Vėl prasidėjo medija. Miškų nėra — tik krūmai,
krūmai ir žolė iki kelių. Greit, matyt, šienapjūtis. Sėdžiu vagone‑restorane.
Labai šviesu ir toli matos. Kartais ramu, kartais, Dievas žino, kažkaip keista daros
— kur aš nuvažiuosiu ir ką darysiu? Sako, būk kalnai greit prasidėsią. Duok
Dieve! Taip jau nusibodo važiuoti po tokias lygumas, tokias istorijas, kaip Rostove
buvo, — iš tikro gi galima pasiusti. Kai pavargęs žmogus — nei galvot
ką begali, nei indomu kas. Norėtųs Tau parašyti ką gražaus, gražaus, bet dūšia
kažkaip labai labai prislėgta.
Būk gera ir nepyk ant manęs.
Bu[čiuoju][.]