Visą naktį nerimastaudamas nujaučiau, kad šiandie nuo
tavęs ar laišką gausiu, ar tu atvažiuosi. Ir draugijoj1
Aš turiu žiemą su tavim būti ir galas. Sesute! Kaip
begaliniai norėjau su tavim pasimatyt, taip begaliniai aš bijojau tos valandos… Aš
dabar gyvenu kažkaip visai beprotiškai, dienas ir naktis apsvaigęs išsiilgimu, ir
nežinau, kaip būčiau pergyvenęs naują išsiskyrimą, naujas žaizdas… Kažkaip nuolatos
arba beprotiškai beprasmiai juokiuos, arba verkiu ir nežinau, koks mano gyvenimas.
Atleisk man, Sesute, bet mano dūšioj sveikos vietos nėra — vien žaizdos. Ir tu
nenusimink — aš prižadu žiemą būt su tavimi, o ką prižadu — aš moku
tikėti ir būt Savim[i]! Kiek dabar Maskvoj būsiu — nežinau. Surištas esu su
tuo bieso suvažiavimu. Gal išvažiuosiu greičiausiai poryt 2, nes rodos, 3 bus
žerebijovka3rus =burtų
traukimas, burtų metimas.
O šiandie ir ryt susirinkimai, kuriuos jaučiuos
nepaprastai kvailai, ir vien tik kad pasityčioti iš savęs, turiu juose dalyvauti.
Žinai, aš turiu. Aš šiandie suprantu tą žodį turiu.
O žiemą turiu būt
Jadzia išvažiavo Kryman. Išleidžiau. Ryt išleisime
turbūt Marikę4rus =Alušta, iki pareikalavimo
(pašte).
Būk palaiminta ir pasimelsk, pasimelsk už mane. Ir nepyk
ant manęs. „Širdis prašos sudužti“ —
Pasimelsk už mane.
Pasimelsk.