Kaip senai nuo tavęs jokios žinios. Nežinau, nei kiek
valandų, nei dienų praslinko. Laukiu ir laukiu, ir laukimas be galo. Ir šiandie irgi
nėra…
Petnyčioj išvažiuoja Varnas1 Adomas
Varnas. in Odesą visam mėnesiui. Nebebus, nė su kuo pasišnekėti, nė
pasitarti. Liksiu vienas ir vienas čionai. Net baisu, kai pagalvoji. Dabar dar kai
kada užeinu in jį, pasišnekam aplink „aukštas materijas“, pafilosofuojam ir dūšia
sutemoj užsimiršta. Išvaži[u]os jis ir aš liksiu vienas čionai, ir, be gatvės,
nebebus man nieko, kur galėčiau nueit. Tiek to. — — —
Piemenučiai
Tai yra paskutiniu du šmočiuku iš ciklo Romovė. Pirmus
tris aš tau siunčiau, tik nepažymėjau, iš kur jie ir kam jie…4Romuva sudaro penki eilėraščiai: „I. Anga“, „II.
Viešnia“, „III. Gandas“, „IV. Iškeliavimas“, „V. Piemenučiai“. Pirmą ciklo Romuva eilėraštį be pavadinimo „[Ištiestas sparnas]“, vėliau
pavadintą „I. Anga“, žr. BS → VČ, in: VUB RS, F153–1095;
antrą eilėraštį be pavadinimo „[Išpynė kvepmenos kasas]“, vėliau pavadintą „II.
Viešnia“, žr. BS → VČ, in: LLTI BR, F53–78; trečią
eilėraštį be pavadinimo „[Naktis, kaip sapnas sutemoj…]“, vėliau pavadintą „III.
Gandas“, žr. BS → VČ, in: VUB RS, F153–1094.
Su mano kariškaisiais dalykais dar nieko nepaaiškėjo ir
aš juos vėlei užmiršau. Susigalvojau dabar apie gyvenimo simboliką ir visi tie
„keblumai“ dūšios nebesmaugia. Baigiu rašyti straipsnį vieną — apie kultūrą ir
sąmonę6Skaitymai, kn. 22, 1923, p. 79–105.
Tekstą lydi BS
prierašas: „Šis straipsnis pradėtas rašyti dar 1916 metais Petrapily,
bendradarbiaujant su Adomu Varnu, kada mes reiškėme mūsų bendrą mintį. Laikui
bėgant aš nuo bendrų tuomet mums pagrindų kai kur nutolau. Tada, pavyzdžiui, jam
buvo pavykę mane įtikinti dėl įnertumo dėsnio tikrenybės. Dabar aš taip nemanau,
ir todėl ir ta medžiaga, kurią mes tada buvom bendrai nustatę, dabar įgijo
kitoniškos spalvos. Tikiuos, atleis man šią nuodėmę mano dvasios draugas. B. S.“
Bet kodel Tu man nieko jau taip ilgai nerašai?..
Vakar visą dieną galvojau apie tave, maniau, kad vakare
jau tikrai bus žinia, bus gandas, bet nebuvo… Gal šiandie bus jau tikrai?..
Pas mane, tai yra ne tik pas mane, bet čia visur jau
ruduo. Ir lietus, ir šalta, ir naktys tamsios, vėjuotos. Ir varnas krankia. O vienas
kas rytą vis atskrenda ties mano langu in balkoną, nusileidžia ir akimis tyko in
mane. Toks juodas, blizgantis. Turbūt labai labai protingas. Pasisveikinu aš su juo.
O vakarais aš ilgai stoviu ant balkono — eiti
nenoriu — eičiau ten, kur nėra žmonių, bet tai labai toli ir labai pavargčiau,
o kol kas dar turiu nepavargti — kol visai nesutemsta, kol rytą aušra brėkšti
nepradeda.
Visą naktį debesys tokie susivėlę, garbiniuoti,
drumzlini. Jokios žvaigždės ir jokio spindulio. Ir jokio gyvenimo. Ir, rodosi, visas
gyvenimas — tai tik susikaupimas ieškančio žvilgesio, tai tik dūšios
išsiilgimo mirksnis, moja. Ir visą dūšią perima ūpas kažkoksai žiaurus, niūrus,
rudeninis. Ir dar labiau noris tylėti, ir dar labiau užsidaryti savyje, kad nė vienas
išlaukinis svetimas dvelkimas skaudžiausių dūšios užujaunių nepasiektų ir nepalytėtų.
Jei buvo Viešpats Ilgėjimos — tat tegu ir viešpatauja, ir aš, kasdieninis jo
juodvergis, tyliai prieš jo sostą galvą nulenksiu… Aš panaktinis puolančių žvaigždžių
ir klaikių brėškimų sargas savo Viešpačiui kitos duoklės neturiu… Gal ir pasiekiu
mintimis sesulę sapne, bet tos naktys tokios klaikios ir žiaurios, kad kartais patsai
savęs išsigąstu…
Ar sapnuoji, sesule, ar glūdžią ūkaną, ar švitrėjančias
dausas?.. Ar išsiilgusiu žvilgsniu lydėjo berymodama šiandieninę sauloleidą?.. O
akyse kai sutviskėjo drovi rasutėlė, — kurioj padangėj dūšia klajojo ir ko ji
taip savimi susistebėjo?.. — — Naktis ir naktis. Debesis už debesio
ritasi, verčias. Dūšia išsiilgusi liūdi… Sesule, ar atlankysi mane šią naktužę
sapne?.. — Sesule, ar tu junti mane?.. —