Vandai Sruogienei, 1944-01-31

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Sruogienei, 1944-01-31

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 31. Laiškas. Rašyta 27,9 × 22,0 cm formato, gelstelėjusio, atplėšto pailgais langeliais popieriaus su vandenženkliu (santrumpa MLP, užrašas PAPIER A LETTRES / MIRKOW) lape (1r–v) parkeriu (mėlynu rašalu). Lankstymo į keturias dalis žymės. Numeruota, pažymėta pieštuku kita ranka: „31“; „W 2“. 1v vokiškas Štuthofo koncentracijos lagerio pašto cenzūros spaudas: 1944-02-01. Prierašas prie spaudo kita ranka storu mėlynu pieštuku: „B“. Kairiajame pakraštyje dvi skylamušio skylės. Aplankstyta. Be voko. Lokalizuota pagal 1944-01-23 laišką (LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 31). Kopija: LLTI BR, f. 53, b. 409, l. 1r, 2r. Nuorašai: LLTI BR, f. 53, b. 1296, nr. 409, l. 79–81 (nenustatyto asmens rankraštis). Vertimas: LLTI BR, f. 115, b. 421, nr. 30, l. 32 (Vandos Sruogienės mašinraštis), LLTI BR, f. 53, b. 1297, nr. 409, l. 71–73 (nenustatyto asmens rankraštis). Publikuota (Vandos Sruogienės vertimas), in: Metai, 2014, Nr. 2, p. 134. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1944-01-31: Genetinis
  • Witness a2: 1944-01-31: Diplomatinis
  • Witness a3: 1944-01-31: Redaguotas
  • Witness a4: 1944-01-31: Vertimas

Textual Notes

Laiške išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą parodantis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį atspindintis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pakoreguotas (redaguotas) tekstas. Pateikiamas ir laiško vertimas iš vokiečių kalbos.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė, redagavo, vertė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947). DOI: https://doi.org/10.51554/Duom.Sela.2021.01.

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1944-01-31, l. 1r–v, parengė Neringa Markevičienė, žr. https://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1944_01_31_vs.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.

Encoding Principles

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant laiško tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas laiško variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Laiško genetiniame tekste atsiskleidžia rašymo procesas.

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi rašybos ir skyrybos atvejai.

Laiško genetiniame tekste pateikiami tekstologiniai komentarai: autoriaus taisyta ar rašymo aspektu aiškintina vieta nurodoma pažyma c („critical note“); lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Laiško vertimo variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia laiško genetinio teksto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Laiško tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.


Facsimile Image Placeholder

Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
d. 31
Januar 1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
1
Prof.
Dr.
dr.
Balys Sruoga
2
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Dancigo
3
Block XI
c
Critical note: Block XI ] sub sign curv lin
Block XI
Blokas XI
4
Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
c
Critical note: 31 ] cor pro 30, cor cf 1 pro 0
d. 31
Januar
1943
c
Critical note: 194[4] ] vid ex err cf 43 pro 44
1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
n
Note: Suklysta datuojant laišką: vietoj 1944 m. užrašyti 1943 m., data pataisyta pieštuku, spėtina, Vandos Sruogienės ranka.
5
Vanduk, mylima!
Heute kam Dein Brief
Šiandien atėjo Tavo
v.
c
Critical note: v. ] contr, v[on]
v.
13–I. Also, Du hast
I–13 laiškas. Taigi Tu
6
wieder einen meinen Brief nicht erhalten! Ach, diese verschwundene Briefe, – die ma-
vėl negavai vieno mano laiško! Ak, tie pradingę laiškai, –
7
chen mir so viel
jie teikia man tiek daug
schmerz! Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:
c
Critical note: Schmerz ] vid ex err s pro S, p ver et interp ras phr
schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
Schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
skausmo! [Apie savo sveikatą daug nerašau:]
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
8
ich bin Häftlingen alle man
c
Critical note: man ] a ras phr, sup exc alle
[ich bin Häftlingen] man
[ich bin Häftlingen], man
[aš esu kalinys],
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
gesund sein
sollen soll .
c
Critical note: soll ] cor pro sollen, ras en
soll.
turiu būti sveikas.
Auch über mein Leben,
Aš taip pat negaliu daug rašyti apie savo gyvenimą,
dass das
c
Critical note: das ] cor s pro ss
das
kuris
Dich
Tave
9
so
taip
interressiert,
c
Critical note: interessiert ] vid ex err interr pro inter
interressiert,
interessiert,
domina.
kann ich nicht viel schreiben. Meine Arbeit im Büro ist leicht,
Mano darbas raštinėje lengvas,
10
sie ist mir nützlich – sie rettet mich von dem
jis man naudingas – gelbsti mane nuo
Heimatsweh.
c
Critical note: Heimweh ] vid ex err add ats
Heimatsweh.
Heimweh.
Tėvynės ilgesio.
Doch dichterisch kann
Kūrybos darbo
11
ich nicht arbeiten: in unserer Wohnstube sind zu viel Leute um dem Geist dichte-
imtis negaliu: mūsų patalpoje per daug žmonių, kad
12
risch konzentrieren zu können. Hier verbrachte Zeit ist aus meinem Leben weg-
galėtum susikaupti. Čionai praleistas laikas išbrauktas iš mano gyve-
13
gestrichen. Ja, habe ich einige Schülern, denen belehre ich Geheimnisse des Dich-
nimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poetinės kūry-
14
tens, – zwei von ihnen sind sehr begabte Kerle. Ich selbst schreibe nichts. Für
bos paslapčių, – du iš jų labai gabūs vyrai.
n
Note: Balys Sruoga Stutthofo lageryje inicijavo literatūrinį būrelį „Aitvarai“, labiausiai skatino eiles rašyti karininką Vytautą Stanevičių (Staneiką), lagerio pašte dirbusį Joną Rimašauską (Rimošių), kunigą Stasį Ylą, mokytoją, sportininką Leoną Puskunigį.
„Aukštaūgis V. Stanevičius, kurį praminiau Lokiu, laisvėje mezgė eilėraščius, nekantravo kurti ir dabar, todėl greitai susibičiuliavo su Sruoga ir padėjo jam suburti „aitvarus“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Kaip ir keletas kitų grupėje, Jonukas [Jonas Rimašauskas] pabandė rašyti ir paskatintas Sruogos pradėjo veržtis į mūsų [„aitvarų“] tarpą. Gal ir turėjo talentą, o gal daugiau dėl fasono – to aš nežinau. Jis dažnai pasukdavo Sruogos kampan prie lango ir jie šnekėdavosi. Sruoga jam kažką aiškindavo, rodydavo. Aš manau, kad Joneliui, kaip vienam iš savo „aitvarų“, profesorius tikrai norėjo padėti rasti save. Jonukui patiko, kad jis gali pasikalbėti su profesoriumi ir kad yra nė kiek ne menkesnis už kitus, gal dar geresnis, gabesnis. Mes, jaunesnieji, su Jonuku sutikdavome – su juo pagaliau nebuvo ko ginčytis ar pyktis, nes grįždavo iš darbo tik vakare, visada laukiamas – su laiškais, su naujienom, su „pletkais“. Pati padėtis darė jį labai svarbų mūsų grupėje, ne vienas stengėsi prisigerinti, prisimeilinti. Tai jam patiko.
Jis turėjo imlią sielą ir protą[…]“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, p. 181; dar žr. Aleksandras Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus, Lietuvos įkaitus, 1943–1945, Hobart, Tasmania, 1990, [pasirašytas mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, p. 58–59).
„Jo [Leono Puskunigio] talentą įžvelgė prof. Sruoga: pasirodo, Leonas mokėjo pasakoti, pradėjo rašyti. Didysis Aitvaras neslėpė savo džiaugsmo, skaitydamas ir jam patarinėdamas“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: op. cit., p. 183).
Balys Sruoga vertino kunigo Stasio Ylos „nuoširdžias, paprastas, artimas poezijai“ maldas (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 220). Skatino jį rašyti eilėraščius:
„– Rašyk eiles! – pradėjo profesorius. – Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.
Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti“ (Ibid., p. 222).
Štuthofo lageryje 1943–1944 m. parašytų Stasio Ylos, Jono Rimašausko eilėraščių publikaciją žr. „Poezija“, parengė Algis Samulionis, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 7.
Aš pats nieko nerašau.
n
Note: „Ką mes galėjome sukurti, rašydami vogčiomis barako kampe, lagerio velniavą išgyvendami?! Skaudžiausius įspūdžius, kuriuos lazda į mūsų smegenis ir kaulus įrašė, tada turėjome slėpti. Sakėme: liksim gyvi – laisvėj galėsim viską papasakoti.
Taip, matyt, manė ir Balys Sruoga, tas Didysis aitvaras“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
– Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, – sakydavo“ (Stasys Yla, „Aitvarų klubas“, in: Balys Didysis: Prisiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 332).
„Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos, kur atsisėsti, ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 223).
„Noras rašyti grįžo, ko gero, paskutinis, tik antrąjį lagerio pavasarį, nors tarp grupės narių, valdančių plunksną, buvo nemaža, netrūko ir turinčių literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirtį. Matyt, reikėjo laiko atsitokėti, gal ir stipresnio moralinės kančios bei tėvynės ilgesio jautimo, kurį pirma buvo užgožusios mintys apie išlikimą, alkį, fizinę savijautą. Neatsitiktinai kai kuriems ta kūryba užsimezgė tarsi netyčia. S. Yla pradėjo nuo poetizuotų maldų užrašų ir tik vėliau, kitų paskatintas, prisėdo prie eilėraščių ir novelių („Keliaujantis miestas“, „Dūlis – meisteris“, „Pamišusi meilė“). Be S. Ylos, eiliavo ir J. Rimašauskas, prieš karą jau spausdinęs kūrybą vaikų laikraštėliuose, ir kariškis V. Stanevičius. Buvęs „Kariūno“ redaktorius, pokaryje žinomas rezistencijos Lietuvoje dalyvis J. Noreika apmetė novelę „Tamošiūnas“; aktyviai prozos ėmėsi marijampolietis mokytojas L. Puskunigis, lageryje sukūręs net keletą vaizdelių („Vilkstaugė“, „Jonieškos namelis“, „Viengungio juostos“, „Pušies pasaka“, „Ant senųjų kapinaičių“). R. Mackonis, prieš karą žinomas vilnietis literatas ir lietuviškos spaudos darbininkas, sumanė romaną „Keistuolis“.
Visa tai gimė čia pat, barako kamšatyje, išsikovojus stalo kertę, prisėdus ant taburetės tarpulovyje arba lauke, kur barako pasieny, tiesiog ant žemės. Popierius kūrybai buvo slapta, rizikuojant įkliūti, „suorganizuojamas“, kitaip sakant, nudžiaunamas iš biurų; tiko ir lakštai iš siuntinių, į kuriuos prieš tai kas nors būdavo suvyniota. Pačius rankraščius slėpė lovose. Kaip tos iš gyvojo pasaulio atėjusios popieriaus skiautės, toks buvusio gyvenimo atgarsis buvo ir daugelio kūrinių tematika. Apie lagerį nerašė niekas, tai rodėsi pernelyg pavojinga. Kūryba buvo grįžtama į prieškario lietuvišką kaimą ir miestelius, jų problemas ir buitį, retsykiais nuklystama į istoriją. Tik poezijoje greta tradicinio ilgesingo, neoromantikų suformuoto tėviškės peizažo kartais įsipina ir kokia nors lagerio realija ar prasiveržia skausmingas nevilties šūksnis“ (Algis Samulionis, „Kūryba kaip dvasinis pasipriešinimas“, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 6).
15
d. Almanach
Almanachui
''Varpai''
Varpai
kann ich von hier aus nichts zu schicken. Vielleicht
negaliu nieko iš čia siųsti.
n
Note: „1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats, įveikdamas sunkų psichologinį barjerą. Tai, kad negalėjo kurti (iš pradžių dėl beteisės kalinio padėties, fizinio išsekimo, vėliau dėl erzinančio buvimo nuolat būryje ir triukšme, o svarbiausia dėl tos dvasinės traumos, kurią išgyveno), ištisus metus jam buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą“, […], „Praėjo jau ištisi metai, kai aš nieko neveikiu kaip rašytojas ir mokslininkas. Tas neveiklumas negali kelti džiugių minčių, – ką tai reiškia poetui, nesupras joks valdininkas…“ – skundėsi jis laiškuose iš lagerio.
Pirmieji B. Sruogos literatūriniai darbai Štuthofe buvo straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas teatro mene“, rašyti vokiškai ir 1944 m. gegužės 31 d. bei birželio 5 d. išsiųsti dukrai į Vilnių kaip teatro estetikos pagrindų išdėstymas. Tą pačią vasarą rašytojas grįžo ir prie dramaturgijos“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337–338).
Gal
16
könntes
c
Critical note: könntest ] vid ex err om sec t
könntes
könntest
du geben: 1)
Tu galėtum duoti: 1)
Mein
mein
mano
Artikel über Renaissanse zu Florenz
straipsnį apie Florencijos Renesansą
u.
c
Critical note: u. ] contr, u[nd]
u.
ir
Sem Benelli′s
Sem Benellio
17
Dichtung, – nimm diesen Abschrift, den hat Gestapo bei meiner Verhaftung
kūrybą, – paimk tą nuorašą, kurį turėjo gestapas mane areštuodamas
18
genommen (Du hast doch zurückbekommen?), – dieser Abschrif ist von mir
(Tu juk jį atgavai?)
n
Note: Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, [Vilnius], [1943], [mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, l. 1–34r.
, – jį aš
19
korregiert +
korrigiert,
buvau pataisęs,
2)
Kurze
kurze
zusammenfassung Zusammenfassung
c
Critical note: Zusammenfassung ] cor Z pro min
Zusammenfassung
des I–n
c
Critical note: I–n ] cont, [ei]n
des I–n
Aktes meiner Übersetzung
trumpą Sem Benellio „Apsiautalo“ I-o veiksmo mano vertimo santrauką
20
von Sem Benelli′s ''Il Mantellaccio''
von Sem Benelli′s Il Mantellaccio
und vollen Text des II–n Aktes
ir visą II-o veiksmo tekstą
n
Note: Poemos antrąjį veiksmą žr. Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 54–86.
21
(In
(in
Zusammenfassung des Inhalts soll bleiben das Lied der Vagabundenbande
(turinio santraukoje turi likti Apsiautalo Gaujos daina,
22
Il Mantel-cio, die singen sie bei der Ankunft in der Akademie). Wenn
kurią dainuoja liaudies poetai, atvykę į Akademiją).
n
Note: „Apsiautalo“ liaudies poetų, atvykusių į poetų aristokratų Akademiją, pasaulėžiūrą geriausiai reprezentuoja Neofito daina. Ji poetų klasikų ir romantikų varžytynių fone skatino tikėti „gyvenimiška teisybe, įkvėpimo viduje galia“ (Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, in: Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988, p. 148).
Neofitas, reikšdamas individualius jausmus, kartu „surasdavo žodžius pasakyti tiem jausmam, kuriais vieningai gyveno visa minia, – kuriais apskritai kiekviena žmogaus širdis gyvena“ (Idem, in: Ibid., p. 149):
Gaujos vadove, aš, tiesa, naujokas.
Tu nežinai, ką aš širdy nešioju!
Ne dailumu dainos norėčiau girtis,
Bet savo sielą jum atvert ir širdį
Nunuoginti: temato bendrija,
Kad „Apsiautalą“ šitą, jūsų ženklą,
Kurį iš gailesio man dovanojai,
Teisėtai priėmiau – dėviu teisėtai!
(Sem Benelli, p. 49)
Neofito poetiniame kreipinyje į kauke prisidengusią damą (Smaragdą) girdėti vilties, meilės, gyvybės, laisvės motyvai. Šis fragmentas, pasiūlytas pirmą kartą išspausdinti vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamame antinacinio pobūdžio žurnale Varpai, suskamba simboliškai – ir kaip poeto tremtinio kreipinys į tėvynę:
O, nepažįstama, vilties spalva
Tave apdarė! Aš jaučiu: tu nori
Kad meilė gedulą širdies tavosios
Atsietų. Vienas aš tave pažįstu.
Taip! Aiški man žalioji smaragdumo
Gražna bežadė. Joj gyvybė dega –
Paguodžiama, jauki. Gyvybė toji,
Kur nuo kalnų viršūnių iki jūros
Gelmių žaruoja – auga – ir svajoja!
Spalva drabužio tu atgaivinai
Minty šviesiosios laisvės man dienas,
Kai aš kalnų ūžimuos ir girių erdvėj,
Užmiršęs viską, gainiojau svajonę
Lyg paukštę ąžuolyno. […]
Visai aš nepavargęs. Aš poetas!
Daina – tai mano pašaukimas. Jeigu
Dainuot poetą šauksi net mirties
Minutę – tavo prašymo pakaks,
Kad vėl liepsnotų gęstanti gyvybė, –
Jis tau dainuos – dainuos lig pat mirties!
Tai taip ir tu dabar mane šauki,
Žalumą spingsintį primindama,
Dainuoti sielai. Nuostabus Smaragde,
Ilgėjimos pirmavaizdi ir laisvės,
Tu nesuklydai. Tu pastuksenai
Į plačią širdį, į liepsnojančią,
Kuri nerimsta, trokšdama aprėpti
Gamtos kūrybą visą savo meilėj:
Į meilės siautį visa, kas yra!
Širdis ta – štai. Dainuot ji pasirengus.
Tau reikia atramos. Ji tau čionai –
Vienintelė ir galima. Todėl,
Kad tik viena širdis poeto,
Kuri aprėpiančią visatą meile
Kaip aukuras liepsnoja, – ji viena
Stipri, galinga, kaip pati gamta,
Ir kaip gamta ji atsimest negali!
(Sem Benelli, p. 51–53)
Ši „Apsiautalo“ bendrijai priklausančio poeto Neofito daina laimėjo kauke prisidengusios damos (Smaragdo) lauro šakelę. Antrasis poemos veiksmas skirtas jų susitikimui, kurio metu madona pasirodo be kaukės. Paaiškėjo, kad Neofitą įkvėpusi mūza – poetų Akademijai priklausiusio konsulo žmona Silvija, kurią sujaudino Neofito eilės:
Kiek šiandie nusivylusi buvau
Apgaule laimės, tiek nauja viltim
Atsigavau ir vėl galiu tikėti
Poezija. Tokia, kuri tikrai
Galėtų širdį liūdinčią paguosti!
(Sem Benelli, p. 66)
Jų susitikimo pabaigoje pasigirsta Neofito daina, kuria reiškiami ir bendražmogiški egzistenciniai išgyvenimai:
Jūra graudžio begalinio,
Sielvartos plačioji jūra, –
Tu, širdie, našlaitė mano,
Atsiskyrėlė širdis!
Trokšdama gležnutės laimės
Tu plakies būties pakrantėj, –
Jūrai dingojas, kad uolos
Trokšta šlamančios drėgmės!
Ak, banga jų nepasotins,
Tik suaižys jom krūtinę, –
Tik pati, visatos meilėj
Putų ašarom ištikš!
(Sem Benelli, p. 83–84)
23
dieses Material passt nicht, dann
Jei ši medžiaga netinka, tada
geb solltest
c
Critical note: solltest ] cor pro geb
solltest
turėtum
du geben: I–n Akt aus dem
duoti: I-ą „Kazimiero Sapiegos“ veiksmą
n
Note: Prieš metus žurnale Varpai publikuota dramos „Kazimieras Sapiega“ finalinė scena, žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 12–21. Apie dramos fragmento publikaciją Varpuose plačiau žr. 1944-01-16 Balio Sruogos laiško komentarą (II). Vanda Sruogienė, prisimindama dramos „Kazimieras Sapiega“ rašymo laiką, pabrėžė, kodėl ji Baliui Sruogai buvo svarbi: „Kodėl taip ilgai nusitęsė „Kazimiero Sapiegos“ rašymas? Trukdė gyva istorija. Ji absorbavo visą autoriaus sielą. Atsimenu, kada jau prie galo, mes tuoj karui praūžus 1941 m. vasarą nuvykom į Jerozolimką pas Krutulius. Rugsėjo 8 d. aš nuėjau pėsčia į Vilnių ir pasibaisėjusi pamačiau žydų varymą į Ghetto. Mano buvusios mokinės, senos moterys, koliekos… varomi, mušami, niekinami… Ir aš bejėgė parėjau visai sukrėsta namo. Balys kaip tik rašė „Sapiegą“. Išklausė mano baisius pasakojimus. Visas išbalo. Tylėjo. Rašyti po to ilgai nepajėgė… Kai vyko toliau persekiojimai dar platesniu mastu, jis visa savo esybe „norėjo žmonėms į širdį viltį sėt“…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).
24
''Kazimieras Sapiega'',
Kazimieras Sapiega,
oder, noch besser, d. III Akt von ''Apyaušrio Dalia''
oder, noch besser, d. III Akt von Apyaušrio Dalia
arba, dar geriau, III „Apyaušrio dalios“ veiksmą
25
(auch
(taip pat
Zusamemen-fasung
Zusammenfassung
d. I u. II Akten). Das Geld v. meinen
I ir II veiksmų santraukas).
n
Note: Iš kelių Balio Sruogos pateiktų pasiūlymų literatūros almanacho Varpai leidėjas Kazys Jankauskas pasirinko dramos „Apyaušrio dalia“ finalą, žr. Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, in: Varpai, Šiauliai, 1944, p. 191–202. Finalas pradėtas aktualia remarka: „Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos“ (Idem, in: Ibid., p. 191). Dramos finale parodyta nesėkmingo valstiečių sukilimo prieš bajorus pabaiga: ieškomi maištą sukėlę vadai, skaičiuojami bajorų nuostaliai, planuojamos mirties bausmės. Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas su Vilniaus vyskupu Masalskiu susitaria dėl valstietės Dalios Radvilaitės, gabios baleto šokėjos, likimo. Tyzenhauzas ją, kaip baudžiauninkę, paskolina Masalskiui, kad ji tarnautų Vilniuje įsteigtame jo teatre. Tyzenhauzas pasirašo, kad, Daliai sutikus tapti Masalskio balerina, jis išteisintų ir paleistų jos tėvą, kitus sukilėlius, pasmerktus mirčiai. Dalia Radvilaitė, perskaičiusi Tyzenhauzo iš anksto parengtą raštą, nusišauna. Ji tampa kovos už laisvę auka. Laisvės apyaušrį pranašauja mirusią Dalią apraudantis „špitolninkas“ Skudutis:
Vargšele Dalia,
Gyvenimėliu gulbele lėkei…
Apyaušrio išauštant nesulaukei…
Paskambinsiu, širdel… kad tavo vardas
Po Lietuvėlę vargstančią skambėtų
Visų apyaušrių dalele…
(Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, p. 202)
Vanda Sruogienė liudijo, kad „Sruogai labai prie širdies buvo Skudutis (kaip ir tas vargo, liaudies poetas iš […] vertimo „Apsiautalas“). Finalinę sceną galutinai redaguojant buvo pas mus užsukęs [Balio Sruogos Teatro seminaro dalyvis] Antanas Rūkas – jo patarimu toji scena įgijo savo paskutinę formą, įvedant Skudutį…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-12-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r).
Dramoje „Apyaušrio dalia“ valstiečių kovos su bajorais dėl laisvės 1769 m. simboliškai priminė ir 1943–1944 m. lietuvių pasipriešinimą okupantams vokiečiams. Dalios Radvilaitės žodžiai skatino nepasiduoti, tikėti kovos dėl laisvės prasme:
Bet vis dėlto turės ateit diena,
Kada ir tu, ir santvarka tava
Bus praeities slogutis. Sapnas. Blūdas!
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Tikiu. Šventai tikiu.
Tėvynė daug aukų pareikalaus.
Auka norėčiau būti pastaroji…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Dalios Radvilaitės žodžiais simboliškai kalbėta Varpų skaitytojams ir apie savijautą lageryje:
Vargdienių kraujas dega manyje.
Gimtos pastogės liūdesys klaikus
Kaip varpas skamba širdyje…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 200)
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia…, kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta?..
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Mano
Hororaren
c
Critical note: Honoraren ] vid ex err pri r pro pri n
Hororaren
Honoraren
honorarų pinigus
Du
Tu
26
sollst verbrauchen, – ich brauche nicht viel u. habe jetzt genug. Jetzt
privalai naudoti, – man daug nereikia ir dabar turiu pakankamai. Dabar
27
brauche ich keine Wäsche.
man nereikia baltinių.
I Es
c
Critical note: Es ] cor pro Is
Es
ist schade, dass du die Paketen wieder nicht
Gaila, kad Tu vėl
28
nummerierst.
nummeriert.
nebenumeruoji siuntinių.
No 3 habe
Siuntinį nr. 3
ich ich
c
Critical note: ich ] p vid ex err rep ver ich
ich ich
ich
schon längst erhalten. In voriger Woche
jau seniai gavau. Praeitą savaitę
29
kamen: 1) 24–I ein Päckchen (Brot u. Papirosen), 2) 27–I ein wertvolles Päckchen
atėjo: 1) I–24 paketėlis (duona ir papirosai), 2) I–27 vertingas siuntinėlis
30
von Vater u. ein
nuo tėvo ir
grossen grosses
c
Critical note: grosses ] cor ter s pro n
grosses
didelis
Pakett
Paket
paketas
von Dir
nuo Tavęs
(
eiren
c
Critical note: einen ] vid ex err pri n pro r
eiren
einen
5 kl, –
5 klg., –
5 klg., –
mit Brot u. Äpfel, leider,
p
Physical note: [1r] //
mit Brot u. Äpfel, leider,
su duona ir obuoliais, gaila,

Facsimile Image Placeholder

31
die Äpfel waren fast alle verfault u. haben sie
beveik visi obuoliai buvo supuvę ir
Brot mir
c
Critical note: Brot ] p ras mir
Brot
verdorben). Die
sugadino duoną).
n
Note: Sausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).
32
Sendungen sollst Du nummerieren oder das Datum stellen. Ich habe keinen
Siuntinius privalai numeruoti arba pažymėti datą. Aš neturiu
33
Grund, keinen Fakten, doch glaube ich fest, dass in den zweiten
jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad
Häffte Hälfte
c
Critical note: Hälfte ] cor l pro pri f
Hälfte
des
34
Monats März werde ich nach Hause, zu Euch, kommen. Wenn kannst Du,
kovo mėnesio antroje pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali,
35
schicke mir irgendwelcher
atsiųsk man kokį nors
Reisekofer, –
Reisekoffer, –
kelioninį lagaminą, –
aus deinen Sendungen habe ich
iš Tavo siuntinių
36
viel verschiedenen Sachen gesammelt. Danke vielmals für die Blume,
prisirinko daug įvairių daiktų. Labai ačiū už gėlę,
37
die hat mir das Atmen des lieben Vaterlandes gebracht. Danke Dir!
kuri man atnešė brangios Tėvynės alsavimą. Ačiū Tau!
38
In dieser Zeit bin ich nicht schlechter geworden, aber das will ich
Per tą laiką man nepablogėjo, bet dabar
39
nicht jetzt erzählen. Küsse Dalia, grüsse Sie u. sage Ihr, dass ich mit
nenoriu apie tai pasakoti. Pabučiuok Dalią, perduok jai linkėjimus ir pasakyk, kad aš
40
festem Vertrauem in die Zukunft sehe, –
žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu, –
Mein
mein
mano
Geist ist steif u. hart gewor-
dvasia pasidarė tvirta ir stip-
41
den, – und stolz. Sage das Ihr. Küsse ich Dich Vanduk, – danke –
ri, – ir išdidi. Pasakyk Jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū –
42
umarme – wir werden noch leben!
apkabinu – mes dar pagyvensim!
43
Dein
Tavo
Bal
c
Critical note: Bal ] sign
p
Physical note: [1v] //
Bal

Facsimile Image Placeholder

Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
d. 31
Januar 1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
1
Prof.
Dr.
dr.
Balys Sruoga
2
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Dancigo
3
Block XI
c
Critical note: Block XI ] sub sign curv lin
Block XI
Blokas XI
4
Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
c
Critical note: 31 ] cor pro 30, cor cf 1 pro 0
d. 31
Januar
1943
c
Critical note: 194[4] ] vid ex err cf 43 pro 44
1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
n
Note: Suklysta datuojant laišką: vietoj 1944 m. užrašyti 1943 m., data pataisyta pieštuku, spėtina, Vandos Sruogienės ranka.
5
Vanduk, mylima!
Heute kam Dein Brief
Šiandien atėjo Tavo
v.
c
Critical note: v. ] contr, v[on]
v.
13–I. Also, Du hast
I–13 laiškas. Taigi Tu
6
wieder einen meinen Brief nicht erhalten! Ach, diese verschwundene Briefe, – die ma-
vėl negavai vieno mano laiško! Ak, tie pradingę laiškai, –
7
chen mir so viel
jie teikia man tiek daug
schmerz! Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:
c
Critical note: Schmerz ] vid ex err s pro S, p ver et interp ras phr
schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
Schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
skausmo! [Apie savo sveikatą daug nerašau:]
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
8
ich bin Häftlingen alle man
c
Critical note: man ] a ras phr, sup exc alle
[ich bin Häftlingen] man
[ich bin Häftlingen], man
[aš esu kalinys],
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
gesund sein
sollen soll .
c
Critical note: soll ] cor pro sollen, ras en
soll.
turiu būti sveikas.
Auch über mein Leben,
Aš taip pat negaliu daug rašyti apie savo gyvenimą,
dass das
c
Critical note: das ] cor s pro ss
das
kuris
Dich
Tave
9
so
taip
interressiert,
c
Critical note: interessiert ] vid ex err interr pro inter
interressiert,
interessiert,
domina.
kann ich nicht viel schreiben. Meine Arbeit im Büro ist leicht,
Mano darbas raštinėje lengvas,
10
sie ist mir nützlich – sie rettet mich von dem
jis man naudingas – gelbsti mane nuo
Heimatsweh.
c
Critical note: Heimweh ] vid ex err add ats
Heimatsweh.
Heimweh.
Tėvynės ilgesio.
Doch dichterisch kann
Kūrybos darbo
11
ich nicht arbeiten: in unserer Wohnstube sind zu viel Leute um dem Geist dichte-
imtis negaliu: mūsų patalpoje per daug žmonių, kad
12
risch konzentrieren zu können. Hier verbrachte Zeit ist aus meinem Leben weg-
galėtum susikaupti. Čionai praleistas laikas išbrauktas iš mano gyve-
13
gestrichen. Ja, habe ich einige Schülern, denen belehre ich Geheimnisse des Dich-
nimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poetinės kūry-
14
tens, – zwei von ihnen sind sehr begabte Kerle. Ich selbst schreibe nichts. Für
bos paslapčių, – du iš jų labai gabūs vyrai.
n
Note: Balys Sruoga Stutthofo lageryje inicijavo literatūrinį būrelį „Aitvarai“, labiausiai skatino eiles rašyti karininką Vytautą Stanevičių (Staneiką), lagerio pašte dirbusį Joną Rimašauską (Rimošių), kunigą Stasį Ylą, mokytoją, sportininką Leoną Puskunigį.
„Aukštaūgis V. Stanevičius, kurį praminiau Lokiu, laisvėje mezgė eilėraščius, nekantravo kurti ir dabar, todėl greitai susibičiuliavo su Sruoga ir padėjo jam suburti „aitvarus“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Kaip ir keletas kitų grupėje, Jonukas [Jonas Rimašauskas] pabandė rašyti ir paskatintas Sruogos pradėjo veržtis į mūsų [„aitvarų“] tarpą. Gal ir turėjo talentą, o gal daugiau dėl fasono – to aš nežinau. Jis dažnai pasukdavo Sruogos kampan prie lango ir jie šnekėdavosi. Sruoga jam kažką aiškindavo, rodydavo. Aš manau, kad Joneliui, kaip vienam iš savo „aitvarų“, profesorius tikrai norėjo padėti rasti save. Jonukui patiko, kad jis gali pasikalbėti su profesoriumi ir kad yra nė kiek ne menkesnis už kitus, gal dar geresnis, gabesnis. Mes, jaunesnieji, su Jonuku sutikdavome – su juo pagaliau nebuvo ko ginčytis ar pyktis, nes grįždavo iš darbo tik vakare, visada laukiamas – su laiškais, su naujienom, su „pletkais“. Pati padėtis darė jį labai svarbų mūsų grupėje, ne vienas stengėsi prisigerinti, prisimeilinti. Tai jam patiko.
Jis turėjo imlią sielą ir protą[…]“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, p. 181; dar žr. Aleksandras Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus, Lietuvos įkaitus, 1943–1945, Hobart, Tasmania, 1990, [pasirašytas mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, p. 58–59).
„Jo [Leono Puskunigio] talentą įžvelgė prof. Sruoga: pasirodo, Leonas mokėjo pasakoti, pradėjo rašyti. Didysis Aitvaras neslėpė savo džiaugsmo, skaitydamas ir jam patarinėdamas“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: op. cit., p. 183).
Balys Sruoga vertino kunigo Stasio Ylos „nuoširdžias, paprastas, artimas poezijai“ maldas (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 220). Skatino jį rašyti eilėraščius:
„– Rašyk eiles! – pradėjo profesorius. – Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.
Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti“ (Ibid., p. 222).
Štuthofo lageryje 1943–1944 m. parašytų Stasio Ylos, Jono Rimašausko eilėraščių publikaciją žr. „Poezija“, parengė Algis Samulionis, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 7.
Aš pats nieko nerašau.
n
Note: „Ką mes galėjome sukurti, rašydami vogčiomis barako kampe, lagerio velniavą išgyvendami?! Skaudžiausius įspūdžius, kuriuos lazda į mūsų smegenis ir kaulus įrašė, tada turėjome slėpti. Sakėme: liksim gyvi – laisvėj galėsim viską papasakoti.
Taip, matyt, manė ir Balys Sruoga, tas Didysis aitvaras“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
– Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, – sakydavo“ (Stasys Yla, „Aitvarų klubas“, in: Balys Didysis: Prisiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 332).
„Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos, kur atsisėsti, ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 223).
„Noras rašyti grįžo, ko gero, paskutinis, tik antrąjį lagerio pavasarį, nors tarp grupės narių, valdančių plunksną, buvo nemaža, netrūko ir turinčių literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirtį. Matyt, reikėjo laiko atsitokėti, gal ir stipresnio moralinės kančios bei tėvynės ilgesio jautimo, kurį pirma buvo užgožusios mintys apie išlikimą, alkį, fizinę savijautą. Neatsitiktinai kai kuriems ta kūryba užsimezgė tarsi netyčia. S. Yla pradėjo nuo poetizuotų maldų užrašų ir tik vėliau, kitų paskatintas, prisėdo prie eilėraščių ir novelių („Keliaujantis miestas“, „Dūlis – meisteris“, „Pamišusi meilė“). Be S. Ylos, eiliavo ir J. Rimašauskas, prieš karą jau spausdinęs kūrybą vaikų laikraštėliuose, ir kariškis V. Stanevičius. Buvęs „Kariūno“ redaktorius, pokaryje žinomas rezistencijos Lietuvoje dalyvis J. Noreika apmetė novelę „Tamošiūnas“; aktyviai prozos ėmėsi marijampolietis mokytojas L. Puskunigis, lageryje sukūręs net keletą vaizdelių („Vilkstaugė“, „Jonieškos namelis“, „Viengungio juostos“, „Pušies pasaka“, „Ant senųjų kapinaičių“). R. Mackonis, prieš karą žinomas vilnietis literatas ir lietuviškos spaudos darbininkas, sumanė romaną „Keistuolis“.
Visa tai gimė čia pat, barako kamšatyje, išsikovojus stalo kertę, prisėdus ant taburetės tarpulovyje arba lauke, kur barako pasieny, tiesiog ant žemės. Popierius kūrybai buvo slapta, rizikuojant įkliūti, „suorganizuojamas“, kitaip sakant, nudžiaunamas iš biurų; tiko ir lakštai iš siuntinių, į kuriuos prieš tai kas nors būdavo suvyniota. Pačius rankraščius slėpė lovose. Kaip tos iš gyvojo pasaulio atėjusios popieriaus skiautės, toks buvusio gyvenimo atgarsis buvo ir daugelio kūrinių tematika. Apie lagerį nerašė niekas, tai rodėsi pernelyg pavojinga. Kūryba buvo grįžtama į prieškario lietuvišką kaimą ir miestelius, jų problemas ir buitį, retsykiais nuklystama į istoriją. Tik poezijoje greta tradicinio ilgesingo, neoromantikų suformuoto tėviškės peizažo kartais įsipina ir kokia nors lagerio realija ar prasiveržia skausmingas nevilties šūksnis“ (Algis Samulionis, „Kūryba kaip dvasinis pasipriešinimas“, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 6).
15
d. Almanach
Almanachui
''Varpai''
Varpai
kann ich von hier aus nichts zu schicken. Vielleicht
negaliu nieko iš čia siųsti.
n
Note: „1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats, įveikdamas sunkų psichologinį barjerą. Tai, kad negalėjo kurti (iš pradžių dėl beteisės kalinio padėties, fizinio išsekimo, vėliau dėl erzinančio buvimo nuolat būryje ir triukšme, o svarbiausia dėl tos dvasinės traumos, kurią išgyveno), ištisus metus jam buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą“, […], „Praėjo jau ištisi metai, kai aš nieko neveikiu kaip rašytojas ir mokslininkas. Tas neveiklumas negali kelti džiugių minčių, – ką tai reiškia poetui, nesupras joks valdininkas…“ – skundėsi jis laiškuose iš lagerio.
Pirmieji B. Sruogos literatūriniai darbai Štuthofe buvo straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas teatro mene“, rašyti vokiškai ir 1944 m. gegužės 31 d. bei birželio 5 d. išsiųsti dukrai į Vilnių kaip teatro estetikos pagrindų išdėstymas. Tą pačią vasarą rašytojas grįžo ir prie dramaturgijos“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337–338).
Gal
16
könntes
c
Critical note: könntest ] vid ex err om sec t
könntes
könntest
du geben: 1)
Tu galėtum duoti: 1)
Mein
mein
mano
Artikel über Renaissanse zu Florenz
straipsnį apie Florencijos Renesansą
u.
c
Critical note: u. ] contr, u[nd]
u.
ir
Sem Benelli′s
Sem Benellio
17
Dichtung, – nimm diesen Abschrift, den hat Gestapo bei meiner Verhaftung
kūrybą, – paimk tą nuorašą, kurį turėjo gestapas mane areštuodamas
18
genommen (Du hast doch zurückbekommen?), – dieser Abschrif ist von mir
(Tu juk jį atgavai?)
n
Note: Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, [Vilnius], [1943], [mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, l. 1–34r.
, – jį aš
19
korregiert +
korrigiert,
buvau pataisęs,
2)
Kurze
kurze
zusammenfassung Zusammenfassung
c
Critical note: Zusammenfassung ] cor Z pro min
Zusammenfassung
des I–n
c
Critical note: I–n ] cont, [ei]n
des I–n
Aktes meiner Übersetzung
trumpą Sem Benellio „Apsiautalo“ I-o veiksmo mano vertimo santrauką
20
von Sem Benelli′s ''Il Mantellaccio''
von Sem Benelli′s Il Mantellaccio
und vollen Text des II–n Aktes
ir visą II-o veiksmo tekstą
n
Note: Poemos antrąjį veiksmą žr. Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 54–86.
21
(In
(in
Zusammenfassung des Inhalts soll bleiben das Lied der Vagabundenbande
(turinio santraukoje turi likti Apsiautalo Gaujos daina,
22
Il Mantel-cio, die singen sie bei der Ankunft in der Akademie). Wenn
kurią dainuoja liaudies poetai, atvykę į Akademiją).
n
Note: „Apsiautalo“ liaudies poetų, atvykusių į poetų aristokratų Akademiją, pasaulėžiūrą geriausiai reprezentuoja Neofito daina. Ji poetų klasikų ir romantikų varžytynių fone skatino tikėti „gyvenimiška teisybe, įkvėpimo viduje galia“ (Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, in: Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988, p. 148).
Neofitas, reikšdamas individualius jausmus, kartu „surasdavo žodžius pasakyti tiem jausmam, kuriais vieningai gyveno visa minia, – kuriais apskritai kiekviena žmogaus širdis gyvena“ (Idem, in: Ibid., p. 149):
Gaujos vadove, aš, tiesa, naujokas.
Tu nežinai, ką aš širdy nešioju!
Ne dailumu dainos norėčiau girtis,
Bet savo sielą jum atvert ir širdį
Nunuoginti: temato bendrija,
Kad „Apsiautalą“ šitą, jūsų ženklą,
Kurį iš gailesio man dovanojai,
Teisėtai priėmiau – dėviu teisėtai!
(Sem Benelli, p. 49)
Neofito poetiniame kreipinyje į kauke prisidengusią damą (Smaragdą) girdėti vilties, meilės, gyvybės, laisvės motyvai. Šis fragmentas, pasiūlytas pirmą kartą išspausdinti vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamame antinacinio pobūdžio žurnale Varpai, suskamba simboliškai – ir kaip poeto tremtinio kreipinys į tėvynę:
O, nepažįstama, vilties spalva
Tave apdarė! Aš jaučiu: tu nori
Kad meilė gedulą širdies tavosios
Atsietų. Vienas aš tave pažįstu.
Taip! Aiški man žalioji smaragdumo
Gražna bežadė. Joj gyvybė dega –
Paguodžiama, jauki. Gyvybė toji,
Kur nuo kalnų viršūnių iki jūros
Gelmių žaruoja – auga – ir svajoja!
Spalva drabužio tu atgaivinai
Minty šviesiosios laisvės man dienas,
Kai aš kalnų ūžimuos ir girių erdvėj,
Užmiršęs viską, gainiojau svajonę
Lyg paukštę ąžuolyno. […]
Visai aš nepavargęs. Aš poetas!
Daina – tai mano pašaukimas. Jeigu
Dainuot poetą šauksi net mirties
Minutę – tavo prašymo pakaks,
Kad vėl liepsnotų gęstanti gyvybė, –
Jis tau dainuos – dainuos lig pat mirties!
Tai taip ir tu dabar mane šauki,
Žalumą spingsintį primindama,
Dainuoti sielai. Nuostabus Smaragde,
Ilgėjimos pirmavaizdi ir laisvės,
Tu nesuklydai. Tu pastuksenai
Į plačią širdį, į liepsnojančią,
Kuri nerimsta, trokšdama aprėpti
Gamtos kūrybą visą savo meilėj:
Į meilės siautį visa, kas yra!
Širdis ta – štai. Dainuot ji pasirengus.
Tau reikia atramos. Ji tau čionai –
Vienintelė ir galima. Todėl,
Kad tik viena širdis poeto,
Kuri aprėpiančią visatą meile
Kaip aukuras liepsnoja, – ji viena
Stipri, galinga, kaip pati gamta,
Ir kaip gamta ji atsimest negali!
(Sem Benelli, p. 51–53)
Ši „Apsiautalo“ bendrijai priklausančio poeto Neofito daina laimėjo kauke prisidengusios damos (Smaragdo) lauro šakelę. Antrasis poemos veiksmas skirtas jų susitikimui, kurio metu madona pasirodo be kaukės. Paaiškėjo, kad Neofitą įkvėpusi mūza – poetų Akademijai priklausiusio konsulo žmona Silvija, kurią sujaudino Neofito eilės:
Kiek šiandie nusivylusi buvau
Apgaule laimės, tiek nauja viltim
Atsigavau ir vėl galiu tikėti
Poezija. Tokia, kuri tikrai
Galėtų širdį liūdinčią paguosti!
(Sem Benelli, p. 66)
Jų susitikimo pabaigoje pasigirsta Neofito daina, kuria reiškiami ir bendražmogiški egzistenciniai išgyvenimai:
Jūra graudžio begalinio,
Sielvartos plačioji jūra, –
Tu, širdie, našlaitė mano,
Atsiskyrėlė širdis!
Trokšdama gležnutės laimės
Tu plakies būties pakrantėj, –
Jūrai dingojas, kad uolos
Trokšta šlamančios drėgmės!
Ak, banga jų nepasotins,
Tik suaižys jom krūtinę, –
Tik pati, visatos meilėj
Putų ašarom ištikš!
(Sem Benelli, p. 83–84)
23
dieses Material passt nicht, dann
Jei ši medžiaga netinka, tada
geb solltest
c
Critical note: solltest ] cor pro geb
solltest
turėtum
du geben: I–n Akt aus dem
duoti: I-ą „Kazimiero Sapiegos“ veiksmą
n
Note: Prieš metus žurnale Varpai publikuota dramos „Kazimieras Sapiega“ finalinė scena, žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 12–21. Apie dramos fragmento publikaciją Varpuose plačiau žr. 1944-01-16 Balio Sruogos laiško komentarą (II). Vanda Sruogienė, prisimindama dramos „Kazimieras Sapiega“ rašymo laiką, pabrėžė, kodėl ji Baliui Sruogai buvo svarbi: „Kodėl taip ilgai nusitęsė „Kazimiero Sapiegos“ rašymas? Trukdė gyva istorija. Ji absorbavo visą autoriaus sielą. Atsimenu, kada jau prie galo, mes tuoj karui praūžus 1941 m. vasarą nuvykom į Jerozolimką pas Krutulius. Rugsėjo 8 d. aš nuėjau pėsčia į Vilnių ir pasibaisėjusi pamačiau žydų varymą į Ghetto. Mano buvusios mokinės, senos moterys, koliekos… varomi, mušami, niekinami… Ir aš bejėgė parėjau visai sukrėsta namo. Balys kaip tik rašė „Sapiegą“. Išklausė mano baisius pasakojimus. Visas išbalo. Tylėjo. Rašyti po to ilgai nepajėgė… Kai vyko toliau persekiojimai dar platesniu mastu, jis visa savo esybe „norėjo žmonėms į širdį viltį sėt“…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).
24
''Kazimieras Sapiega'',
Kazimieras Sapiega,
oder, noch besser, d. III Akt von ''Apyaušrio Dalia''
oder, noch besser, d. III Akt von Apyaušrio Dalia
arba, dar geriau, III „Apyaušrio dalios“ veiksmą
25
(auch
(taip pat
Zusamemen-fasung
Zusammenfassung
d. I u. II Akten). Das Geld v. meinen
I ir II veiksmų santraukas).
n
Note: Iš kelių Balio Sruogos pateiktų pasiūlymų literatūros almanacho Varpai leidėjas Kazys Jankauskas pasirinko dramos „Apyaušrio dalia“ finalą, žr. Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, in: Varpai, Šiauliai, 1944, p. 191–202. Finalas pradėtas aktualia remarka: „Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos“ (Idem, in: Ibid., p. 191). Dramos finale parodyta nesėkmingo valstiečių sukilimo prieš bajorus pabaiga: ieškomi maištą sukėlę vadai, skaičiuojami bajorų nuostaliai, planuojamos mirties bausmės. Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas su Vilniaus vyskupu Masalskiu susitaria dėl valstietės Dalios Radvilaitės, gabios baleto šokėjos, likimo. Tyzenhauzas ją, kaip baudžiauninkę, paskolina Masalskiui, kad ji tarnautų Vilniuje įsteigtame jo teatre. Tyzenhauzas pasirašo, kad, Daliai sutikus tapti Masalskio balerina, jis išteisintų ir paleistų jos tėvą, kitus sukilėlius, pasmerktus mirčiai. Dalia Radvilaitė, perskaičiusi Tyzenhauzo iš anksto parengtą raštą, nusišauna. Ji tampa kovos už laisvę auka. Laisvės apyaušrį pranašauja mirusią Dalią apraudantis „špitolninkas“ Skudutis:
Vargšele Dalia,
Gyvenimėliu gulbele lėkei…
Apyaušrio išauštant nesulaukei…
Paskambinsiu, širdel… kad tavo vardas
Po Lietuvėlę vargstančią skambėtų
Visų apyaušrių dalele…
(Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, p. 202)
Vanda Sruogienė liudijo, kad „Sruogai labai prie širdies buvo Skudutis (kaip ir tas vargo, liaudies poetas iš […] vertimo „Apsiautalas“). Finalinę sceną galutinai redaguojant buvo pas mus užsukęs [Balio Sruogos Teatro seminaro dalyvis] Antanas Rūkas – jo patarimu toji scena įgijo savo paskutinę formą, įvedant Skudutį…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-12-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r).
Dramoje „Apyaušrio dalia“ valstiečių kovos su bajorais dėl laisvės 1769 m. simboliškai priminė ir 1943–1944 m. lietuvių pasipriešinimą okupantams vokiečiams. Dalios Radvilaitės žodžiai skatino nepasiduoti, tikėti kovos dėl laisvės prasme:
Bet vis dėlto turės ateit diena,
Kada ir tu, ir santvarka tava
Bus praeities slogutis. Sapnas. Blūdas!
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Tikiu. Šventai tikiu.
Tėvynė daug aukų pareikalaus.
Auka norėčiau būti pastaroji…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Dalios Radvilaitės žodžiais simboliškai kalbėta Varpų skaitytojams ir apie savijautą lageryje:
Vargdienių kraujas dega manyje.
Gimtos pastogės liūdesys klaikus
Kaip varpas skamba širdyje…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 200)
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia…, kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta?..
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Mano
Hororaren
c
Critical note: Honoraren ] vid ex err pri r pro pri n
Hororaren
Honoraren
honorarų pinigus
Du
Tu
26
sollst verbrauchen, – ich brauche nicht viel u. habe jetzt genug. Jetzt
privalai naudoti, – man daug nereikia ir dabar turiu pakankamai. Dabar
27
brauche ich keine Wäsche.
man nereikia baltinių.
I Es
c
Critical note: Es ] cor pro Is
Es
ist schade, dass du die Paketen wieder nicht
Gaila, kad Tu vėl
28
nummerierst.
nummeriert.
nebenumeruoji siuntinių.
No 3 habe
Siuntinį nr. 3
ich ich
c
Critical note: ich ] p vid ex err rep ver ich
ich ich
ich
schon längst erhalten. In voriger Woche
jau seniai gavau. Praeitą savaitę
29
kamen: 1) 24–I ein Päckchen (Brot u. Papirosen), 2) 27–I ein wertvolles Päckchen
atėjo: 1) I–24 paketėlis (duona ir papirosai), 2) I–27 vertingas siuntinėlis
30
von Vater u. ein
nuo tėvo ir
grossen grosses
c
Critical note: grosses ] cor ter s pro n
grosses
didelis
Pakett
Paket
paketas
von Dir
nuo Tavęs
(
eiren
c
Critical note: einen ] vid ex err pri n pro r
eiren
einen
5 kl, –
5 klg., –
5 klg., –
mit Brot u. Äpfel, leider,
p
Physical note: [1r] //
mit Brot u. Äpfel, leider,
su duona ir obuoliais, gaila,

Facsimile Image Placeholder

31
die Äpfel waren fast alle verfault u. haben sie
beveik visi obuoliai buvo supuvę ir
Brot mir
c
Critical note: Brot ] p ras mir
Brot
verdorben). Die
sugadino duoną).
n
Note: Sausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).
32
Sendungen sollst Du nummerieren oder das Datum stellen. Ich habe keinen
Siuntinius privalai numeruoti arba pažymėti datą. Aš neturiu
33
Grund, keinen Fakten, doch glaube ich fest, dass in den zweiten
jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad
Häffte Hälfte
c
Critical note: Hälfte ] cor l pro pri f
Hälfte
des
34
Monats März werde ich nach Hause, zu Euch, kommen. Wenn kannst Du,
kovo mėnesio antroje pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali,
35
schicke mir irgendwelcher
atsiųsk man kokį nors
Reisekofer, –
Reisekoffer, –
kelioninį lagaminą, –
aus deinen Sendungen habe ich
iš Tavo siuntinių
36
viel verschiedenen Sachen gesammelt. Danke vielmals für die Blume,
prisirinko daug įvairių daiktų. Labai ačiū už gėlę,
37
die hat mir das Atmen des lieben Vaterlandes gebracht. Danke Dir!
kuri man atnešė brangios Tėvynės alsavimą. Ačiū Tau!
38
In dieser Zeit bin ich nicht schlechter geworden, aber das will ich
Per tą laiką man nepablogėjo, bet dabar
39
nicht jetzt erzählen. Küsse Dalia, grüsse Sie u. sage Ihr, dass ich mit
nenoriu apie tai pasakoti. Pabučiuok Dalią, perduok jai linkėjimus ir pasakyk, kad aš
40
festem Vertrauem in die Zukunft sehe, –
žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu, –
Mein
mein
mano
Geist ist steif u. hart gewor-
dvasia pasidarė tvirta ir stip-
41
den, – und stolz. Sage das Ihr. Küsse ich Dich Vanduk, – danke –
ri, – ir išdidi. Pasakyk Jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū –
42
umarme – wir werden noch leben!
apkabinu – mes dar pagyvensim!
43
Dein
Tavo
Bal
c
Critical note: Bal ] sign
p
Physical note: [1v] //
Bal

Facsimile Image Placeholder

Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
d. 31
Januar 1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
1
Prof.
Dr.
dr.
Balys Sruoga
2
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Dancigo
3
Block XI
c
Critical note: Block XI ] sub sign curv lin
Block XI
Blokas XI
4
Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
c
Critical note: 31 ] cor pro 30, cor cf 1 pro 0
d. 31
Januar
1943
c
Critical note: 194[4] ] vid ex err cf 43 pro 44
1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
n
Note: Suklysta datuojant laišką: vietoj 1944 m. užrašyti 1943 m., data pataisyta pieštuku, spėtina, Vandos Sruogienės ranka.
5
Vanduk, mylima!
Heute kam Dein Brief
Šiandien atėjo Tavo
v.
c
Critical note: v. ] contr, v[on]
v.
13–I. Also, Du hast
I–13 laiškas. Taigi Tu
6
wieder einen meinen Brief nicht erhalten! Ach, diese verschwundene Briefe, – die ma-
vėl negavai vieno mano laiško! Ak, tie pradingę laiškai, –
7
chen mir so viel
jie teikia man tiek daug
schmerz! Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:
c
Critical note: Schmerz ] vid ex err s pro S, p ver et interp ras phr
schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
Schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
skausmo! [Apie savo sveikatą daug nerašau:]
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
8
ich bin Häftlingen alle man
c
Critical note: man ] a ras phr, sup exc alle
[ich bin Häftlingen] man
[ich bin Häftlingen], man
[aš esu kalinys],
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
gesund sein
sollen soll .
c
Critical note: soll ] cor pro sollen, ras en
soll.
turiu būti sveikas.
Auch über mein Leben,
Aš taip pat negaliu daug rašyti apie savo gyvenimą,
dass das
c
Critical note: das ] cor s pro ss
das
kuris
Dich
Tave
9
so
taip
interressiert,
c
Critical note: interessiert ] vid ex err interr pro inter
interressiert,
interessiert,
domina.
kann ich nicht viel schreiben. Meine Arbeit im Büro ist leicht,
Mano darbas raštinėje lengvas,
10
sie ist mir nützlich – sie rettet mich von dem
jis man naudingas – gelbsti mane nuo
Heimatsweh.
c
Critical note: Heimweh ] vid ex err add ats
Heimatsweh.
Heimweh.
Tėvynės ilgesio.
Doch dichterisch kann
Kūrybos darbo
11
ich nicht arbeiten: in unserer Wohnstube sind zu viel Leute um dem Geist dichte-
imtis negaliu: mūsų patalpoje per daug žmonių, kad
12
risch konzentrieren zu können. Hier verbrachte Zeit ist aus meinem Leben weg-
galėtum susikaupti. Čionai praleistas laikas išbrauktas iš mano gyve-
13
gestrichen. Ja, habe ich einige Schülern, denen belehre ich Geheimnisse des Dich-
nimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poetinės kūry-
14
tens, – zwei von ihnen sind sehr begabte Kerle. Ich selbst schreibe nichts. Für
bos paslapčių, – du iš jų labai gabūs vyrai.
n
Note: Balys Sruoga Stutthofo lageryje inicijavo literatūrinį būrelį „Aitvarai“, labiausiai skatino eiles rašyti karininką Vytautą Stanevičių (Staneiką), lagerio pašte dirbusį Joną Rimašauską (Rimošių), kunigą Stasį Ylą, mokytoją, sportininką Leoną Puskunigį.
„Aukštaūgis V. Stanevičius, kurį praminiau Lokiu, laisvėje mezgė eilėraščius, nekantravo kurti ir dabar, todėl greitai susibičiuliavo su Sruoga ir padėjo jam suburti „aitvarus“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Kaip ir keletas kitų grupėje, Jonukas [Jonas Rimašauskas] pabandė rašyti ir paskatintas Sruogos pradėjo veržtis į mūsų [„aitvarų“] tarpą. Gal ir turėjo talentą, o gal daugiau dėl fasono – to aš nežinau. Jis dažnai pasukdavo Sruogos kampan prie lango ir jie šnekėdavosi. Sruoga jam kažką aiškindavo, rodydavo. Aš manau, kad Joneliui, kaip vienam iš savo „aitvarų“, profesorius tikrai norėjo padėti rasti save. Jonukui patiko, kad jis gali pasikalbėti su profesoriumi ir kad yra nė kiek ne menkesnis už kitus, gal dar geresnis, gabesnis. Mes, jaunesnieji, su Jonuku sutikdavome – su juo pagaliau nebuvo ko ginčytis ar pyktis, nes grįždavo iš darbo tik vakare, visada laukiamas – su laiškais, su naujienom, su „pletkais“. Pati padėtis darė jį labai svarbų mūsų grupėje, ne vienas stengėsi prisigerinti, prisimeilinti. Tai jam patiko.
Jis turėjo imlią sielą ir protą[…]“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, p. 181; dar žr. Aleksandras Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus, Lietuvos įkaitus, 1943–1945, Hobart, Tasmania, 1990, [pasirašytas mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, p. 58–59).
„Jo [Leono Puskunigio] talentą įžvelgė prof. Sruoga: pasirodo, Leonas mokėjo pasakoti, pradėjo rašyti. Didysis Aitvaras neslėpė savo džiaugsmo, skaitydamas ir jam patarinėdamas“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: op. cit., p. 183).
Balys Sruoga vertino kunigo Stasio Ylos „nuoširdžias, paprastas, artimas poezijai“ maldas (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 220). Skatino jį rašyti eilėraščius:
„– Rašyk eiles! – pradėjo profesorius. – Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.
Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti“ (Ibid., p. 222).
Štuthofo lageryje 1943–1944 m. parašytų Stasio Ylos, Jono Rimašausko eilėraščių publikaciją žr. „Poezija“, parengė Algis Samulionis, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 7.
Aš pats nieko nerašau.
n
Note: „Ką mes galėjome sukurti, rašydami vogčiomis barako kampe, lagerio velniavą išgyvendami?! Skaudžiausius įspūdžius, kuriuos lazda į mūsų smegenis ir kaulus įrašė, tada turėjome slėpti. Sakėme: liksim gyvi – laisvėj galėsim viską papasakoti.
Taip, matyt, manė ir Balys Sruoga, tas Didysis aitvaras“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
– Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, – sakydavo“ (Stasys Yla, „Aitvarų klubas“, in: Balys Didysis: Prisiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 332).
„Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos, kur atsisėsti, ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 223).
„Noras rašyti grįžo, ko gero, paskutinis, tik antrąjį lagerio pavasarį, nors tarp grupės narių, valdančių plunksną, buvo nemaža, netrūko ir turinčių literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirtį. Matyt, reikėjo laiko atsitokėti, gal ir stipresnio moralinės kančios bei tėvynės ilgesio jautimo, kurį pirma buvo užgožusios mintys apie išlikimą, alkį, fizinę savijautą. Neatsitiktinai kai kuriems ta kūryba užsimezgė tarsi netyčia. S. Yla pradėjo nuo poetizuotų maldų užrašų ir tik vėliau, kitų paskatintas, prisėdo prie eilėraščių ir novelių („Keliaujantis miestas“, „Dūlis – meisteris“, „Pamišusi meilė“). Be S. Ylos, eiliavo ir J. Rimašauskas, prieš karą jau spausdinęs kūrybą vaikų laikraštėliuose, ir kariškis V. Stanevičius. Buvęs „Kariūno“ redaktorius, pokaryje žinomas rezistencijos Lietuvoje dalyvis J. Noreika apmetė novelę „Tamošiūnas“; aktyviai prozos ėmėsi marijampolietis mokytojas L. Puskunigis, lageryje sukūręs net keletą vaizdelių („Vilkstaugė“, „Jonieškos namelis“, „Viengungio juostos“, „Pušies pasaka“, „Ant senųjų kapinaičių“). R. Mackonis, prieš karą žinomas vilnietis literatas ir lietuviškos spaudos darbininkas, sumanė romaną „Keistuolis“.
Visa tai gimė čia pat, barako kamšatyje, išsikovojus stalo kertę, prisėdus ant taburetės tarpulovyje arba lauke, kur barako pasieny, tiesiog ant žemės. Popierius kūrybai buvo slapta, rizikuojant įkliūti, „suorganizuojamas“, kitaip sakant, nudžiaunamas iš biurų; tiko ir lakštai iš siuntinių, į kuriuos prieš tai kas nors būdavo suvyniota. Pačius rankraščius slėpė lovose. Kaip tos iš gyvojo pasaulio atėjusios popieriaus skiautės, toks buvusio gyvenimo atgarsis buvo ir daugelio kūrinių tematika. Apie lagerį nerašė niekas, tai rodėsi pernelyg pavojinga. Kūryba buvo grįžtama į prieškario lietuvišką kaimą ir miestelius, jų problemas ir buitį, retsykiais nuklystama į istoriją. Tik poezijoje greta tradicinio ilgesingo, neoromantikų suformuoto tėviškės peizažo kartais įsipina ir kokia nors lagerio realija ar prasiveržia skausmingas nevilties šūksnis“ (Algis Samulionis, „Kūryba kaip dvasinis pasipriešinimas“, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 6).
15
d. Almanach
Almanachui
''Varpai''
Varpai
kann ich von hier aus nichts zu schicken. Vielleicht
negaliu nieko iš čia siųsti.
n
Note: „1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats, įveikdamas sunkų psichologinį barjerą. Tai, kad negalėjo kurti (iš pradžių dėl beteisės kalinio padėties, fizinio išsekimo, vėliau dėl erzinančio buvimo nuolat būryje ir triukšme, o svarbiausia dėl tos dvasinės traumos, kurią išgyveno), ištisus metus jam buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą“, […], „Praėjo jau ištisi metai, kai aš nieko neveikiu kaip rašytojas ir mokslininkas. Tas neveiklumas negali kelti džiugių minčių, – ką tai reiškia poetui, nesupras joks valdininkas…“ – skundėsi jis laiškuose iš lagerio.
Pirmieji B. Sruogos literatūriniai darbai Štuthofe buvo straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas teatro mene“, rašyti vokiškai ir 1944 m. gegužės 31 d. bei birželio 5 d. išsiųsti dukrai į Vilnių kaip teatro estetikos pagrindų išdėstymas. Tą pačią vasarą rašytojas grįžo ir prie dramaturgijos“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337–338).
Gal
16
könntes
c
Critical note: könntest ] vid ex err om sec t
könntes
könntest
du geben: 1)
Tu galėtum duoti: 1)
Mein
mein
mano
Artikel über Renaissanse zu Florenz
straipsnį apie Florencijos Renesansą
u.
c
Critical note: u. ] contr, u[nd]
u.
ir
Sem Benelli′s
Sem Benellio
17
Dichtung, – nimm diesen Abschrift, den hat Gestapo bei meiner Verhaftung
kūrybą, – paimk tą nuorašą, kurį turėjo gestapas mane areštuodamas
18
genommen (Du hast doch zurückbekommen?), – dieser Abschrif ist von mir
(Tu juk jį atgavai?)
n
Note: Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, [Vilnius], [1943], [mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, l. 1–34r.
, – jį aš
19
korregiert +
korrigiert,
buvau pataisęs,
2)
Kurze
kurze
zusammenfassung Zusammenfassung
c
Critical note: Zusammenfassung ] cor Z pro min
Zusammenfassung
des I–n
c
Critical note: I–n ] cont, [ei]n
des I–n
Aktes meiner Übersetzung
trumpą Sem Benellio „Apsiautalo“ I-o veiksmo mano vertimo santrauką
20
von Sem Benelli′s ''Il Mantellaccio''
von Sem Benelli′s Il Mantellaccio
und vollen Text des II–n Aktes
ir visą II-o veiksmo tekstą
n
Note: Poemos antrąjį veiksmą žr. Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 54–86.
21
(In
(in
Zusammenfassung des Inhalts soll bleiben das Lied der Vagabundenbande
(turinio santraukoje turi likti Apsiautalo Gaujos daina,
22
Il Mantel-cio, die singen sie bei der Ankunft in der Akademie). Wenn
kurią dainuoja liaudies poetai, atvykę į Akademiją).
n
Note: „Apsiautalo“ liaudies poetų, atvykusių į poetų aristokratų Akademiją, pasaulėžiūrą geriausiai reprezentuoja Neofito daina. Ji poetų klasikų ir romantikų varžytynių fone skatino tikėti „gyvenimiška teisybe, įkvėpimo viduje galia“ (Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, in: Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988, p. 148).
Neofitas, reikšdamas individualius jausmus, kartu „surasdavo žodžius pasakyti tiem jausmam, kuriais vieningai gyveno visa minia, – kuriais apskritai kiekviena žmogaus širdis gyvena“ (Idem, in: Ibid., p. 149):
Gaujos vadove, aš, tiesa, naujokas.
Tu nežinai, ką aš širdy nešioju!
Ne dailumu dainos norėčiau girtis,
Bet savo sielą jum atvert ir širdį
Nunuoginti: temato bendrija,
Kad „Apsiautalą“ šitą, jūsų ženklą,
Kurį iš gailesio man dovanojai,
Teisėtai priėmiau – dėviu teisėtai!
(Sem Benelli, p. 49)
Neofito poetiniame kreipinyje į kauke prisidengusią damą (Smaragdą) girdėti vilties, meilės, gyvybės, laisvės motyvai. Šis fragmentas, pasiūlytas pirmą kartą išspausdinti vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamame antinacinio pobūdžio žurnale Varpai, suskamba simboliškai – ir kaip poeto tremtinio kreipinys į tėvynę:
O, nepažįstama, vilties spalva
Tave apdarė! Aš jaučiu: tu nori
Kad meilė gedulą širdies tavosios
Atsietų. Vienas aš tave pažįstu.
Taip! Aiški man žalioji smaragdumo
Gražna bežadė. Joj gyvybė dega –
Paguodžiama, jauki. Gyvybė toji,
Kur nuo kalnų viršūnių iki jūros
Gelmių žaruoja – auga – ir svajoja!
Spalva drabužio tu atgaivinai
Minty šviesiosios laisvės man dienas,
Kai aš kalnų ūžimuos ir girių erdvėj,
Užmiršęs viską, gainiojau svajonę
Lyg paukštę ąžuolyno. […]
Visai aš nepavargęs. Aš poetas!
Daina – tai mano pašaukimas. Jeigu
Dainuot poetą šauksi net mirties
Minutę – tavo prašymo pakaks,
Kad vėl liepsnotų gęstanti gyvybė, –
Jis tau dainuos – dainuos lig pat mirties!
Tai taip ir tu dabar mane šauki,
Žalumą spingsintį primindama,
Dainuoti sielai. Nuostabus Smaragde,
Ilgėjimos pirmavaizdi ir laisvės,
Tu nesuklydai. Tu pastuksenai
Į plačią širdį, į liepsnojančią,
Kuri nerimsta, trokšdama aprėpti
Gamtos kūrybą visą savo meilėj:
Į meilės siautį visa, kas yra!
Širdis ta – štai. Dainuot ji pasirengus.
Tau reikia atramos. Ji tau čionai –
Vienintelė ir galima. Todėl,
Kad tik viena širdis poeto,
Kuri aprėpiančią visatą meile
Kaip aukuras liepsnoja, – ji viena
Stipri, galinga, kaip pati gamta,
Ir kaip gamta ji atsimest negali!
(Sem Benelli, p. 51–53)
Ši „Apsiautalo“ bendrijai priklausančio poeto Neofito daina laimėjo kauke prisidengusios damos (Smaragdo) lauro šakelę. Antrasis poemos veiksmas skirtas jų susitikimui, kurio metu madona pasirodo be kaukės. Paaiškėjo, kad Neofitą įkvėpusi mūza – poetų Akademijai priklausiusio konsulo žmona Silvija, kurią sujaudino Neofito eilės:
Kiek šiandie nusivylusi buvau
Apgaule laimės, tiek nauja viltim
Atsigavau ir vėl galiu tikėti
Poezija. Tokia, kuri tikrai
Galėtų širdį liūdinčią paguosti!
(Sem Benelli, p. 66)
Jų susitikimo pabaigoje pasigirsta Neofito daina, kuria reiškiami ir bendražmogiški egzistenciniai išgyvenimai:
Jūra graudžio begalinio,
Sielvartos plačioji jūra, –
Tu, širdie, našlaitė mano,
Atsiskyrėlė širdis!
Trokšdama gležnutės laimės
Tu plakies būties pakrantėj, –
Jūrai dingojas, kad uolos
Trokšta šlamančios drėgmės!
Ak, banga jų nepasotins,
Tik suaižys jom krūtinę, –
Tik pati, visatos meilėj
Putų ašarom ištikš!
(Sem Benelli, p. 83–84)
23
dieses Material passt nicht, dann
Jei ši medžiaga netinka, tada
geb solltest
c
Critical note: solltest ] cor pro geb
solltest
turėtum
du geben: I–n Akt aus dem
duoti: I-ą „Kazimiero Sapiegos“ veiksmą
n
Note: Prieš metus žurnale Varpai publikuota dramos „Kazimieras Sapiega“ finalinė scena, žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 12–21. Apie dramos fragmento publikaciją Varpuose plačiau žr. 1944-01-16 Balio Sruogos laiško komentarą (II). Vanda Sruogienė, prisimindama dramos „Kazimieras Sapiega“ rašymo laiką, pabrėžė, kodėl ji Baliui Sruogai buvo svarbi: „Kodėl taip ilgai nusitęsė „Kazimiero Sapiegos“ rašymas? Trukdė gyva istorija. Ji absorbavo visą autoriaus sielą. Atsimenu, kada jau prie galo, mes tuoj karui praūžus 1941 m. vasarą nuvykom į Jerozolimką pas Krutulius. Rugsėjo 8 d. aš nuėjau pėsčia į Vilnių ir pasibaisėjusi pamačiau žydų varymą į Ghetto. Mano buvusios mokinės, senos moterys, koliekos… varomi, mušami, niekinami… Ir aš bejėgė parėjau visai sukrėsta namo. Balys kaip tik rašė „Sapiegą“. Išklausė mano baisius pasakojimus. Visas išbalo. Tylėjo. Rašyti po to ilgai nepajėgė… Kai vyko toliau persekiojimai dar platesniu mastu, jis visa savo esybe „norėjo žmonėms į širdį viltį sėt“…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).
24
''Kazimieras Sapiega'',
Kazimieras Sapiega,
oder, noch besser, d. III Akt von ''Apyaušrio Dalia''
oder, noch besser, d. III Akt von Apyaušrio Dalia
arba, dar geriau, III „Apyaušrio dalios“ veiksmą
25
(auch
(taip pat
Zusamemen-fasung
Zusammenfassung
d. I u. II Akten). Das Geld v. meinen
I ir II veiksmų santraukas).
n
Note: Iš kelių Balio Sruogos pateiktų pasiūlymų literatūros almanacho Varpai leidėjas Kazys Jankauskas pasirinko dramos „Apyaušrio dalia“ finalą, žr. Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, in: Varpai, Šiauliai, 1944, p. 191–202. Finalas pradėtas aktualia remarka: „Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos“ (Idem, in: Ibid., p. 191). Dramos finale parodyta nesėkmingo valstiečių sukilimo prieš bajorus pabaiga: ieškomi maištą sukėlę vadai, skaičiuojami bajorų nuostaliai, planuojamos mirties bausmės. Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas su Vilniaus vyskupu Masalskiu susitaria dėl valstietės Dalios Radvilaitės, gabios baleto šokėjos, likimo. Tyzenhauzas ją, kaip baudžiauninkę, paskolina Masalskiui, kad ji tarnautų Vilniuje įsteigtame jo teatre. Tyzenhauzas pasirašo, kad, Daliai sutikus tapti Masalskio balerina, jis išteisintų ir paleistų jos tėvą, kitus sukilėlius, pasmerktus mirčiai. Dalia Radvilaitė, perskaičiusi Tyzenhauzo iš anksto parengtą raštą, nusišauna. Ji tampa kovos už laisvę auka. Laisvės apyaušrį pranašauja mirusią Dalią apraudantis „špitolninkas“ Skudutis:
Vargšele Dalia,
Gyvenimėliu gulbele lėkei…
Apyaušrio išauštant nesulaukei…
Paskambinsiu, širdel… kad tavo vardas
Po Lietuvėlę vargstančią skambėtų
Visų apyaušrių dalele…
(Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, p. 202)
Vanda Sruogienė liudijo, kad „Sruogai labai prie širdies buvo Skudutis (kaip ir tas vargo, liaudies poetas iš […] vertimo „Apsiautalas“). Finalinę sceną galutinai redaguojant buvo pas mus užsukęs [Balio Sruogos Teatro seminaro dalyvis] Antanas Rūkas – jo patarimu toji scena įgijo savo paskutinę formą, įvedant Skudutį…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-12-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r).
Dramoje „Apyaušrio dalia“ valstiečių kovos su bajorais dėl laisvės 1769 m. simboliškai priminė ir 1943–1944 m. lietuvių pasipriešinimą okupantams vokiečiams. Dalios Radvilaitės žodžiai skatino nepasiduoti, tikėti kovos dėl laisvės prasme:
Bet vis dėlto turės ateit diena,
Kada ir tu, ir santvarka tava
Bus praeities slogutis. Sapnas. Blūdas!
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Tikiu. Šventai tikiu.
Tėvynė daug aukų pareikalaus.
Auka norėčiau būti pastaroji…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Dalios Radvilaitės žodžiais simboliškai kalbėta Varpų skaitytojams ir apie savijautą lageryje:
Vargdienių kraujas dega manyje.
Gimtos pastogės liūdesys klaikus
Kaip varpas skamba širdyje…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 200)
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia…, kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta?..
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Mano
Hororaren
c
Critical note: Honoraren ] vid ex err pri r pro pri n
Hororaren
Honoraren
honorarų pinigus
Du
Tu
26
sollst verbrauchen, – ich brauche nicht viel u. habe jetzt genug. Jetzt
privalai naudoti, – man daug nereikia ir dabar turiu pakankamai. Dabar
27
brauche ich keine Wäsche.
man nereikia baltinių.
I Es
c
Critical note: Es ] cor pro Is
Es
ist schade, dass du die Paketen wieder nicht
Gaila, kad Tu vėl
28
nummerierst.
nummeriert.
nebenumeruoji siuntinių.
No 3 habe
Siuntinį nr. 3
ich ich
c
Critical note: ich ] p vid ex err rep ver ich
ich ich
ich
schon längst erhalten. In voriger Woche
jau seniai gavau. Praeitą savaitę
29
kamen: 1) 24–I ein Päckchen (Brot u. Papirosen), 2) 27–I ein wertvolles Päckchen
atėjo: 1) I–24 paketėlis (duona ir papirosai), 2) I–27 vertingas siuntinėlis
30
von Vater u. ein
nuo tėvo ir
grossen grosses
c
Critical note: grosses ] cor ter s pro n
grosses
didelis
Pakett
Paket
paketas
von Dir
nuo Tavęs
(
eiren
c
Critical note: einen ] vid ex err pri n pro r
eiren
einen
5 kl, –
5 klg., –
5 klg., –
mit Brot u. Äpfel, leider,
p
Physical note: [1r] //
mit Brot u. Äpfel, leider,
su duona ir obuoliais, gaila,

Facsimile Image Placeholder

31
die Äpfel waren fast alle verfault u. haben sie
beveik visi obuoliai buvo supuvę ir
Brot mir
c
Critical note: Brot ] p ras mir
Brot
verdorben). Die
sugadino duoną).
n
Note: Sausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).
32
Sendungen sollst Du nummerieren oder das Datum stellen. Ich habe keinen
Siuntinius privalai numeruoti arba pažymėti datą. Aš neturiu
33
Grund, keinen Fakten, doch glaube ich fest, dass in den zweiten
jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad
Häffte Hälfte
c
Critical note: Hälfte ] cor l pro pri f
Hälfte
des
34
Monats März werde ich nach Hause, zu Euch, kommen. Wenn kannst Du,
kovo mėnesio antroje pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali,
35
schicke mir irgendwelcher
atsiųsk man kokį nors
Reisekofer, –
Reisekoffer, –
kelioninį lagaminą, –
aus deinen Sendungen habe ich
iš Tavo siuntinių
36
viel verschiedenen Sachen gesammelt. Danke vielmals für die Blume,
prisirinko daug įvairių daiktų. Labai ačiū už gėlę,
37
die hat mir das Atmen des lieben Vaterlandes gebracht. Danke Dir!
kuri man atnešė brangios Tėvynės alsavimą. Ačiū Tau!
38
In dieser Zeit bin ich nicht schlechter geworden, aber das will ich
Per tą laiką man nepablogėjo, bet dabar
39
nicht jetzt erzählen. Küsse Dalia, grüsse Sie u. sage Ihr, dass ich mit
nenoriu apie tai pasakoti. Pabučiuok Dalią, perduok jai linkėjimus ir pasakyk, kad aš
40
festem Vertrauem in die Zukunft sehe, –
žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu, –
Mein
mein
mano
Geist ist steif u. hart gewor-
dvasia pasidarė tvirta ir stip-
41
den, – und stolz. Sage das Ihr. Küsse ich Dich Vanduk, – danke –
ri, – ir išdidi. Pasakyk Jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū –
42
umarme – wir werden noch leben!
apkabinu – mes dar pagyvensim!
43
Dein
Tavo
Bal
c
Critical note: Bal ] sign
p
Physical note: [1v] //
Bal

Facsimile Image Placeholder

Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
d. 31
Januar 1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
1
Prof.
Dr.
dr.
Balys Sruoga
2
Lager Stutthof b/Danzig
Stutthofo stovykla prie Dancigo
3
Block XI
c
Critical note: Block XI ] sub sign curv lin
Block XI
Blokas XI
4
Stutthof,
Stutthofas,
d. 30 31
c
Critical note: 31 ] cor pro 30, cor cf 1 pro 0
d. 31
Januar
1943
c
Critical note: 194[4] ] vid ex err cf 43 pro 44
1943
194[4] [m.] sausio 31 d.
n
Note: Suklysta datuojant laišką: vietoj 1944 m. užrašyti 1943 m., data pataisyta pieštuku, spėtina, Vandos Sruogienės ranka.
5
Vanduk, mylima!
Heute kam Dein Brief
Šiandien atėjo Tavo
v.
c
Critical note: v. ] contr, v[on]
v.
13–I. Also, Du hast
I–13 laiškas. Taigi Tu
6
wieder einen meinen Brief nicht erhalten! Ach, diese verschwundene Briefe, – die ma-
vėl negavai vieno mano laiško! Ak, tie pradingę laiškai, –
7
chen mir so viel
jie teikia man tiek daug
schmerz! Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:
c
Critical note: Schmerz ] vid ex err s pro S, p ver et interp ras phr
schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
Schmerz! [Über meine gesundheit habe ich nicht viel schreiben:]
skausmo! [Apie savo sveikatą daug nerašau:]
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
8
ich bin Häftlingen alle man
c
Critical note: man ] a ras phr, sup exc alle
[ich bin Häftlingen] man
[ich bin Häftlingen], man
[aš esu kalinys],
n
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
gesund sein
sollen soll .
c
Critical note: soll ] cor pro sollen, ras en
soll.
turiu būti sveikas.
Auch über mein Leben,
Aš taip pat negaliu daug rašyti apie savo gyvenimą,
dass das
c
Critical note: das ] cor s pro ss
das
kuris
Dich
Tave
9
so
taip
interressiert,
c
Critical note: interessiert ] vid ex err interr pro inter
interressiert,
interessiert,
domina.
kann ich nicht viel schreiben. Meine Arbeit im Büro ist leicht,
Mano darbas raštinėje lengvas,
10
sie ist mir nützlich – sie rettet mich von dem
jis man naudingas – gelbsti mane nuo
Heimatsweh.
c
Critical note: Heimweh ] vid ex err add ats
Heimatsweh.
Heimweh.
Tėvynės ilgesio.
Doch dichterisch kann
Kūrybos darbo
11
ich nicht arbeiten: in unserer Wohnstube sind zu viel Leute um dem Geist dichte-
imtis negaliu: mūsų patalpoje per daug žmonių, kad
12
risch konzentrieren zu können. Hier verbrachte Zeit ist aus meinem Leben weg-
galėtum susikaupti. Čionai praleistas laikas išbrauktas iš mano gyve-
13
gestrichen. Ja, habe ich einige Schülern, denen belehre ich Geheimnisse des Dich-
nimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poetinės kūry-
14
tens, – zwei von ihnen sind sehr begabte Kerle. Ich selbst schreibe nichts. Für
bos paslapčių, – du iš jų labai gabūs vyrai.
n
Note: Balys Sruoga Stutthofo lageryje inicijavo literatūrinį būrelį „Aitvarai“, labiausiai skatino eiles rašyti karininką Vytautą Stanevičių (Staneiką), lagerio pašte dirbusį Joną Rimašauską (Rimošių), kunigą Stasį Ylą, mokytoją, sportininką Leoną Puskunigį.
„Aukštaūgis V. Stanevičius, kurį praminiau Lokiu, laisvėje mezgė eilėraščius, nekantravo kurti ir dabar, todėl greitai susibičiuliavo su Sruoga ir padėjo jam suburti „aitvarus“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Kaip ir keletas kitų grupėje, Jonukas [Jonas Rimašauskas] pabandė rašyti ir paskatintas Sruogos pradėjo veržtis į mūsų [„aitvarų“] tarpą. Gal ir turėjo talentą, o gal daugiau dėl fasono – to aš nežinau. Jis dažnai pasukdavo Sruogos kampan prie lango ir jie šnekėdavosi. Sruoga jam kažką aiškindavo, rodydavo. Aš manau, kad Joneliui, kaip vienam iš savo „aitvarų“, profesorius tikrai norėjo padėti rasti save. Jonukui patiko, kad jis gali pasikalbėti su profesoriumi ir kad yra nė kiek ne menkesnis už kitus, gal dar geresnis, gabesnis. Mes, jaunesnieji, su Jonuku sutikdavome – su juo pagaliau nebuvo ko ginčytis ar pyktis, nes grįždavo iš darbo tik vakare, visada laukiamas – su laiškais, su naujienom, su „pletkais“. Pati padėtis darė jį labai svarbų mūsų grupėje, ne vienas stengėsi prisigerinti, prisimeilinti. Tai jam patiko.
Jis turėjo imlią sielą ir protą[…]“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, p. 181; dar žr. Aleksandras Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus, Lietuvos įkaitus, 1943–1945, Hobart, Tasmania, 1990, [pasirašytas mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, p. 58–59).
„Jo [Leono Puskunigio] talentą įžvelgė prof. Sruoga: pasirodo, Leonas mokėjo pasakoti, pradėjo rašyti. Didysis Aitvaras neslėpė savo džiaugsmo, skaitydamas ir jam patarinėdamas“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: op. cit., p. 183).
Balys Sruoga vertino kunigo Stasio Ylos „nuoširdžias, paprastas, artimas poezijai“ maldas (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 220). Skatino jį rašyti eilėraščius:
„– Rašyk eiles! – pradėjo profesorius. – Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.
Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti“ (Ibid., p. 222).
Štuthofo lageryje 1943–1944 m. parašytų Stasio Ylos, Jono Rimašausko eilėraščių publikaciją žr. „Poezija“, parengė Algis Samulionis, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 7.
Aš pats nieko nerašau.
n
Note: „Ką mes galėjome sukurti, rašydami vogčiomis barako kampe, lagerio velniavą išgyvendami?! Skaudžiausius įspūdžius, kuriuos lazda į mūsų smegenis ir kaulus įrašė, tada turėjome slėpti. Sakėme: liksim gyvi – laisvėj galėsim viską papasakoti.
Taip, matyt, manė ir Balys Sruoga, tas Didysis aitvaras“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
– Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, – sakydavo“ (Stasys Yla, „Aitvarų klubas“, in: Balys Didysis: Prisiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 332).
„Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos, kur atsisėsti, ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 223).
„Noras rašyti grįžo, ko gero, paskutinis, tik antrąjį lagerio pavasarį, nors tarp grupės narių, valdančių plunksną, buvo nemaža, netrūko ir turinčių literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirtį. Matyt, reikėjo laiko atsitokėti, gal ir stipresnio moralinės kančios bei tėvynės ilgesio jautimo, kurį pirma buvo užgožusios mintys apie išlikimą, alkį, fizinę savijautą. Neatsitiktinai kai kuriems ta kūryba užsimezgė tarsi netyčia. S. Yla pradėjo nuo poetizuotų maldų užrašų ir tik vėliau, kitų paskatintas, prisėdo prie eilėraščių ir novelių („Keliaujantis miestas“, „Dūlis – meisteris“, „Pamišusi meilė“). Be S. Ylos, eiliavo ir J. Rimašauskas, prieš karą jau spausdinęs kūrybą vaikų laikraštėliuose, ir kariškis V. Stanevičius. Buvęs „Kariūno“ redaktorius, pokaryje žinomas rezistencijos Lietuvoje dalyvis J. Noreika apmetė novelę „Tamošiūnas“; aktyviai prozos ėmėsi marijampolietis mokytojas L. Puskunigis, lageryje sukūręs net keletą vaizdelių („Vilkstaugė“, „Jonieškos namelis“, „Viengungio juostos“, „Pušies pasaka“, „Ant senųjų kapinaičių“). R. Mackonis, prieš karą žinomas vilnietis literatas ir lietuviškos spaudos darbininkas, sumanė romaną „Keistuolis“.
Visa tai gimė čia pat, barako kamšatyje, išsikovojus stalo kertę, prisėdus ant taburetės tarpulovyje arba lauke, kur barako pasieny, tiesiog ant žemės. Popierius kūrybai buvo slapta, rizikuojant įkliūti, „suorganizuojamas“, kitaip sakant, nudžiaunamas iš biurų; tiko ir lakštai iš siuntinių, į kuriuos prieš tai kas nors būdavo suvyniota. Pačius rankraščius slėpė lovose. Kaip tos iš gyvojo pasaulio atėjusios popieriaus skiautės, toks buvusio gyvenimo atgarsis buvo ir daugelio kūrinių tematika. Apie lagerį nerašė niekas, tai rodėsi pernelyg pavojinga. Kūryba buvo grįžtama į prieškario lietuvišką kaimą ir miestelius, jų problemas ir buitį, retsykiais nuklystama į istoriją. Tik poezijoje greta tradicinio ilgesingo, neoromantikų suformuoto tėviškės peizažo kartais įsipina ir kokia nors lagerio realija ar prasiveržia skausmingas nevilties šūksnis“ (Algis Samulionis, „Kūryba kaip dvasinis pasipriešinimas“, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 6).
15
d. Almanach
Almanachui
''Varpai''
Varpai
kann ich von hier aus nichts zu schicken. Vielleicht
negaliu nieko iš čia siųsti.
n
Note: „1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats, įveikdamas sunkų psichologinį barjerą. Tai, kad negalėjo kurti (iš pradžių dėl beteisės kalinio padėties, fizinio išsekimo, vėliau dėl erzinančio buvimo nuolat būryje ir triukšme, o svarbiausia dėl tos dvasinės traumos, kurią išgyveno), ištisus metus jam buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą“, […], „Praėjo jau ištisi metai, kai aš nieko neveikiu kaip rašytojas ir mokslininkas. Tas neveiklumas negali kelti džiugių minčių, – ką tai reiškia poetui, nesupras joks valdininkas…“ – skundėsi jis laiškuose iš lagerio.
Pirmieji B. Sruogos literatūriniai darbai Štuthofe buvo straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas teatro mene“, rašyti vokiškai ir 1944 m. gegužės 31 d. bei birželio 5 d. išsiųsti dukrai į Vilnių kaip teatro estetikos pagrindų išdėstymas. Tą pačią vasarą rašytojas grįžo ir prie dramaturgijos“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337–338).
Gal
16
könntes
c
Critical note: könntest ] vid ex err om sec t
könntes
könntest
du geben: 1)
Tu galėtum duoti: 1)
Mein
mein
mano
Artikel über Renaissanse zu Florenz
straipsnį apie Florencijos Renesansą
u.
c
Critical note: u. ] contr, u[nd]
u.
ir
Sem Benelli′s
Sem Benellio
17
Dichtung, – nimm diesen Abschrift, den hat Gestapo bei meiner Verhaftung
kūrybą, – paimk tą nuorašą, kurį turėjo gestapas mane areštuodamas
18
genommen (Du hast doch zurückbekommen?), – dieser Abschrif ist von mir
(Tu juk jį atgavai?)
n
Note: Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, [Vilnius], [1943], [mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, l. 1–34r.
, – jį aš
19
korregiert +
korrigiert,
buvau pataisęs,
2)
Kurze
kurze
zusammenfassung Zusammenfassung
c
Critical note: Zusammenfassung ] cor Z pro min
Zusammenfassung
des I–n
c
Critical note: I–n ] cont, [ei]n
des I–n
Aktes meiner Übersetzung
trumpą Sem Benellio „Apsiautalo“ I-o veiksmo mano vertimo santrauką
20
von Sem Benelli′s ''Il Mantellaccio''
von Sem Benelli′s Il Mantellaccio
und vollen Text des II–n Aktes
ir visą II-o veiksmo tekstą
n
Note: Poemos antrąjį veiksmą žr. Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 54–86.
21
(In
(in
Zusammenfassung des Inhalts soll bleiben das Lied der Vagabundenbande
(turinio santraukoje turi likti Apsiautalo Gaujos daina,
22
Il Mantel-cio, die singen sie bei der Ankunft in der Akademie). Wenn
kurią dainuoja liaudies poetai, atvykę į Akademiją).
n
Note: „Apsiautalo“ liaudies poetų, atvykusių į poetų aristokratų Akademiją, pasaulėžiūrą geriausiai reprezentuoja Neofito daina. Ji poetų klasikų ir romantikų varžytynių fone skatino tikėti „gyvenimiška teisybe, įkvėpimo viduje galia“ (Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, in: Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988, p. 148).
Neofitas, reikšdamas individualius jausmus, kartu „surasdavo žodžius pasakyti tiem jausmam, kuriais vieningai gyveno visa minia, – kuriais apskritai kiekviena žmogaus širdis gyvena“ (Idem, in: Ibid., p. 149):
Gaujos vadove, aš, tiesa, naujokas.
Tu nežinai, ką aš širdy nešioju!
Ne dailumu dainos norėčiau girtis,
Bet savo sielą jum atvert ir širdį
Nunuoginti: temato bendrija,
Kad „Apsiautalą“ šitą, jūsų ženklą,
Kurį iš gailesio man dovanojai,
Teisėtai priėmiau – dėviu teisėtai!
(Sem Benelli, p. 49)
Neofito poetiniame kreipinyje į kauke prisidengusią damą (Smaragdą) girdėti vilties, meilės, gyvybės, laisvės motyvai. Šis fragmentas, pasiūlytas pirmą kartą išspausdinti vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamame antinacinio pobūdžio žurnale Varpai, suskamba simboliškai – ir kaip poeto tremtinio kreipinys į tėvynę:
O, nepažįstama, vilties spalva
Tave apdarė! Aš jaučiu: tu nori
Kad meilė gedulą širdies tavosios
Atsietų. Vienas aš tave pažįstu.
Taip! Aiški man žalioji smaragdumo
Gražna bežadė. Joj gyvybė dega –
Paguodžiama, jauki. Gyvybė toji,
Kur nuo kalnų viršūnių iki jūros
Gelmių žaruoja – auga – ir svajoja!
Spalva drabužio tu atgaivinai
Minty šviesiosios laisvės man dienas,
Kai aš kalnų ūžimuos ir girių erdvėj,
Užmiršęs viską, gainiojau svajonę
Lyg paukštę ąžuolyno. […]
Visai aš nepavargęs. Aš poetas!
Daina – tai mano pašaukimas. Jeigu
Dainuot poetą šauksi net mirties
Minutę – tavo prašymo pakaks,
Kad vėl liepsnotų gęstanti gyvybė, –
Jis tau dainuos – dainuos lig pat mirties!
Tai taip ir tu dabar mane šauki,
Žalumą spingsintį primindama,
Dainuoti sielai. Nuostabus Smaragde,
Ilgėjimos pirmavaizdi ir laisvės,
Tu nesuklydai. Tu pastuksenai
Į plačią širdį, į liepsnojančią,
Kuri nerimsta, trokšdama aprėpti
Gamtos kūrybą visą savo meilėj:
Į meilės siautį visa, kas yra!
Širdis ta – štai. Dainuot ji pasirengus.
Tau reikia atramos. Ji tau čionai –
Vienintelė ir galima. Todėl,
Kad tik viena širdis poeto,
Kuri aprėpiančią visatą meile
Kaip aukuras liepsnoja, – ji viena
Stipri, galinga, kaip pati gamta,
Ir kaip gamta ji atsimest negali!
(Sem Benelli, p. 51–53)
Ši „Apsiautalo“ bendrijai priklausančio poeto Neofito daina laimėjo kauke prisidengusios damos (Smaragdo) lauro šakelę. Antrasis poemos veiksmas skirtas jų susitikimui, kurio metu madona pasirodo be kaukės. Paaiškėjo, kad Neofitą įkvėpusi mūza – poetų Akademijai priklausiusio konsulo žmona Silvija, kurią sujaudino Neofito eilės:
Kiek šiandie nusivylusi buvau
Apgaule laimės, tiek nauja viltim
Atsigavau ir vėl galiu tikėti
Poezija. Tokia, kuri tikrai
Galėtų širdį liūdinčią paguosti!
(Sem Benelli, p. 66)
Jų susitikimo pabaigoje pasigirsta Neofito daina, kuria reiškiami ir bendražmogiški egzistenciniai išgyvenimai:
Jūra graudžio begalinio,
Sielvartos plačioji jūra, –
Tu, širdie, našlaitė mano,
Atsiskyrėlė širdis!
Trokšdama gležnutės laimės
Tu plakies būties pakrantėj, –
Jūrai dingojas, kad uolos
Trokšta šlamančios drėgmės!
Ak, banga jų nepasotins,
Tik suaižys jom krūtinę, –
Tik pati, visatos meilėj
Putų ašarom ištikš!
(Sem Benelli, p. 83–84)
23
dieses Material passt nicht, dann
Jei ši medžiaga netinka, tada
geb solltest
c
Critical note: solltest ] cor pro geb
solltest
turėtum
du geben: I–n Akt aus dem
duoti: I-ą „Kazimiero Sapiegos“ veiksmą
n
Note: Prieš metus žurnale Varpai publikuota dramos „Kazimieras Sapiega“ finalinė scena, žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 12–21. Apie dramos fragmento publikaciją Varpuose plačiau žr. 1944-01-16 Balio Sruogos laiško komentarą (II). Vanda Sruogienė, prisimindama dramos „Kazimieras Sapiega“ rašymo laiką, pabrėžė, kodėl ji Baliui Sruogai buvo svarbi: „Kodėl taip ilgai nusitęsė „Kazimiero Sapiegos“ rašymas? Trukdė gyva istorija. Ji absorbavo visą autoriaus sielą. Atsimenu, kada jau prie galo, mes tuoj karui praūžus 1941 m. vasarą nuvykom į Jerozolimką pas Krutulius. Rugsėjo 8 d. aš nuėjau pėsčia į Vilnių ir pasibaisėjusi pamačiau žydų varymą į Ghetto. Mano buvusios mokinės, senos moterys, koliekos… varomi, mušami, niekinami… Ir aš bejėgė parėjau visai sukrėsta namo. Balys kaip tik rašė „Sapiegą“. Išklausė mano baisius pasakojimus. Visas išbalo. Tylėjo. Rašyti po to ilgai nepajėgė… Kai vyko toliau persekiojimai dar platesniu mastu, jis visa savo esybe „norėjo žmonėms į širdį viltį sėt“…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).
24
''Kazimieras Sapiega'',
Kazimieras Sapiega,
oder, noch besser, d. III Akt von ''Apyaušrio Dalia''
oder, noch besser, d. III Akt von Apyaušrio Dalia
arba, dar geriau, III „Apyaušrio dalios“ veiksmą
25
(auch
(taip pat
Zusamemen-fasung
Zusammenfassung
d. I u. II Akten). Das Geld v. meinen
I ir II veiksmų santraukas).
n
Note: Iš kelių Balio Sruogos pateiktų pasiūlymų literatūros almanacho Varpai leidėjas Kazys Jankauskas pasirinko dramos „Apyaušrio dalia“ finalą, žr. Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, in: Varpai, Šiauliai, 1944, p. 191–202. Finalas pradėtas aktualia remarka: „Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos“ (Idem, in: Ibid., p. 191). Dramos finale parodyta nesėkmingo valstiečių sukilimo prieš bajorus pabaiga: ieškomi maištą sukėlę vadai, skaičiuojami bajorų nuostaliai, planuojamos mirties bausmės. Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas su Vilniaus vyskupu Masalskiu susitaria dėl valstietės Dalios Radvilaitės, gabios baleto šokėjos, likimo. Tyzenhauzas ją, kaip baudžiauninkę, paskolina Masalskiui, kad ji tarnautų Vilniuje įsteigtame jo teatre. Tyzenhauzas pasirašo, kad, Daliai sutikus tapti Masalskio balerina, jis išteisintų ir paleistų jos tėvą, kitus sukilėlius, pasmerktus mirčiai. Dalia Radvilaitė, perskaičiusi Tyzenhauzo iš anksto parengtą raštą, nusišauna. Ji tampa kovos už laisvę auka. Laisvės apyaušrį pranašauja mirusią Dalią apraudantis „špitolninkas“ Skudutis:
Vargšele Dalia,
Gyvenimėliu gulbele lėkei…
Apyaušrio išauštant nesulaukei…
Paskambinsiu, širdel… kad tavo vardas
Po Lietuvėlę vargstančią skambėtų
Visų apyaušrių dalele…
(Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, p. 202)
Vanda Sruogienė liudijo, kad „Sruogai labai prie širdies buvo Skudutis (kaip ir tas vargo, liaudies poetas iš […] vertimo „Apsiautalas“). Finalinę sceną galutinai redaguojant buvo pas mus užsukęs [Balio Sruogos Teatro seminaro dalyvis] Antanas Rūkas – jo patarimu toji scena įgijo savo paskutinę formą, įvedant Skudutį…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-12-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r).
Dramoje „Apyaušrio dalia“ valstiečių kovos su bajorais dėl laisvės 1769 m. simboliškai priminė ir 1943–1944 m. lietuvių pasipriešinimą okupantams vokiečiams. Dalios Radvilaitės žodžiai skatino nepasiduoti, tikėti kovos dėl laisvės prasme:
Bet vis dėlto turės ateit diena,
Kada ir tu, ir santvarka tava
Bus praeities slogutis. Sapnas. Blūdas!
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Tikiu. Šventai tikiu.
Tėvynė daug aukų pareikalaus.
Auka norėčiau būti pastaroji…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Dalios Radvilaitės žodžiais simboliškai kalbėta Varpų skaitytojams ir apie savijautą lageryje:
Vargdienių kraujas dega manyje.
Gimtos pastogės liūdesys klaikus
Kaip varpas skamba širdyje…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 200)
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia…, kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta?..
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Mano
Hororaren
c
Critical note: Honoraren ] vid ex err pri r pro pri n
Hororaren
Honoraren
honorarų pinigus
Du
Tu
26
sollst verbrauchen, – ich brauche nicht viel u. habe jetzt genug. Jetzt
privalai naudoti, – man daug nereikia ir dabar turiu pakankamai. Dabar
27
brauche ich keine Wäsche.
man nereikia baltinių.
I Es
c
Critical note: Es ] cor pro Is
Es
ist schade, dass du die Paketen wieder nicht
Gaila, kad Tu vėl
28
nummerierst.
nummeriert.
nebenumeruoji siuntinių.
No 3 habe
Siuntinį nr. 3
ich ich
c
Critical note: ich ] p vid ex err rep ver ich
ich ich
ich
schon längst erhalten. In voriger Woche
jau seniai gavau. Praeitą savaitę
29
kamen: 1) 24–I ein Päckchen (Brot u. Papirosen), 2) 27–I ein wertvolles Päckchen
atėjo: 1) I–24 paketėlis (duona ir papirosai), 2) I–27 vertingas siuntinėlis
30
von Vater u. ein
nuo tėvo ir
grossen grosses
c
Critical note: grosses ] cor ter s pro n
grosses
didelis
Pakett
Paket
paketas
von Dir
nuo Tavęs
(
eiren
c
Critical note: einen ] vid ex err pri n pro r
eiren
einen
5 kl, –
5 klg., –
5 klg., –
mit Brot u. Äpfel, leider,
p
Physical note: [1r] //
mit Brot u. Äpfel, leider,
su duona ir obuoliais, gaila,

Facsimile Image Placeholder

31
die Äpfel waren fast alle verfault u. haben sie
beveik visi obuoliai buvo supuvę ir
Brot mir
c
Critical note: Brot ] p ras mir
Brot
verdorben). Die
sugadino duoną).
n
Note: Sausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).
32
Sendungen sollst Du nummerieren oder das Datum stellen. Ich habe keinen
Siuntinius privalai numeruoti arba pažymėti datą. Aš neturiu
33
Grund, keinen Fakten, doch glaube ich fest, dass in den zweiten
jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad
Häffte Hälfte
c
Critical note: Hälfte ] cor l pro pri f
Hälfte
des
34
Monats März werde ich nach Hause, zu Euch, kommen. Wenn kannst Du,
kovo mėnesio antroje pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali,
35
schicke mir irgendwelcher
atsiųsk man kokį nors
Reisekofer, –
Reisekoffer, –
kelioninį lagaminą, –
aus deinen Sendungen habe ich
iš Tavo siuntinių
36
viel verschiedenen Sachen gesammelt. Danke vielmals für die Blume,
prisirinko daug įvairių daiktų. Labai ačiū už gėlę,
37
die hat mir das Atmen des lieben Vaterlandes gebracht. Danke Dir!
kuri man atnešė brangios Tėvynės alsavimą. Ačiū Tau!
38
In dieser Zeit bin ich nicht schlechter geworden, aber das will ich
Per tą laiką man nepablogėjo, bet dabar
39
nicht jetzt erzählen. Küsse Dalia, grüsse Sie u. sage Ihr, dass ich mit
nenoriu apie tai pasakoti. Pabučiuok Dalią, perduok jai linkėjimus ir pasakyk, kad aš
40
festem Vertrauem in die Zukunft sehe, –
žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu, –
Mein
mein
mano
Geist ist steif u. hart gewor-
dvasia pasidarė tvirta ir stip-
41
den, – und stolz. Sage das Ihr. Küsse ich Dich Vanduk, – danke –
ri, – ir išdidi. Pasakyk Jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū –
42
umarme – wir werden noch leben!
apkabinu – mes dar pagyvensim!
43
Dein
Tavo
Bal
c
Critical note: Bal ] sign
p
Physical note: [1v] //
Bal
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 3
Critical note: Block XI ] sub sign curv lin
a1
Line number 4
Critical note: 31 ] cor pro 30, cor cf 1 pro 0
a1
Line number 4
Critical note: 194[4] ] vid ex err cf 43 pro 44
a4
Line number 4
Note: Suklysta datuojant laišką: vietoj 1944 m. užrašyti 1943 m., data pataisyta pieštuku, spėtina, Vandos Sruogienės ranka.
a1
Line number 5
Critical note: v. ] contr, v[on]
a1
Line number 7
Critical note: Schmerz ] vid ex err s pro S, p ver et interp ras phr
a4
Line number 7
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
a1
Line number 8
Critical note: man ] a ras phr, sup exc alle
a4
Line number 8
Note: Frazė išbraukta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu), spėtina, lagerio cenzoriui nurodžius.
a1
Line number 8
Critical note: soll ] cor pro sollen, ras en
a1
Line number 8
Critical note: das ] cor s pro ss
a1
Line number 9
Critical note: interessiert ] vid ex err interr pro inter
a1
Line number 10
Critical note: Heimweh ] vid ex err add ats
a4
Line number 14
Note: Balys Sruoga Stutthofo lageryje inicijavo literatūrinį būrelį „Aitvarai“, labiausiai skatino eiles rašyti karininką Vytautą Stanevičių (Staneiką), lagerio pašte dirbusį Joną Rimašauską (Rimošių), kunigą Stasį Ylą, mokytoją, sportininką Leoną Puskunigį.
„Aukštaūgis V. Stanevičius, kurį praminiau Lokiu, laisvėje mezgė eilėraščius, nekantravo kurti ir dabar, todėl greitai susibičiuliavo su Sruoga ir padėjo jam suburti „aitvarus“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Kaip ir keletas kitų grupėje, Jonukas [Jonas Rimašauskas] pabandė rašyti ir paskatintas Sruogos pradėjo veržtis į mūsų [„aitvarų“] tarpą. Gal ir turėjo talentą, o gal daugiau dėl fasono – to aš nežinau. Jis dažnai pasukdavo Sruogos kampan prie lango ir jie šnekėdavosi. Sruoga jam kažką aiškindavo, rodydavo. Aš manau, kad Joneliui, kaip vienam iš savo „aitvarų“, profesorius tikrai norėjo padėti rasti save. Jonukui patiko, kad jis gali pasikalbėti su profesoriumi ir kad yra nė kiek ne menkesnis už kitus, gal dar geresnis, gabesnis. Mes, jaunesnieji, su Jonuku sutikdavome – su juo pagaliau nebuvo ko ginčytis ar pyktis, nes grįždavo iš darbo tik vakare, visada laukiamas – su laiškais, su naujienom, su „pletkais“. Pati padėtis darė jį labai svarbų mūsų grupėje, ne vienas stengėsi prisigerinti, prisimeilinti. Tai jam patiko.
Jis turėjo imlią sielą ir protą[…]“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, p. 181; dar žr. Aleksandras Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus, Lietuvos įkaitus, 1943–1945, Hobart, Tasmania, 1990, [pasirašytas mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, p. 58–59).
„Jo [Leono Puskunigio] talentą įžvelgė prof. Sruoga: pasirodo, Leonas mokėjo pasakoti, pradėjo rašyti. Didysis Aitvaras neslėpė savo džiaugsmo, skaitydamas ir jam patarinėdamas“ (Aleksandras Kantvilas, „Prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: op. cit., p. 183).
Balys Sruoga vertino kunigo Stasio Ylos „nuoširdžias, paprastas, artimas poezijai“ maldas (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 220). Skatino jį rašyti eilėraščius:
„– Rašyk eiles! – pradėjo profesorius. – Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man – peržiūrėsiu.
Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti“ (Ibid., p. 222).
Štuthofo lageryje 1943–1944 m. parašytų Stasio Ylos, Jono Rimašausko eilėraščių publikaciją žr. „Poezija“, parengė Algis Samulionis, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 7.
a4
Line number 14
Note: „Ką mes galėjome sukurti, rašydami vogčiomis barako kampe, lagerio velniavą išgyvendami?! Skaudžiausius įspūdžius, kuriuos lazda į mūsų smegenis ir kaulus įrašė, tada turėjome slėpti. Sakėme: liksim gyvi – laisvėj galėsim viską papasakoti.
Taip, matyt, manė ir Balys Sruoga, tas Didysis aitvaras“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 370).
„Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
– Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, – sakydavo“ (Stasys Yla, „Aitvarų klubas“, in: Balys Didysis: Prisiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 332).
„Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos, kur atsisėsti, ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 223).
„Noras rašyti grįžo, ko gero, paskutinis, tik antrąjį lagerio pavasarį, nors tarp grupės narių, valdančių plunksną, buvo nemaža, netrūko ir turinčių literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirtį. Matyt, reikėjo laiko atsitokėti, gal ir stipresnio moralinės kančios bei tėvynės ilgesio jautimo, kurį pirma buvo užgožusios mintys apie išlikimą, alkį, fizinę savijautą. Neatsitiktinai kai kuriems ta kūryba užsimezgė tarsi netyčia. S. Yla pradėjo nuo poetizuotų maldų užrašų ir tik vėliau, kitų paskatintas, prisėdo prie eilėraščių ir novelių („Keliaujantis miestas“, „Dūlis – meisteris“, „Pamišusi meilė“). Be S. Ylos, eiliavo ir J. Rimašauskas, prieš karą jau spausdinęs kūrybą vaikų laikraštėliuose, ir kariškis V. Stanevičius. Buvęs „Kariūno“ redaktorius, pokaryje žinomas rezistencijos Lietuvoje dalyvis J. Noreika apmetė novelę „Tamošiūnas“; aktyviai prozos ėmėsi marijampolietis mokytojas L. Puskunigis, lageryje sukūręs net keletą vaizdelių („Vilkstaugė“, „Jonieškos namelis“, „Viengungio juostos“, „Pušies pasaka“, „Ant senųjų kapinaičių“). R. Mackonis, prieš karą žinomas vilnietis literatas ir lietuviškos spaudos darbininkas, sumanė romaną „Keistuolis“.
Visa tai gimė čia pat, barako kamšatyje, išsikovojus stalo kertę, prisėdus ant taburetės tarpulovyje arba lauke, kur barako pasieny, tiesiog ant žemės. Popierius kūrybai buvo slapta, rizikuojant įkliūti, „suorganizuojamas“, kitaip sakant, nudžiaunamas iš biurų; tiko ir lakštai iš siuntinių, į kuriuos prieš tai kas nors būdavo suvyniota. Pačius rankraščius slėpė lovose. Kaip tos iš gyvojo pasaulio atėjusios popieriaus skiautės, toks buvusio gyvenimo atgarsis buvo ir daugelio kūrinių tematika. Apie lagerį nerašė niekas, tai rodėsi pernelyg pavojinga. Kūryba buvo grįžtama į prieškario lietuvišką kaimą ir miestelius, jų problemas ir buitį, retsykiais nuklystama į istoriją. Tik poezijoje greta tradicinio ilgesingo, neoromantikų suformuoto tėviškės peizažo kartais įsipina ir kokia nors lagerio realija ar prasiveržia skausmingas nevilties šūksnis“ (Algis Samulionis, „Kūryba kaip dvasinis pasipriešinimas“, in: Literatūra ir menas, 1993-03-13, Nr. 11, p. 6).
a4
Line number 15
Note: „1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats, įveikdamas sunkų psichologinį barjerą. Tai, kad negalėjo kurti (iš pradžių dėl beteisės kalinio padėties, fizinio išsekimo, vėliau dėl erzinančio buvimo nuolat būryje ir triukšme, o svarbiausia dėl tos dvasinės traumos, kurią išgyveno), ištisus metus jam buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. „Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo… Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą“, […], „Praėjo jau ištisi metai, kai aš nieko neveikiu kaip rašytojas ir mokslininkas. Tas neveiklumas negali kelti džiugių minčių, – ką tai reiškia poetui, nesupras joks valdininkas…“ – skundėsi jis laiškuose iš lagerio.
Pirmieji B. Sruogos literatūriniai darbai Štuthofe buvo straipsniai „Teatro romantika“ ir „Tikroviškumas teatro mene“, rašyti vokiškai ir 1944 m. gegužės 31 d. bei birželio 5 d. išsiųsti dukrai į Vilnių kaip teatro estetikos pagrindų išdėstymas. Tą pačią vasarą rašytojas grįžo ir prie dramaturgijos“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Vaga, 1986, p. 337–338).
a1
Line number 16
Critical note: könntest ] vid ex err om sec t
a1
Line number 16
Critical note: u. ] contr, u[nd]
a4
Line number 18
Note: Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, [Vilnius], [1943], [mašinraštis], in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, l. 1–34r.
a1
Line number 19
Critical note: Zusammenfassung ] cor Z pro min
a1
Line number 19
Critical note: I–n ] cont, [ei]n
a4
Line number 20
Note: Poemos antrąjį veiksmą žr. Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 54–86.
a4
Line number 22
Note: „Apsiautalo“ liaudies poetų, atvykusių į poetų aristokratų Akademiją, pasaulėžiūrą geriausiai reprezentuoja Neofito daina. Ji poetų klasikų ir romantikų varžytynių fone skatino tikėti „gyvenimiška teisybe, įkvėpimo viduje galia“ (Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, in: Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988, p. 148).
Neofitas, reikšdamas individualius jausmus, kartu „surasdavo žodžius pasakyti tiem jausmam, kuriais vieningai gyveno visa minia, – kuriais apskritai kiekviena žmogaus širdis gyvena“ (Idem, in: Ibid., p. 149):
Gaujos vadove, aš, tiesa, naujokas.
Tu nežinai, ką aš širdy nešioju!
Ne dailumu dainos norėčiau girtis,
Bet savo sielą jum atvert ir širdį
Nunuoginti: temato bendrija,
Kad „Apsiautalą“ šitą, jūsų ženklą,
Kurį iš gailesio man dovanojai,
Teisėtai priėmiau – dėviu teisėtai!
(Sem Benelli, p. 49)
Neofito poetiniame kreipinyje į kauke prisidengusią damą (Smaragdą) girdėti vilties, meilės, gyvybės, laisvės motyvai. Šis fragmentas, pasiūlytas pirmą kartą išspausdinti vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamame antinacinio pobūdžio žurnale Varpai, suskamba simboliškai – ir kaip poeto tremtinio kreipinys į tėvynę:
O, nepažįstama, vilties spalva
Tave apdarė! Aš jaučiu: tu nori
Kad meilė gedulą širdies tavosios
Atsietų. Vienas aš tave pažįstu.
Taip! Aiški man žalioji smaragdumo
Gražna bežadė. Joj gyvybė dega –
Paguodžiama, jauki. Gyvybė toji,
Kur nuo kalnų viršūnių iki jūros
Gelmių žaruoja – auga – ir svajoja!
Spalva drabužio tu atgaivinai
Minty šviesiosios laisvės man dienas,
Kai aš kalnų ūžimuos ir girių erdvėj,
Užmiršęs viską, gainiojau svajonę
Lyg paukštę ąžuolyno. […]
Visai aš nepavargęs. Aš poetas!
Daina – tai mano pašaukimas. Jeigu
Dainuot poetą šauksi net mirties
Minutę – tavo prašymo pakaks,
Kad vėl liepsnotų gęstanti gyvybė, –
Jis tau dainuos – dainuos lig pat mirties!
Tai taip ir tu dabar mane šauki,
Žalumą spingsintį primindama,
Dainuoti sielai. Nuostabus Smaragde,
Ilgėjimos pirmavaizdi ir laisvės,
Tu nesuklydai. Tu pastuksenai
Į plačią širdį, į liepsnojančią,
Kuri nerimsta, trokšdama aprėpti
Gamtos kūrybą visą savo meilėj:
Į meilės siautį visa, kas yra!
Širdis ta – štai. Dainuot ji pasirengus.
Tau reikia atramos. Ji tau čionai –
Vienintelė ir galima. Todėl,
Kad tik viena širdis poeto,
Kuri aprėpiančią visatą meile
Kaip aukuras liepsnoja, – ji viena
Stipri, galinga, kaip pati gamta,
Ir kaip gamta ji atsimest negali!
(Sem Benelli, p. 51–53)
Ši „Apsiautalo“ bendrijai priklausančio poeto Neofito daina laimėjo kauke prisidengusios damos (Smaragdo) lauro šakelę. Antrasis poemos veiksmas skirtas jų susitikimui, kurio metu madona pasirodo be kaukės. Paaiškėjo, kad Neofitą įkvėpusi mūza – poetų Akademijai priklausiusio konsulo žmona Silvija, kurią sujaudino Neofito eilės:
Kiek šiandie nusivylusi buvau
Apgaule laimės, tiek nauja viltim
Atsigavau ir vėl galiu tikėti
Poezija. Tokia, kuri tikrai
Galėtų širdį liūdinčią paguosti!
(Sem Benelli, p. 66)
Jų susitikimo pabaigoje pasigirsta Neofito daina, kuria reiškiami ir bendražmogiški egzistenciniai išgyvenimai:
Jūra graudžio begalinio,
Sielvartos plačioji jūra, –
Tu, širdie, našlaitė mano,
Atsiskyrėlė širdis!
Trokšdama gležnutės laimės
Tu plakies būties pakrantėj, –
Jūrai dingojas, kad uolos
Trokšta šlamančios drėgmės!
Ak, banga jų nepasotins,
Tik suaižys jom krūtinę, –
Tik pati, visatos meilėj
Putų ašarom ištikš!
(Sem Benelli, p. 83–84)
a1
Line number 23
Critical note: solltest ] cor pro geb
a4
Line number 23
Note: Prieš metus žurnale Varpai publikuota dramos „Kazimieras Sapiega“ finalinė scena, žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 12–21. Apie dramos fragmento publikaciją Varpuose plačiau žr. 1944-01-16 Balio Sruogos laiško komentarą (II). Vanda Sruogienė, prisimindama dramos „Kazimieras Sapiega“ rašymo laiką, pabrėžė, kodėl ji Baliui Sruogai buvo svarbi: „Kodėl taip ilgai nusitęsė „Kazimiero Sapiegos“ rašymas? Trukdė gyva istorija. Ji absorbavo visą autoriaus sielą. Atsimenu, kada jau prie galo, mes tuoj karui praūžus 1941 m. vasarą nuvykom į Jerozolimką pas Krutulius. Rugsėjo 8 d. aš nuėjau pėsčia į Vilnių ir pasibaisėjusi pamačiau žydų varymą į Ghetto. Mano buvusios mokinės, senos moterys, koliekos… varomi, mušami, niekinami… Ir aš bejėgė parėjau visai sukrėsta namo. Balys kaip tik rašė „Sapiegą“. Išklausė mano baisius pasakojimus. Visas išbalo. Tylėjo. Rašyti po to ilgai nepajėgė… Kai vyko toliau persekiojimai dar platesniu mastu, jis visa savo esybe „norėjo žmonėms į širdį viltį sėt“…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r).
a4
Line number 25
Note: Iš kelių Balio Sruogos pateiktų pasiūlymų literatūros almanacho Varpai leidėjas Kazys Jankauskas pasirinko dramos „Apyaušrio dalia“ finalą, žr. Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, in: Varpai, Šiauliai, 1944, p. 191–202. Finalas pradėtas aktualia remarka: „Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui visų brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos“ (Idem, in: Ibid., p. 191). Dramos finale parodyta nesėkmingo valstiečių sukilimo prieš bajorus pabaiga: ieškomi maištą sukėlę vadai, skaičiuojami bajorų nuostaliai, planuojamos mirties bausmės. Lietuvos paiždininkis Antanas Tyzenhauzas su Vilniaus vyskupu Masalskiu susitaria dėl valstietės Dalios Radvilaitės, gabios baleto šokėjos, likimo. Tyzenhauzas ją, kaip baudžiauninkę, paskolina Masalskiui, kad ji tarnautų Vilniuje įsteigtame jo teatre. Tyzenhauzas pasirašo, kad, Daliai sutikus tapti Masalskio balerina, jis išteisintų ir paleistų jos tėvą, kitus sukilėlius, pasmerktus mirčiai. Dalia Radvilaitė, perskaičiusi Tyzenhauzo iš anksto parengtą raštą, nusišauna. Ji tampa kovos už laisvę auka. Laisvės apyaušrį pranašauja mirusią Dalią apraudantis „špitolninkas“ Skudutis:
Vargšele Dalia,
Gyvenimėliu gulbele lėkei…
Apyaušrio išauštant nesulaukei…
Paskambinsiu, širdel… kad tavo vardas
Po Lietuvėlę vargstančią skambėtų
Visų apyaušrių dalele…
(Balys Sruoga, „Geso saulė netekėjus“, p. 202)
Vanda Sruogienė liudijo, kad „Sruogai labai prie širdies buvo Skudutis (kaip ir tas vargo, liaudies poetas iš […] vertimo „Apsiautalas“). Finalinę sceną galutinai redaguojant buvo pas mus užsukęs [Balio Sruogos Teatro seminaro dalyvis] Antanas Rūkas – jo patarimu toji scena įgijo savo paskutinę formą, įvedant Skudutį…“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-12-31, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 3r).
Dramoje „Apyaušrio dalia“ valstiečių kovos su bajorais dėl laisvės 1769 m. simboliškai priminė ir 1943–1944 m. lietuvių pasipriešinimą okupantams vokiečiams. Dalios Radvilaitės žodžiai skatino nepasiduoti, tikėti kovos dėl laisvės prasme:
Bet vis dėlto turės ateit diena,
Kada ir tu, ir santvarka tava
Bus praeities slogutis. Sapnas. Blūdas!
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Tikiu. Šventai tikiu.
Tėvynė daug aukų pareikalaus.
Auka norėčiau būti pastaroji…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
Dalios Radvilaitės žodžiais simboliškai kalbėta Varpų skaitytojams ir apie savijautą lageryje:
Vargdienių kraujas dega manyje.
Gimtos pastogės liūdesys klaikus
Kaip varpas skamba širdyje…
(Balys Sruoga, op. cit., p. 200)
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia…, kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta?..
(Balys Sruoga, op. cit., p. 201)
a1
Line number 25
Critical note: Honoraren ] vid ex err pri r pro pri n
a1
Line number 27
Critical note: Es ] cor pro Is
a1
Line number 28
Critical note: ich ] p vid ex err rep ver ich
a1
Line number 30
Critical note: grosses ] cor ter s pro n
a1
Line number 30
Critical note: einen ] vid ex err pri n pro r
a1
Line number 30
Physical note: [1r] //
a1
Line number 31
Critical note: Brot ] p ras mir
a4
Line number 31
Note: Sausio 5 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („70. 7dėž[utės] papirosų, lašinukų (iš Doros) 300 gr., kavos, sausainukų“); sausio 11 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį, kuris „gautas I–20“ („71. sviesto 300 gr., duonos 1 klg., marmelado 100 gr., dešros 250 gr.“); sausio 13 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).
a1
Line number 33
Critical note: Hälfte ] cor l pro pri f
a1
Line number 43
Critical note: Bal ] sign
a1
Line number 43
Physical note: [1v] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1944_01_31_vs_1r.jpgX (Close panel)
image
1944_01_31_vs_1v.jpgX (Close panel)
image