Tik sugrįžau namo inmetęs tau laišką. Sąžinė vėlei
griaužia.
Tu taip baisiai jauties, o aš tau tokį žiaurų laišką
parašiau… Atleisk man, Sesute, už jį, atleisk, numylėta mano! Juk aš noriu, aš kaip
noriu, kad tau būtų gerai, ir jei tu taip baisiai jauties, tai kaip aš galiu gyventi?
Gyvenimas nėra vertas, kad delei jo taip nusiminti ir rankas nuleisti.
Juk turi save kiek nors gerbti ir branginti. Dieve!
Kokie tai nuodai yra tie visokie analizai ir protavimai! Juk, atmeni, tu mane barei,
kad esu išglebėlis, ir mokinai, kad reikia valią turėti… O dabar… Dabar pati tik
kažkaip galvoji! Sesute mano! Juk taip negalima gyventi! Ne tik mane sunaikinsi, bet
ir pati kaip sunyksi! Atsimink tik savo žodžius, kaip mane mokinai. Juk aš tavęs taip
greit paklausiau, taip greit pajutau tavo valią… Tasai tavo laiškas užmušė mano visą
valią ir aš nežinau, kaip prieš tave bepasiteisinti, kaip tave beraminti.
Atleisk man, Sesute, atleisk. Man tiktai skaudu kažkaip
ir aš taip noriu, kad tau būt gerai…