Dvi atviruti… Drebančia, virpančia ranka rašyti… Serga
sesutė, serga mano geroji, mano grakščioji sesutėlė… Ką gi tau padaryti, kad nors
kiek tau padėti, tau klejones kad palengvint?.. Ką gi tau padaryt, kad tavo
išsiilgusios akys prigytų ir veidai rasoti pražydėtų, kaip seniau, kaip seniau kaip
žydėjo, kaip bangavos, kai lydėjom akimirksnius žvilgsnio palaima‑daina…
— Tykus vakaras netoli — greitai saulė trykš žemčiūgais — aš
maldelę vakarinę, tokią tykią, tokią grakščią, už sesutę sukalbėsiu, už sesutę
paverksiu… Atsidus laisviau krūtinė, atsibus sugludę godos, ir audringos, ir ramutės,
— aš ir vėl tas pats klajūnas — su vainikais ir daina… Aš ir vėl kaip
lengvas vėjas, ir apsvaigęs, ir pražydęs, — rodos, sapnas su manim… Už sesutę
karštą maldą, už sesutę visą dūšią — ir godones, ir šventoves, ir altorius su
aukoms…
Aš žinau, kaip vėjas skundžias kurčią naktį rudeneninę,
aš žinau, kaip dūšia verkia, kai nuskriaudžia ją praeiviai, aš pažįstu tąjį veidą,
kur savy marias nešioja, — savo sesę aš žinau… Už vakarę maldą mano, už tą
tykią sielos skundą joj pakils vilnis lyg saulės — dūšią krikštolais nušvies…
Melskies, dūšia, melskies gailiai — tau dalis klūpot po dalgim, visą naktį
laukt išauštant ir numirti pazaruos… Melskies, dūšia… Melskies gailiai… Už sesulę, už
tą grakščią, kur užugdė Tau darželį, kur nupynė tau vainiką, kur išmokė gerti saulę,
gerti vėjo verpetus… Melskies, dūšia… Melskies gailiai…
Sesulė mano serga, vargdienėlė mano serga… Ką gi aš jai
padarysiu… Kaip jai skausmą aš palengvinsiu?..
Dar maldelę… Dar grakštesnę…
Dar lengvesnio sapno lauksiu…
Ko gi laukia ta Sesulė, kur taip rymo kiaurą naktį prie
to lango, prie mažyčio?.. Juk saulužė nusileido, juk mėnulis patekėjo ir tos
žvaigždės išskaidrino žalią dangų spinduliais… Pasigert žalioms akimis, užliūliuot
krūtinėj žaizdas — daugel valios tam žvilgsnyje, o dainoje daug ugnies… Nors
šiaurys bujoja laisvas, nors bedugnės varžo žengsnius — dūšia džiaugias
balandžiu!..
Ar jau geriau tau kiek? Ar atslūgo kibirkštėlė tavo
skausmo?..
Aš gyvenu… Nežinau. Aš turbūt tik dainuoju. Apie
„karuomenę“ negalvoju, tai yra stengiuos negalvot, nes kai atsimenu — taip
negerai daros, galva tuojaus skauda, norisi verkti, norisi skųsties… Krūtinėj kažkas
tokio dedas… Bet aš stengiuos negalvoti, užmiršti, užrėkti arba taip nuvargti, kad
nieko nebegalėčiau galvoti. Vakar buvau pas Galkytę (daktarą). Ji apžiūrėjo mane.
Sakė, kad gal paliuosuos. Mat pas mane yra biesas žino kokių simptomų. Pavyzdžiui,
sveikam žmogui ingrūsk šaukštą toliau in gerklę — tuojaus nori vemt, o man ką
nori ir kiek nori grūsk — nieko. Ерунда2rus =Menkniekis.
Nusipirkau (tik dabar) maudymos kostiumą ir kai
pasitaikys proga, tr[a]uksiu in mares maudyties.
Tu žiūrėk, kad neliūdėtum. Ir, žiūrėk, tuojau man pagyk.
Argi galima sirgti, kai saulė šviečia? Aš už tave taip tykiai tykiai, grakščiai
pasimelsiu.
Bučiuoju tave, Sesutėle.
Gero tau, gero ir leng[v]ų sapnų.
Bučiuo[k] Zosę3 Sofija
Čiurlionienė. ir Danut[ę]4Danutė
Čiurlionytė..