Kodel, o kodel tavęs dar vis nėra? — — —

Laukiu kas rytą keldamas su Saule, laukiu kas vakarą ją susigraužęs lydėdamas… Nėra tavęs. Nėra tavęs. Šešėlius žinau ir pažįstu, sveikinu kiekvieną, kuris netyčia praslenka vogčiomis pro mano klaikumos Kryžkelę, žvelgiu kiekvieno klajūno veidan ir juntu kiekvieno žiaurybės šypsojimos… Nėra tavęs, o Sesule mano numylėta, kodel gi tavęs taip ilgai nėra!.. Ar aš nemokėjau tavęs laukti ir ilgėties, ar aš nežinojau begalinės sielvartos, ar aš nesiunčiau Tau savo kasdieninės maldos?..

Nėra Tavęs… Nėra nei žinios nuo tavęs, ir ką man bedaryti mano vienumos ištrėmime?.. Slenka diena po dienos, valanda valandą gena, minutės tokios klaikios ir mirksniai tokie amžini…

Meldžiuosiu Viešpačiui… Jei aš nusidėjau — nejaugi kaltė mano tokia didelė, kad tokia amžina bausmė!.. Argi gyvenimas mano bus tik viena svajonė apie gyvenimą, ir aš turėsiu rymoti prie lango, virpėti klaikią sutemą, laukti dar klaikesnės saulėtakos?.. Sesule! Argi tu nežinai, kaip aš laukiu tavęs, kad viskas, kas tik buvo manyj geresnio ir saulėtesnio — viskas Tavyj, kad esu vienas, atsiskyręs nuo pasaulio ir užmirštas — — —

Gyvenu kaip vienuolis, ir niekas manęs neatlanko, ir niekas manin neužeina.

Stoviu vakarais prie lango — iš mano lango taip toli matos — ir vieną dūmą tedūmoju —

O, Sesule, Sesule! Kodel gi tavęs čia nėra! Kas vakarą tikiu rytą tave sutiksiąs, ir kas rytą manau — vakaras nors žinią nuo tavęs parnešiąs… Šiandie šventė — sekmadienis… Visą dieną gyvo žmogaus nemačiau, visą dieną ir vakarą sėdžiu namie ir — laukiu…

Tegu bus pagarbintas ilgėjimos ant amžių amžinųjų ir mano Sesulei lengva tebūna…

Sesule, mano Sesule geroji!

Aš laukiu tavęs!