Aš rožių nemyliu.
Jos dera tik triumfo kelią barstyti, jos ryškios ir
išnašios ir mėgsta daug šnekėti.
Jos dera tik žemės iškilmei, tik tajai puotai, kur
geriama midus, su aguonoms maišytas, kur auštantis rytas vakaru dvelkia.
Jos dera tik sodo alėjoms ir kapinynams.
Jos dera tik parko merginoms ir miesto
jaunikaičiams.
Aš rožių ir neskinu.
Aš labai labai pamilau mėlynas vosilkas. Einu jų ieškot
toli. Į sodžių. Į lauką. Kur prisėta daugel daugel kukurūzų. Ten auga ir vosilkos. Ir
jų daugel tenai. Ar yra kas gražesnio kaip tos žydriai dangiškos mėlynos galvikės,
kaip jos lenkias nuo vėjo ir šlama, ir dainuoja! Ar yra kas gražesnio kaip tasai
mėlynų žarijų vainikas, vyniojąs plaukus ir galvą, darąs in giedrų dangų panašų?
Ar tu myli giedrų dangų? Ar tu myli tokį dangų, kur nėra
nė vieno debesėlio, nė vieno šešėlio, kur nei sakalas, ne arelis neskraido, kur
lelionę kelia viena vienintėlė Saulė ir visą pasaulį šviesos okeane skandina —
ar tu myli tokį dangų?
Kažkaip dažnai menu Lietuvą. Ir dažniausia man menas
laukai, pievos, laukai, linais nusėti. Ir matos man, kaip žydi
linai‑lineliai. Visos marės mėlynų viršūnių, mėlynų galvelių. Ir aš matau,
kaip jie jūruoja, tie linai mėlyngalviai, kaip jie pina tokias skaisčias nekaltybės
karūnas, kaip jie gyvena ir alsuoja — ir širpuliai bėga per krūtinę…
Ar tu myli linus, linų žiedus?..
Kai grįšim Lietuvon ir pas tave bus darželis, tai tu man
pasėsi vienoj lovelėj‑eželėj linų, linelių del manęs. Ir aš kas rytą skinsiu
mėlynus žiedelius ir in plaukus pinsiu.
Nieko gražesnio, nieko skaidresnio nėra kaip mėlynų linų
jūra! Ji tyli. Jie niekuomet nesusiburia, nesiniaukia. Jei vėtra pro juos prabėga
— jie žemai galvikes nulenkia. Jei saulė dangui susišypso — jie aukštai
pasistiebia.
Jei dienelė ūkanota ir dargana — jie tyliai
jūruoja ir tylią savo dainužę pina…
Kai grįšim Lietuvon ir pas tave bus darželis — tu
man pasėsi jame linelių mėlynžiedžių…
Šiandie pirma birželio. Apvaikščiočiau šventę jauno
gimusio berželio, nusipinčiau vainiką, tik beržai čionai neauga. Auga tik žilvyčiai,
žilvytėliai, bet tokie nusvirę, tokie verkėjėliai, kad jų kasos, žalios ir saulėj
blizgančios, siekia žemę. Čia žilvyčiai tokie pat verkėjėliai, kaip ir mūsų Tėvynėj
berželiai. Pasidirbsiu vamzdį ir dūduosiu prie marių ilgėjimos dainelę…
Šiandie koks rytas!
Ar tu žinai, kaip gerai jaunam būti ir toli toli
skrajoti? Kai buvau kalnuos — aš temačiau tik sakalus — margus, margus
sakalėlius, ir rodos man, kad aš pradedu gyventi sakalų gyvenimu. Ir rodos man, kad
aš iš vieno gyvenimo („яви“1rus
=tikrovė, realybė.
Laukiu, kol linai ims žydėti, kol išgirsiu jų dainužę…
Ar tu nori, Sesutėle, kad aš nueičiau toli toli į
kalnus, kur ir žalčiai nebeužlipa, kur vien tik arai…
Ar tu nori?
Aš nueisiu. Aš labai labai noriu. Aš klonyj gyvent
nebegaliu. Man taip ilgu. Aukštybės, platybės, platybės! Aš taip myliu platų dangų ir
mėlynas kalnų viršunes.