Tai ko gi aš dabar laukiu?
Ko gi aš rymau ir žiūriu in tą tolumą? — —
— Ar ne juokinga?
Ir ko gi aš laukiu?
O laukiu, kas minutę, kas mirksnį žvelgiu pro langą į
tolumą — — — O laukiu kažko, kažko, širdis alpsta, ilgis
— —
Aš nežinau, kodel taip —
Tik man ilgu, kažkaip be galo ilgu, ilgu —
—
Aš nemoku Tau, Sesute, pasakyti, pasiskųsti, bet jei tu
pamatytum mano akis ir mano veidą, užtektų tau ir mažo mirksnio, kad pajusti, kokia
liepsna krūtinėj mano — —
Šiandie man ir fiziškai krūtinė skauda — kažkaip
visą dieną nepaprastai liūdna man buvo. Buvau ant kalno ir rėkiau, kiek tik galėjau,
kol pradėjo krūtinė skaudėti — —
Ir dabar vėlei nežinau, kur besidėti — —
Kažkodel buvau jau tikras, kad vakar nuo tavęs jau
gausiu laišką — ir „nieko“ — Šiandie šventė, šiandie aš ir klausti
bijau, jei dar kartą gausiu tą „nieko nėra“, tai iš tikro, kaip aš begyvensiu?
— — —
Mano kambariūkštis toks mažiutis, bet jame, rodos, tiek
daug vietos, man baisu erdvumo, ot, kad jisai būtų toksai, kad vienas alsavimas
— ir visas oras, ir alsuot daugiau nebereikėtų, kad jis būtų toks siauras ir
ankštas, kad jame prasidėtų kitas gyvenimas, kad jis būtų — — —
kaip karstas — — —
Toluma — Tolybė — —
Žiūriu į tolumą — —
Nebegrįš akysna tie spinduliai, kur paskendo tolybėj, ir
ta ugnis nebegrįš krūtinėn, kuria aš ilgas valandas alsuoju, ir drebu visas kaip
rudas rudens lapas — —
Gal tai ir neprotinga, Sesute, kad aš tik apie [tai]
tekalbu, vien tik skųsties temoku — — Bet ką aš padarysiu, ką gi aš
padarysiu! — —
Ir kas dieną daros skaudžiau ir skaudžiau —
— Jei ir toliau taip bus — tai ir kambaryj nakčia rėkti pradėsiu
— — Dabar dar tik kalnuos terėkiu — —
Sesute, Sesute, nejaugi tu nejunti, kaip aš pasiilgau
tavęs! —
Jau, Dievui dėkui, prasideda nakčia nemigos, gal ir
daugiau bus — — —
Retkarčiais sužiba mintis, kad aš gyventi pradėsiu, bet
dažniausiai — tai slegia viena vienintėlė godonė — kad aš nuolatos
sistematingai mirštu — — Mintys kokios kvailos visą laiką —
— Kad visą laiką tik ir tetyliu — pat savaime ateina mintys —
Dievas Tėvas jas žino — — O galvoti — nėra tiek valios, nėra
tiek jėgų, kad valią intempti — —
Šiandie saulė buvo tiktai iš ryto, o dabar tamsu ir
nyku, ir būčiau labai laimingas, jei padūkti galėčiau —
Garbinu vakarą, garbinu tamsą — tegu mano
gyvenimas bus vakaras ir tamsa — —
Šiandie lietus lyja. Rytą buvo truputį giedru
— buvau pas mares, rėkiau. Dabar sėdžiu namie. Galva skauda, ir krūtinė
skauda, ir verkti taip noris —
Ar eit man šiandie in paštą?
Ne, turbūt neisiu. Nueisiu rytoj, ir rytoj aš turiu
būtinai gauti, aš turiu gauti nuo tavęs laišką, nes aš kitaip gyventi negaliu
—
Gulsiu ir gulėsiu iki rytojui — —
— —
Tegu taip būna.
O tu ar atsiminsi mane kada? —