Taip skubėjau šiandie. Ir šešėlis tyčiojos iš manęs
— cha‑cha‑cha. Skubėk, skubėk, bus akys kruvinos —
— —
Ir vieną tą patį tegavau: nieko nėra. — —
Nieko.
Taip man ir reikia, kvailam valkatai, taip man ir reikia
— — —
Bus akys kruvinos. — — — Širdis
senai jau paskendus žaizdose, ir akys senai dega kraujumi — — —
Taip man ir reikia, taip man ir reikia — —
—
Guliu lovoj — karščio turbūt apie
keturias dešimtis ir nieks in mane neateis, neatlankys, niekas, niekas —
— —
Svaigdamas ir griuvinėdamas ėjau in paštą, bet tau vis
tiek, nors ir mirsiu, — vis tiek nuo Tavęs broliško žodžio nesusilauksiu
— — —
Pamestas ir apleistas, ir niekam niekam nereikalingas.
— — Ir Sesutė, mano numylėta Sesutė, nenori atlankyti manęs, nenori
brolišką žodį tarti — — —
Sesute, Sesute mano, ar tu girdi, kaip širdis mano
kraujuje skęsta, Sesute mano — — —
9/V — 17
Šiandie dar tebeguliu. Bet kelsiuos. Reikia eiti. Reikia
laiškas paštan nunešti. Kas iš to, kad aš gulėsiu. Šiandie jaučiuos truputį geriau,
negu vakar.
Aš turbūt maliarija sergu. Šiandie irgi lietus lyja. Po
velniais čia ir gyventi negalima. Kasdien ir kasnakt lietus ir lietus, čia ir
maliarija, ir gyvatės, velnias žino kokios, ir pragyvenimo brangumas. Oras labai
drėgnas.
Neprotingas ir nesąmojingas gyvenimas žmogaus, atliekamo
ir niekam nereikalingo. — Galva man labai skauda, tai aš daugiau ir nerašysiu.
10/V 17
Ar atsiminsi mane kada — — Sesute, Sesute?
Tav[o] Bolytis
Tai buvau atsikėlęs truputį ir pavaikščiojau. Galvą,
rodos, kas tai kumščiu daužo.
Žiūrėk, Sesute, gal bus pas tave kada geras ūpas, tai tu
gal atsiųsi man draug su kravatu2lenk, cravate ~ pranc =kaklaraištis.
Fitino4 Fitinas – vaistas mažakraujystei,
neurastenijai gydyti. gi čia visai nėra. Jei tau nebūtų sunku
— tai ar neatsiųstum? Jei neturi piningų, tai aš atsiųsiu —
Tai tegu bus palaiminti tie takai, kuriais tu
vaikščioji, ir godos, kurias tu godoji, ir sapnai, kuriuos tu sapnuoji, ir gėlės,
kurias tu renki, — tegu bus palaiminta, tegu bus palaiminta — —
—
Aš neturiu jokios dovanos, ką aš tau galėčiau dovanoti,
ką galėčiau atsiųsti, tat priimkie, Sesute, nors maldą mano — —
—
Nieko pasaulyje man nebeliko, kaip tik žiūrėti in tolybę
ir ilgėjimos maldą austi — —
O jei nors mirksnį pajustum tu mano maldą — aš
būčiau laimingiausias pasaulyj — —
Tu atleisk man. — Aš nebemoku kalbėti. Aš dabar
arba tyliu sukandęs dantis, arba rėkiu, bet man labai skauda. Turbūt aš labai menkas
sutvėrimas esu, bet jei gaučiau nuo tavęs laišką, man kur kas lengviau būtų, man būtų
didelė didelė Šventė —
Bet aš dabar žiūriu nebe in tolumą, tiktai in žemę
— jinai arčiau, jinai artimesnė
O nuo Sesutės mano jokios žinios, jokio žodžio —
—
Tegu bus palaiminti, kurių akys žiba ir kurie žvakės
šaukias, — visi, visi. — —