gerai, kad parašei laišką. Ir dar šiuo metu. Dabar man
čia žmonės daro šunybes po šunybės, spjaudo ir dergia, ir šiuo metu — „старый
друг“1rus =„senas draugas“.
Tai vis mat literatūriški dalykai ir prieteliai!
Šiuo tarpu skubiai spausdinu naują veikalą „Milžino
paunksmė“, trilogišką istorijos kroniką, kurią Vytauto Didžiojo Komiteto Literatūros
konkurso Jury komisija (pNaujoji Romuva redakcijoje.
Nė vienam iš konkurso dalyvių neskirta 10 000 litų premija
dėl, komisijos nuomone, nepakankamos meninės vertės kūrinių.
Vytauto Didžiojo
komiteto lėšomis, be kitų kūrinių (Antano Vienuolio romano Kryžkelės, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysakos Daina apie sakalą, Stasio Lauciaus poemos Vytauto karžygiai), atrinkta išleisti Vlado Bičiūno pjesė Žalgiris.
BS drama Milžino
paunksmė Vytautą vaizdavo netikėtai, itin moderniai – ne kaip scenoje
„matomą“ didingą herojų, o kaip personažą, kurio paveikslas iškyla netiesiogiai,
tik klausant kitų dramos veikėjų kalbų, stebint jų reakcijas, poelgius, todėl
nesulaukė komisijos, teikusios prioritetą įprastai dramos konstrukcijai,
tradiciniam personažo vaizdavimo būdui, įvertinimo.
Iš dramos kūrinių žiuri
Sruogos dramos meninius privalumus ir novatoriškumą įžvelgė režisierius Andrius
Oleka-Žilinskas. Kiti du žiuri nariai (Braziulevičius ir Kirša) prioritetą teikė
Bičiūno pjesei.
„[…]komisijos sprendimą išleisti ne B. Sruogos, o V. Bičiūno
kūrinį lėmė paprasta priežastis: B. Sruogos dramoje nebuvo „matomo“ herojaus.
Reikėjo ryškaus herojaus paveikslo ir nepakako vien to, kad apie jį tik kas nors
kalbėtų“ (Dangiras Mačiulis, „Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė“, in:
Lituanistika, 2001, Nr. 2 (46), p. 67, in:
http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2001/2/Lit-54.pdf (žiūrėta
2018-04-14).
„Sprendimas, kurį lėmė ne literatūriniai, o politiniai ir
asmeniški motyvai, B. Sruogą labai įžeidė; drama tučtuojau buvo išleista privačiai
[1932 m. gegužės mėn.] ir demonstratyviai reklamuojama kaip nespausdintinas, žiuri
nuomone, kūrinys“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius:
Vaga, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas,
1986, p. 253).
Džiaugiuos Tavo pasisekimais. Gaila, kad žiniomis apie
Tavo pasisekimus negaliu pasidalyti su mūsų spauda, nes su visais laikraščiais esu
susipykęs. Neregėto chamizmo banga užliejo mūsų spaudą.
Tavo siųstąją medžiagą gavau ir renku, ir saugau.
Tikiuos, kad ir ateity neužmirši.
Mane labai sujaudino Tavo pasiūlymas padėti rinkti
muz[i]ejinę medžiagą Vakarų Europoj. Aš pats tenai niekur nesikreipiau ir
nesikreipiu, nes aš netikiu galėsiąs ką nors gauti. Dalykas tasai, kad aš Teatro
Muz[i]ej[au]s dar neturiu. Iki šių metų neturėjau net savo kambario tam reikalui.
Dabar jau turiu du kambariu ir 2 spintas, iš kurių tik viena pilna medžiagos. Už
prisiunčiamą medžiagą aš nieko mokėti
negaliu, nes šiems reikalams man neduoda nė cento.
Kiekvieno daikto reikia prašyt ir maldauti. Tokių, kaip Tu, kurie taip jautriai
atsiliepia — labai maža. Medžiagos rinkimas todėl eina labai pamažu5Ibid., p. 218).
„Laiške minimi
kambariai – teatro seminaro patalpos. Seminaro dalyviai prisimena, kad, be įvairių
dokumentų, tose spintose (ar ne A. Jasūdžio padovanotose?) buvo sukrauta ir tokių
teatro relikvijų, kaip A. Pavlovos baletiniai bateliai, A. Dunkan brolio
apsiaustas ir pan.“ (Algis Samulionis, Ibid., p.
219–220).
Jeigu Tu galėtum ką gauti iš Pavlovos6 Ana
Pavlova (1881–1931), rusų baleto artistė. Viena žymiausių XX a. pasaulio baleto
artisčių. palikimo, mums būtų relikvija. Jei ką gautum iš
Karsavinos7
Beje, kaip tu supranti įgaliojimą rinkti medžiagai? Ar
tu norėjai iš manęs išgirsti „principinį sutikimą“, ar Tau reikalingas formalus
įgaliojimas ir kokiomis kalbomis?
Ir formalų įgaliojimą, jei jis būtų reikalingas, aš
galėčiau parūpinti.
Būtų gerai, kad man tai parašytai.
Beje, rašydama susimildama nerašyk man jokių
komplimentų, — žinai, kad jų nekenčiu, o antra — visuotino spjaudymo
metu skaityti komplimentus — baisiai nemalonu.
Tegu Tau bus gera.