Vandai Sruogienei, 1943-07-18

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Sruogienei, 1943-07-18

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 15. Laiškas. Rašyta 28,8 × 21,1 cm formato, gelstelėjusio, liniuoto, atplėšto popieriaus lape (1r) parkeriu (tamsiai mėlynu rašalu). Perlenkta perpus, lankstymo į keturias dalis žymės. Numeruota pieštuku kita ranka: „B 12“, „15“. Vokiškas Štuthofo koncentracijos lagerio pašto cenzūros spaudas: 1943-07-19. Prierašas spaude kita ranka storu pilku pieštuku: „P“. Pašto cenzūros žymės (dvi įstrižos balkšvos spalvos juostos). Kairiajame pakraštyje dvi skylamušio skylės. Yra įplyšimų. Dėmėta. Be voko. Voką (nr. 10) žr. Štuthofo dokumentų segtuve, in: BLKMČ BS. Vokiškas gavimo adresas parkeriu (mėlynu rašalu): „Frau Vanda Daugirdaitė-Sruogienė / Wilna / Taurostr. 21/3 / Litauen – Ostland“ [„Ponia Vanda Daugirdaitė-Sruogienė / Vilnius / Tauro gatvė 21/3 / Lietuva – Ostlandas“]. Prancūziškas, vokiškas ir lietuviškas išsiuntimo adresas: „Exp. [Expéditeur / Siuntėjas]: Prof. Dr. Balys Sruoga / Lager Stutthof b/Danzig / Block VIII E [Prof. dr. Balys Sruoga / Stovykla Stuttfoh / prie Danzigo / Blokas VIII E]“. Užklijuotas raudonas, 12 pfenigų vertės pašto ženklas su Adolfo Hitlerio atvaizdu ir vokišku užrašu „Deutsches Reich“ [„Vokietijos imperija“]. Vokiško išsiuntimo pašto spaudas: [19]43-07-19. Vokas numeruotas, datuotas Vandos Sruogienės ranka pieštuku: „10.“, „19-VII-43“. Voko antroje pusėje – vokiškas Štuthofo lagerio spaudas. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 1296, nr. 389, l. 26–28 (nenustatyto asmens rankraštis). Vertimas: LLTI BR, f. 115, b. 421, nr. 11, l. 13 (Vandos Sruogienės mašinraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1297, nr. 389, l. 24–25 (nenustatyto asmens rankraštis). Publikuota (Vandos Sruogienės vertimas), in: Metai, 2014, Nr. 1, p. 133–134. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1943-07-18: Genetinis
  • Witness a2: 1943-07-18: Diplomatinis
  • Witness a3: 1943-07-18: Redaguotas
  • Witness a4: 1943-07-18: Vertimas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas. Pateikiamas ir laiško vertimas iš vokiečių kalbos.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė, redagavo, vertė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-07-18, l. 1r, parengė Neringa Markevičienė, žr. https://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1943_07_18_vs.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško vertimo variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.

X (Close panel)Version a1: 1943-07-18: Genetinis
Facsimile Image Placeholder
Adresse
Adresse:
Adresas:
1
Adresse
Adresse:
Adresas:
2
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
3
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
4
Block VIII E
Blokas VIII E
5
Stutthof,
d. 18
Juli
1943
1943 m. liepos 18 d.
6
Vanduk! Vorige Woche war für mich besonders
Vanduk! Praėjusi savaitė man buvo ypač
7
glücklich.
sėkminga.
Am
11 12
c
Critical note: 12 ] cor pro 11
Juli
12 Juli
Liepos 12 d.
habe ich zwei und a. 15 – ein Pakett
gavau du, liepos 15 d. – vieną siuntinį
8
von
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
nuo Tavęs,
bekommen,
und a. 17 – zwei Deine Briefe (von 3 und 11 Juli).
o liepos 17 d. – du Tavo laiškus (liepos 3 ir 11 d.).
9
Die Briefe waren
Laiškai buvo
inhaltreich
c
Critical note: inhalt[s]reich ] vid ex err om s
–
inhaltreich –
inhaltsreich –
turiningi –
sie haben allen uns Freude gemacht.
jie mus visus pradžiugino.
10
Du, armes Kind, schickst mir alle, was Du hast, und für sie mit Dalia
Vargšas vaike, siunti man viską, ką turi, o jums su Dalia
11
bleibt nichts zu essen! Natürlich, ich freue mich sehr, aber konnte ich
valgyti nieko nebelieka! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet galėčiau
12
mit weniger Sachen auskommen. Lebensmitteln behalte mehr für
išsiversti ir su mažiau daiktų. Pasilik daugiau maisto
13
sich! In unserem Lage sind keine
sau! Mūsų situacija nė kiek
Änderevgen Änderungen
c
Critical note: Änderungen ] cor un pro ev
Änderungen
vorgekommen, – über
nepasikeitė, – apie
14
unseren weiteren Schicksal wissen wir gar nichts. Natürlich, solche
savo tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia
15
Lage sehr wirkt an
padėtis labai veikia mano
Die die
c
Critical note: die ] cor d pro cap
die
Nerven, die
nervus,
bei
c
Critical note: bei ] p vid ex err om ver [mir]
bei
bei [mir]
nie gut gewesen sind.
kurie niekada nebuvo geri.
16
Und mein Herz lässt sich fühlen. Die Sinnlosigkeit meiner Verhaftung
Ir mano širdis negaluoja. Mano suėmimo beprasmiškumas
17
und meines Lebens in Lager kann zur
ir gyvenimas lageryje gali
Verzweifelung
Verzweiflung
führen. Was
sukelti neviltį. Kokias
18
für Themas
c
Critical note: Them[en] ] vid ex err as pro en
für Themas
für Themen
temas
hat prof.
Steegmann
c
Critical note: Stegmann ] vid ex err ee pro e
angenommen?
Steegmann angenommen?
Stegmann angenommen?
priėmė prof. Stegmannas?
n
Note: Kurt von Pritzwald Stegmann (1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“ (Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
Jetzt kann ich
Dabar aš
19
keine wissenschaftliche Arbeit leisten, sogar kann kein Buch
negaliu dirbti jokio mokslinio darbo, netgi
20
lesen – der Kopf arbeitet nicht – bloss
skaityti knygos – galva neveikia – tik
die Themas
c
Critical note: die Them[en] ] vid ex err as pro en
die Themas
die Themen
zu wissen wäre
būtų labai įdomu žinoti temas: neprisimenu,
21
sehr interessant: ich kann mich nicht erinnern, welche ich vorge-
kokias aš buvau pasiūlęs.
22
schlagen habe. Dir
sch◊eibe schreibe
c
Critical note: schreibe ] cor r pro ill
schreibe
Rašau Tau
ich jeden Sonntag, – aber Du mir sollst
kiekvieną sekmadienį, – bet Tu man turėtum
23
schreiben
parašyti
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
mehr als 60 Zeilen
daugiau nei 60 eilučių
(Länge der
Zeile
c
Critical note: Zeile[n] ] vid ex err om n
Zeile
Zeilen
(eilutės ilgis
ist unbestimmt), –
neribotas), –
24
was ist mehr als 60
tolesnės
Zeilen – ◊◊◊.
c
Critical note: Zilen ] p ver et interp ras ill phr
Zeilen –
eilutės
25
Im Büro wird
c
Critical note: wird ] a ras phr Im Büro
abgeschnitten.
wird abgeschnitten.
nukerpamos.
n
Note: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280).
Im Büro arbeite ich jetzt etwas
Raštinėje dabar dirbu šiek tiek
26
weniger, – schon 4 Male
mažiau, – jau keturis kartus
bim bin
c
Critical note: bin ] cor n pro m
bin
buvau
im Ostsee zum Bad gewesen.
prie Baltijos jūros maudytis.
27
Über mein inneres Leben will ich nicht schreiben, – die Briefe
Nenoriu rašyti apie savo vidinį gyvenimą, – laiškus
28
liest nicht Du allein. Vielleicht in dieser Woche kann unsere Schicksal
skaitai ne Tu viena. Galbūt jau šią savaitę
29
entschieden schon, – es gibt einige undeutliche Merkmale,
išsispręs mūsų likimas, – yra keletas neaiškių ženklų,
30
doch ähnliche Merkmale haben mich schon nicht einmal
tačiau jie mane ne kartą
31
betrogen. Geistig bin ich wieder stark, zeitweilige Schwäche ist
apgavo. Dvasiškai aš vėl stiprus, laikinas silpnumas
32
schon vorbei, ich wiege schon wieder 72 klgr., mit denen
jau praėjo, aš vėl sveriu 72 kilogramus, tiek
bin
c
Critical note: bin ] p ras ver [ich]
ins
bin ins
bin [ich] ins
svėriau ir prieš patekdamas į
33
Lager
lagerį.
n
Note: „Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą, gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui, kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką, profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą, nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius, gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius [Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti. […] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant, oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo. Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs, nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių, nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome, kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“ ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).
ansekommen angekommen .
c
Critical note: angekommen ] cor g pro s
angekommen.
Grüssa Grüsse
c
Critical note: Grüsse ] cor e pro a
Grüsse
Pasveikink
den Vater, Nachbarn, auch Emilia, –
tėvą, kaimynus, taip pat Emiliją, –
34
und besonders zart unsere Dalia. Ich habe keine Worte um meine
o ypač meiliai pasveikink mūsų Dalią. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau
35
Dankbarkeit
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
auszusprechen, –
Tau atsidėkoti, –
ha, im dem Briefe will ich nicht
na, laiške
36
nötige Worte
jų
erwöhnen, –
c
Critical note: erwähnen ] vid ex err ö pro ä
erwöhnen, –
erwähnen, –
neminėsiu, –
Deine Sorgen werden doch einst Früchte brin-
Tavo rūpesčiai vis dėlto kada nors duos vaisių
37
gen,
gen
vielleicht in der dichterischen Form. Lebe wohl, mein Vanduk,
galbūt poetine forma.
n
Note: 1944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai – „Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga, „Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718).
Lik sveika, mano Vanduk,
38
lebe wohl! Küsse dich herzlich.
lik sveika! Bučiuoju Tave širdingai.
39
Dein
Tavo
Baliuks.
c
Critical note: Baliuk[a]s ] sign, vid ex err s pro fl -as
p
Physical note: [1r] //
Baliuks.
Baliukas
Baliukas
Facsimile Image Placeholder
Facsimile Image Placeholder
a
Frau Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
Ponia Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
b
Wilna
Vilnius
c
Taurostr. 21/3
Tauro gatvė 21/3
d
Litauen – Ostland
c
Critical note: Litauen – Ostland ] sub sign duo lin
Litauen – Ostland
Lietuva – Ostlandas
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
f
Lager Stutthof b/Danzig
Stovykla Stuttfoh prie Danzigo
g
Block VIII E
p
Physical note: [2r] //
Block VIII E
Blokas VIII E
Facsimile Image Placeholder
X (Close panel)Version a2: 1943-07-18: Diplomatinis
Facsimile Image Placeholder
Adresse
Adresse:
Adresas:
1
Adresse
Adresse:
Adresas:
2
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
3
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
4
Block VIII E
Blokas VIII E
5
Stutthof,
d. 18
Juli
1943
1943 m. liepos 18 d.
6
Vanduk! Vorige Woche war für mich besonders
Vanduk! Praėjusi savaitė man buvo ypač
7
glücklich.
sėkminga.
Am
11 12
c
Critical note: 12 ] cor pro 11
Juli
12 Juli
Liepos 12 d.
habe ich zwei und a. 15 – ein Pakett
gavau du, liepos 15 d. – vieną siuntinį
8
von
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
nuo Tavęs,
bekommen,
und a. 17 – zwei Deine Briefe (von 3 und 11 Juli).
o liepos 17 d. – du Tavo laiškus (liepos 3 ir 11 d.).
9
Die Briefe waren
Laiškai buvo
inhaltreich
c
Critical note: inhalt[s]reich ] vid ex err om s
–
inhaltreich –
inhaltsreich –
turiningi –
sie haben allen uns Freude gemacht.
jie mus visus pradžiugino.
10
Du, armes Kind, schickst mir alle, was Du hast, und für sie mit Dalia
Vargšas vaike, siunti man viską, ką turi, o jums su Dalia
11
bleibt nichts zu essen! Natürlich, ich freue mich sehr, aber konnte ich
valgyti nieko nebelieka! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet galėčiau
12
mit weniger Sachen auskommen. Lebensmitteln behalte mehr für
išsiversti ir su mažiau daiktų. Pasilik daugiau maisto
13
sich! In unserem Lage sind keine
sau! Mūsų situacija nė kiek
Änderevgen Änderungen
c
Critical note: Änderungen ] cor un pro ev
Änderungen
vorgekommen, – über
nepasikeitė, – apie
14
unseren weiteren Schicksal wissen wir gar nichts. Natürlich, solche
savo tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia
15
Lage sehr wirkt an
padėtis labai veikia mano
Die die
c
Critical note: die ] cor d pro cap
die
Nerven, die
nervus,
bei
c
Critical note: bei ] p vid ex err om ver [mir]
bei
bei [mir]
nie gut gewesen sind.
kurie niekada nebuvo geri.
16
Und mein Herz lässt sich fühlen. Die Sinnlosigkeit meiner Verhaftung
Ir mano širdis negaluoja. Mano suėmimo beprasmiškumas
17
und meines Lebens in Lager kann zur
ir gyvenimas lageryje gali
Verzweifelung
Verzweiflung
führen. Was
sukelti neviltį. Kokias
18
für Themas
c
Critical note: Them[en] ] vid ex err as pro en
für Themas
für Themen
temas
hat prof.
Steegmann
c
Critical note: Stegmann ] vid ex err ee pro e
angenommen?
Steegmann angenommen?
Stegmann angenommen?
priėmė prof. Stegmannas?
n
Note: Kurt von Pritzwald Stegmann (1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“ (Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
Jetzt kann ich
Dabar aš
19
keine wissenschaftliche Arbeit leisten, sogar kann kein Buch
negaliu dirbti jokio mokslinio darbo, netgi
20
lesen – der Kopf arbeitet nicht – bloss
skaityti knygos – galva neveikia – tik
die Themas
c
Critical note: die Them[en] ] vid ex err as pro en
die Themas
die Themen
zu wissen wäre
būtų labai įdomu žinoti temas: neprisimenu,
21
sehr interessant: ich kann mich nicht erinnern, welche ich vorge-
kokias aš buvau pasiūlęs.
22
schlagen habe. Dir
sch◊eibe schreibe
c
Critical note: schreibe ] cor r pro ill
schreibe
Rašau Tau
ich jeden Sonntag, – aber Du mir sollst
kiekvieną sekmadienį, – bet Tu man turėtum
23
schreiben
parašyti
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
mehr als 60 Zeilen
daugiau nei 60 eilučių
(Länge der
Zeile
c
Critical note: Zeile[n] ] vid ex err om n
Zeile
Zeilen
(eilutės ilgis
ist unbestimmt), –
neribotas), –
24
was ist mehr als 60
tolesnės
Zeilen – ◊◊◊.
c
Critical note: Zilen ] p ver et interp ras ill phr
Zeilen –
eilutės
25
Im Büro wird
c
Critical note: wird ] a ras phr Im Büro
abgeschnitten.
wird abgeschnitten.
nukerpamos.
n
Note: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280).
Im Büro arbeite ich jetzt etwas
Raštinėje dabar dirbu šiek tiek
26
weniger, – schon 4 Male
mažiau, – jau keturis kartus
bim bin
c
Critical note: bin ] cor n pro m
bin
buvau
im Ostsee zum Bad gewesen.
prie Baltijos jūros maudytis.
27
Über mein inneres Leben will ich nicht schreiben, – die Briefe
Nenoriu rašyti apie savo vidinį gyvenimą, – laiškus
28
liest nicht Du allein. Vielleicht in dieser Woche kann unsere Schicksal
skaitai ne Tu viena. Galbūt jau šią savaitę
29
entschieden schon, – es gibt einige undeutliche Merkmale,
išsispręs mūsų likimas, – yra keletas neaiškių ženklų,
30
doch ähnliche Merkmale haben mich schon nicht einmal
tačiau jie mane ne kartą
31
betrogen. Geistig bin ich wieder stark, zeitweilige Schwäche ist
apgavo. Dvasiškai aš vėl stiprus, laikinas silpnumas
32
schon vorbei, ich wiege schon wieder 72 klgr., mit denen
jau praėjo, aš vėl sveriu 72 kilogramus, tiek
bin
c
Critical note: bin ] p ras ver [ich]
ins
bin ins
bin [ich] ins
svėriau ir prieš patekdamas į
33
Lager
lagerį.
n
Note: „Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą, gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui, kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką, profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą, nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius, gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius [Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti. […] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant, oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo. Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs, nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių, nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome, kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“ ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).
ansekommen angekommen .
c
Critical note: angekommen ] cor g pro s
angekommen.
Grüssa Grüsse
c
Critical note: Grüsse ] cor e pro a
Grüsse
Pasveikink
den Vater, Nachbarn, auch Emilia, –
tėvą, kaimynus, taip pat Emiliją, –
34
und besonders zart unsere Dalia. Ich habe keine Worte um meine
o ypač meiliai pasveikink mūsų Dalią. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau
35
Dankbarkeit
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
auszusprechen, –
Tau atsidėkoti, –
ha, im dem Briefe will ich nicht
na, laiške
36
nötige Worte
jų
erwöhnen, –
c
Critical note: erwähnen ] vid ex err ö pro ä
erwöhnen, –
erwähnen, –
neminėsiu, –
Deine Sorgen werden doch einst Früchte brin-
Tavo rūpesčiai vis dėlto kada nors duos vaisių
37
gen,
gen
vielleicht in der dichterischen Form. Lebe wohl, mein Vanduk,
galbūt poetine forma.
n
Note: 1944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai – „Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga, „Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718).
Lik sveika, mano Vanduk,
38
lebe wohl! Küsse dich herzlich.
lik sveika! Bučiuoju Tave širdingai.
39
Dein
Tavo
Baliuks.
c
Critical note: Baliuk[a]s ] sign, vid ex err s pro fl -as
p
Physical note: [1r] //
Baliuks.
Baliukas
Baliukas
Facsimile Image Placeholder
Facsimile Image Placeholder
a
Frau Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
Ponia Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
b
Wilna
Vilnius
c
Taurostr. 21/3
Tauro gatvė 21/3
d
Litauen – Ostland
c
Critical note: Litauen – Ostland ] sub sign duo lin
Litauen – Ostland
Lietuva – Ostlandas
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
f
Lager Stutthof b/Danzig
Stovykla Stuttfoh prie Danzigo
g
Block VIII E
p
Physical note: [2r] //
Block VIII E
Blokas VIII E
Facsimile Image Placeholder
X (Close panel)Version a3: 1943-07-18: Redaguotas
Facsimile Image Placeholder
Adresse
Adresse:
Adresas:
1
Adresse
Adresse:
Adresas:
2
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
3
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
4
Block VIII E
Blokas VIII E
5
Stutthof,
d. 18
Juli
1943
1943 m. liepos 18 d.
6
Vanduk! Vorige Woche war für mich besonders
Vanduk! Praėjusi savaitė man buvo ypač
7
glücklich.
sėkminga.
Am
11 12
c
Critical note: 12 ] cor pro 11
Juli
12 Juli
Liepos 12 d.
habe ich zwei und a. 15 – ein Pakett
gavau du, liepos 15 d. – vieną siuntinį
8
von
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
nuo Tavęs,
bekommen,
und a. 17 – zwei Deine Briefe (von 3 und 11 Juli).
o liepos 17 d. – du Tavo laiškus (liepos 3 ir 11 d.).
9
Die Briefe waren
Laiškai buvo
inhaltreich
c
Critical note: inhalt[s]reich ] vid ex err om s
–
inhaltreich –
inhaltsreich –
turiningi –
sie haben allen uns Freude gemacht.
jie mus visus pradžiugino.
10
Du, armes Kind, schickst mir alle, was Du hast, und für sie mit Dalia
Vargšas vaike, siunti man viską, ką turi, o jums su Dalia
11
bleibt nichts zu essen! Natürlich, ich freue mich sehr, aber konnte ich
valgyti nieko nebelieka! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet galėčiau
12
mit weniger Sachen auskommen. Lebensmitteln behalte mehr für
išsiversti ir su mažiau daiktų. Pasilik daugiau maisto
13
sich! In unserem Lage sind keine
sau! Mūsų situacija nė kiek
Änderevgen Änderungen
c
Critical note: Änderungen ] cor un pro ev
Änderungen
vorgekommen, – über
nepasikeitė, – apie
14
unseren weiteren Schicksal wissen wir gar nichts. Natürlich, solche
savo tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia
15
Lage sehr wirkt an
padėtis labai veikia mano
Die die
c
Critical note: die ] cor d pro cap
die
Nerven, die
nervus,
bei
c
Critical note: bei ] p vid ex err om ver [mir]
bei
bei [mir]
nie gut gewesen sind.
kurie niekada nebuvo geri.
16
Und mein Herz lässt sich fühlen. Die Sinnlosigkeit meiner Verhaftung
Ir mano širdis negaluoja. Mano suėmimo beprasmiškumas
17
und meines Lebens in Lager kann zur
ir gyvenimas lageryje gali
Verzweifelung
Verzweiflung
führen. Was
sukelti neviltį. Kokias
18
für Themas
c
Critical note: Them[en] ] vid ex err as pro en
für Themas
für Themen
temas
hat prof.
Steegmann
c
Critical note: Stegmann ] vid ex err ee pro e
angenommen?
Steegmann angenommen?
Stegmann angenommen?
priėmė prof. Stegmannas?
n
Note: Kurt von Pritzwald Stegmann (1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“ (Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
Jetzt kann ich
Dabar aš
19
keine wissenschaftliche Arbeit leisten, sogar kann kein Buch
negaliu dirbti jokio mokslinio darbo, netgi
20
lesen – der Kopf arbeitet nicht – bloss
skaityti knygos – galva neveikia – tik
die Themas
c
Critical note: die Them[en] ] vid ex err as pro en
die Themas
die Themen
zu wissen wäre
būtų labai įdomu žinoti temas: neprisimenu,
21
sehr interessant: ich kann mich nicht erinnern, welche ich vorge-
kokias aš buvau pasiūlęs.
22
schlagen habe. Dir
sch◊eibe schreibe
c
Critical note: schreibe ] cor r pro ill
schreibe
Rašau Tau
ich jeden Sonntag, – aber Du mir sollst
kiekvieną sekmadienį, – bet Tu man turėtum
23
schreiben
parašyti
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
mehr als 60 Zeilen
daugiau nei 60 eilučių
(Länge der
Zeile
c
Critical note: Zeile[n] ] vid ex err om n
Zeile
Zeilen
(eilutės ilgis
ist unbestimmt), –
neribotas), –
24
was ist mehr als 60
tolesnės
Zeilen – ◊◊◊.
c
Critical note: Zilen ] p ver et interp ras ill phr
Zeilen –
eilutės
25
Im Büro wird
c
Critical note: wird ] a ras phr Im Büro
abgeschnitten.
wird abgeschnitten.
nukerpamos.
n
Note: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280).
Im Büro arbeite ich jetzt etwas
Raštinėje dabar dirbu šiek tiek
26
weniger, – schon 4 Male
mažiau, – jau keturis kartus
bim bin
c
Critical note: bin ] cor n pro m
bin
buvau
im Ostsee zum Bad gewesen.
prie Baltijos jūros maudytis.
27
Über mein inneres Leben will ich nicht schreiben, – die Briefe
Nenoriu rašyti apie savo vidinį gyvenimą, – laiškus
28
liest nicht Du allein. Vielleicht in dieser Woche kann unsere Schicksal
skaitai ne Tu viena. Galbūt jau šią savaitę
29
entschieden schon, – es gibt einige undeutliche Merkmale,
išsispręs mūsų likimas, – yra keletas neaiškių ženklų,
30
doch ähnliche Merkmale haben mich schon nicht einmal
tačiau jie mane ne kartą
31
betrogen. Geistig bin ich wieder stark, zeitweilige Schwäche ist
apgavo. Dvasiškai aš vėl stiprus, laikinas silpnumas
32
schon vorbei, ich wiege schon wieder 72 klgr., mit denen
jau praėjo, aš vėl sveriu 72 kilogramus, tiek
bin
c
Critical note: bin ] p ras ver [ich]
ins
bin ins
bin [ich] ins
svėriau ir prieš patekdamas į
33
Lager
lagerį.
n
Note: „Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą, gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui, kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką, profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą, nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius, gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius [Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti. […] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant, oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo. Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs, nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių, nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome, kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“ ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).
ansekommen angekommen .
c
Critical note: angekommen ] cor g pro s
angekommen.
Grüssa Grüsse
c
Critical note: Grüsse ] cor e pro a
Grüsse
Pasveikink
den Vater, Nachbarn, auch Emilia, –
tėvą, kaimynus, taip pat Emiliją, –
34
und besonders zart unsere Dalia. Ich habe keine Worte um meine
o ypač meiliai pasveikink mūsų Dalią. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau
35
Dankbarkeit
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
auszusprechen, –
Tau atsidėkoti, –
ha, im dem Briefe will ich nicht
na, laiške
36
nötige Worte
jų
erwöhnen, –
c
Critical note: erwähnen ] vid ex err ö pro ä
erwöhnen, –
erwähnen, –
neminėsiu, –
Deine Sorgen werden doch einst Früchte brin-
Tavo rūpesčiai vis dėlto kada nors duos vaisių
37
gen,
gen
vielleicht in der dichterischen Form. Lebe wohl, mein Vanduk,
galbūt poetine forma.
n
Note: 1944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai – „Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga, „Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718).
Lik sveika, mano Vanduk,
38
lebe wohl! Küsse dich herzlich.
lik sveika! Bučiuoju Tave širdingai.
39
Dein
Tavo
Baliuks.
c
Critical note: Baliuk[a]s ] sign, vid ex err s pro fl -as
p
Physical note: [1r] //
Baliuks.
Baliukas
Baliukas
Facsimile Image Placeholder
Facsimile Image Placeholder
a
Frau Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
Ponia Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
b
Wilna
Vilnius
c
Taurostr. 21/3
Tauro gatvė 21/3
d
Litauen – Ostland
c
Critical note: Litauen – Ostland ] sub sign duo lin
Litauen – Ostland
Lietuva – Ostlandas
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
f
Lager Stutthof b/Danzig
Stovykla Stuttfoh prie Danzigo
g
Block VIII E
p
Physical note: [2r] //
Block VIII E
Blokas VIII E
Facsimile Image Placeholder
X (Close panel)Version a4: 1943-07-18: Vertimas
Facsimile Image Placeholder
Adresse
Adresse:
Adresas:
1
Adresse
Adresse:
Adresas:
2
Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
3
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Danzigo
4
Block VIII E
Blokas VIII E
5
Stutthof,
d. 18
Juli
1943
1943 m. liepos 18 d.
6
Vanduk! Vorige Woche war für mich besonders
Vanduk! Praėjusi savaitė man buvo ypač
7
glücklich.
sėkminga.
Am
11 12
c
Critical note: 12 ] cor pro 11
Juli
12 Juli
Liepos 12 d.
habe ich zwei und a. 15 – ein Pakett
gavau du, liepos 15 d. – vieną siuntinį
8
von
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
nuo Tavęs,
bekommen,
und a. 17 – zwei Deine Briefe (von 3 und 11 Juli).
o liepos 17 d. – du Tavo laiškus (liepos 3 ir 11 d.).
9
Die Briefe waren
Laiškai buvo
inhaltreich
c
Critical note: inhalt[s]reich ] vid ex err om s
–
inhaltreich –
inhaltsreich –
turiningi –
sie haben allen uns Freude gemacht.
jie mus visus pradžiugino.
10
Du, armes Kind, schickst mir alle, was Du hast, und für sie mit Dalia
Vargšas vaike, siunti man viską, ką turi, o jums su Dalia
11
bleibt nichts zu essen! Natürlich, ich freue mich sehr, aber konnte ich
valgyti nieko nebelieka! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet galėčiau
12
mit weniger Sachen auskommen. Lebensmitteln behalte mehr für
išsiversti ir su mažiau daiktų. Pasilik daugiau maisto
13
sich! In unserem Lage sind keine
sau! Mūsų situacija nė kiek
Änderevgen Änderungen
c
Critical note: Änderungen ] cor un pro ev
Änderungen
vorgekommen, – über
nepasikeitė, – apie
14
unseren weiteren Schicksal wissen wir gar nichts. Natürlich, solche
savo tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia
15
Lage sehr wirkt an
padėtis labai veikia mano
Die die
c
Critical note: die ] cor d pro cap
die
Nerven, die
nervus,
bei
c
Critical note: bei ] p vid ex err om ver [mir]
bei
bei [mir]
nie gut gewesen sind.
kurie niekada nebuvo geri.
16
Und mein Herz lässt sich fühlen. Die Sinnlosigkeit meiner Verhaftung
Ir mano širdis negaluoja. Mano suėmimo beprasmiškumas
17
und meines Lebens in Lager kann zur
ir gyvenimas lageryje gali
Verzweifelung
Verzweiflung
führen. Was
sukelti neviltį. Kokias
18
für Themas
c
Critical note: Them[en] ] vid ex err as pro en
für Themas
für Themen
temas
hat prof.
Steegmann
c
Critical note: Stegmann ] vid ex err ee pro e
angenommen?
Steegmann angenommen?
Stegmann angenommen?
priėmė prof. Stegmannas?
n
Note: Kurt von Pritzwald Stegmann (1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“ (Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
Jetzt kann ich
Dabar aš
19
keine wissenschaftliche Arbeit leisten, sogar kann kein Buch
negaliu dirbti jokio mokslinio darbo, netgi
20
lesen – der Kopf arbeitet nicht – bloss
skaityti knygos – galva neveikia – tik
die Themas
c
Critical note: die Them[en] ] vid ex err as pro en
die Themas
die Themen
zu wissen wäre
būtų labai įdomu žinoti temas: neprisimenu,
21
sehr interessant: ich kann mich nicht erinnern, welche ich vorge-
kokias aš buvau pasiūlęs.
22
schlagen habe. Dir
sch◊eibe schreibe
c
Critical note: schreibe ] cor r pro ill
schreibe
Rašau Tau
ich jeden Sonntag, – aber Du mir sollst
kiekvieną sekmadienį, – bet Tu man turėtum
23
schreiben
parašyti
nich
c
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
nich
nicht
ne
mehr als 60 Zeilen
daugiau nei 60 eilučių
(Länge der
Zeile
c
Critical note: Zeile[n] ] vid ex err om n
Zeile
Zeilen
(eilutės ilgis
ist unbestimmt), –
neribotas), –
24
was ist mehr als 60
tolesnės
Zeilen – ◊◊◊.
c
Critical note: Zilen ] p ver et interp ras ill phr
Zeilen –
eilutės
25
Im Büro wird
c
Critical note: wird ] a ras phr Im Büro
abgeschnitten.
wird abgeschnitten.
nukerpamos.
n
Note: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280).
Im Büro arbeite ich jetzt etwas
Raštinėje dabar dirbu šiek tiek
26
weniger, – schon 4 Male
mažiau, – jau keturis kartus
bim bin
c
Critical note: bin ] cor n pro m
bin
buvau
im Ostsee zum Bad gewesen.
prie Baltijos jūros maudytis.
27
Über mein inneres Leben will ich nicht schreiben, – die Briefe
Nenoriu rašyti apie savo vidinį gyvenimą, – laiškus
28
liest nicht Du allein. Vielleicht in dieser Woche kann unsere Schicksal
skaitai ne Tu viena. Galbūt jau šią savaitę
29
entschieden schon, – es gibt einige undeutliche Merkmale,
išsispręs mūsų likimas, – yra keletas neaiškių ženklų,
30
doch ähnliche Merkmale haben mich schon nicht einmal
tačiau jie mane ne kartą
31
betrogen. Geistig bin ich wieder stark, zeitweilige Schwäche ist
apgavo. Dvasiškai aš vėl stiprus, laikinas silpnumas
32
schon vorbei, ich wiege schon wieder 72 klgr., mit denen
jau praėjo, aš vėl sveriu 72 kilogramus, tiek
bin
c
Critical note: bin ] p ras ver [ich]
ins
bin ins
bin [ich] ins
svėriau ir prieš patekdamas į
33
Lager
lagerį.
n
Note: „Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą, gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui, kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką, profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą, nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius, gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius [Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti. […] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant, oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo. Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs, nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių, nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome, kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“ ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).
ansekommen angekommen .
c
Critical note: angekommen ] cor g pro s
angekommen.
Grüssa Grüsse
c
Critical note: Grüsse ] cor e pro a
Grüsse
Pasveikink
den Vater, Nachbarn, auch Emilia, –
tėvą, kaimynus, taip pat Emiliją, –
34
und besonders zart unsere Dalia. Ich habe keine Worte um meine
o ypač meiliai pasveikink mūsų Dalią. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau
35
Dankbarkeit
dir Dir
c
Critical note: Dir ] cor D pro min
Dir
auszusprechen, –
Tau atsidėkoti, –
ha, im dem Briefe will ich nicht
na, laiške
36
nötige Worte
jų
erwöhnen, –
c
Critical note: erwähnen ] vid ex err ö pro ä
erwöhnen, –
erwähnen, –
neminėsiu, –
Deine Sorgen werden doch einst Früchte brin-
Tavo rūpesčiai vis dėlto kada nors duos vaisių
37
gen,
gen
vielleicht in der dichterischen Form. Lebe wohl, mein Vanduk,
galbūt poetine forma.
n
Note: 1944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai – „Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga, „Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718).
Lik sveika, mano Vanduk,
38
lebe wohl! Küsse dich herzlich.
lik sveika! Bučiuoju Tave širdingai.
39
Dein
Tavo
Baliuks.
c
Critical note: Baliuk[a]s ] sign, vid ex err s pro fl -as
p
Physical note: [1r] //
Baliuks.
Baliukas
Baliukas
Facsimile Image Placeholder
Facsimile Image Placeholder
a
Frau Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
Ponia Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
b
Wilna
Vilnius
c
Taurostr. 21/3
Tauro gatvė 21/3
d
Litauen – Ostland
c
Critical note: Litauen – Ostland ] sub sign duo lin
Litauen – Ostland
Lietuva – Ostlandas
e
Exp. Prof. Dr. Balys Sruoga
Prof. dr. Balys Sruoga
f
Lager Stutthof b/Danzig
Stovykla Stuttfoh prie Danzigo
g
Block VIII E
p
Physical note: [2r] //
Block VIII E
Blokas VIII E
Facsimile Image Placeholder
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 7
Critical note: 12 ] cor pro 11
a1
Line number 8
Critical note: Dir ] cor D pro min
a1
Line number 9
Critical note: inhalt[s]reich ] vid ex err om s
a1
Line number 13
Critical note: Änderungen ] cor un pro ev
a1
Line number 15
Critical note: die ] cor d pro cap
a1
Line number 15
Critical note: bei ] p vid ex err om ver [mir]
a1
Line number 18
Critical note: Them[en] ] vid ex err as pro en
a1
Line number 18
Critical note: Stegmann ] vid ex err ee pro e
a4
Line number 18
Note: Kurt von Pritzwald Stegmann (1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“ (Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
a1
Line number 20
Critical note: die Them[en] ] vid ex err as pro en
a1
Line number 22
Critical note: schreibe ] cor r pro ill
a1
Line number 23
Critical note: nich[t] ] vid ex err om t
a1
Line number 23
Critical note: Zeile[n] ] vid ex err om n
a1
Line number 24
Critical note: Zilen ] p ver et interp ras ill phr
a1
Line number 25
Critical note: wird ] a ras phr Im Büro
a4
Line number 25
Note: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga, „Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 280).
a1
Line number 26
Critical note: bin ] cor n pro m
a1
Line number 32
Critical note: bin ] p ras ver [ich]
a4
Line number 33
Note: „Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų, komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę; paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą, gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui, kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką, profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą, nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius, gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius [Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti. […] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant, oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo. Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs, nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių, nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome, kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“ ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).
a1
Line number 33
Critical note: angekommen ] cor g pro s
a1
Line number 33
Critical note: Grüsse ] cor e pro a
a1
Line number 35
Critical note: Dir ] cor D pro min
a1
Line number 36
Critical note: erwähnen ] vid ex err ö pro ä
a4
Line number 37
Note: 1944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai – „Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga, „Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys, kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718).
a1
Line number 39
Critical note: Baliuk[a]s ] sign, vid ex err s pro fl -as
a1
Line number 39
Physical note: [1r] //
a1
Line number d
Critical note: Litauen – Ostland ] sub sign duo lin
a1
Line number g
Physical note: [2r] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1943_07_18_vs_1r.jpgX (Close panel)
image
1943_07_18_vs_1v.jpgX (Close panel)
image
1943_07_18_vs_2r.jpgX (Close panel)
image
1943_07_18_vs_2v.jpgX (Close panel)
image