Aš jau ilgai ilgai tylėjau. Kaip toji uola, kur guli
marių pakrantyj, kurią vilnys ir graižo, ir bučiuoja, kuri tylė[da]ma sutinka ir
saulės kilimą, ir nusileidimą, ant kurios ir aš kas vakarą rymau. Aš visą laiką tik
ir tyliu. Kartais pas mares, kartais ant kalno noriu dainuoti, norisi rėkti, kažkaip
mano balsas nedera su tąja pasaulio iškilme ir ašei tyliu.
Juokinga daros kartais — koks ašei žmogus, kad
tik tylėti tegaliu! Turbūt mano gyvenimas labai juokingas!
Bet turbūt gerai taip ilgai ilgai patylėti. Man keista,
kad žmonės šneka, kad jie nemoka tylėti ir man taip neindomu, ką jie šneka ir ką jie
pasakyti galėtų! Aš ir dienų nebeatrokuoju. Skaičių žinau — Tau kas dieną
rašau, tai skaičių padedu ir rytą žinau, kad jau viena diena daugiau. Bet kokia
šiandie diena — pirmadienis ar pe[n]ktadienis — visai nežinau —
Ir nesvarbu turbūt.
Žinai, sesut, šiandie fiziškai aš vis tik geriau
jaučiuos. Galvoj beveik jau aišku, beveik jau neskauda ir sienos jau, rodos, stovi
vietoj, nebesisupa — tai, matai, bus gerai.
Aš ir ant kalno savo nebelaipiosi[u]. Patylėsiu pas
mares kokias 2–3 savaites, o paskui — ką paskui!
Vienu žodžiu, bus gerai — —
O mane į dieną kelis kartus lanko vienintėlis svečias
— nors ir vagis, ale vis tik labai geras — tai mažuč[i]ukas
geltonmargis paukštužėlis.
Aš sėdžiu kambariūkštyj, valgau, jis atskrenda, aplink
mano kojas trupinėlių parankioja ir vėl išskrenda.
Kartą aš sėdžiu ant balkono. Jis inskrido kambarin ir
kažkur ilgai ilgai čiužėjo. Paskui atskrido pas mane, nusileido pagal ranką, žiūri in
mane, kraipo galvą ir čirškia. — Na, manau, brolau, jau zgūbą kokią padirbai.
Ineinu kambarin — tai mat iclius visą sviestą iškabino. Palauk, manau, aš tau
kitąsyk duoną sviestu patepsiu —
O Zaratustrą2 Vokiečių filosofo ir
rašytojo Friedricho Nietzsche’s veikalas Jis liepia tylėti, žiūrėti
tolumon ir medžių šnekos klausyties. Bet juk aš taip ir darau — aš ir jaučiuos
visai kaip Zaratustra. Aš ir su mano prieteliu paukštuku pasišneku, aš ir po kalnus
vaikštau, ir in mares žiūri[u].
Ir Zaratustrą aš labai myliu.
Tai matai, sesute. Ir visas mano toksai gyvenimas.
Ar aš tau rašiau jau, kad čia lakštingalių — tai
kaip šunų. Kad pradeda rėkt — tai kas balsiau, kas kurį užrėks. Juokingi
sutverimai!
Maudyties kol kas dar nesimaudau. Kol kas kambaryj marių
vandeniu trinuosiu, paskui, greit, pradėsiu eit in mares trinties, o paskui jau ir
maudysiuos —
Tik marės labai gilios ir labai sūrios. Visai kitokios
negu gintarinės.
Kur tu nupirkai man saldainių, tai aš jų dar tebeturiu,
dar tebevalgau. Labai skanūs, bet dar ilgam užteks.
Bučiuoju Tave visą, Sesute, o kai mane atsiminsi,
atsimink žalią žvainą pievą ir dainą —
Daug Saulės Tau.