Kodel?.. Kodel?..
Jau tiek laiko ir nuo Tavęs nė vieno žodžio…
Veltui kas vakarą nerimastaująs laukiu krasos, veltui ir
rytmečiui išaušus lūkėju… Kodel, kodel?.. Kas pasidarė?.. Kas atsitiko?..
Aš taip senai beturėjau tavo laišką, taip senai
begirdėjau dūšią tavo… Tiek jau buvau vienas ir vienas… O kas bus, jei ir šiandie
vakare dar nesulauksiu, ir rytoj rytą?.. Rytoj dieną turbūt persikelsiu ligonbutin…
Paglūdėsiu ir parymosiu… Ir ligonbuty in mane niekas nė ateis, nė laišką parašys…
Turiu priimti visa, visa… Klaiku bus? Baugu bus?.. Šiušu
bus?.. — Vakarykštis dangus buvo toks giedras, saulolaida tokia kraujuota ir
dūšia vieną tejuto: nelaukė rytojaus. Šiandie dangus apsiniaukęs, šiandie slanko
tiktai šešėliai, ir dūšiai klaiku, ir dūšia nelaukia rytojaus… Sesule, ar sulauksiu
nuo tavęs laišką šiandie?.. Ar išgirsiu tai, ko ieškau nakties tamsumoje ir ryto
brėkštoj?.. Ar pajusiu tavo lelijas ir tavo baltą vainiką?.. Sesule, sesule!
Ar atlankysi mane šiandie?..
Ar nuskraidrinsi mano vienumą ir palaiminsi
Išsiilgimą?..
Subatoj (šiandie pirmadienis) buvau nuvažiavęs in
Kelpšą1
Buvo naktis… Juoda, gili, bedugnė. Dangus visas
pajuodavo. Ir mėlynė, ir debesys, ir rūmai, ir bokštai… Marios ir juodos, ir mėlynos…
Vilnys padidėjo, vėjužis truputį sunkiau alsavo… Inėjau in Mares toli, toli uolomis,
atsisėdau ant vienos šaltos, rymojau… Debesys kiečiau susispietė, paslėpė paskutines
tris žvaigždutes, kurios dar spingsojo danguje, ir liko vien tik naktis. Toli kažkur
marėse degė ties uolomis švyturio liepsnos, o kažkur dar toliau prožektorius
kažko[k]sai leidinėjo didelius plačius ugnies stulpus in debesis… Debesys švito ir
kugždinos — d[ž]iaugėsi, džiaugėsi… Insmeigiau akis in tolumą, in erdves, in
armijas… Dūšia, dūšia, — ar nenyku?.. — Vilnys siekė mano kojas ir
glamžė, ir sapaliojo, plaukai apšerkšmenijo, marių švytručiais pasidabino ir Marių
dainos prisisunkė. Retkarčiais širpuliai bėgo per krūtinę… Sėdėjau vidury Marių ant
uolos ir rymojau — buv[o] tai juoda naktis, o gal ir auštantis rytas…
Šiandie gi vėlei apsvaigęs… Vėlei krūtinė dega, ir
širdis gūsčioja… Vėlei ilgu, taip ilgu… Ir dabar dar juntu ir vilnis, ir uolas, ir
naktį… Ir širpuliai tankiai perbėga… Šiandie, kaip ir vakar, jokios minties manyje
nėra ir aš išvidinio pasaulio nejaučiu…
Esu dabar savo biure.
Grįšiu namo. Sakyk, sesule, ar grįžęs rasiu jau nuo
tavęs žinutę?.. Jei nerasiu — bus labai labai liūdna… Ir nežinau, ką šią naktį
darysiu. Rytoj — ligonbutis… Ar nepagyventi dar ir šią naktį paskutinį kartą,
ar dar nenuvažiuot in Mares?..
Ar taip kur Viešpatnią Naktį pastikt?..
Sesule! Neužmirškie manęs, sesutėle…
Aš taip laukiu, taip laukiu.
Ar bus mano laukimas kaip sapnas ir mano išsiilgimas
vien tik žaizda?..
Būk džiaugsminga, Sesutėle, kaip gegutės ašarėlės, kaip
baltosios…