Brolis1 Adolfas Sruoga. atnešė du tavo laišku.
Ačiū, Sesule. Labai, labai apsidžiaugiau gavęs nuo tavęs tuos
laiškus. Skaičiau ir džiaugiausiu
ir taip smagu buvo.
Šiandie gydytojas kažkodel
dar nežiūrėjo, nors jau pirma
valanda dienos. Gal dar pašauks,
gal žiūrės — tai vėl parašysiu.
Kijevo Komiteto adreso aš nežinau. Pas mane ligonbutyj telefono jokio nėra, tai aš ir adreso
sužinoti niekur negaliu.
Kodel Tu nenori man parašyti,
kai tau kas nors manyje neaišku
ir nesuprantama? Aš norėčiau,
kad tau viskas būtų ne tik
suprantama, bet ir pajaučiama,
o dabar aš nei jaust nenusijaučiu, kada aš rodaus tau keistas ir neaiškus.
Ir apie mane tu turbūt per daug
gerai galvoji, aš visai nėsu nei
toks galingas, nei gilus, kaip tu sakai.
Aš tik gal truputį kitaip priverstas
esu gyventi. Tu, kaip ir kitos laisvos
dūšios pasaulyje, galite gyventi
laisvai, gali būti pa[t]s ūpas ir geras,
ir blogas, galite dainuoti ir verkti,
juokties ir rymoti, laisvai galite
nuolat kokias tinkamas godas
pinti ir apsapnius austi, būti
laisvais ir neprigulmingais dūšioje,
o ašei visados turiu būti vienodas.
Nuolatos turiu patsai vilioti save,
kad galėčiau visados būti
kaip uola, nes kitaip mano gyvenimas neįmanomas ir už dabartinį mano padėjimą nėra kvailesnio.
Bet dabar man vis tiek ir
aš žinau, kad aš tą visą komediją
ne tik pergyvensiu, bet ir abelnai
gyvensiu dar daug ir kaip reikia
ir dar ilgai būsiu aš jaunas.
O ką, tai dabar atplaukusi kokia
nors vilnis pramuštų, užgautų
dūšioj žaizdą, tat kaip tada
aš begalėčiau gyventi?
Taigi matai, Sesule, gal aš dabar esu truputį ir ne toks, kaip
reikiant, bet kitaip aš kol kas
negaliu gyvent. Tegu tik
baigias tos bieso komedijos2
Stebiuosiu tik aš vienam dalykui, senai bebuvo toksai momentas, kad aš nepasitikėčiau savimi. Kažin ar tai gerai,
ar blogai. Ir aš dabar fiziškai
norėdamas negaliu insivaizdinti, kad manęs bent trims
mėnesiams nepaliuosuotų. Aš
noriu taip visa dūšia ir turi
taip būti. Su noru važiuot užrubežin buvo truputį kitaip
ir užtat neišdegė mat. Parašyk,
pasitikėjimas toks savimi — ar geras daiktas?
Jei negeras, tai padaryčiau gal
kitaip — žinai, paskutiniu laiku
aš sulyg noro tai gal galiu padaryt — biesas žino, ką tai reiškia tik.
Tiek to, bet ūpas pas mane geras.
Tik dirbt — rodos, kalnus nuversiu.
Jei ir šiandie nuo tavęs laišką
gauti — vai kaip gerai būtų! Kodel
tu neparašei, kokių žodžių
tu nesupranti (iš eilių), — būčiau
parašęs. Taigi, Sesule, —
dainuok ir galas? Ir vainikus pink! Ir Danuką3
Bučiu[o]ju tau.