Šiandie sekmadienis. Daktaras ir šiandie nežiūrėjo.
Rytoj komisijon nepakliūsiu. Paleis tokiuo būdu ne anksčiau pėtnyčios…
Ir vakar nuo tavęs jokio laiškelio, jokios žinutės…
Liūdėjau ir laukiau… Ir dūšia verkė ir griaužės. Keturios sienos, keturios storos
rūstaus akmenio sienos. Graudus kalėjimas ir joks spindulėlis iš išlaisvos jo
nesiekia: nė draugas, nė nedraugas jo neatlanko. Nė žvilgesys, nė šypsojimos jame
nesušvinta. Valandų slinkimas toks vienodas. Skaičiuoju akimirksnius berymąs kiaurą
naktį prie užkalto lango — manyje viena goda: atleisk, o Amžinasis, nuodėmes
mano! Kažkur nakties tylumoje griaudenas kurtūs žengsniai, kažkokia gėdula dvelkia
susivėlavusio klajūno trūkčiojąs balsas — klaiku vidunaktyj tylumoj ir dūšia
svaigsta širpuliuos… Garbinkit, visi ištremtieji ir visi, sukaustyti nakties,
šešėlius — ar jūsų gyvenimas ir jūsų Dievysta nėra šešėlis?.. Klausaus pernakt
alsuojančio pasaulio ir glūdžiu pernakt: o jūs, kurie džiaugiatės ir kurie laisvi,
kurių krūtinėj verdenė ir ant galvos vainikas, — ar girdėjot jūs kada nors
Amžinasties gėdulingą žengimą?.. —
Gal ir šiandie nebus nuo tavęs laiško, gal ir šiandie
mirsiu vėl pernakt iš išsiilgimo ir vienumos… Ar ne tas pats džiaugsmas ir
susigraužimas, ar ne tas pats prakeikimas ir palaiminimas, ir užmiršimas… Bal[yti]s