Atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, [1916-07-04], [iš Petrogrado – į Lipecką].
Esu toli už miesto, netoli nuo miško, vidury pievų. Kaip
platu ir kaip laisva! Toli nuo žmonių. Tik toli, toli girdėti jaunimo dainos.
Prisirinkau daug daug gėlių, laukinių skaisčiaspalvių,
— tegu mano sesulę pasieks ir mano daina, ir mano nupintas vainikas. Visą
dieną išsivalkiojau vienas po pievas, dabar jau brėkšma, dar parinkęs gėlių važiuosiu
namo — gal rasiu laišką nuo tavęs ir parašysiu tau daug daug. Vakaras toks
ramus, ir dūšiai nesunku, ir dūšios malda padievinta… Toli dainos…
Вспомни, вспомни луг зеленый,
Радость песен, радость пляск…1Iš
atminties cituojamos rusų poeto simbolisto Valerijaus Briusovo eilėraščio
„Orfėjas ir Euridikė“ („Орфей и Эвридика“) eilutės: „Вспомни, вспомни луг зеленый, / Радость песни, радость пляск!“
[~
rus=„Prisimink, prisimink žalią pievą, / Džiaugsmą dainų, džiaugsmą šokių…“].
Kad žinotum, kokios begalinės pievos! Ir kaip norisi
dūšiai lakioti! Kodel, kodel Tavęs čia nėra ir kodel mano balso tu neišgirsti? Tegu
ir tavo dūšioj būva taip ramu ir šventa, kaip ramus šis šventadienio vakaras.
Balys
rus=„Prisimink, prisimink žalią pievą, / Džiaugsmą dainų, džiaugsmą šokių…“].
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.
