Vandai Sruogienei, 1943-06-14

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Sruogienei, 1943-06-14

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 7–8. Laiškas. Rašyta 31,5 × 10,3 cm formato, gelstelėjusio, lygaus, labai plono, peršviečiamo popieriaus lapuose (1r, 2r) parkeriu (juodu rašalu). Perlenkta perpus, lankstymo į keturias dalis žymės, užlenkiant viršutinį ir apatinį kraštus. Autorinė paginacija: „1“. Numeruota pieštuku kita ranka: „7“, „8“. Apatinis kraštas dantytas. Yra įplyšimų. Vokiškas Štuthofo koncentracijos lagerio pašto cenzūros spaudas: 1943-06-15. Prierašas spaude kita ranka storu raudonu pieštuku: „P“. Be voko. Voką (nr. 5) žr. Štuthofo dokumentų segtuve, in: BLKMČ BS. Vokiškas gavimo adresas parkeriu (juodu rašalu): „Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė / Taurostr. 21/3 / Wilna / Ostland – Litauen“ [„Ponia V. Daugirdaitė-Sruogienė / Tauro gatvė 21/3 / Vilnius / Ostlandas – Lietuva“]. Prancūziškas, vokiškas ir lietuviškas išsiuntimo adresas: „Exp. [Expéditeur / Siuntėjas]: Prof. Dr. Balys Sruoga / Lager Stutthof b/Danzig / Block VIII E [prof. dr. Balys Sruoga / Stovykla Stuttfoh prie Danzigo / Blokas VIII E]“. Užklijuotas raudonas, 12 pfenigų vertės pašto ženklas su Adolfo Hitlerio atvaizdu ir vokišku užrašu „Deutsches Reich“ [„Vokietijos imperija“]. Be išsiuntimo pašto spaudo. Spaudas „Aa.“ Vokas numeruotas, datuotas Vandos Sruogienės ranka pieštuku: „5.“, „15-VI-43“. Voko antroje pusėje – vokiškas Štuthofo lagerio spaudas. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 380/2, nr. 384, l. 10 (Algio Samulionio rankraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1296, nr. 383, l. 6–9 (nenustatyto asmens rankraštis). Vertimai: LLTI BR, f. 115, b. 421, nr. 6, l. 8–9 (Vandos Sruogienės mašinraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1297, nr. 384, l. 13–15 (nenustatyto asmens rankraštis). Publikuota (Vandos Sruogienės vertimas), in: Metai, 2014, Nr. 1, p. 130–131. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1943-06-14: Genetinis
  • Witness a2: 1943-06-14: Diplomatinis
  • Witness a3: 1943-06-14: Redaguotas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-06-14, l. 1r, 2r, parengė Neringa Markevičienė, žr. https://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1943_06_14_vs.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.


Facsimile Image Placeholder

Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
1
Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
2
Heute haben wir Pfingsten – zweiten Tag –
3
grüsse ich Euch am herzlichsten. Um mei-
4
ne Gefühle für
s Euch
c
Critical note: Euch ] cor pro s, cor E pro s
Euch
auszusprechen,
5
habe ich keine passende Worte.
Fisich
c
Critical note: Physi[s]ch ] vid ex err Fisich, vid ex err om sec s
Fisich
Physisch
6
fühle ich mich gut, aber seelisch – sehr
7
schwer. Die
Heimatveh
Heimatweh
ist fast unerträglich.
8
Vielleicht wäre es besser, wenn ich welche
9
schuld hätte – dann
konnte
könnte
ich sein
10
einverstanden mit meinem Schicksal.
11
Aber
jezt,
c
Critical note: je[t]zt ] vid ex err jezt, vid ex err om pri t
jezt,
jetzt,
ich, alter
Dichler Dichter ,
c
Critical note: Dichter ] cor t pro l
Dichter,
der zwanzig
12
Jahre war Vorkämpfer der deutschen
13
Kultur in Litauen, der 20 Jahre lang
14
belehrte litauische Jugend
deusche deutsche
c
Critical note: deu[t]sche ] a c vid ex err deusche, p c ins t
deutsche
15
Kultur schätzen und ehren, der gegen
16
Deutschland und Deutschtum
◊◊ nie
c
Critical note: nie ] cor pro ill
nie
17
etwas unterkommen, sogar gedacht,
18
hat, –
mich ich ,
c
Critical note: ich ] cor pro mich, ras m
ich,
alter Dichter, ganz unschul-
19
dig, bin aus der Heimat verjagt,
20
eingespert,
c
Critical note: eingesper[r]t ] vid ex err om sec r
eingespert,
eingesperrt,
– bin ich ein unnützliches
21
Ding geworden. Ja, in solcher
lage Lage
c
Critical note: Lage ] cor L pro min
Lage
22
mann
man
kann schon seelisch krank
23
werden. Wie lange werde ich die
24
Heimatweh aushalten, weiss ich
25
nicht, aber ein Ding zu sein ist
26
sehr schwer. Erinnerst Du, wie Stefan
27
George
George
n
Note: Stefan George (1868–1933), vokiečių poetas.
sagt:
28
Was ich
Tat,
tat,
29
Was ich litt,
30
Was ich sann,
31
Was ich bin?
32
Wie ein Rauch,
33
Der verraucht,
34
Wie ein Klang,
35
Der verklingt!
Der verklingt!
n
Note: Balys Sruoga iš atminties cituoja Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (I) fragmentą iš poezijos rinkinio Gyvenimo kilimas, plg. leksikos ir punktuacijos aspektais: „Was ich tat / Was ich litt / Was ich sann / Was ich bin: // Wie ein Brand / Der verraucht / Wie ein Sang / Der verklingt.“; visą eilėraštį žr. Stefan George, „Nacht-Gesang“ (I), in: Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel: 1900, [Berlin]: Blaetter fuer die Kunst, 1899, (https://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/george1899/0045).
36
Es gibt Gerüchte, dass ich bald
37
entlassen werde. Ich bin geneigt
38
zu glauben, dass alle das sind blos
39
gerede Gerede
c
Critical note: Gerede ] cor G pro min
Gerede
und Quatsch. Die Briefe
40
wir bekommen jeden Samstag, die
41
Paketten –
jevlen jeden
c
Critical note: jeden ] cor d pro vl
jeden
Montag und
tenners- Donners-
c
Critical note: Donners[tag] ] cor Do pro te
Donners-
42
tag. Briefen und Paketten machen mir
43
grosse Freude (Brot – auch!). Sende mir
44
keine eigeschriebene Pakette – sie
45
sind zu umständlich. In Paketten
46
kannst Du alles legen, was du
47
hast, – ich werde alles bekommen.
48
Was brauche ich – Du weist selbst.
49
Die Lagerverwaltung ist sehr huma-
50
nisch zu uns, sie macht alles, was sie
51
kann um unsere Leben zu erleich-
52
tern, aber über mein weiteres Schicksal,
53
wie vermute ich, weiss nicht
viel
p
Physical note: [1r] //
viel

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

54
mehr, als ich, – und ich weiss
55
gar nichts!
56
Jetz
c
Critical note: Jetz[t] ] vid ex err Jetz, vid ex err om sec t
Jetz
Jetz[t]
ich arbeite in der Kanzlei – arbei-
57
te freiwillig und viel, um Abends
58
müde und
erschöppt erschöpft
c
Critical note: erschöpft ] cor f pro sec p
erschöpft
zu werden –
59
◊◊ um
c
Critical note: um ] a ras ill
um
Heimatweh zu lindern.
60
Grüsse von mir den Vater, alle
61
nachbarn Nachbarn
c
Critical note: Nachbarn ] cor N pro min
Nachbarn
und Bekannten, – und
62
Emilie
Emilie
n
Note: Emilija Viežbickaitė (Viežbicka) (g. 1900–?), Sruogų šeimos pagalbininkė, 1940–1945 m. gyvenusi Tauro g. 10 namo 3 bute. „Mūsų tarnaitė Vilniuje“ (Vandos Sruogienės pastaba).
vergiss nicht. Und
63
Dalia – umarme sie zart und still –
64
sie wird ohne Worte mich
65
verstehen.
66
Schicke mir
Rasier pasta
c
Critical note: Rasierpaste ] vid ex err pro Rasier pasta
Rasier pasta
Rasierpaste
67
''Skutal''
Skutal
(in meinem Schrank,
68
links oben) – eine Tube.
69
Schicke auch ein Büchlein
70
von Balttuschaitis
von Balttuschaitis
n
Note: Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas. Nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Toliau minimą knygą žr. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7525-jurgis-baltrusaitis-asaru-vainikas-pirma-dalis).
Balys Sruoga apie šį eilėraščių rinkinį Jurgiui Baltrušaičiui rašė: „Ar gavai iš Kauno žinią, kad Tavo knyga „Ašarų vainikas“ Kaune išėjo ir jau beveik išparduota? Gražus leidinys ir skaitytojų pripažinimas – visuotinas. Tokios lyrikos mes dar neturėjome“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus – į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l. 1v).
Balys Sruoga išsamiau pristatė eilėraščių rinkinio ypatybes, ypač pabrėždamas vilties, paguodos pavojaus metu ir žmogaus dvasios stiprybės motyvus:
„– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės jį bepročiu laikė.
Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers?
Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų.
Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai apsivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje…
Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo:
– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje!
Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?
Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti…
– Mokykitės gyventi pavojuje!
Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką.
Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai pjūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas – tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje:
Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,
Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,
Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,
Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną…
Tavo vargo daržas – tavo karalystė,
Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,
Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti,
Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!
(„A. V.“, 90 p.)
Jei išmoksi gyventi pavojuje – „gal ir pats pakilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ – audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“
Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto!
Kas per liūtis! Bet, širduže,
Savo baimės neklausyk –
Audros tūžta ir išūžia
Nenaikindamos išsyk…
(89 p.)
„Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso:
…nors ir vargti žmogui duota,
Žmogum ši žemė vainikuota,
Ir amžių žiedas – jo diena…
(91 p.)
Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas – ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, – net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė:
Gali poetas ir nebūti,
Bet būt pilietis privalai! –
tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą patį – piliečio ir poeto sandoros – klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau:
Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
Semk iš skausmo, ne iš knygų,
Žodį, Dievo žaibui lygų…
Tą, kuris mums galią duoda,
Verčia aušti naktį juodą,
Skelbia viltį ir paguodą…
(48–49 pp.)
– Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje!
[…]
Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu.
Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mirtis, pagieža ir neapykanta.
Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai – tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes […] [n]ėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip atitrūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis“ (Balys Sruoga, „Baltrušaičio vainikas“, Vilnius, 1941-05-15, in: Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, p. 93–96; 105–106).
– seine Ge-
71
dichte werden mich trösten.
72
Seien sie beide gesund und
73
kräftig – meine guten, meine
74
geliebten!
75
Erinnerst Du Pfingsten, als
76
waren wir zusammen in
77
Bayern,
im in
c
Critical note: in ] cor pro im, cor n pro m
in
Tirol?
Tirol?
n
Note: 1922 m. Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė sutiko Bavarijos Alpėse, tris dienas praleido Tiuringijoje, Harco kalnuose, kur pasižadėjo vienas kitam: „Negalėdami sutart dėl vietos, nutarėm važiuot į Bavarų Alpes. Susitikom Miuncheno stoty ir nuvažiavom į kalnus. Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, [Vandos Sruogienės mašinraštis], in: BLKMČ BS, l. 32, KC PENN, l. 29).
Balys Sruoga aprašė, ką jie išgyveno per Sekmines:
„Ir man ilgu, ir aš taip noriu, kad būtų skaudu – – Aš taip skausmo noriu, o tu šito nesupranti“ – –
O tu, o tu ar žinai, kiek aš laukiau, kol tu šituos žodžius pasakysi?! O tu ar žinai, kad tai yra mano žodžiai, kurie visuomet buvo many, kurių aš tau niekuomet nesakiau, nes aš tikėjau, kad ateis ta valanda, kada tu juos pasakysi, ir jie bus teisingi! Tu juos netyčia pasakei, bet kaip gerai, kad tu juos pasakei!
Ar tu žinai, kokia mėlyna paukštė nuskrido nuo mūsų akių ten, toli į nebūtybę, nuo mūsų akių, kurias ji uždengusi sparnu laikė, nuskrido, kad daugiau nebesugrįžti – ar tu žinai, kokią tu paslaptį tais savo žodžiais pasakei? Iki šiol ta paslaptis buvo kiekvieno mūsų skyrium, bet dabar ji pasidarė mūsų viena, mūsų bendra, mūsų neišsemiama paslaptis! Ir jeigu net Tu būtum pasakius kitur, kitąsyk ne tokiame gerame, ne tokiame begaliniai gražiame laiške, tai nebūtų buvę taip gražu ir taip teisinga!
Tu ar manei, kad aš tave už tų žodžių pagausiu?
Tu ar žinojai, kad aš toks žulikas esu, kad aš maniau ir laukiau, kad tu pasakytum tai, ką aš manau?..
Atsimeni Tiuringiją, tą mažą gražią, kaip ji vadinas – aš jau nežinau, jei ne Juozapato pakalnę? Paskutinį rytą tau buvo liūdna – atmeni? Tu norėjai kažką sakyti, o tik pasakei – pasižadėkim. Aš tau nieko nesakiau, tylėjau ir sekiau tavo mintis. Man nebuvo liūdna, man buvo sieloj giedra ir man dainuoti norėjos… Paskui tu pasakei tiktai bijanti, kad nepražūtų tai, kas mūsų santykiuose buvo gražu, tuomet aš tave pabučiavau, ir tu buvai lengva kaip daina ir prinykai prie manęs, nors iš ryto tu nenorėjai manęs bučiuoti… Aš tuomet irgi nieko tau nepasakiau… O tu sakai: „O tu šito nesupranti…“ Po to, ką aš tau priminiau, tu turbūt jau nemanai, kad aš nesuprantu – aš per daug giliai tave visą jaučiu, kad to nesuprasti – bet taip gerai, kad tu tai pasakei… Bet tasai skausmas, apie kurį tu kalbi, tai nėra skausmas, skausmas, kurį kentėti reikia, tai nėra skausmas, kurį iškentėjus pereina… Tai yra skausmas, kuris ateina su dainomis, su pasakomis, su burtais, su magnetiniu žemės virpėjimu ir kurį gyventi reikia pačiam būti pasakingam!.. Ir jei aš ateitau in tave, išblyškusią ir nuvargusią, nemiegotą ir nusilaksčiusią, – juk skausmas būtų toks šiokiadienis, juk džiaugsmas būtų toks liūdnas, kurio ir laukti nei nereikėjo – – – […]
Bet tu, Vanduk, – aš net pasakyt nemoku, – tu kaskart daugiau ir daugiau esi tokia, kokios aš tavęs senai senai laukiu. Ir tu seniau man tokių kaitrių, tokių kaitrių laiškų nerašydavai, kokius dabar paskutinius tris laiškus parašei. Skaitau ir pasigeriu, ir apsvaigstu, ir net aš pats bijau, neišlaikysiu – ir net bijau tave tą momentą pamatyti, kad koks debesėlis neužtemdytų to skaistaus apsvaigimo, kuriuo aš tavo laiškuos pasigeriu! […]
Aš tau dar rytoj parašysiu keletą žodžių – ar tu dar begausi Berlyne? O man po Tavo laiško perėjo visas nusiminimas, aš vėlei jaučiuos stiprus ir tvirtas, aš vėlei noriu gyventi ir skrajot.
Vandukai, bet tu nemanyk, kad aš tavęs nepasiilgstu! Aš tik gal kai kada tau tyčia nesakau to, ko laukiu, kad tu pirma pasakytum, bet kas nedalinamai mūsų abiejų sielose gyvena –
Bučiuoju tave visą visą tūkstančius kartų iki skausmui, iki gėlai, iki apsvaigimui –
Tavo Boliukas“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-24 ar 25, in: LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1r–v, 2r–v).
Balys Sruoga sunkesniais laikotarpiais ragindavo Vandą Daugirdaitę prisiminti Sekmines:
„Ar tau neilgu, Vandukai?
Ar tos trys tiktai dienos, kartu pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai!
Ar tylų vakarą Tavo siela nieko negirdi?
Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį –
Bal.“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar 10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, nr. 9, l. 1v).
78
Ja, jetzt sind
aud auch
c
Critical note: auch ] cor ch pro d
auch
Pfingsten!
79
Küsse
dich
Dich
herzlich!
80
D◊in Dein
c
Critical note: Dein ] cor e pro ill
Dein
Balys
Balys
n
Note: Vok =Mano mielosios Vanduk ir Daliuk!
Šiandien Sekminių antroji diena – nuoširdžiausiai Jus sveikinu. Nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išsakyti, ką Jums jaučiu. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai slogiai. Tėvynės ilgesys beveik nepakeliamas. Gal būtų geriau, jeigu būčiau kuo nors kaltas – tada galėčiau sutikti su savo likimu. O dabar aš, senas poetas, dvidešimt metų skleidęs vokiečių kultūrą Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas poetas, visiškai nekaltas, esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, – tapęs nereikalingu daiktu. Taip, tokioje padėtyje galima net išprotėti. Ar ilgai ištversiu tėvynės ilgesį, nežinau, bet būti daiktu labai sunku. Ar atsimeni, kaip Stefan George sako:
Ką dariau,
Ką kenčiau,
Ką mąsčiau,
Kas esu? //
Kaip dūmas,
Kuris išsisklaido,
Kaip garsas,
Kuris išnyksta!
Yra gandų, kad mane greitai paleis. Esu linkęs manyti, kad visa tai tik plepalai ir nesąmonės. Laiškus mes gaunam kiekvieną šeštadienį, siuntinius – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Laiškai ir siuntiniai suteikia man daug džiaugsmo (duona – taip pat!). Nesiųsk man registruotų siuntinių – su jais per daug vargo. Į siuntinius gali dėti viską, ką turi, – aš gausiu. Ko man reikia – Tu pati žinai. Lagerio vadovybė humaniška mūsų atžvilgiu, ji daro viską, kad palengvintų mūsų gyvenimą, bet mano tolimesniu likimu rūpinasi daugiau negu aš, – [1r] // [1v] // o aš visai nieko nežinau!
Dabar aš dirbu stovyklos raštinėje – dirbu savo noru ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsekęs – kad nustelbčiau tėvynės ilgesį.
Perduok linkėjimus Tėvui, visiems kaimynams ir pažįstamiems, – nepamiršk ir Emilijos. O Dalią – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.
Atsiųsk man vieną tūbelę skutimosi pastos „Skutal“ (ji mano spintoje, kairėj, viršuj).
Taip pat atsiųsk Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.
Būkit abi sveikos ir stiprios – mano gerosios, mano mylimos!
Ar prisimeni Sekmines, kai mudu kartu buvom Bavarijoje, Tiroly?
Taip, dabar irgi Sekminės!
Širdingai Tave bučiuoju!
Tavo Balys
81
D. 14
Juli Juni
c
Critical note: Juni ] cor pro Juli, cor n pro l
Juni
1943
1943
n
Note: Vok =1943 m., birželio 14 d.
82
Meine
adresse Adresse
c
Critical note: Adresse ] cor A pro min
Adresse
Adresse:
83
D Prof.
c
Critical note: Prof. ] cor pro D, cor P pro D
Prof.
Dr. Balys Sruoga
84
Lager Stutthof b/Danzig
85
Block VIII
E.
p
Physical note: [2r] //
E.
E.
n
Note: Vok =Mano adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

a
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
n
Note: Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė vok =Ponia V. Daugirdaitė-Sruogienė.
b
Taurostr. 21/3
Taurostr. 21/3
c
Critical note: Taurostr. 21/3 vok =Tauro gatvė 21/3.
c
Wilna
c
Critical note: Wilna ] sub sign dua lin
Wilna
Wilna
n
Note: Wilna vok =Vilnius.
d
Ostland – Litauen
Ostland – Litauen
n
Note: Ostland – Litauen vok =Ostlandas – Lietuva.
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Exp. prof. dr. Balys Sruoga
n
Note: Exp[éditeur] prof. dr. Balys Sruoga pranc =Siuntėjas prof. dr. Balys Sruoga.
f
Lager Stutthof b/Danzig
Lager Stutthof b/Danzig
n
Note: Lager Stutthof b[ei] Danzig vok =Stovykla Stuttfoh prie Danzigo.
g
Block VIII E
p
Physical note: [3r] //
Block VIII E
Block VIII E
n
Note: Block VIII E. vok =Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
1
Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
2
Heute haben wir Pfingsten – zweiten Tag –
3
grüsse ich Euch am herzlichsten. Um mei-
4
ne Gefühle für
s Euch
c
Critical note: Euch ] cor pro s, cor E pro s
Euch
auszusprechen,
5
habe ich keine passende Worte.
Fisich
c
Critical note: Physi[s]ch ] vid ex err Fisich, vid ex err om sec s
Fisich
Physisch
6
fühle ich mich gut, aber seelisch – sehr
7
schwer. Die
Heimatveh
Heimatweh
ist fast unerträglich.
8
Vielleicht wäre es besser, wenn ich welche
9
schuld hätte – dann
konnte
könnte
ich sein
10
einverstanden mit meinem Schicksal.
11
Aber
jezt,
c
Critical note: je[t]zt ] vid ex err jezt, vid ex err om pri t
jezt,
jetzt,
ich, alter
Dichler Dichter ,
c
Critical note: Dichter ] cor t pro l
Dichter,
der zwanzig
12
Jahre war Vorkämpfer der deutschen
13
Kultur in Litauen, der 20 Jahre lang
14
belehrte litauische Jugend
deusche deutsche
c
Critical note: deu[t]sche ] a c vid ex err deusche, p c ins t
deutsche
15
Kultur schätzen und ehren, der gegen
16
Deutschland und Deutschtum
◊◊ nie
c
Critical note: nie ] cor pro ill
nie
17
etwas unterkommen, sogar gedacht,
18
hat, –
mich ich ,
c
Critical note: ich ] cor pro mich, ras m
ich,
alter Dichter, ganz unschul-
19
dig, bin aus der Heimat verjagt,
20
eingespert,
c
Critical note: eingesper[r]t ] vid ex err om sec r
eingespert,
eingesperrt,
– bin ich ein unnützliches
21
Ding geworden. Ja, in solcher
lage Lage
c
Critical note: Lage ] cor L pro min
Lage
22
mann
man
kann schon seelisch krank
23
werden. Wie lange werde ich die
24
Heimatweh aushalten, weiss ich
25
nicht, aber ein Ding zu sein ist
26
sehr schwer. Erinnerst Du, wie Stefan
27
George
George
n
Note: Stefan George (1868–1933), vokiečių poetas.
sagt:
28
Was ich
Tat,
tat,
29
Was ich litt,
30
Was ich sann,
31
Was ich bin?
32
Wie ein Rauch,
33
Der verraucht,
34
Wie ein Klang,
35
Der verklingt!
Der verklingt!
n
Note: Balys Sruoga iš atminties cituoja Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (I) fragmentą iš poezijos rinkinio Gyvenimo kilimas, plg. leksikos ir punktuacijos aspektais: „Was ich tat / Was ich litt / Was ich sann / Was ich bin: // Wie ein Brand / Der verraucht / Wie ein Sang / Der verklingt.“; visą eilėraštį žr. Stefan George, „Nacht-Gesang“ (I), in: Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel: 1900, [Berlin]: Blaetter fuer die Kunst, 1899, (https://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/george1899/0045).
36
Es gibt Gerüchte, dass ich bald
37
entlassen werde. Ich bin geneigt
38
zu glauben, dass alle das sind blos
39
gerede Gerede
c
Critical note: Gerede ] cor G pro min
Gerede
und Quatsch. Die Briefe
40
wir bekommen jeden Samstag, die
41
Paketten –
jevlen jeden
c
Critical note: jeden ] cor d pro vl
jeden
Montag und
tenners- Donners-
c
Critical note: Donners[tag] ] cor Do pro te
Donners-
42
tag. Briefen und Paketten machen mir
43
grosse Freude (Brot – auch!). Sende mir
44
keine eigeschriebene Pakette – sie
45
sind zu umständlich. In Paketten
46
kannst Du alles legen, was du
47
hast, – ich werde alles bekommen.
48
Was brauche ich – Du weist selbst.
49
Die Lagerverwaltung ist sehr huma-
50
nisch zu uns, sie macht alles, was sie
51
kann um unsere Leben zu erleich-
52
tern, aber über mein weiteres Schicksal,
53
wie vermute ich, weiss nicht
viel
p
Physical note: [1r] //
viel

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

54
mehr, als ich, – und ich weiss
55
gar nichts!
56
Jetz
c
Critical note: Jetz[t] ] vid ex err Jetz, vid ex err om sec t
Jetz
Jetz[t]
ich arbeite in der Kanzlei – arbei-
57
te freiwillig und viel, um Abends
58
müde und
erschöppt erschöpft
c
Critical note: erschöpft ] cor f pro sec p
erschöpft
zu werden –
59
◊◊ um
c
Critical note: um ] a ras ill
um
Heimatweh zu lindern.
60
Grüsse von mir den Vater, alle
61
nachbarn Nachbarn
c
Critical note: Nachbarn ] cor N pro min
Nachbarn
und Bekannten, – und
62
Emilie
Emilie
n
Note: Emilija Viežbickaitė (Viežbicka) (g. 1900–?), Sruogų šeimos pagalbininkė, 1940–1945 m. gyvenusi Tauro g. 10 namo 3 bute. „Mūsų tarnaitė Vilniuje“ (Vandos Sruogienės pastaba).
vergiss nicht. Und
63
Dalia – umarme sie zart und still –
64
sie wird ohne Worte mich
65
verstehen.
66
Schicke mir
Rasier pasta
c
Critical note: Rasierpaste ] vid ex err pro Rasier pasta
Rasier pasta
Rasierpaste
67
''Skutal''
Skutal
(in meinem Schrank,
68
links oben) – eine Tube.
69
Schicke auch ein Büchlein
70
von Balttuschaitis
von Balttuschaitis
n
Note: Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas. Nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Toliau minimą knygą žr. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7525-jurgis-baltrusaitis-asaru-vainikas-pirma-dalis).
Balys Sruoga apie šį eilėraščių rinkinį Jurgiui Baltrušaičiui rašė: „Ar gavai iš Kauno žinią, kad Tavo knyga „Ašarų vainikas“ Kaune išėjo ir jau beveik išparduota? Gražus leidinys ir skaitytojų pripažinimas – visuotinas. Tokios lyrikos mes dar neturėjome“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus – į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l. 1v).
Balys Sruoga išsamiau pristatė eilėraščių rinkinio ypatybes, ypač pabrėždamas vilties, paguodos pavojaus metu ir žmogaus dvasios stiprybės motyvus:
„– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės jį bepročiu laikė.
Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers?
Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų.
Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai apsivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje…
Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo:
– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje!
Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?
Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti…
– Mokykitės gyventi pavojuje!
Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką.
Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai pjūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas – tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje:
Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,
Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,
Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,
Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną…
Tavo vargo daržas – tavo karalystė,
Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,
Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti,
Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!
(„A. V.“, 90 p.)
Jei išmoksi gyventi pavojuje – „gal ir pats pakilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ – audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“
Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto!
Kas per liūtis! Bet, širduže,
Savo baimės neklausyk –
Audros tūžta ir išūžia
Nenaikindamos išsyk…
(89 p.)
„Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso:
…nors ir vargti žmogui duota,
Žmogum ši žemė vainikuota,
Ir amžių žiedas – jo diena…
(91 p.)
Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas – ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, – net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė:
Gali poetas ir nebūti,
Bet būt pilietis privalai! –
tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą patį – piliečio ir poeto sandoros – klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau:
Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
Semk iš skausmo, ne iš knygų,
Žodį, Dievo žaibui lygų…
Tą, kuris mums galią duoda,
Verčia aušti naktį juodą,
Skelbia viltį ir paguodą…
(48–49 pp.)
– Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje!
[…]
Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu.
Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mirtis, pagieža ir neapykanta.
Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai – tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes […] [n]ėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip atitrūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis“ (Balys Sruoga, „Baltrušaičio vainikas“, Vilnius, 1941-05-15, in: Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, p. 93–96; 105–106).
– seine Ge-
71
dichte werden mich trösten.
72
Seien sie beide gesund und
73
kräftig – meine guten, meine
74
geliebten!
75
Erinnerst Du Pfingsten, als
76
waren wir zusammen in
77
Bayern,
im in
c
Critical note: in ] cor pro im, cor n pro m
in
Tirol?
Tirol?
n
Note: 1922 m. Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė sutiko Bavarijos Alpėse, tris dienas praleido Tiuringijoje, Harco kalnuose, kur pasižadėjo vienas kitam: „Negalėdami sutart dėl vietos, nutarėm važiuot į Bavarų Alpes. Susitikom Miuncheno stoty ir nuvažiavom į kalnus. Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, [Vandos Sruogienės mašinraštis], in: BLKMČ BS, l. 32, KC PENN, l. 29).
Balys Sruoga aprašė, ką jie išgyveno per Sekmines:
„Ir man ilgu, ir aš taip noriu, kad būtų skaudu – – Aš taip skausmo noriu, o tu šito nesupranti“ – –
O tu, o tu ar žinai, kiek aš laukiau, kol tu šituos žodžius pasakysi?! O tu ar žinai, kad tai yra mano žodžiai, kurie visuomet buvo many, kurių aš tau niekuomet nesakiau, nes aš tikėjau, kad ateis ta valanda, kada tu juos pasakysi, ir jie bus teisingi! Tu juos netyčia pasakei, bet kaip gerai, kad tu juos pasakei!
Ar tu žinai, kokia mėlyna paukštė nuskrido nuo mūsų akių ten, toli į nebūtybę, nuo mūsų akių, kurias ji uždengusi sparnu laikė, nuskrido, kad daugiau nebesugrįžti – ar tu žinai, kokią tu paslaptį tais savo žodžiais pasakei? Iki šiol ta paslaptis buvo kiekvieno mūsų skyrium, bet dabar ji pasidarė mūsų viena, mūsų bendra, mūsų neišsemiama paslaptis! Ir jeigu net Tu būtum pasakius kitur, kitąsyk ne tokiame gerame, ne tokiame begaliniai gražiame laiške, tai nebūtų buvę taip gražu ir taip teisinga!
Tu ar manei, kad aš tave už tų žodžių pagausiu?
Tu ar žinojai, kad aš toks žulikas esu, kad aš maniau ir laukiau, kad tu pasakytum tai, ką aš manau?..
Atsimeni Tiuringiją, tą mažą gražią, kaip ji vadinas – aš jau nežinau, jei ne Juozapato pakalnę? Paskutinį rytą tau buvo liūdna – atmeni? Tu norėjai kažką sakyti, o tik pasakei – pasižadėkim. Aš tau nieko nesakiau, tylėjau ir sekiau tavo mintis. Man nebuvo liūdna, man buvo sieloj giedra ir man dainuoti norėjos… Paskui tu pasakei tiktai bijanti, kad nepražūtų tai, kas mūsų santykiuose buvo gražu, tuomet aš tave pabučiavau, ir tu buvai lengva kaip daina ir prinykai prie manęs, nors iš ryto tu nenorėjai manęs bučiuoti… Aš tuomet irgi nieko tau nepasakiau… O tu sakai: „O tu šito nesupranti…“ Po to, ką aš tau priminiau, tu turbūt jau nemanai, kad aš nesuprantu – aš per daug giliai tave visą jaučiu, kad to nesuprasti – bet taip gerai, kad tu tai pasakei… Bet tasai skausmas, apie kurį tu kalbi, tai nėra skausmas, skausmas, kurį kentėti reikia, tai nėra skausmas, kurį iškentėjus pereina… Tai yra skausmas, kuris ateina su dainomis, su pasakomis, su burtais, su magnetiniu žemės virpėjimu ir kurį gyventi reikia pačiam būti pasakingam!.. Ir jei aš ateitau in tave, išblyškusią ir nuvargusią, nemiegotą ir nusilaksčiusią, – juk skausmas būtų toks šiokiadienis, juk džiaugsmas būtų toks liūdnas, kurio ir laukti nei nereikėjo – – – […]
Bet tu, Vanduk, – aš net pasakyt nemoku, – tu kaskart daugiau ir daugiau esi tokia, kokios aš tavęs senai senai laukiu. Ir tu seniau man tokių kaitrių, tokių kaitrių laiškų nerašydavai, kokius dabar paskutinius tris laiškus parašei. Skaitau ir pasigeriu, ir apsvaigstu, ir net aš pats bijau, neišlaikysiu – ir net bijau tave tą momentą pamatyti, kad koks debesėlis neužtemdytų to skaistaus apsvaigimo, kuriuo aš tavo laiškuos pasigeriu! […]
Aš tau dar rytoj parašysiu keletą žodžių – ar tu dar begausi Berlyne? O man po Tavo laiško perėjo visas nusiminimas, aš vėlei jaučiuos stiprus ir tvirtas, aš vėlei noriu gyventi ir skrajot.
Vandukai, bet tu nemanyk, kad aš tavęs nepasiilgstu! Aš tik gal kai kada tau tyčia nesakau to, ko laukiu, kad tu pirma pasakytum, bet kas nedalinamai mūsų abiejų sielose gyvena –
Bučiuoju tave visą visą tūkstančius kartų iki skausmui, iki gėlai, iki apsvaigimui –
Tavo Boliukas“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-24 ar 25, in: LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1r–v, 2r–v).
Balys Sruoga sunkesniais laikotarpiais ragindavo Vandą Daugirdaitę prisiminti Sekmines:
„Ar tau neilgu, Vandukai?
Ar tos trys tiktai dienos, kartu pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai!
Ar tylų vakarą Tavo siela nieko negirdi?
Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį –
Bal.“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar 10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, nr. 9, l. 1v).
78
Ja, jetzt sind
aud auch
c
Critical note: auch ] cor ch pro d
auch
Pfingsten!
79
Küsse
dich
Dich
herzlich!
80
D◊in Dein
c
Critical note: Dein ] cor e pro ill
Dein
Balys
Balys
n
Note: Vok =Mano mielosios Vanduk ir Daliuk!
Šiandien Sekminių antroji diena – nuoširdžiausiai Jus sveikinu. Nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išsakyti, ką Jums jaučiu. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai slogiai. Tėvynės ilgesys beveik nepakeliamas. Gal būtų geriau, jeigu būčiau kuo nors kaltas – tada galėčiau sutikti su savo likimu. O dabar aš, senas poetas, dvidešimt metų skleidęs vokiečių kultūrą Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas poetas, visiškai nekaltas, esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, – tapęs nereikalingu daiktu. Taip, tokioje padėtyje galima net išprotėti. Ar ilgai ištversiu tėvynės ilgesį, nežinau, bet būti daiktu labai sunku. Ar atsimeni, kaip Stefan George sako:
Ką dariau,
Ką kenčiau,
Ką mąsčiau,
Kas esu? //
Kaip dūmas,
Kuris išsisklaido,
Kaip garsas,
Kuris išnyksta!
Yra gandų, kad mane greitai paleis. Esu linkęs manyti, kad visa tai tik plepalai ir nesąmonės. Laiškus mes gaunam kiekvieną šeštadienį, siuntinius – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Laiškai ir siuntiniai suteikia man daug džiaugsmo (duona – taip pat!). Nesiųsk man registruotų siuntinių – su jais per daug vargo. Į siuntinius gali dėti viską, ką turi, – aš gausiu. Ko man reikia – Tu pati žinai. Lagerio vadovybė humaniška mūsų atžvilgiu, ji daro viską, kad palengvintų mūsų gyvenimą, bet mano tolimesniu likimu rūpinasi daugiau negu aš, – [1r] // [1v] // o aš visai nieko nežinau!
Dabar aš dirbu stovyklos raštinėje – dirbu savo noru ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsekęs – kad nustelbčiau tėvynės ilgesį.
Perduok linkėjimus Tėvui, visiems kaimynams ir pažįstamiems, – nepamiršk ir Emilijos. O Dalią – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.
Atsiųsk man vieną tūbelę skutimosi pastos „Skutal“ (ji mano spintoje, kairėj, viršuj).
Taip pat atsiųsk Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.
Būkit abi sveikos ir stiprios – mano gerosios, mano mylimos!
Ar prisimeni Sekmines, kai mudu kartu buvom Bavarijoje, Tiroly?
Taip, dabar irgi Sekminės!
Širdingai Tave bučiuoju!
Tavo Balys
81
D. 14
Juli Juni
c
Critical note: Juni ] cor pro Juli, cor n pro l
Juni
1943
1943
n
Note: Vok =1943 m., birželio 14 d.
82
Meine
adresse Adresse
c
Critical note: Adresse ] cor A pro min
Adresse
Adresse:
83
D Prof.
c
Critical note: Prof. ] cor pro D, cor P pro D
Prof.
Dr. Balys Sruoga
84
Lager Stutthof b/Danzig
85
Block VIII
E.
p
Physical note: [2r] //
E.
E.
n
Note: Vok =Mano adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

a
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
n
Note: Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė vok =Ponia V. Daugirdaitė-Sruogienė.
b
Taurostr. 21/3
Taurostr. 21/3
c
Critical note: Taurostr. 21/3 vok =Tauro gatvė 21/3.
c
Wilna
c
Critical note: Wilna ] sub sign dua lin
Wilna
Wilna
n
Note: Wilna vok =Vilnius.
d
Ostland – Litauen
Ostland – Litauen
n
Note: Ostland – Litauen vok =Ostlandas – Lietuva.
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Exp. prof. dr. Balys Sruoga
n
Note: Exp[éditeur] prof. dr. Balys Sruoga pranc =Siuntėjas prof. dr. Balys Sruoga.
f
Lager Stutthof b/Danzig
Lager Stutthof b/Danzig
n
Note: Lager Stutthof b[ei] Danzig vok =Stovykla Stuttfoh prie Danzigo.
g
Block VIII E
p
Physical note: [3r] //
Block VIII E
Block VIII E
n
Note: Block VIII E. vok =Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
1
Meine
Lieben
lieben
Wanduk und Daliuk!
2
Heute haben wir Pfingsten – zweiten Tag –
3
grüsse ich Euch am herzlichsten. Um mei-
4
ne Gefühle für
s Euch
c
Critical note: Euch ] cor pro s, cor E pro s
Euch
auszusprechen,
5
habe ich keine passende Worte.
Fisich
c
Critical note: Physi[s]ch ] vid ex err Fisich, vid ex err om sec s
Fisich
Physisch
6
fühle ich mich gut, aber seelisch – sehr
7
schwer. Die
Heimatveh
Heimatweh
ist fast unerträglich.
8
Vielleicht wäre es besser, wenn ich welche
9
schuld hätte – dann
konnte
könnte
ich sein
10
einverstanden mit meinem Schicksal.
11
Aber
jezt,
c
Critical note: je[t]zt ] vid ex err jezt, vid ex err om pri t
jezt,
jetzt,
ich, alter
Dichler Dichter ,
c
Critical note: Dichter ] cor t pro l
Dichter,
der zwanzig
12
Jahre war Vorkämpfer der deutschen
13
Kultur in Litauen, der 20 Jahre lang
14
belehrte litauische Jugend
deusche deutsche
c
Critical note: deu[t]sche ] a c vid ex err deusche, p c ins t
deutsche
15
Kultur schätzen und ehren, der gegen
16
Deutschland und Deutschtum
◊◊ nie
c
Critical note: nie ] cor pro ill
nie
17
etwas unterkommen, sogar gedacht,
18
hat, –
mich ich ,
c
Critical note: ich ] cor pro mich, ras m
ich,
alter Dichter, ganz unschul-
19
dig, bin aus der Heimat verjagt,
20
eingespert,
c
Critical note: eingesper[r]t ] vid ex err om sec r
eingespert,
eingesperrt,
– bin ich ein unnützliches
21
Ding geworden. Ja, in solcher
lage Lage
c
Critical note: Lage ] cor L pro min
Lage
22
mann
man
kann schon seelisch krank
23
werden. Wie lange werde ich die
24
Heimatweh aushalten, weiss ich
25
nicht, aber ein Ding zu sein ist
26
sehr schwer. Erinnerst Du, wie Stefan
27
George
George
n
Note: Stefan George (1868–1933), vokiečių poetas.
sagt:
28
Was ich
Tat,
tat,
29
Was ich litt,
30
Was ich sann,
31
Was ich bin?
32
Wie ein Rauch,
33
Der verraucht,
34
Wie ein Klang,
35
Der verklingt!
Der verklingt!
n
Note: Balys Sruoga iš atminties cituoja Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (I) fragmentą iš poezijos rinkinio Gyvenimo kilimas, plg. leksikos ir punktuacijos aspektais: „Was ich tat / Was ich litt / Was ich sann / Was ich bin: // Wie ein Brand / Der verraucht / Wie ein Sang / Der verklingt.“; visą eilėraštį žr. Stefan George, „Nacht-Gesang“ (I), in: Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel: 1900, [Berlin]: Blaetter fuer die Kunst, 1899, (https://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/george1899/0045).
36
Es gibt Gerüchte, dass ich bald
37
entlassen werde. Ich bin geneigt
38
zu glauben, dass alle das sind blos
39
gerede Gerede
c
Critical note: Gerede ] cor G pro min
Gerede
und Quatsch. Die Briefe
40
wir bekommen jeden Samstag, die
41
Paketten –
jevlen jeden
c
Critical note: jeden ] cor d pro vl
jeden
Montag und
tenners- Donners-
c
Critical note: Donners[tag] ] cor Do pro te
Donners-
42
tag. Briefen und Paketten machen mir
43
grosse Freude (Brot – auch!). Sende mir
44
keine eigeschriebene Pakette – sie
45
sind zu umständlich. In Paketten
46
kannst Du alles legen, was du
47
hast, – ich werde alles bekommen.
48
Was brauche ich – Du weist selbst.
49
Die Lagerverwaltung ist sehr huma-
50
nisch zu uns, sie macht alles, was sie
51
kann um unsere Leben zu erleich-
52
tern, aber über mein weiteres Schicksal,
53
wie vermute ich, weiss nicht
viel
p
Physical note: [1r] //
viel

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

54
mehr, als ich, – und ich weiss
55
gar nichts!
56
Jetz
c
Critical note: Jetz[t] ] vid ex err Jetz, vid ex err om sec t
Jetz
Jetz[t]
ich arbeite in der Kanzlei – arbei-
57
te freiwillig und viel, um Abends
58
müde und
erschöppt erschöpft
c
Critical note: erschöpft ] cor f pro sec p
erschöpft
zu werden –
59
◊◊ um
c
Critical note: um ] a ras ill
um
Heimatweh zu lindern.
60
Grüsse von mir den Vater, alle
61
nachbarn Nachbarn
c
Critical note: Nachbarn ] cor N pro min
Nachbarn
und Bekannten, – und
62
Emilie
Emilie
n
Note: Emilija Viežbickaitė (Viežbicka) (g. 1900–?), Sruogų šeimos pagalbininkė, 1940–1945 m. gyvenusi Tauro g. 10 namo 3 bute. „Mūsų tarnaitė Vilniuje“ (Vandos Sruogienės pastaba).
vergiss nicht. Und
63
Dalia – umarme sie zart und still –
64
sie wird ohne Worte mich
65
verstehen.
66
Schicke mir
Rasier pasta
c
Critical note: Rasierpaste ] vid ex err pro Rasier pasta
Rasier pasta
Rasierpaste
67
''Skutal''
Skutal
(in meinem Schrank,
68
links oben) – eine Tube.
69
Schicke auch ein Büchlein
70
von Balttuschaitis
von Balttuschaitis
n
Note: Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas. Nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Toliau minimą knygą žr. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7525-jurgis-baltrusaitis-asaru-vainikas-pirma-dalis).
Balys Sruoga apie šį eilėraščių rinkinį Jurgiui Baltrušaičiui rašė: „Ar gavai iš Kauno žinią, kad Tavo knyga „Ašarų vainikas“ Kaune išėjo ir jau beveik išparduota? Gražus leidinys ir skaitytojų pripažinimas – visuotinas. Tokios lyrikos mes dar neturėjome“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus – į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l. 1v).
Balys Sruoga išsamiau pristatė eilėraščių rinkinio ypatybes, ypač pabrėždamas vilties, paguodos pavojaus metu ir žmogaus dvasios stiprybės motyvus:
„– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės jį bepročiu laikė.
Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers?
Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų.
Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai apsivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje…
Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo:
– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje!
Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?
Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti…
– Mokykitės gyventi pavojuje!
Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką.
Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai pjūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas – tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje:
Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,
Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,
Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,
Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną…
Tavo vargo daržas – tavo karalystė,
Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,
Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti,
Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!
(„A. V.“, 90 p.)
Jei išmoksi gyventi pavojuje – „gal ir pats pakilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ – audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“
Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto!
Kas per liūtis! Bet, širduže,
Savo baimės neklausyk –
Audros tūžta ir išūžia
Nenaikindamos išsyk…
(89 p.)
„Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso:
…nors ir vargti žmogui duota,
Žmogum ši žemė vainikuota,
Ir amžių žiedas – jo diena…
(91 p.)
Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas – ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, – net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė:
Gali poetas ir nebūti,
Bet būt pilietis privalai! –
tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą patį – piliečio ir poeto sandoros – klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau:
Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
Semk iš skausmo, ne iš knygų,
Žodį, Dievo žaibui lygų…
Tą, kuris mums galią duoda,
Verčia aušti naktį juodą,
Skelbia viltį ir paguodą…
(48–49 pp.)
– Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje!
[…]
Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu.
Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mirtis, pagieža ir neapykanta.
Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai – tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes […] [n]ėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip atitrūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis“ (Balys Sruoga, „Baltrušaičio vainikas“, Vilnius, 1941-05-15, in: Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, p. 93–96; 105–106).
– seine Ge-
71
dichte werden mich trösten.
72
Seien sie beide gesund und
73
kräftig – meine guten, meine
74
geliebten!
75
Erinnerst Du Pfingsten, als
76
waren wir zusammen in
77
Bayern,
im in
c
Critical note: in ] cor pro im, cor n pro m
in
Tirol?
Tirol?
n
Note: 1922 m. Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė sutiko Bavarijos Alpėse, tris dienas praleido Tiuringijoje, Harco kalnuose, kur pasižadėjo vienas kitam: „Negalėdami sutart dėl vietos, nutarėm važiuot į Bavarų Alpes. Susitikom Miuncheno stoty ir nuvažiavom į kalnus. Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, [Vandos Sruogienės mašinraštis], in: BLKMČ BS, l. 32, KC PENN, l. 29).
Balys Sruoga aprašė, ką jie išgyveno per Sekmines:
„Ir man ilgu, ir aš taip noriu, kad būtų skaudu – – Aš taip skausmo noriu, o tu šito nesupranti“ – –
O tu, o tu ar žinai, kiek aš laukiau, kol tu šituos žodžius pasakysi?! O tu ar žinai, kad tai yra mano žodžiai, kurie visuomet buvo many, kurių aš tau niekuomet nesakiau, nes aš tikėjau, kad ateis ta valanda, kada tu juos pasakysi, ir jie bus teisingi! Tu juos netyčia pasakei, bet kaip gerai, kad tu juos pasakei!
Ar tu žinai, kokia mėlyna paukštė nuskrido nuo mūsų akių ten, toli į nebūtybę, nuo mūsų akių, kurias ji uždengusi sparnu laikė, nuskrido, kad daugiau nebesugrįžti – ar tu žinai, kokią tu paslaptį tais savo žodžiais pasakei? Iki šiol ta paslaptis buvo kiekvieno mūsų skyrium, bet dabar ji pasidarė mūsų viena, mūsų bendra, mūsų neišsemiama paslaptis! Ir jeigu net Tu būtum pasakius kitur, kitąsyk ne tokiame gerame, ne tokiame begaliniai gražiame laiške, tai nebūtų buvę taip gražu ir taip teisinga!
Tu ar manei, kad aš tave už tų žodžių pagausiu?
Tu ar žinojai, kad aš toks žulikas esu, kad aš maniau ir laukiau, kad tu pasakytum tai, ką aš manau?..
Atsimeni Tiuringiją, tą mažą gražią, kaip ji vadinas – aš jau nežinau, jei ne Juozapato pakalnę? Paskutinį rytą tau buvo liūdna – atmeni? Tu norėjai kažką sakyti, o tik pasakei – pasižadėkim. Aš tau nieko nesakiau, tylėjau ir sekiau tavo mintis. Man nebuvo liūdna, man buvo sieloj giedra ir man dainuoti norėjos… Paskui tu pasakei tiktai bijanti, kad nepražūtų tai, kas mūsų santykiuose buvo gražu, tuomet aš tave pabučiavau, ir tu buvai lengva kaip daina ir prinykai prie manęs, nors iš ryto tu nenorėjai manęs bučiuoti… Aš tuomet irgi nieko tau nepasakiau… O tu sakai: „O tu šito nesupranti…“ Po to, ką aš tau priminiau, tu turbūt jau nemanai, kad aš nesuprantu – aš per daug giliai tave visą jaučiu, kad to nesuprasti – bet taip gerai, kad tu tai pasakei… Bet tasai skausmas, apie kurį tu kalbi, tai nėra skausmas, skausmas, kurį kentėti reikia, tai nėra skausmas, kurį iškentėjus pereina… Tai yra skausmas, kuris ateina su dainomis, su pasakomis, su burtais, su magnetiniu žemės virpėjimu ir kurį gyventi reikia pačiam būti pasakingam!.. Ir jei aš ateitau in tave, išblyškusią ir nuvargusią, nemiegotą ir nusilaksčiusią, – juk skausmas būtų toks šiokiadienis, juk džiaugsmas būtų toks liūdnas, kurio ir laukti nei nereikėjo – – – […]
Bet tu, Vanduk, – aš net pasakyt nemoku, – tu kaskart daugiau ir daugiau esi tokia, kokios aš tavęs senai senai laukiu. Ir tu seniau man tokių kaitrių, tokių kaitrių laiškų nerašydavai, kokius dabar paskutinius tris laiškus parašei. Skaitau ir pasigeriu, ir apsvaigstu, ir net aš pats bijau, neišlaikysiu – ir net bijau tave tą momentą pamatyti, kad koks debesėlis neužtemdytų to skaistaus apsvaigimo, kuriuo aš tavo laiškuos pasigeriu! […]
Aš tau dar rytoj parašysiu keletą žodžių – ar tu dar begausi Berlyne? O man po Tavo laiško perėjo visas nusiminimas, aš vėlei jaučiuos stiprus ir tvirtas, aš vėlei noriu gyventi ir skrajot.
Vandukai, bet tu nemanyk, kad aš tavęs nepasiilgstu! Aš tik gal kai kada tau tyčia nesakau to, ko laukiu, kad tu pirma pasakytum, bet kas nedalinamai mūsų abiejų sielose gyvena –
Bučiuoju tave visą visą tūkstančius kartų iki skausmui, iki gėlai, iki apsvaigimui –
Tavo Boliukas“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-24 ar 25, in: LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1r–v, 2r–v).
Balys Sruoga sunkesniais laikotarpiais ragindavo Vandą Daugirdaitę prisiminti Sekmines:
„Ar tau neilgu, Vandukai?
Ar tos trys tiktai dienos, kartu pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai!
Ar tylų vakarą Tavo siela nieko negirdi?
Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį –
Bal.“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar 10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, nr. 9, l. 1v).
78
Ja, jetzt sind
aud auch
c
Critical note: auch ] cor ch pro d
auch
Pfingsten!
79
Küsse
dich
Dich
herzlich!
80
D◊in Dein
c
Critical note: Dein ] cor e pro ill
Dein
Balys
Balys
n
Note: Vok =Mano mielosios Vanduk ir Daliuk!
Šiandien Sekminių antroji diena – nuoširdžiausiai Jus sveikinu. Nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išsakyti, ką Jums jaučiu. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai slogiai. Tėvynės ilgesys beveik nepakeliamas. Gal būtų geriau, jeigu būčiau kuo nors kaltas – tada galėčiau sutikti su savo likimu. O dabar aš, senas poetas, dvidešimt metų skleidęs vokiečių kultūrą Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas poetas, visiškai nekaltas, esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, – tapęs nereikalingu daiktu. Taip, tokioje padėtyje galima net išprotėti. Ar ilgai ištversiu tėvynės ilgesį, nežinau, bet būti daiktu labai sunku. Ar atsimeni, kaip Stefan George sako:
Ką dariau,
Ką kenčiau,
Ką mąsčiau,
Kas esu? //
Kaip dūmas,
Kuris išsisklaido,
Kaip garsas,
Kuris išnyksta!
Yra gandų, kad mane greitai paleis. Esu linkęs manyti, kad visa tai tik plepalai ir nesąmonės. Laiškus mes gaunam kiekvieną šeštadienį, siuntinius – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Laiškai ir siuntiniai suteikia man daug džiaugsmo (duona – taip pat!). Nesiųsk man registruotų siuntinių – su jais per daug vargo. Į siuntinius gali dėti viską, ką turi, – aš gausiu. Ko man reikia – Tu pati žinai. Lagerio vadovybė humaniška mūsų atžvilgiu, ji daro viską, kad palengvintų mūsų gyvenimą, bet mano tolimesniu likimu rūpinasi daugiau negu aš, – [1r] // [1v] // o aš visai nieko nežinau!
Dabar aš dirbu stovyklos raštinėje – dirbu savo noru ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsekęs – kad nustelbčiau tėvynės ilgesį.
Perduok linkėjimus Tėvui, visiems kaimynams ir pažįstamiems, – nepamiršk ir Emilijos. O Dalią – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.
Atsiųsk man vieną tūbelę skutimosi pastos „Skutal“ (ji mano spintoje, kairėj, viršuj).
Taip pat atsiųsk Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.
Būkit abi sveikos ir stiprios – mano gerosios, mano mylimos!
Ar prisimeni Sekmines, kai mudu kartu buvom Bavarijoje, Tiroly?
Taip, dabar irgi Sekminės!
Širdingai Tave bučiuoju!
Tavo Balys
81
D. 14
Juli Juni
c
Critical note: Juni ] cor pro Juli, cor n pro l
Juni
1943
1943
n
Note: Vok =1943 m., birželio 14 d.
82
Meine
adresse Adresse
c
Critical note: Adresse ] cor A pro min
Adresse
Adresse:
83
D Prof.
c
Critical note: Prof. ] cor pro D, cor P pro D
Prof.
Dr. Balys Sruoga
84
Lager Stutthof b/Danzig
85
Block VIII
E.
p
Physical note: [2r] //
E.
E.
n
Note: Vok =Mano adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

a
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė
n
Note: Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė vok =Ponia V. Daugirdaitė-Sruogienė.
b
Taurostr. 21/3
Taurostr. 21/3
c
Critical note: Taurostr. 21/3 vok =Tauro gatvė 21/3.
c
Wilna
c
Critical note: Wilna ] sub sign dua lin
Wilna
Wilna
n
Note: Wilna vok =Vilnius.
d
Ostland – Litauen
Ostland – Litauen
n
Note: Ostland – Litauen vok =Ostlandas – Lietuva.
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Exp. prof. dr. Balys Sruoga
n
Note: Exp[éditeur] prof. dr. Balys Sruoga pranc =Siuntėjas prof. dr. Balys Sruoga.
f
Lager Stutthof b/Danzig
Lager Stutthof b/Danzig
n
Note: Lager Stutthof b[ei] Danzig vok =Stovykla Stuttfoh prie Danzigo.
g
Block VIII E
p
Physical note: [3r] //
Block VIII E
Block VIII E
n
Note: Block VIII E. vok =Blokas VIII E.

Facsimile Image Placeholder

X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 4
Critical note: Euch ] cor pro s, cor E pro s
a1
Line number 5
Critical note: Physi[s]ch ] vid ex err Fisich, vid ex err om sec s
a1
Line number 11
Critical note: je[t]zt ] vid ex err jezt, vid ex err om pri t
a1
Line number 11
Critical note: Dichter ] cor t pro l
a1
Line number 14
Critical note: deu[t]sche ] a c vid ex err deusche, p c ins t
a1
Line number 16
Critical note: nie ] cor pro ill
a1
Line number 18
Critical note: ich ] cor pro mich, ras m
a1
Line number 20
Critical note: eingesper[r]t ] vid ex err om sec r
a1
Line number 21
Critical note: Lage ] cor L pro min
a3
Line number 27
Note: Stefan George (1868–1933), vokiečių poetas.
a3
Line number 35
Note: Balys Sruoga iš atminties cituoja Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (I) fragmentą iš poezijos rinkinio Gyvenimo kilimas, plg. leksikos ir punktuacijos aspektais: „Was ich tat / Was ich litt / Was ich sann / Was ich bin: // Wie ein Brand / Der verraucht / Wie ein Sang / Der verklingt.“; visą eilėraštį žr. Stefan George, „Nacht-Gesang“ (I), in: Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel: 1900, [Berlin]: Blaetter fuer die Kunst, 1899, (https://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/george1899/0045).
a1
Line number 39
Critical note: Gerede ] cor G pro min
a1
Line number 41
Critical note: jeden ] cor d pro vl
a1
Line number 41
Critical note: Donners[tag] ] cor Do pro te
a1
Line number 53
Physical note: [1r] //
a1
Line number 56
Critical note: Jetz[t] ] vid ex err Jetz, vid ex err om sec t
a1
Line number 58
Critical note: erschöpft ] cor f pro sec p
a1
Line number 59
Critical note: um ] a ras ill
a1
Line number 61
Critical note: Nachbarn ] cor N pro min
a3
Line number 62
Note: Emilija Viežbickaitė (Viežbicka) (g. 1900–?), Sruogų šeimos pagalbininkė, 1940–1945 m. gyvenusi Tauro g. 10 namo 3 bute. „Mūsų tarnaitė Vilniuje“ (Vandos Sruogienės pastaba).
a1
Line number 66
Critical note: Rasierpaste ] vid ex err pro Rasier pasta
a3
Line number 70
Note: Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas. Nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Toliau minimą knygą žr. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7525-jurgis-baltrusaitis-asaru-vainikas-pirma-dalis).
Balys Sruoga apie šį eilėraščių rinkinį Jurgiui Baltrušaičiui rašė: „Ar gavai iš Kauno žinią, kad Tavo knyga „Ašarų vainikas“ Kaune išėjo ir jau beveik išparduota? Gražus leidinys ir skaitytojų pripažinimas – visuotinas. Tokios lyrikos mes dar neturėjome“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus – į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l. 1v).
Balys Sruoga išsamiau pristatė eilėraščių rinkinio ypatybes, ypač pabrėždamas vilties, paguodos pavojaus metu ir žmogaus dvasios stiprybės motyvus:
„– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! – mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės jį bepročiu laikė.
Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pavers?
Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuolaidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vaitojimas jų širdies nepasiektų.
Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai apsivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje…
Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmonių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo:
– Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus… Mokykitės gyventi pavojuje!
Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?
Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti…
– Mokykitės gyventi pavojuje!
Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką.
Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai pjūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas – tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje:
Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,
Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,
Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,
Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną…
Tavo vargo daržas – tavo karalystė,
Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,
Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti,
Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!
(„A. V.“, 90 p.)
Jei išmoksi gyventi pavojuje – „gal ir pats pakilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ – audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“
Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto!
Kas per liūtis! Bet, širduže,
Savo baimės neklausyk –
Audros tūžta ir išūžia
Nenaikindamos išsyk…
(89 p.)
„Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso:
…nors ir vargti žmogui duota,
Žmogum ši žemė vainikuota,
Ir amžių žiedas – jo diena…
(91 p.)
Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas – ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, – net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė:
Gali poetas ir nebūti,
Bet būt pilietis privalai! –
tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą patį – piliečio ir poeto sandoros – klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau:
Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
Semk iš skausmo, ne iš knygų,
Žodį, Dievo žaibui lygų…
Tą, kuris mums galią duoda,
Verčia aušti naktį juodą,
Skelbia viltį ir paguodą…
(48–49 pp.)
– Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje!
[…]
Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu.
Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mirtis, pagieža ir neapykanta.
Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai – tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes […] [n]ėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip atitrūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis“ (Balys Sruoga, „Baltrušaičio vainikas“, Vilnius, 1941-05-15, in: Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942, p. 93–96; 105–106).
a1
Line number 77
Critical note: in ] cor pro im, cor n pro m
a3
Line number 77
Note: 1922 m. Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė sutiko Bavarijos Alpėse, tris dienas praleido Tiuringijoje, Harco kalnuose, kur pasižadėjo vienas kitam: „Negalėdami sutart dėl vietos, nutarėm važiuot į Bavarų Alpes. Susitikom Miuncheno stoty ir nuvažiavom į kalnus. Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, [Vandos Sruogienės mašinraštis], in: BLKMČ BS, l. 32, KC PENN, l. 29).
Balys Sruoga aprašė, ką jie išgyveno per Sekmines:
„Ir man ilgu, ir aš taip noriu, kad būtų skaudu – – Aš taip skausmo noriu, o tu šito nesupranti“ – –
O tu, o tu ar žinai, kiek aš laukiau, kol tu šituos žodžius pasakysi?! O tu ar žinai, kad tai yra mano žodžiai, kurie visuomet buvo many, kurių aš tau niekuomet nesakiau, nes aš tikėjau, kad ateis ta valanda, kada tu juos pasakysi, ir jie bus teisingi! Tu juos netyčia pasakei, bet kaip gerai, kad tu juos pasakei!
Ar tu žinai, kokia mėlyna paukštė nuskrido nuo mūsų akių ten, toli į nebūtybę, nuo mūsų akių, kurias ji uždengusi sparnu laikė, nuskrido, kad daugiau nebesugrįžti – ar tu žinai, kokią tu paslaptį tais savo žodžiais pasakei? Iki šiol ta paslaptis buvo kiekvieno mūsų skyrium, bet dabar ji pasidarė mūsų viena, mūsų bendra, mūsų neišsemiama paslaptis! Ir jeigu net Tu būtum pasakius kitur, kitąsyk ne tokiame gerame, ne tokiame begaliniai gražiame laiške, tai nebūtų buvę taip gražu ir taip teisinga!
Tu ar manei, kad aš tave už tų žodžių pagausiu?
Tu ar žinojai, kad aš toks žulikas esu, kad aš maniau ir laukiau, kad tu pasakytum tai, ką aš manau?..
Atsimeni Tiuringiją, tą mažą gražią, kaip ji vadinas – aš jau nežinau, jei ne Juozapato pakalnę? Paskutinį rytą tau buvo liūdna – atmeni? Tu norėjai kažką sakyti, o tik pasakei – pasižadėkim. Aš tau nieko nesakiau, tylėjau ir sekiau tavo mintis. Man nebuvo liūdna, man buvo sieloj giedra ir man dainuoti norėjos… Paskui tu pasakei tiktai bijanti, kad nepražūtų tai, kas mūsų santykiuose buvo gražu, tuomet aš tave pabučiavau, ir tu buvai lengva kaip daina ir prinykai prie manęs, nors iš ryto tu nenorėjai manęs bučiuoti… Aš tuomet irgi nieko tau nepasakiau… O tu sakai: „O tu šito nesupranti…“ Po to, ką aš tau priminiau, tu turbūt jau nemanai, kad aš nesuprantu – aš per daug giliai tave visą jaučiu, kad to nesuprasti – bet taip gerai, kad tu tai pasakei… Bet tasai skausmas, apie kurį tu kalbi, tai nėra skausmas, skausmas, kurį kentėti reikia, tai nėra skausmas, kurį iškentėjus pereina… Tai yra skausmas, kuris ateina su dainomis, su pasakomis, su burtais, su magnetiniu žemės virpėjimu ir kurį gyventi reikia pačiam būti pasakingam!.. Ir jei aš ateitau in tave, išblyškusią ir nuvargusią, nemiegotą ir nusilaksčiusią, – juk skausmas būtų toks šiokiadienis, juk džiaugsmas būtų toks liūdnas, kurio ir laukti nei nereikėjo – – – […]
Bet tu, Vanduk, – aš net pasakyt nemoku, – tu kaskart daugiau ir daugiau esi tokia, kokios aš tavęs senai senai laukiu. Ir tu seniau man tokių kaitrių, tokių kaitrių laiškų nerašydavai, kokius dabar paskutinius tris laiškus parašei. Skaitau ir pasigeriu, ir apsvaigstu, ir net aš pats bijau, neišlaikysiu – ir net bijau tave tą momentą pamatyti, kad koks debesėlis neužtemdytų to skaistaus apsvaigimo, kuriuo aš tavo laiškuos pasigeriu! […]
Aš tau dar rytoj parašysiu keletą žodžių – ar tu dar begausi Berlyne? O man po Tavo laiško perėjo visas nusiminimas, aš vėlei jaučiuos stiprus ir tvirtas, aš vėlei noriu gyventi ir skrajot.
Vandukai, bet tu nemanyk, kad aš tavęs nepasiilgstu! Aš tik gal kai kada tau tyčia nesakau to, ko laukiu, kad tu pirma pasakytum, bet kas nedalinamai mūsų abiejų sielose gyvena –
Bučiuoju tave visą visą tūkstančius kartų iki skausmui, iki gėlai, iki apsvaigimui –
Tavo Boliukas“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-24 ar 25, in: LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1r–v, 2r–v).
Balys Sruoga sunkesniais laikotarpiais ragindavo Vandą Daugirdaitę prisiminti Sekmines:
„Ar tau neilgu, Vandukai?
Ar tos trys tiktai dienos, kartu pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai!
Ar tylų vakarą Tavo siela nieko negirdi?
Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį –
Bal.“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar 10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, nr. 9, l. 1v).
a1
Line number 78
Critical note: auch ] cor ch pro d
a1
Line number 80
Critical note: Dein ] cor e pro ill
a3
Line number 80
Note: Vok =Mano mielosios Vanduk ir Daliuk!
Šiandien Sekminių antroji diena – nuoširdžiausiai Jus sveikinu. Nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išsakyti, ką Jums jaučiu. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai slogiai. Tėvynės ilgesys beveik nepakeliamas. Gal būtų geriau, jeigu būčiau kuo nors kaltas – tada galėčiau sutikti su savo likimu. O dabar aš, senas poetas, dvidešimt metų skleidęs vokiečių kultūrą Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas poetas, visiškai nekaltas, esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, – tapęs nereikalingu daiktu. Taip, tokioje padėtyje galima net išprotėti. Ar ilgai ištversiu tėvynės ilgesį, nežinau, bet būti daiktu labai sunku. Ar atsimeni, kaip Stefan George sako:
Ką dariau,
Ką kenčiau,
Ką mąsčiau,
Kas esu? //
Kaip dūmas,
Kuris išsisklaido,
Kaip garsas,
Kuris išnyksta!
Yra gandų, kad mane greitai paleis. Esu linkęs manyti, kad visa tai tik plepalai ir nesąmonės. Laiškus mes gaunam kiekvieną šeštadienį, siuntinius – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Laiškai ir siuntiniai suteikia man daug džiaugsmo (duona – taip pat!). Nesiųsk man registruotų siuntinių – su jais per daug vargo. Į siuntinius gali dėti viską, ką turi, – aš gausiu. Ko man reikia – Tu pati žinai. Lagerio vadovybė humaniška mūsų atžvilgiu, ji daro viską, kad palengvintų mūsų gyvenimą, bet mano tolimesniu likimu rūpinasi daugiau negu aš, – [1r] // [1v] // o aš visai nieko nežinau!
Dabar aš dirbu stovyklos raštinėje – dirbu savo noru ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsekęs – kad nustelbčiau tėvynės ilgesį.
Perduok linkėjimus Tėvui, visiems kaimynams ir pažįstamiems, – nepamiršk ir Emilijos. O Dalią – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.
Atsiųsk man vieną tūbelę skutimosi pastos „Skutal“ (ji mano spintoje, kairėj, viršuj).
Taip pat atsiųsk Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.
Būkit abi sveikos ir stiprios – mano gerosios, mano mylimos!
Ar prisimeni Sekmines, kai mudu kartu buvom Bavarijoje, Tiroly?
Taip, dabar irgi Sekminės!
Širdingai Tave bučiuoju!
Tavo Balys
a1
Line number 81
Critical note: Juni ] cor pro Juli, cor n pro l
a3
Line number 81
Note: Vok =1943 m., birželio 14 d.
a1
Line number 82
Critical note: Adresse ] cor A pro min
a1
Line number 83
Critical note: Prof. ] cor pro D, cor P pro D
a1
Line number 85
Physical note: [2r] //
a3
Line number 85
Note: Vok =Mano adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E.
a3
Line number a
Note: Frau W. Daugirdaitė-Sruogienė vok =Ponia V. Daugirdaitė-Sruogienė.
a3
Line number b
Critical note: Taurostr. 21/3 vok =Tauro gatvė 21/3.
a1
Line number c
Critical note: Wilna ] sub sign dua lin
a3
Line number c
Note: Wilna vok =Vilnius.
a3
Line number d
Note: Ostland – Litauen vok =Ostlandas – Lietuva.
a3
Line number e
Note: Exp[éditeur] prof. dr. Balys Sruoga pranc =Siuntėjas prof. dr. Balys Sruoga.
a3
Line number f
Note: Lager Stutthof b[ei] Danzig vok =Stovykla Stuttfoh prie Danzigo.
a1
Line number g
Physical note: [3r] //
a3
Line number g
Note: Block VIII E. vok =Blokas VIII E.
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1943_06_14_vs_1r.jpgX (Close panel)
image
1943_06_14_vs_1v.jpgX (Close panel)
image
1943_06_14_vs_2r.jpgX (Close panel)
image
1943_06_14_vs_2v.jpgX (Close panel)
image
1943_06_14_vs_3r.jpgX (Close panel)
image
1943_06_14_vs_3v.jpgX (Close panel)
image