Vandai Sruogienei, 1943-06-27

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Sruogienei, 1943-06-27

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 12. Laiškas. Rašyta 29,3 × 20,9 cm formato, gelstelėjusio, liniuoto, atplėšto popieriaus lape (1r) parkeriu (mėlynu rašalu). Perlenkta perpus, lankstymo į keturias dalis žymės. Numeruota pieštuku kita ranka: „14“, „12“. Vokiškas Štuthofo koncentracijos lagerio pašto cenzūros spaudas: 1943-06-29. Prierašas spaude kita ranka storu mėlynu pieštuku: „P“. Be voko. Vokas neišliko. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 380/2, nr. 386, l. 11–13 (Algio Samulionio rankraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1296, nr. 386, l. 17–19 (nenustatyto asmens rankraštis). Vertimas: LLTI BR, f. 115, b. 421, nr. 8, l. 10–11 (Vandos Sruogienės mašinraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1297, nr. 386, l. 18–19 (nenustatyto asmens rankraštis). Publikuota (Vandos Sruogienės vertimas), in: Metai, 2014, Nr. 1, p. 131–132. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1943-06-27: Genetinis
  • Witness a2: 1943-06-27: Diplomatinis
  • Witness a3: 1943-06-27: Redaguotas
  • Witness a4: 1943-06-27: Vertimas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas. Pateikiamas ir laiško vertimas iš vokiečių kalbos.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė, redagavo, vertė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-06-27, l. 1r, parengė Neringa Markevičienė, žr. https://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1943_06_27_vs.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško vertimo variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.


Facsimile Image Placeholder

27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
1
27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
2
Adresse
Adresse:
Adresas:
3
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
4
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
5
Block VIII-E
Blokas VIII-E
6
Wanduk! Wie ist es mir traurig, dass ich Dir so
Vanduk! Kaip man liūdna, kad aš Tau
7
viel Sorgen bringe! Ich habe von Dir schon 6 Pake-
suteikiu tiek daug rūpesčių! Nuo Tavęs gavau jau 6 siun-
8
ten bekommen, und gestern, am 26 Juni – 2
tinius,
n
Note: Vandos Sruogienės liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai, kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2. Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra (V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai, balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“, pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata, duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r).
o vakar, birželio 26 d., – 2
brifen Brifen
c
Critical note: Brifen ] cor B pro min
Brifen
laiškus
(von
(birželio
9
8
u.
c
Critical note: u[nd]
u.
ir
15
Juni).
d.).
Wie kann ich Dir meine
Kaip aš galiu išreikšti Tau savo
Dinkbarkeit Dankbarkeit
c
Critical note: Dankbarkeit ] cor pri a pro vid i
Dankbarkeit
dėkingumą?!
aussprechen!! aussprechen?!
c
Critical note: aussprechen?! ] p ver cor interp pro !!
aussprechen?!
Ich bin
10
schon viel, viel älter geworden. Bei uns schon halbamtlich spricht man
jau labai labai pasenau. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama
11
über unsere Entlassung, – wann das wird geschehen, weiss niemand. Wahr-
apie mūsų išlaisvinimą, – kada, niekas nežino.
12
scheinlich bis 15 Juli wird es nicht passieren, – die
Turbūt iki liepos 15 d. tai neįvyks, –
gareden Gereden
c
Critical note: Gereden ] cor pro gareden, cor Ge pro ga
Gereden
kalbos
können
gali
13
Monatenlang dauern.
c
Critical note: monatelang ] vid ex err Monatenlang, vid ex err M pro m, vid ex err en pro e
Monatenlang dauern.
monatelang dauern.
tęstis ištisus mėnesius.
n
Note: Greito išsilaisvinimo iliuzija atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia, kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia, kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius, kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai. Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti. […]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia. Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks – vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių: „Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 301).
Wenn werde ich nach Hause fahren, alle seelische
Jei grįšiu namo, visos sielos
14
Wunden werde da heilen. Aber wenn werde ich nach Berlin fahren,
žaizdos ten išgis. Bet jeigu turėsiu važiuoti į Berlyną,
15
es wird,
tai
im Grumde im Grunde
c
Critical note: Grunde ] cor n pro m
im Grunde
iš esmės
genommen, keine Entlassung. Bei mir gibt es noch
nebus joks išlaisvinimas.
n
Note: Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26 Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 311).
Dar
16
eine peinliche Sache: ich
vienas nemalonus reikalas:
habes habe
c
Critical note: habe ] cor e pro es
habe
įvyko
einen Tauschhandel gehabt: von
mainai: iš
17
meinen alten
savo senų
sachen Sachen
c
Critical note: Sachen ] cor S pro s
Sachen
daiktų
habe ich noch das Wintermantel, die Mütze
beturiu tik žieminį paltą, kepurę
18
und Unterhose. Alles andere habe ich umgetauscht (Anzug, Pullo-
ir apatines kelnes. Visa kita (kostiumą, megzti-
19
wer, Stiefel, Hemd,
nį, batus, marškinius,
Kragenknoffen Kragenknopfen ,
c
Critical note: Kragenknopfen ] cor p pro f
Kragenknopfen,
apykaklės sagas,
Sockenhalter,
puskojinių laikiklius,
Handschuhe,
Handschuhe
pirštines
u. s. w.).
c
Critical note: u[nd] s[o] w[eiter]
u. s. w.).
etc.) aš iškeičiau.
Alles
To,
20
das, was ich bekommen habe, ist genügend für die Reise nach Hause,
ką gavau, pakaktų kelionei namo,
21
aber für das Leben in Berlin alle neubekommene Sache passen
bet visi naujai įgyti daiktai gyvenimui Berlyne
22
überhaupt nicht. Hier
netiktų. Čia
s brauche
c
Critical note: brauche ] cor pro s, cor b pro s
brauche
man
keine andere Sache, aber
nieko daugiau nereikia, bet
23
in
Bei Berlin
c
Critical note: Berlin ] cor pro Bei, cor erl pro ei
Berlin
Berlyne
wollte ich etwas vom Hause habe (Anzug, Stiefel,
norėčiau turėti ką nors iš namų (kostiumą, batus,
Hemden,
Hemden
marškinius
und.
und
s.
w.)
w.).
etc.).
24
Is Ich
c
Critical note: Ich ] cor ch pro s
Ich
bin
nos noch
c
Critical note: noch ] cor ch pro s
noch
immer bei der alten Arbeit, aber unser
Dirbu vis dar ten pat, bet mūsų
doktor Doktor
c
Critical note: Doktor ] cor D pro min
Doktor
gydytojas
will mir das
nori man
25
verbieten. Mit meinen Nerven
uždrausti. Mano nervams
all und
c
Critical note: und ] cor pro all
und
ir
Herz est
c
Critical note: Herz ] p ras est
Herz
širdžiai
es ist
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
alles in Ordnung.
viskas gerai.
n
Note: „Situacija nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo, skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r)
26
Einziger Glück ist mir – Deine Briefe. (Die Paketen ändern sehr
Vienintelė laimė man – Tavo laiškai. (Siuntiniai
is viel
c
Critical note: viel ] cor pro is
viel
labai daug ką keičia
27
in meinem Leben).
mano gyvenime).
n
Note: „Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 304).
Wie tut es mir weh, dass ich für Daliuk kann
Kaip man skaudu, kad aš negaliu suteikti Daliukui
28
keine
jokio
Freunde
c
Critical note: Freude ] vid ex err un pro u
Freunde
Freude
džiaugsmo;
machen;
sogar keine Worte habe! Drücke ihr Kopf
net nerandu žodžių! Priglausk jos galvelę
29
an das Herz – sie wird meine Tränen sehen. Mehr habe ich nichts.
prie širdies – ji pamatys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu.
30
Der Herz ist von Schmerzen überfüllt, das Heimatweh ist
Širdis perpildyta skausmo, tėvynės ilgesys
fas
c
Critical note: fas[t] ] vid ex err om t
fas
fast
beveik
unerträglich.
nepakeliamas.
31
Wie ist es peinlich, dass Daliuk so einen alten Vater hat! Ich danke Daliuk
Kaip nemalonu, kad Daliukas turi tokį seną tėvą! Aš labai dėkoju Daliukui,
32
sehr, dass sie so brav ist! Grüsse sie, grüsse von mir alle Nachbarn
kad ji tokia drąsi! Pasveikink ją, perduok linkėjimus nuo manęs visiems kaimynams
33
und
ir
bekannten,
Bekannten,
pažįstamiems,
insbesonders dein
ypač
Vader Vater .
c
Critical note: Vater ] cor t pro d
Vater.
tėvui.
Von dir habe ich kein Geld
Nesu gavęs iš Tavęs jokių pinigų
34
bekommen (hier brauche ich es nicht), aber von Rapolas habe
(čia man jų ir nereikia), bet iš Rapolo
ichwie
c
Critical note: ich ] cor pro wie
ich
35
wieder 50
vėl gavau 50
RM
c
Critical note: Reichsmark vok =Vokietijos reichsmarkės.
RM
markių.
n
Note: Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.
gekrieht.
gekriegt.
Ich weiss, dass
Žinau, kad
du Du
c
Critical note: Du ] cor D pro min
Du
Tu
an die
Lagerkomandatur
c
Critical note: Lagerkom[m]anda[n]tur ] vid ex err om sec m et n
Lagerkomandatur
Lagerkommandantur
lagerio vadovybei
36
eine Anfrage geschrieben hast (es
parašei užklausimą (tai
wurde
würde
buvo
mir offizielle
man oficialiai
mittgeteilt).
mitgeteilt).
pranešta).
n
Note: Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio, už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas. Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu, kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto, be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant. Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m. liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas? Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros, kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio, kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius, 1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof. Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas. Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek, kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja. Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to, kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž. Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).
37
Sei gesund! Verzeihe mir für alles! Ich schreibe dir jeden Sonntag.
Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš Tau rašau kiekvieną sekmadienį.
38
Ich küsse dich
Nuoširdžiai Tave bučiuoju.
herzlis herzlich .
c
Critical note: herzlich ] cor ch pro s
herzlich.
39
Dein
Tavo
Baliuk Balys
c
Critical note: Balys ] cor fl -ys pro iuk
p
Physical note: [1r] //
Balys

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
1
27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
2
Adresse
Adresse:
Adresas:
3
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
4
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
5
Block VIII-E
Blokas VIII-E
6
Wanduk! Wie ist es mir traurig, dass ich Dir so
Vanduk! Kaip man liūdna, kad aš Tau
7
viel Sorgen bringe! Ich habe von Dir schon 6 Pake-
suteikiu tiek daug rūpesčių! Nuo Tavęs gavau jau 6 siun-
8
ten bekommen, und gestern, am 26 Juni – 2
tinius,
n
Note: Vandos Sruogienės liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai, kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2. Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra (V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai, balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“, pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata, duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r).
o vakar, birželio 26 d., – 2
brifen Brifen
c
Critical note: Brifen ] cor B pro min
Brifen
laiškus
(von
(birželio
9
8
u.
c
Critical note: u[nd]
u.
ir
15
Juni).
d.).
Wie kann ich Dir meine
Kaip aš galiu išreikšti Tau savo
Dinkbarkeit Dankbarkeit
c
Critical note: Dankbarkeit ] cor pri a pro vid i
Dankbarkeit
dėkingumą?!
aussprechen!! aussprechen?!
c
Critical note: aussprechen?! ] p ver cor interp pro !!
aussprechen?!
Ich bin
10
schon viel, viel älter geworden. Bei uns schon halbamtlich spricht man
jau labai labai pasenau. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama
11
über unsere Entlassung, – wann das wird geschehen, weiss niemand. Wahr-
apie mūsų išlaisvinimą, – kada, niekas nežino.
12
scheinlich bis 15 Juli wird es nicht passieren, – die
Turbūt iki liepos 15 d. tai neįvyks, –
gareden Gereden
c
Critical note: Gereden ] cor pro gareden, cor Ge pro ga
Gereden
kalbos
können
gali
13
Monatenlang dauern.
c
Critical note: monatelang ] vid ex err Monatenlang, vid ex err M pro m, vid ex err en pro e
Monatenlang dauern.
monatelang dauern.
tęstis ištisus mėnesius.
n
Note: Greito išsilaisvinimo iliuzija atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia, kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia, kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius, kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai. Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti. […]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia. Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks – vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių: „Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 301).
Wenn werde ich nach Hause fahren, alle seelische
Jei grįšiu namo, visos sielos
14
Wunden werde da heilen. Aber wenn werde ich nach Berlin fahren,
žaizdos ten išgis. Bet jeigu turėsiu važiuoti į Berlyną,
15
es wird,
tai
im Grumde im Grunde
c
Critical note: Grunde ] cor n pro m
im Grunde
iš esmės
genommen, keine Entlassung. Bei mir gibt es noch
nebus joks išlaisvinimas.
n
Note: Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26 Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 311).
Dar
16
eine peinliche Sache: ich
vienas nemalonus reikalas:
habes habe
c
Critical note: habe ] cor e pro es
habe
įvyko
einen Tauschhandel gehabt: von
mainai: iš
17
meinen alten
savo senų
sachen Sachen
c
Critical note: Sachen ] cor S pro s
Sachen
daiktų
habe ich noch das Wintermantel, die Mütze
beturiu tik žieminį paltą, kepurę
18
und Unterhose. Alles andere habe ich umgetauscht (Anzug, Pullo-
ir apatines kelnes. Visa kita (kostiumą, megzti-
19
wer, Stiefel, Hemd,
nį, batus, marškinius,
Kragenknoffen Kragenknopfen ,
c
Critical note: Kragenknopfen ] cor p pro f
Kragenknopfen,
apykaklės sagas,
Sockenhalter,
puskojinių laikiklius,
Handschuhe,
Handschuhe
pirštines
u. s. w.).
c
Critical note: u[nd] s[o] w[eiter]
u. s. w.).
etc.) aš iškeičiau.
Alles
To,
20
das, was ich bekommen habe, ist genügend für die Reise nach Hause,
ką gavau, pakaktų kelionei namo,
21
aber für das Leben in Berlin alle neubekommene Sache passen
bet visi naujai įgyti daiktai gyvenimui Berlyne
22
überhaupt nicht. Hier
netiktų. Čia
s brauche
c
Critical note: brauche ] cor pro s, cor b pro s
brauche
man
keine andere Sache, aber
nieko daugiau nereikia, bet
23
in
Bei Berlin
c
Critical note: Berlin ] cor pro Bei, cor erl pro ei
Berlin
Berlyne
wollte ich etwas vom Hause habe (Anzug, Stiefel,
norėčiau turėti ką nors iš namų (kostiumą, batus,
Hemden,
Hemden
marškinius
und.
und
s.
w.)
w.).
etc.).
24
Is Ich
c
Critical note: Ich ] cor ch pro s
Ich
bin
nos noch
c
Critical note: noch ] cor ch pro s
noch
immer bei der alten Arbeit, aber unser
Dirbu vis dar ten pat, bet mūsų
doktor Doktor
c
Critical note: Doktor ] cor D pro min
Doktor
gydytojas
will mir das
nori man
25
verbieten. Mit meinen Nerven
uždrausti. Mano nervams
all und
c
Critical note: und ] cor pro all
und
ir
Herz est
c
Critical note: Herz ] p ras est
Herz
širdžiai
es ist
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
alles in Ordnung.
viskas gerai.
n
Note: „Situacija nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo, skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r)
26
Einziger Glück ist mir – Deine Briefe. (Die Paketen ändern sehr
Vienintelė laimė man – Tavo laiškai. (Siuntiniai
is viel
c
Critical note: viel ] cor pro is
viel
labai daug ką keičia
27
in meinem Leben).
mano gyvenime).
n
Note: „Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 304).
Wie tut es mir weh, dass ich für Daliuk kann
Kaip man skaudu, kad aš negaliu suteikti Daliukui
28
keine
jokio
Freunde
c
Critical note: Freude ] vid ex err un pro u
Freunde
Freude
džiaugsmo;
machen;
sogar keine Worte habe! Drücke ihr Kopf
net nerandu žodžių! Priglausk jos galvelę
29
an das Herz – sie wird meine Tränen sehen. Mehr habe ich nichts.
prie širdies – ji pamatys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu.
30
Der Herz ist von Schmerzen überfüllt, das Heimatweh ist
Širdis perpildyta skausmo, tėvynės ilgesys
fas
c
Critical note: fas[t] ] vid ex err om t
fas
fast
beveik
unerträglich.
nepakeliamas.
31
Wie ist es peinlich, dass Daliuk so einen alten Vater hat! Ich danke Daliuk
Kaip nemalonu, kad Daliukas turi tokį seną tėvą! Aš labai dėkoju Daliukui,
32
sehr, dass sie so brav ist! Grüsse sie, grüsse von mir alle Nachbarn
kad ji tokia drąsi! Pasveikink ją, perduok linkėjimus nuo manęs visiems kaimynams
33
und
ir
bekannten,
Bekannten,
pažįstamiems,
insbesonders dein
ypač
Vader Vater .
c
Critical note: Vater ] cor t pro d
Vater.
tėvui.
Von dir habe ich kein Geld
Nesu gavęs iš Tavęs jokių pinigų
34
bekommen (hier brauche ich es nicht), aber von Rapolas habe
(čia man jų ir nereikia), bet iš Rapolo
ichwie
c
Critical note: ich ] cor pro wie
ich
35
wieder 50
vėl gavau 50
RM
c
Critical note: Reichsmark vok =Vokietijos reichsmarkės.
RM
markių.
n
Note: Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.
gekrieht.
gekriegt.
Ich weiss, dass
Žinau, kad
du Du
c
Critical note: Du ] cor D pro min
Du
Tu
an die
Lagerkomandatur
c
Critical note: Lagerkom[m]anda[n]tur ] vid ex err om sec m et n
Lagerkomandatur
Lagerkommandantur
lagerio vadovybei
36
eine Anfrage geschrieben hast (es
parašei užklausimą (tai
wurde
würde
buvo
mir offizielle
man oficialiai
mittgeteilt).
mitgeteilt).
pranešta).
n
Note: Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio, už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas. Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu, kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto, be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant. Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m. liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas? Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros, kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio, kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius, 1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof. Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas. Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek, kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja. Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to, kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž. Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).
37
Sei gesund! Verzeihe mir für alles! Ich schreibe dir jeden Sonntag.
Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš Tau rašau kiekvieną sekmadienį.
38
Ich küsse dich
Nuoširdžiai Tave bučiuoju.
herzlis herzlich .
c
Critical note: herzlich ] cor ch pro s
herzlich.
39
Dein
Tavo
Baliuk Balys
c
Critical note: Balys ] cor fl -ys pro iuk
p
Physical note: [1r] //
Balys

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
1
27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
2
Adresse
Adresse:
Adresas:
3
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
4
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
5
Block VIII-E
Blokas VIII-E
6
Wanduk! Wie ist es mir traurig, dass ich Dir so
Vanduk! Kaip man liūdna, kad aš Tau
7
viel Sorgen bringe! Ich habe von Dir schon 6 Pake-
suteikiu tiek daug rūpesčių! Nuo Tavęs gavau jau 6 siun-
8
ten bekommen, und gestern, am 26 Juni – 2
tinius,
n
Note: Vandos Sruogienės liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai, kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2. Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra (V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai, balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“, pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata, duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r).
o vakar, birželio 26 d., – 2
brifen Brifen
c
Critical note: Brifen ] cor B pro min
Brifen
laiškus
(von
(birželio
9
8
u.
c
Critical note: u[nd]
u.
ir
15
Juni).
d.).
Wie kann ich Dir meine
Kaip aš galiu išreikšti Tau savo
Dinkbarkeit Dankbarkeit
c
Critical note: Dankbarkeit ] cor pri a pro vid i
Dankbarkeit
dėkingumą?!
aussprechen!! aussprechen?!
c
Critical note: aussprechen?! ] p ver cor interp pro !!
aussprechen?!
Ich bin
10
schon viel, viel älter geworden. Bei uns schon halbamtlich spricht man
jau labai labai pasenau. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama
11
über unsere Entlassung, – wann das wird geschehen, weiss niemand. Wahr-
apie mūsų išlaisvinimą, – kada, niekas nežino.
12
scheinlich bis 15 Juli wird es nicht passieren, – die
Turbūt iki liepos 15 d. tai neįvyks, –
gareden Gereden
c
Critical note: Gereden ] cor pro gareden, cor Ge pro ga
Gereden
kalbos
können
gali
13
Monatenlang dauern.
c
Critical note: monatelang ] vid ex err Monatenlang, vid ex err M pro m, vid ex err en pro e
Monatenlang dauern.
monatelang dauern.
tęstis ištisus mėnesius.
n
Note: Greito išsilaisvinimo iliuzija atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia, kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia, kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius, kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai. Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti. […]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia. Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks – vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių: „Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 301).
Wenn werde ich nach Hause fahren, alle seelische
Jei grįšiu namo, visos sielos
14
Wunden werde da heilen. Aber wenn werde ich nach Berlin fahren,
žaizdos ten išgis. Bet jeigu turėsiu važiuoti į Berlyną,
15
es wird,
tai
im Grumde im Grunde
c
Critical note: Grunde ] cor n pro m
im Grunde
iš esmės
genommen, keine Entlassung. Bei mir gibt es noch
nebus joks išlaisvinimas.
n
Note: Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26 Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 311).
Dar
16
eine peinliche Sache: ich
vienas nemalonus reikalas:
habes habe
c
Critical note: habe ] cor e pro es
habe
įvyko
einen Tauschhandel gehabt: von
mainai: iš
17
meinen alten
savo senų
sachen Sachen
c
Critical note: Sachen ] cor S pro s
Sachen
daiktų
habe ich noch das Wintermantel, die Mütze
beturiu tik žieminį paltą, kepurę
18
und Unterhose. Alles andere habe ich umgetauscht (Anzug, Pullo-
ir apatines kelnes. Visa kita (kostiumą, megzti-
19
wer, Stiefel, Hemd,
nį, batus, marškinius,
Kragenknoffen Kragenknopfen ,
c
Critical note: Kragenknopfen ] cor p pro f
Kragenknopfen,
apykaklės sagas,
Sockenhalter,
puskojinių laikiklius,
Handschuhe,
Handschuhe
pirštines
u. s. w.).
c
Critical note: u[nd] s[o] w[eiter]
u. s. w.).
etc.) aš iškeičiau.
Alles
To,
20
das, was ich bekommen habe, ist genügend für die Reise nach Hause,
ką gavau, pakaktų kelionei namo,
21
aber für das Leben in Berlin alle neubekommene Sache passen
bet visi naujai įgyti daiktai gyvenimui Berlyne
22
überhaupt nicht. Hier
netiktų. Čia
s brauche
c
Critical note: brauche ] cor pro s, cor b pro s
brauche
man
keine andere Sache, aber
nieko daugiau nereikia, bet
23
in
Bei Berlin
c
Critical note: Berlin ] cor pro Bei, cor erl pro ei
Berlin
Berlyne
wollte ich etwas vom Hause habe (Anzug, Stiefel,
norėčiau turėti ką nors iš namų (kostiumą, batus,
Hemden,
Hemden
marškinius
und.
und
s.
w.)
w.).
etc.).
24
Is Ich
c
Critical note: Ich ] cor ch pro s
Ich
bin
nos noch
c
Critical note: noch ] cor ch pro s
noch
immer bei der alten Arbeit, aber unser
Dirbu vis dar ten pat, bet mūsų
doktor Doktor
c
Critical note: Doktor ] cor D pro min
Doktor
gydytojas
will mir das
nori man
25
verbieten. Mit meinen Nerven
uždrausti. Mano nervams
all und
c
Critical note: und ] cor pro all
und
ir
Herz est
c
Critical note: Herz ] p ras est
Herz
širdžiai
es ist
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
alles in Ordnung.
viskas gerai.
n
Note: „Situacija nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo, skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r)
26
Einziger Glück ist mir – Deine Briefe. (Die Paketen ändern sehr
Vienintelė laimė man – Tavo laiškai. (Siuntiniai
is viel
c
Critical note: viel ] cor pro is
viel
labai daug ką keičia
27
in meinem Leben).
mano gyvenime).
n
Note: „Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 304).
Wie tut es mir weh, dass ich für Daliuk kann
Kaip man skaudu, kad aš negaliu suteikti Daliukui
28
keine
jokio
Freunde
c
Critical note: Freude ] vid ex err un pro u
Freunde
Freude
džiaugsmo;
machen;
sogar keine Worte habe! Drücke ihr Kopf
net nerandu žodžių! Priglausk jos galvelę
29
an das Herz – sie wird meine Tränen sehen. Mehr habe ich nichts.
prie širdies – ji pamatys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu.
30
Der Herz ist von Schmerzen überfüllt, das Heimatweh ist
Širdis perpildyta skausmo, tėvynės ilgesys
fas
c
Critical note: fas[t] ] vid ex err om t
fas
fast
beveik
unerträglich.
nepakeliamas.
31
Wie ist es peinlich, dass Daliuk so einen alten Vater hat! Ich danke Daliuk
Kaip nemalonu, kad Daliukas turi tokį seną tėvą! Aš labai dėkoju Daliukui,
32
sehr, dass sie so brav ist! Grüsse sie, grüsse von mir alle Nachbarn
kad ji tokia drąsi! Pasveikink ją, perduok linkėjimus nuo manęs visiems kaimynams
33
und
ir
bekannten,
Bekannten,
pažįstamiems,
insbesonders dein
ypač
Vader Vater .
c
Critical note: Vater ] cor t pro d
Vater.
tėvui.
Von dir habe ich kein Geld
Nesu gavęs iš Tavęs jokių pinigų
34
bekommen (hier brauche ich es nicht), aber von Rapolas habe
(čia man jų ir nereikia), bet iš Rapolo
ichwie
c
Critical note: ich ] cor pro wie
ich
35
wieder 50
vėl gavau 50
RM
c
Critical note: Reichsmark vok =Vokietijos reichsmarkės.
RM
markių.
n
Note: Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.
gekrieht.
gekriegt.
Ich weiss, dass
Žinau, kad
du Du
c
Critical note: Du ] cor D pro min
Du
Tu
an die
Lagerkomandatur
c
Critical note: Lagerkom[m]anda[n]tur ] vid ex err om sec m et n
Lagerkomandatur
Lagerkommandantur
lagerio vadovybei
36
eine Anfrage geschrieben hast (es
parašei užklausimą (tai
wurde
würde
buvo
mir offizielle
man oficialiai
mittgeteilt).
mitgeteilt).
pranešta).
n
Note: Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio, už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas. Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu, kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto, be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant. Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m. liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas? Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros, kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio, kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius, 1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof. Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas. Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek, kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja. Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to, kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž. Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).
37
Sei gesund! Verzeihe mir für alles! Ich schreibe dir jeden Sonntag.
Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš Tau rašau kiekvieną sekmadienį.
38
Ich küsse dich
Nuoširdžiai Tave bučiuoju.
herzlis herzlich .
c
Critical note: herzlich ] cor ch pro s
herzlich.
39
Dein
Tavo
Baliuk Balys
c
Critical note: Balys ] cor fl -ys pro iuk
p
Physical note: [1r] //
Balys

Facsimile Image Placeholder


Facsimile Image Placeholder

27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
1
27 Juni, 1943
1943 m., birželio 27 d.
2
Adresse
Adresse:
Adresas:
3
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
4
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
5
Block VIII-E
Blokas VIII-E
6
Wanduk! Wie ist es mir traurig, dass ich Dir so
Vanduk! Kaip man liūdna, kad aš Tau
7
viel Sorgen bringe! Ich habe von Dir schon 6 Pake-
suteikiu tiek daug rūpesčių! Nuo Tavęs gavau jau 6 siun-
8
ten bekommen, und gestern, am 26 Juni – 2
tinius,
n
Note: Vandos Sruogienės liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai, kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2. Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra (V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai, balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“, pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata, duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r).
o vakar, birželio 26 d., – 2
brifen Brifen
c
Critical note: Brifen ] cor B pro min
Brifen
laiškus
(von
(birželio
9
8
u.
c
Critical note: u[nd]
u.
ir
15
Juni).
d.).
Wie kann ich Dir meine
Kaip aš galiu išreikšti Tau savo
Dinkbarkeit Dankbarkeit
c
Critical note: Dankbarkeit ] cor pri a pro vid i
Dankbarkeit
dėkingumą?!
aussprechen!! aussprechen?!
c
Critical note: aussprechen?! ] p ver cor interp pro !!
aussprechen?!
Ich bin
10
schon viel, viel älter geworden. Bei uns schon halbamtlich spricht man
jau labai labai pasenau. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama
11
über unsere Entlassung, – wann das wird geschehen, weiss niemand. Wahr-
apie mūsų išlaisvinimą, – kada, niekas nežino.
12
scheinlich bis 15 Juli wird es nicht passieren, – die
Turbūt iki liepos 15 d. tai neįvyks, –
gareden Gereden
c
Critical note: Gereden ] cor pro gareden, cor Ge pro ga
Gereden
kalbos
können
gali
13
Monatenlang dauern.
c
Critical note: monatelang ] vid ex err Monatenlang, vid ex err M pro m, vid ex err en pro e
Monatenlang dauern.
monatelang dauern.
tęstis ištisus mėnesius.
n
Note: Greito išsilaisvinimo iliuzija atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia, kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia, kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius, kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai. Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti. […]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia. Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks – vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių: „Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 301).
Wenn werde ich nach Hause fahren, alle seelische
Jei grįšiu namo, visos sielos
14
Wunden werde da heilen. Aber wenn werde ich nach Berlin fahren,
žaizdos ten išgis. Bet jeigu turėsiu važiuoti į Berlyną,
15
es wird,
tai
im Grumde im Grunde
c
Critical note: Grunde ] cor n pro m
im Grunde
iš esmės
genommen, keine Entlassung. Bei mir gibt es noch
nebus joks išlaisvinimas.
n
Note: Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26 Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 311).
Dar
16
eine peinliche Sache: ich
vienas nemalonus reikalas:
habes habe
c
Critical note: habe ] cor e pro es
habe
įvyko
einen Tauschhandel gehabt: von
mainai: iš
17
meinen alten
savo senų
sachen Sachen
c
Critical note: Sachen ] cor S pro s
Sachen
daiktų
habe ich noch das Wintermantel, die Mütze
beturiu tik žieminį paltą, kepurę
18
und Unterhose. Alles andere habe ich umgetauscht (Anzug, Pullo-
ir apatines kelnes. Visa kita (kostiumą, megzti-
19
wer, Stiefel, Hemd,
nį, batus, marškinius,
Kragenknoffen Kragenknopfen ,
c
Critical note: Kragenknopfen ] cor p pro f
Kragenknopfen,
apykaklės sagas,
Sockenhalter,
puskojinių laikiklius,
Handschuhe,
Handschuhe
pirštines
u. s. w.).
c
Critical note: u[nd] s[o] w[eiter]
u. s. w.).
etc.) aš iškeičiau.
Alles
To,
20
das, was ich bekommen habe, ist genügend für die Reise nach Hause,
ką gavau, pakaktų kelionei namo,
21
aber für das Leben in Berlin alle neubekommene Sache passen
bet visi naujai įgyti daiktai gyvenimui Berlyne
22
überhaupt nicht. Hier
netiktų. Čia
s brauche
c
Critical note: brauche ] cor pro s, cor b pro s
brauche
man
keine andere Sache, aber
nieko daugiau nereikia, bet
23
in
Bei Berlin
c
Critical note: Berlin ] cor pro Bei, cor erl pro ei
Berlin
Berlyne
wollte ich etwas vom Hause habe (Anzug, Stiefel,
norėčiau turėti ką nors iš namų (kostiumą, batus,
Hemden,
Hemden
marškinius
und.
und
s.
w.)
w.).
etc.).
24
Is Ich
c
Critical note: Ich ] cor ch pro s
Ich
bin
nos noch
c
Critical note: noch ] cor ch pro s
noch
immer bei der alten Arbeit, aber unser
Dirbu vis dar ten pat, bet mūsų
doktor Doktor
c
Critical note: Doktor ] cor D pro min
Doktor
gydytojas
will mir das
nori man
25
verbieten. Mit meinen Nerven
uždrausti. Mano nervams
all und
c
Critical note: und ] cor pro all
und
ir
Herz est
c
Critical note: Herz ] p ras est
Herz
širdžiai
es ist
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
alles in Ordnung.
viskas gerai.
n
Note: „Situacija nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo, skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r)
26
Einziger Glück ist mir – Deine Briefe. (Die Paketen ändern sehr
Vienintelė laimė man – Tavo laiškai. (Siuntiniai
is viel
c
Critical note: viel ] cor pro is
viel
labai daug ką keičia
27
in meinem Leben).
mano gyvenime).
n
Note: „Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 304).
Wie tut es mir weh, dass ich für Daliuk kann
Kaip man skaudu, kad aš negaliu suteikti Daliukui
28
keine
jokio
Freunde
c
Critical note: Freude ] vid ex err un pro u
Freunde
Freude
džiaugsmo;
machen;
sogar keine Worte habe! Drücke ihr Kopf
net nerandu žodžių! Priglausk jos galvelę
29
an das Herz – sie wird meine Tränen sehen. Mehr habe ich nichts.
prie širdies – ji pamatys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu.
30
Der Herz ist von Schmerzen überfüllt, das Heimatweh ist
Širdis perpildyta skausmo, tėvynės ilgesys
fas
c
Critical note: fas[t] ] vid ex err om t
fas
fast
beveik
unerträglich.
nepakeliamas.
31
Wie ist es peinlich, dass Daliuk so einen alten Vater hat! Ich danke Daliuk
Kaip nemalonu, kad Daliukas turi tokį seną tėvą! Aš labai dėkoju Daliukui,
32
sehr, dass sie so brav ist! Grüsse sie, grüsse von mir alle Nachbarn
kad ji tokia drąsi! Pasveikink ją, perduok linkėjimus nuo manęs visiems kaimynams
33
und
ir
bekannten,
Bekannten,
pažįstamiems,
insbesonders dein
ypač
Vader Vater .
c
Critical note: Vater ] cor t pro d
Vater.
tėvui.
Von dir habe ich kein Geld
Nesu gavęs iš Tavęs jokių pinigų
34
bekommen (hier brauche ich es nicht), aber von Rapolas habe
(čia man jų ir nereikia), bet iš Rapolo
ichwie
c
Critical note: ich ] cor pro wie
ich
35
wieder 50
vėl gavau 50
RM
c
Critical note: Reichsmark vok =Vokietijos reichsmarkės.
RM
markių.
n
Note: Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.
gekrieht.
gekriegt.
Ich weiss, dass
Žinau, kad
du Du
c
Critical note: Du ] cor D pro min
Du
Tu
an die
Lagerkomandatur
c
Critical note: Lagerkom[m]anda[n]tur ] vid ex err om sec m et n
Lagerkomandatur
Lagerkommandantur
lagerio vadovybei
36
eine Anfrage geschrieben hast (es
parašei užklausimą (tai
wurde
würde
buvo
mir offizielle
man oficialiai
mittgeteilt).
mitgeteilt).
pranešta).
n
Note: Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio, už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas. Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu, kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto, be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant. Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m. liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas? Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros, kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio, kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius, 1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof. Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas. Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek, kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja. Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to, kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž. Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).
37
Sei gesund! Verzeihe mir für alles! Ich schreibe dir jeden Sonntag.
Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš Tau rašau kiekvieną sekmadienį.
38
Ich küsse dich
Nuoširdžiai Tave bučiuoju.
herzlis herzlich .
c
Critical note: herzlich ] cor ch pro s
herzlich.
39
Dein
Tavo
Baliuk Balys
c
Critical note: Balys ] cor fl -ys pro iuk
p
Physical note: [1r] //
Balys

Facsimile Image Placeholder

X (Close panel) Textual Notes
a4
Line number 8
Note: Vandos Sruogienės liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai, kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2. Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra (V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai, balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“, pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata, duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r).
a1
Line number 8
Critical note: Brifen ] cor B pro min
a1
Line number 9
Critical note: u[nd]
a1
Line number 9
Critical note: Dankbarkeit ] cor pri a pro vid i
a1
Line number 9
Critical note: aussprechen?! ] p ver cor interp pro !!
a1
Line number 12
Critical note: Gereden ] cor pro gareden, cor Ge pro ga
a1
Line number 13
Critical note: monatelang ] vid ex err Monatenlang, vid ex err M pro m, vid ex err en pro e
a4
Line number 13
Note: Greito išsilaisvinimo iliuzija atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia, kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia, kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius, kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai. Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti. […]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia. Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks – vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių: „Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 301).
a1
Line number 15
Critical note: Grunde ] cor n pro m
a4
Line number 15
Note: Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26 Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 311).
a1
Line number 16
Critical note: habe ] cor e pro es
a1
Line number 17
Critical note: Sachen ] cor S pro s
a1
Line number 19
Critical note: Kragenknopfen ] cor p pro f
a1
Line number 19
Critical note: u[nd] s[o] w[eiter]
a1
Line number 22
Critical note: brauche ] cor pro s, cor b pro s
a1
Line number 23
Critical note: Berlin ] cor pro Bei, cor erl pro ei
a1
Line number 24
Critical note: Ich ] cor ch pro s
a1
Line number 24
Critical note: noch ] cor ch pro s
a1
Line number 24
Critical note: Doktor ] cor D pro min
a1
Line number 25
Critical note: und ] cor pro all
a1
Line number 25
Critical note: Herz ] p ras est
a1
Line number 25
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
a4
Line number 25
Note: „Situacija nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo, skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r)
a1
Line number 26
Critical note: viel ] cor pro is
a4
Line number 27
Note: „Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 304).
a1
Line number 28
Critical note: Freude ] vid ex err un pro u
a1
Line number 30
Critical note: fas[t] ] vid ex err om t
a1
Line number 33
Critical note: Vater ] cor t pro d
a1
Line number 34
Critical note: ich ] cor pro wie
a1
Line number 35
Critical note: Reichsmark vok =Vokietijos reichsmarkės.
a4
Line number 35
Note: Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.
a1
Line number 35
Critical note: Du ] cor D pro min
a1
Line number 35
Critical note: Lagerkom[m]anda[n]tur ] vid ex err om sec m et n
a4
Line number 36
Note: Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio, už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas. Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu, kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto, be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant. Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m. liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas? Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros, kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio, kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius, 1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof. Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas. Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek, kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja. Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to, kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž. Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).
a1
Line number 38
Critical note: herzlich ] cor ch pro s
a1
Line number 39
Critical note: Balys ] cor fl -ys pro iuk
a1
Line number 39
Physical note: [1r] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1943_06_27_vs_1r.jpgX (Close panel)
image
1943_06_27_vs_1v.jpgX (Close panel)
image