Atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-07, [iš Sočio – į Iskorostį].
Vakar nuo tavęs toksai liūdnas žodis, o šiandie jau
nieko… Ir tylu šiandie, ir liūdna, ir dar liūdniau, kaip buvo vakar. Žiūriu in savo
paniurusį juodą šešėlį ir virpu, ir bėgu… Šiandie tylu, tylu, šiandie nuo tavęs jokio
garso, o vakar toks rūstus žodis… Ką gi! Gal taip man ir reikia, gal taip man ir
reikia, kad žiūrėti in šešėlį ir akis bąlant merkti… Gal taip man ir reikia, kad aš
tiesčiau rankas ir prašyčiau, ir būčiau in šešėlį panašus… Ką gi!
Tyla‑tylumėlė… Gal kai kada aš per daug džiaugiuos ir dainuoju, gal per daug
myliu… Gal aš ir nėsu vertas, kad būčiau lengvas ir kaip žiedas… Ką gi! Ar išgirsi
mano maldą, ar išgirsi mano skundą, ar priimsi mano aimaną?.. Šiandie tyla tylutėlė,
šiandie visa diena kaip šešėlis… Ilgas, ilgas ilgastėlis, ilgas tykus vakarėlis ir
godelė ašarota…
Taip laukiau, taip laukiau nuo tavęs linksmesnio žodžio…
Tie liūdni, tie rūstūs žodžiai buvo ne Tavo, buvo kažkieno kito, o Tavo žodį aš taip
senai begirdėjau… O aš taip myliu sielos šneką, dūšios muziką… Rytoj turbūt jau
girdėsiu Tavo balsą… O jei ir rytoj negirdėsiu — tai rytoj diena bus pas mane
dar tamsesnė… Tegu tau bus lengva ši sutema. Aš einu in savo šešėlius. Parymot.
Tolybėn pasižiūrėti. Pasiklausyt, kaip žvyras girgžda ir skundžias… Pasiklausyt, kaip
šešėliai šlama… Labo, labo vakarėlio…
Buč[i]uoju. Bolyt[i]s
7/V— 17.
Parašyk Juliaus1 Julius Abraitis
(1890–1987), gydytojas. 1917 m. baigė studijas Maskvos universiteto
Medicinos fakultete, metus dirbo kariuomenės gydytoju. adresą.
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.
