė 1931 metais Tveruose, kur buvo iškeltas altarista, palaidotas Žarėnų bažnyčios šventoriuje“ (Mikalojus Lomanas, „Apie Balio Sruogos senelius ir prosenelius“, in: Balys Didysis, sudarė ir parengė Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 18).
Balio Sruogos motina vylėsi „turėti tarp vaikų kunigą“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 30). Jos brolis, Žarėnų klebonas, šį kelią rinktis siūlė ir Panevėžio realinę mokyklą baigusiam sesers sūnui: „dėdė J. Lomanas, pirmą ir paskutinį sykį pakvietęs B. Sruogą pas save į Žarėnus, kur tuomet kunigavo, pasiūlė prisidėti prie „ateitininkų“ ir stoti į kunigų seminariją. Jaunuoliui atsisakius, pažintis nutrūko. B. Sruogos apsisprendimui nemažą įtaką tikriausiai turėjo religijai indiferentiškas tėvas“ (Idem, in: Ibid.).
a3
Line number 9
Note: Balys Sruoga 1906–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
a1
Line number 20
Critical note: Adolpu ] cor fl -u pro -o
a3
Line number 22
Note: Mальчишество rus – vaikėziška.
a3
Line number 25
Note: Adolfas Sruoga (1887–1941) – vyresnysis Balio Sruogos brolis, inžinierius elektrikas. 1927–1933 m. Lietuvos pašto valdybos direktorius.
a1
Line number 31
Critical note: tam ] cor pro taip
a1
Line number 36
Physical note: [1r] //
a3
Line number 37
Note: Juozas Urbšys (1896–1991) – diplomatas. 1927–1933 m. pasiuntinybės Paryžiuje I sekretorius.
a3
Line number 37
Note: Juozapas Levinsonas-Benari (1892–1967) – žydų kilmės Lietuvos menininkas. Nuo 1923 m. buvęs menininkų klubo „Vilkolakis“ dalyvis, 1926 m. Valstybės teatro scengrafas. Nuo 1928 m. Erwin Piscator teatro Berlyne darbuotojas. Apie 1931 m. jis išvyko dirbti dekoratoriumi į Paryžių, kur ir susibičiuliavo su Juozu Urbšiu ir jo žmona Marija Urbšiene: „1931–1933 m. Paryžiuje rezidavęs J. Urbšys su žmona Marija palaikė draugiškus santykius su J. Benari šeima. Iš trumpų žinučių galima suprasti, kad J. Benari ne kartą buvo kviečiamas į Urbšių namuose Paryžiuje rengiamus vakarus“ (Evelina Bukauskaitė, „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“, in: Menotyra, Vilnius, 2012, t. 19, nr. 1, p. 57).
a3
Line number 37
Note: Kad Balys Sruoga rašė dramą Milžino paunksmė, Juozas Urbšys ir Juozapas Levinsonas-Benari galėjo sužinoti per aktorę Unę Babickaitę, kuri tuo metu vaidino Paryžiuje ir su kuria Balys Sruoga susirašinėjo – pasakojo apie šį kūrinį ir su juo susijusias aplinkybes. Buvusį susirašinėjimą šia tema liudija išlikęs vienas Balio Sruogos laiškas, rašytas bičiulei aktorei:
„Mieloji,
Gerai, kad parašei laišką. Ir dar šiuo metu. Dabar man čia žmonės daro šunybes po šunybės, spjaudo ir dergia, ir šiuo metu – „старый друг“ [rus senas draugas, – NM] etc. Tai vis mat literatūriški dalykai ir prieteliai! Šiuo tarpu skubiai spausdinu naują veikalą „Milžino paunksmė“, trilogišką istorijos kroniką, kurią Vytauto Didžiojo komiteto Literatūros konkurso Jury komisija (p. p. pulk. Braziulevičius ir F. Kirša) pripažino nespausdintinu šlamštu. Nors ir šlamštas, bet aš vis tik baigiu spausdinti. Todėl tat mane tųdviejų ponų agentai ir dergia, kam demonstratyviškai spausdinu. Vadinas, einu į dar didesnį skandalą.
Džiaugiuos Tavo pasisekimais. Gaila, kad žiniomis apie Tavo pasisekimus negaliu pasidalyti su mūsų spauda, nes su visais laikraščiais esu susipykęs. Neregėto chamizmo banga užliejo mūsų spaudą“(Balio Sruogos laiškas Unei Babickaitei, iš Kauno – į Paryžių, 1932-04-24, [rankraštis], in: LNMMB RKRS, F12–543, l. 5r ).
a3
Line number 40
Note: Komitetas, įsteigtas 1928 m., kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, rūpinosi šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio kulto kūrimu visoje Lietuvoje. Todėl 1930 m. komitetas paskelbė literatūrinį konkursą, kuris turėjo paskatinti rašytojus kurti istorinius veikalus, kurie įprasmintų Vytauto Didžiojo epochą ir stiprintų tautinę savimonę:
„Minėjome, kad Vytauto Didžiojo kultui kurti buvo nutarta pasitelkti menininkus. „Lietuvos aido“ vedamajame buvo rašoma: „Tautos idealams kurti ir jos sąmonei kelti daugiausiai gali patarnauti rašytojai, ypač dailiosios literatūros kūrėjai. Maironis geriausias pavyzdys, ką nuoširdus lietuviškas žodis pajėgia padaryti“. Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį – geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Surengti pjesės kaimo scenai konkursą paskatino vilniečių pageidavimas scenos veikalų, pritaikytų vaidinti mokyklų ir kaimo scenoms. Tačiau šio konkurso rezultatai, J. Tumo žodžiais tariant, buvo „labai menki“, ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo ir skirtos labai mažos – 300 ir 500 litų premijos. Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos – viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas – kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta, nes komisija nesulaukė, jos manymu, premijos vertų kūrinių, tačiau vertingais pripažino ir Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleido keturis kūrinius: Antano Vienuolio romaną „Kryžkelės“, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysaką „Daina apie sakalą“, Vytauto Bičiūno pjesę „Žalgiris“, Stasio Lauciaus poemą „Vytauto karžygiai“. Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bičiūno pjesę „Žalgiris“. Komisijos sprendimas išleisti silpnesnį kūrinį netruko virsti puikia dirva atsirasti įvairiausiems gandams, aiškinantiems „tikrąsias atmetimo priežastis“. Vieni aiškino esą veikalas atmestas todėl, kad jame labai jau nepagarbiai pavaizduoti katalikų dignitoriai, kiti, jog pats veikalas – tai ne kas kita kaip paskvilis apie prezidentą ir jo šeimą. Tačiau vargu ar šie teiginiai buvo pagrįsti: atmestoji drama buvo pastatyta Jaunųjų teatre, o suvaidinta Valstybės teatre pastarajam padarius dekoracijas. Turbūt premjeros nebūtų buvę, jei kažkam „iš viršaus“ drama išties būtų neįtikusi. Manau, jog komisijos sprendimą išleisti ne B. Sruogos, o V. Bičiūno kūrinį lėmė paprasta priežastis: B. Sruogos dramoje nebuvo „matomo“ herojaus. Reikėjo ryškaus herojaus paveikslo ir nepakako vien to, kad apie jį tik kas nors kalbėtų. Būdingas Juozo Keliuočio apgailestavimas, kad beveik visi B. Sruogos veikalo personažai yra neigiami: „Gal tik mums, norintiems įspėti Vytauto genialumo paslaptį, ypačiai norėtųsi sulaukti psichologinio romano, kurs atskleistų jo nepaprasto charakterio turtingumą, kurs padėtų suprasti, kaip jo sieloj galėjo tilpti ryškūs, viens kitam prieštaraują kraštutinumai – nepermaldaujamas griežtumas ir begalinis lankstumas, žiaurumas ir gerumas, karingumas ir džentelmeniškumas, herojiška savo tėvynės meilė ir ieškojimas paramos pas svetimuosius“. Ir kitų kūrinių autoriai, J. Keliuočio manymu, „neįspėjo Vytauto genijaus mįslės ir neatskleidė viso jo nuostabaus charakterio ir jo epochos turtingumo“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas“ (Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, p. 66–67, žr. https://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2001/2/Lit-54.pdf).
a1
Line number 42
Critical note: nuėję ] cor nu pro su
a3
Line number 42
Note: Palangoje Balys Sruoga ne vien tik ilsėjosi: kurorte jis sudarė sandėrį su italų firmos „Fiat“ atstovu dėl automobilio pirkimo, jį įsigijo į skolą, mat tikėjosi laimėti Vytauto Didžiojo komiteto paskelbtą dramos konkursą ir gauti 10. 000 litų:
„…kai buvom Palangoje, davėsi prikalbamas Grėbliausko pirkti sportinį „Fiat“ automobilį. Pinigų tam nebuvo, bet Balys, baigęs rašyti „Milžino paunksmę“, taip buvo tikras laimėsiąs premiją, kad skolon tą „Fiatą“ nusipirko… 11.000 litų! Tai buvo didelė rizika – ir mes ilgai mokėjome skolą… O automobilis mums gerai tarnavo, Bugiuose padarė sensaciją…“ (Vandos Sruogienės pastaba prie Balio Sruogos laiško adresatei, iš Būgių – į Kauną, 1931-05-25, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 514, l. 1r, in: BLKMČ BS)
a3
Line number 48
Note: Schluss vok – galas.
a1
Line number 49
Critical note: kita[is] ] def is
a1
Line number 55
Critical note: tautosaką ] cor pro tausos
a3
Line number 61
Note: Balys Sruoga, nelaimėjęs konkurso, pasiskolino bičiulio žurnalisto, redaktoriaus Juozo Pronskaus asmenvardį – prisidengė slapyvardžiu ir paskelbė straipsnį, kuriame išsamiau aprašė situaciją, kurią įvertino kaip „konkurso liūdną pamoką“:
„Viso konkurso išvadoj matome keturius veikalus premijuotus, tai yra išleistus V. D. Komiteto lėšomis, būtent: Vienuolio „Kryžkeles“, Minclovo „Daina apie Sakalą“, Bičiūno „Žalgiris“ ir Lauciaus „Vytauto karžygiai“, ir vieną veikalą Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ atmestą, tai yra pripažintą nespausdintiną Komiteto lėšomis. Kadangi Komitetas spausdino geriausius veikalus, tai Balio Sruogos, reiškia, buvo pripažintas silpnesnis už Vienuolio, Bičiūno, Minclovo ir Lauciaus veikalus. Taip jury komisijos sprendimą visuomenė ir suprato.
Tuo tarpu girdėti, kad jury komisijos sprendimas toli nebuvęs toks sutartinas. Girdėti, kad komisijos narių nuomonės buvę gerokai pasidalinusios. Vienas jury komisijos narys reikalavęs, kad apie pristatytuosius konkursui veikalus būtų sprendžiama grynai meno ir teatro atžvilgiu, o du kitu nariu reikalavę, kad būtų sprendžiama visuomenės, politikos ir pasaulėžiūros atžvilgiu. Du nariu vieną narį nubalsavę, tačiau rezultate buvę pasirašytas protokolas, kuriame buvę konstatuota, kad jury komisija nesusitarė del kriterijaus, kuriuo reikėtų veikalus vertinti. Du komisijos nariu primygtinai siūlę politiškai visuomenišku atžvilgiu spausdinti Bičiūno veikalą, trečias pasilikęs prie atskiros nuomonės, kuri ir užprotokoluota.
Galimas daiktas, kad žinios, neoficiališkai pasiekusios visuomenę apie komisijos posėdį, yra kiek netikslios. Bet kodel tad pasiliko nepaskelbti jury komisijos posėdžių protokolai?
Paprastai visose kultūringose šalyse pasibaigus konkursui tokie protokolai skelbiami viešai, nes, galų gale, tai yra ne vienos kurios organizacijos dalykas, bet visos visuomenės ir visuomenė nori ir turi teisę žinoti apie savo žymesnių literatūros pajėgų rungtynes.
Jei būtų paskelbti to konkurso eigos dokumentai, protokolai ir atskiros nuomonės, galbūt ir visuomenė, pamačiusi kokių nors jai nežinomų motyvų, nulėmusių, kad neišlaiką konkurso sąlygas veikalai tapo premijuoti, o išlaikęs tas sąlygas, tapo atmestas, gal ir ji pakeistų nuomonę ir sutiktų su tais motyvais. Jų buvo laukta ir ilgai laukta, bet ir laukimui išsenka laikas. Neturėdami kitokių, turime tik dvejopus, būtent oficialiai paskelbtuosius konkurso sąlygose ir iškeltuosius dviejų jury komisijos narių. Iš tų visuomenė, žinoma, nedvejodama stovi už konkurso sąlygose paskelbtuosius ir pilna teise klausia, kodel jury komisijos sprendimas buvo toks šališkas? Kodel literatūros konkurso rezultatus nulėmė neliteratūriški motyvai?
Negaunant į tai atsakymo, nėra ko džiaugtis tokiu konkursu, į kurį buvo žiūrima, kaip į akstiną mūsų literatūrinėms jėgoms paskatinti kūrybinio entuziazmo ir rivalizacijos priduoti. Baimė, kad tuo konkursu bus kaip tik priešingo pasiekta…
Taip mūsų akivaizdoje kuriasi legenda. Nemaloni legenda“ (J. Pronskus [Balys Sruoga], „Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“, in: Lietuvos žinios, Kaunas, 1932-09-01, Nr. 199, p. 2; 1932-09-03, Nr. 201, Nr. 3, p. 3–4; dar žr. in: BSR 8, p. 27–28).
Konkurso komisijos sprendimas premiją skirti Vytauto Bičiūno pjesei „Žalgiris“, kurią ir nuspręsta išleisti, suerzino Balį Sruogą (tuomet, „visuotino spjaudymo metu“, jis buvo „su visais laikraščiais […] susipykęs“), o dramą, padedamas brolio Adolfo Sruogos, demonstratyviai išspausdino savilaidos būdu. Vanda Sruogienė šį faktą paliudijo, pakomentavo ir šio įvykio pasekmes, nepalankias Baliui Sruogai dėl per mažo visuomenės išprusimo literatūrinio raštingumo klausimais:
„Adolfas Sruoga tikrai kurį laiką turėjo knygų leidyklą „Tulpė“. Ji ir išleido 1932 m. „Milžino paunksmę“. Kai premijų komisija taip neigiamai šį veikalą įvertino, Sruoga labai karščiavosi ir pagal savo studijų metu patirtus Vokietijos spaudoje protestus jais pasekė: prie knygos viršelio buvo pridėta popieriaus juostelė su parašu: „Ši drama literatūros komisijos pripažinta netinkama“ (ne šiais žodžiais, bet ta prasme). Jis tikėjosi sukelti susidomėjimą, paraginti knygą paskaityti ir visuomenei įvertinti komisijos sprendimą. Daug kas iš artimųjų atkalbinėjo griebtis to Lietuvoje neįprasto žygio, bet mano vyras buvo taip tikras, kad jo darbas vertingas, vertingesnis už jo konkurentų pateiktus rašinius, taip įsižeidęs neteisingumu, kad nesidavė atkalbinėjamas. Tas priedas turėjo tik neigiamų rezultatų. Mūsų visuomenėje buvo nedaug rimtų skaitytojų, dažniausiai turėjo primityvų priėjimą prie literatūros…“ (Vandos Sruogienės laiškas Vladui Žukui, iš Čikagos – į Vilnių, 1980-08-08, [pasirašytas mašinraštis], in: VUB RS, f. 141, b. 319, l. 1r)
a3
Line number 63
Note: Vanda Sruogienė (1899–1997) – istorikė, Balio Sruogos žmona. 1927–1939 m. Kauno II gimnazijos istorijos mokytoja.
a1
Line number 66
Critical note: gal ] cor pro j
a1
Line number 68
Critical note: išmislioju ] cor pro išs
a3
Line number 70
Note: Bronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos žmona.
a1
Line number 71
Critical note: BBoles ] sign, contr pro B[rolis] Boles[lovas]
a3
Line number 71
Note: Balys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, LU HMF dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas.
a1
Line number 74
Physical note: [1v] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1931_08_27_js_1r.jpgX (Close panel)
image
1931_08_27_js_1v.jpgX (Close panel)
image